Šimonis, Darius. Rykštė: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.
Kad butų įmanoma atsikratyti vojeristiškai nusiteikusių masių, kaip kad Š. Saukos kirminžmogių, aplipusių jo nuogas figūras, atitolinti priplėkusius G. Davido personažų žvilgsnius, šaltai stebinčius čia pat gulinčio gyvo žmogaus preparavimą, poetas D. Šimonis griebiasi neapibrėžtos, hermetiškos kalbos rykščių ir, išrangęs sarkastiškas poetinio veido grimasas, jomis ima viešai pliekti ne save, tarsi dieviško skaidrumo siekiantį flagelantą, bet tuos, kurie norėtų nesunkiai prieiti prie rakto skylutės ir mėgaudamiesi akimis lyžtelti už durų vykstančio, aiškiai atpažįstamo akto saldų kūną. Nors, anot G. Mazarinio, nesuprantamas šifras kelia įtarimą ir norą jį perskaityti, šiuo atveju savo manevringu ir sudėtingu kalbėjimu poetas tokį norą sukelia tik nedidelei skaitytojų auditorijai, artimiausiai bendraujančiai su įvairiaveidžiu Hermiu. Kalbos skrynelėj uždarydamas savąjį atlapaširdiškumą ir tiesmukumą bei sukonstruodamas naujas uždaras prasmes arba prasmių nebuvimą, D. Šimonis apsaugo savo individualybę nuo pagavesnio bendravimo su kitais, atiduodamas save į mąstymo vienatvės gniaužtus, likdamas „pats sau draugas“.
Poetas knygoje „Rykštė“, atsigręždamas į minėtus dalykus, tarsi sugrįžta prie pirmapradės poezijos prasmės, kuri graikišku žodžiu poiesis reiškia „daryti“. Viena vertus, tai nusako priešpriešą tam, kas kyla iš natūralaus išgyvenimo, jausmo, kita vertus, nurodo į gryną atlikimo, akto svarbą bei konstravimo galimybes. Daugelis „Rykštėje“ pateiktų tekstų yra ne išgyventi, bet tiesiog sugalvoti, „padaryti“. Ir jeigu J. P. Sartre'as yra kalbėjęs apie vienintelį ir ypač mėgstamą užsiėmimą – sėdėti prie stalo ir rašyti, tai D. Šimoniui ne mažesnis malonumas tarsi M. Proustui yra „apetitiškai“ pakalbėti, kartais žodžiais duriant taikliai kaip pirštu į akį, o kartais tiesiog kalbėti vardan kalbėjimo, kuris, pasak J. Derrida'os, nėra tuščias užsiėmimas, nes išreiškia kalbos galimybių potyrį.
Šių kalbos galimybių potyrio paieškos bus bene esminės D. Šimonio kūryboje. Todėl juokinga būtų žiūrėti į skaitytojus, rimtais veidais ieškančius šiuose tekstuose atsakymų į tam tikrus gyvenime rūpimus klausimus, laukiančius metafizinio polėkio ir dvasinės atgaivos (išskyrus atskiras knygos vietas), kadangi šioje poezijoje išorinis pasaulis yra prikuliamas tarsi girtas benamis, su juo nebeturima iš esmės jokių reikalų, o ant pjedestalo iškeliamas visiškai kitoks – kalbos ir žodžio – pasaulis. Pasaulis, kuriame nereikia ieškoti jokių tiesų, nes, V. Sorokino žodžiais, popierius, kuriame kažkas yra parašyta, negali teigti jokios tiesos, netgi jeigu tai butų laiškas artimam žmogui, kadangi žodis popieriuje toli gražu nėra žodis, pasakytas žiūrint artimajam į akis. Šitaip įvyksta, kaip pasakytų G. Steineris, „pasitraukimas nuo žodžio“, prasminis santykis išlieka ne tarp žodžio ir išorinio pasaulio, bet grynai tarp žodžių. Tokiu atveju tinka ir parafrazė: kur prasideda poetas, žmogus baigiasi. Tai programiškai iliustruoja eilėraštis „Poezijos nihilizmas“, kuriame labai aiškiai nusakoma šiuolaikinio poeto, kaip ne žmogaus ir ne piliečio, laikysena:
Į Vilnių, kvepiantį lapių kailiais ir
hiacintais,
įsiveržė Choleros haidukai –
tą naktį šnipai išpjovė
Medininkų sienos postą.
O poetui – tai kas:
jis spalvingoj rugsėjo kolekcijoj
renkas analogijų neturinčią
metaforą.
(p. 96)
Klampodamas po poetinio nihilizmo teritorijas ir ieškodamas „analogijų neturinčios metaforos“, šiuolaikinis poetas, žinoma, susiduria su istorizmo šmėklomis, kišančiomis į jo sąmonę krūvas antrinių, t. y. kitų autorių sukurptų konstrukcijų ir prasmių. Todėl tapdamas arba vaidindamas autorių, generolą, užkariaujantį naujas teritorijas, metakalbos ginklais be jokio pasigailėjimo jis smūgiuoja literatūrinei istorijai atstovaujantiems subjektams: „...o baltakiui tokiam – chotj by chny – dėl retorikos turi problemų“ (p. 33).
Iš tiesų D. Šimonis kaip šiuolaikinis poetas, nors ir kurpdamas savitas, sakyčiau, deminutyvines metaforas, kuriomis „šypsosi geluonis“ ir „raukosi dulkės“, erzindamas istoriją ir provokuodamas kitaip prabilti kalbą, į vieną frazę sintezuoja visiškai iš skirtingų kultūrinių tikrovių pagriebtus elementus („Lenfilmo“ heteros, Centro komiteto chasidai), išspausdamas visiškai netikėtų tropinių darinių („akmeniui skauda raudonmedį“) ir taip pademonstruodamas savo originalų lingvistinį mąstymą, lygiai tiek pat patenka į tos pačios literatūrinės istorijos, jos įtakos žabangas. Ir šiuo atveju, tarsi pasitelkus B. Gysino karpinių metodą, tereikia visos poetui pažįstamos, jį užgriuvusios literatūrinės medžiagos „karpinius“ tinkamai ir savitai sudėlioti, kad iš jų išeitų įdomus tekstas. D. Šimoniui, mano galva, tai sekasi tikrai neblogai. Pateikdamas nekasdienišką kultūrinę atmintį, į dešinę ir kairę švaistydamasis kultūrinėmis aliuzijomis, vienur jis aiškiai demonstruoja prustišką panieką monumentalioms formoms ir ironišką požiūrį į rafinuotus, snobiškus žmonių dvasinius judesius („Arbatėlė pas sinjorą Antonijų. 1971“, „Epigramos konkursas“), kitur žaidžia narkologinėmis vizijomis (Maksimilijano paveikslas), trečiur kafkiškai skleidžia pasaulio šaltį, dar kitur tarsi Sorokinas žaidžia kulinarijos elementais ar lyg S. Mallarmé manipuliuoja savaip transformuotomis žodžių reikšmėmis („...smėlis iš tavo basučių taip ir nesudygo“) ir t. t. Poetinis pasaulis tampa labai plačios kultūrinės, literatūrinės masės lipdiniu, savotišku Frankenšteinu, kuris savo galūnes judina padedant gyvybingai ir estetiškai pagaviai poeto sąmonei. Taip D. Šimonis iš skaitytojo reikalauja pirmiausia ne gyvenimiškos, bet grynai estetinės ar net kibernetinės patirties.
Fragmentavimas yra vienas esminių D. Šimonio teksto kūrimo principų. Labai dažnai kiekviena eilėraščio strofa rezga atskirą motyvą, atskirą mini siužetėlį, iš kurių tarsi mozaika susikrauna bendras daugiasluoksnis eilėraščio vaizdinys (eil. „Košmaras per Dionisijas“, „Hipodrome“). Nepaprastai judrus, ironiškas, nervingas žvilgsnis, klaidžiodamas po sudužusį pasaulį, tarsi bijodamas susižeisti į jo šukes, niekaip negali ilgiau įsistebeilyti į vieną objektą, nes viskas čia vienodai svarbu ir nereikšminga. Taigi objektų, figūrų, minčių hierarchijos bokštas sugriaunamas. Lygiomis teisėmis poezijos parlamentinėje asamblėjoje dalyvauja tiek negyvi daiktai, kuriems čia stebuklingu Eolo lumzdeliu įpučiama gyvybė („Ventiliacijos anga, / įskaudinta tarakonų ir egzistencijos“), tiek personifikuoti biologiniai elementai („...blasfemijos ikrai – / apvaisintieji šoka pranašumo šokį / prieš neapvaisintuosius), tiek biologinės gyvybės įgavusios lingvistinės struktūros („...tai sapnuose kiaurai smilkinį / prasikalė mirusios kalbos / augmentas“).
Poetas stengiasi taip apversti, išversti ar transformuoti poetinių pojūčių pasaulį, taip sulydyti žodžių paradigminius ar sintagminius santykius, taip pakeisti erdvės, medžiagiškumo apibrėžtis, kad viskas asimiliuotųsi į visiškai savitą ir netikėtą verčių sistemą. Šitaip poetas provokuoja tiesioginį santykį tarp visiškai skirtingų elementų („...ne juokas pentametrą pilną prikaišiot / vėlyvųjų Arkadijos stiliaus bijūnų“), medžiaginį pavidalą suteikia dvasinėms substancijoms („...jisai – ne kas kitas – nugramdo / meilės liekanas nuo kėdės atlošo“), metoniminiu efektu išreiškia keistą erdvės ir lytėjimo jauseną („ Taip, liečiau ją / per jos kvepalų atstumą“). Šitaip autorius kūniškam pojūčiui suteikia aiškią kryptį („...per vaišes koketei nutirpsta smilius / į kriušono bokalą“), absurdiška scenele spaudžia savo šelmišką ironiją ir užslėptą juoką („Nuo jos žvilgsnio šakutėj / dūsta Boristeno eršketas, / kamuojamas kutulio / ir marinatų“), panaikindamas atstumą ir ribas tarp skirtingų materijų, metaforiškai jas sulydo į vieną kūną, apibrėžiamą vienu pojūčiu („...mano Sulfuro akmeniui / dar labiau skauda raudonmedį“).
Poetas tarsi įsibrovėlis, patekęs į kalbos kūno vidų, jį bando iš vidaus deformuoti traiškindamas jo kaulus, tampydamas jo venas, kai kur išversdamas jo odą ir smegenyse sukeldamas tokius impulsus, kurie į visiškai netikėtas (lietuvių poezijoje) kryptis išlieja minties akvareles:
Alkana kameros lemputė
ryja ploną įtampos seilę –
ji išmainytų dvylika saulių, išrengtų prie
altoriaus,
į papildomą laisvės kilovatvalandę.
(p. 43)
Galbūt iš tos pačios kalbos laužymo jėgos randasi ir poetinė arogancija, atviras erudicijos demonstravimas. Kalbos „pilvas“ specialiai prikemšamas ekonominių, cheminių, matematinių, militaristinių ir kitokių terminų. Poetas vietoj „turkis“ sako „heliotropas“, liepos mėnesį pavadina „Quintiliu“, o vietoj posakio „pagadina orą“ ištratina „pagadino ozono proporcijas ore“. Kalba specialiai daroma sudėtingesne, sunkesne, labiau erzinančia. Kalbėjimas tampa nenustygstančiu kraupiu gausmu, patvinusia galinga upe, savo drumstais vandenimis nuplaunančia eilėraščių prasmes. Lieka tik žodžio kaip pokšto, kaip teatrališko verpeto, infantiliško šlamėjimo įspūdis. Daugžodžiavimas tampa kauke, kuri už savęs slepia tylą ar net tuštumą. Todėl poetinis subjektas į klausimą atsako ne žodžiu, bet neverbaliniais gestais:
Jei paklaustum, <...>
tau atsakyčiau trimis gladiolių
žiedadulkėm,
tau atsakyčiau mėlynu žaibu, įžemintu
po kojomis,
tau atsakyčiau popietiniu poilsiu
šezlonge...
(p. 101)
Panašiai knygoje laimimas ir epigramos konkursas – ne verbalinėmis priemonėmis, bet lizine jėga. O pačioje knygos pabaigoje didingai suskambėjusioje „Aukštųjų menų akademijoje“, kur Tilis Rūgštusis medžioja šernus tarsi juodas rašytinių žodžių prasmes, pamažu blunkančios raidės jį taip pat atveda į baltas lankas, priklausančias tylai.
Norėjau pasakyti, kad savo gausingu kalbėjimu D. Šimonis daro staigų judesį. Jį galime įvardyti, remiantis I. Hassanu, radikaliąja ironija, kurioje slypi ją pačią ironiškai neigiantis teiginys, t. y. D. Šimonis kuria poeziją, kuri save naikina, vadinasi, kuria tuštumą, tai, ką būtų galima sąlygiškai pavadinti antipoezija. Bet šis jo judesys nėra vienpusis ir beprasmis, kadangi šioji antipoezija turi „centnerio krūtis“, kuriomis feliniškai uždusinamas beprotis Maksimilijanas, atstovaujantis kūrybos sarkazmo ir savinaikos pradui, ir išmaitinamas Sokratas, taupios ir skaidrios minties atstovas.
Dėl šios savinaikos į paviršių švytėdamos iškyla ne tik paskiros taiklios frazės: „baliuj krenta poetas – mirtis jį ištinka ne sykį“ arba „skaičiais patogu užrašyt vienišumą“ arba „...paskui tempėsi krosnį ir refrežeratorių – / lietuvių nacionalinius polius. /Ant kraujagyslių mūvėjo širdį – / tą širdį po kaklu kaip akmenį – / gegutę tą – švilpynę molio glazūruotą“. Svarbiausia, dėl šios savinaikos atsiveria du šviesūs poezijos ploteliai, pavadinti „Mandarino medžių formos“ bei „Mozaikos iš Czyje hieroglifų“, ploteliai, kuriuos sujungtus vadinčiau knyga knygoje. Todėl „nesuprantantiems“ šimoniškų poetinių klaipymų prasmės verta atsiversti šią knygą knygoje, kurioje galima surasti tikrai gana aukšto lygio japonų bei kinų poezijos pavyzdžių. Taupus žodis ir lengvas minties polėkis kalba už save:
Šarma ant stiklo. Jame
nuoga mergina pasivaideno:
ar šiąnakt beužmigsiu?
(p. 52)
arba
Girdi – link mūsų iriasi Czyje, kurią pamėgdžioju. Bet... išsprūsta irklas, suklūsta išsigandusios cikados. Turiu viską pradėti iš naujo.
(p. 99)
Truputėlį grįždamas atgal norėčiau pasakyti, kad, laužant kalbą ir dalyvaujant tame radikaliosios ironijos akte, poetui labiau pavyksta laisvosios, verlibriškos, formos, kadangi tiek iš vidaus griaunamos tercinos, tiek sonetai žymiai sunkiau tam griovimui pasiduoda ir kartais atsisuka prieš autorių kito poeto, pvz., A. Verbos, veidu („Suprask ir tu tad moteris mirtingas, / pro antakius į jas nežvelgęs rūsčiai – / liežuvis – ginklas, o šeima jų ringas: / tad nieko keisto vyrams dygsta kumščiai“, p. 172). Na, o pats D. Šimonio gestas rašyti taip, kad rašymo procese slypėtų jį patį naikinanti mašina, manau, tikrai rizikingas, todėl ir didelis bei drąsus mostas. Tokios jėgos analogų lietuvių poezijoje mano kukli kompetencija neranda. Vadinasi, tikslas surasti „analogų neturinčią metaforą“ yra pasiektas!
„Metai”, 2002 balandis