Balys Sruoga ankstyvąją poeziją kūrė visą pirmąjį XX a. dešimtmetį (rinkinys Saulė ir smiltys pasirodė 1920 m., Dievų takais – 1923 m.). Apta­riamuoju laikotarpiu rašytojas ne tik rašė eiles, bet ir dirbo kritikos srityje bei vertė vokiečių romantikų ir rusų simbolistų, vakarietiškojo simbolizmo bei Rytų šalių poeziją. Jaunasis poetas, studijuodamas Rusijo­je, buvo tiesiog įsijautęs į simbolizmo atmosferą, kuria tuo laiku alsavo Maskvos literatūriniai salonai, skaitė rusų simbolistų eiles, jas vertė. Sruogą ypač domino soliarinė poetika — išvertė K. Balmonto Будем как солнце, Viač. Ivanovo Prooemion, A. Achmatovos eilėraštį Память о солнце в сердце слабеет, iš K. Balmonto vertimų knygos į lietuvių kalbą išvertė daug Rytų poezijos: Saulei himnas, Tekančios saulės rytų šalies žiburėliai ir kt. Ne vie­nas literatūrologas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad būtent Balys Sruoga – ne tik demoniškai paslaptin­gas, bet ir vienas saulėčiausių, skaidriausių lietuvių poetų. 1930 m. E. Radzikauskas (L. Gira) teigė, kad žvelgiant į XX a. pirmos pusės lietuvių poeziją, „saulės poeto“ vardas labiausiai tiktų Sruogai, nes jis vienas pirmųjų uždegė „saulės kulto gabiją“ (Radzi­kauskas, 1930, 248-258). Deja, vėliau šis darbas, išsamiai nagrinėjantis žvaigždės ir saulės glorifikacijos tradiciją lietuvių literatūroje, nebuvo tęsiamas.

     Soliarinės poetikos tema Sruogos poezijoje XX a. antrosios pusės literatūrologų darbuose anali­zuota gana fragmentiškai. Nagrinėtas Sruogos anks­tyvosios poezijos rinkinių dažnumų žodynas. Juo remiantis, galima kalbėti apie poeto saulės įvaizdžių analizės prasmingumą – į eilėraščiuose dažniausiai vartojamų daiktavardžių dešimtuką įeina dangus, vėjas, daina, saulė, siela, žemė, banga, goda, širdis (paraleliai eina naktis) (Šimčikaitė, Budrytė, 1971). K. Nastopka yra rašęs apie Sruogos lyrikoje ryškėjančią poeto ir paukščio paralelę, kuri atskleidžia bendriausias mitologines bei estetines lyrinio subjek­to dvasines vertes. Jas konkretizuoja jūrinė metafora, kuri, literatūrologo pastebėjimu, tampa ne tik tekan­čios ir nusileidžiančios saulės emblemomis, bet ir sietina su eschatologiniu atgimimu, pasaulio atnauji­nimu pasitelkus argonautų mitą, aktualizuotą A. Belo (Nastopka, 1985, 173). G. Viliūnas dažnus saulės įvaizdžius Sruogos lyrikoje susiejo su „[...] būties slėpiningumo ir begalybės pajauta, eilėraščio atitolimu nuo buities, [...] labai išaugusiu neišsaky­mo, simbolinių nuorodų vaidmeniu [...]“ ir laiko simbolizmo požymiu (Viliūnas, 2003, 25). Sruogos ir rusų simbolistų estetikos bei poetikos bendrumus yra aptarę V. Galinis, A. Jakštas, V. Jocaitis, A. Venclova, S. Valiulis, V. Kubilius, A. Šargorodskis, A. Samulionis. Saulės simbolikos prasmines paraleles rusų simbolistų ir Sruogos poezijoje ati­džiau yra nagrinėjęs tik R. Šilbajoris (1992, 55-73). Kritikai labiau akcentavo Sruogos folklorinę saulės įvaizdžio raišką, tik keli yra atidžiau aptarę šalia mi­tologinių ir stiprius filosofinius saulės simbolikos impulsus.

     Minėtos aplinkybės paskatino įsigilinti į Sruogos tekstus, bandant atskleisti soliarinės poe­tikos (saulės įvaizdžių ir simbolių) įvairovę. Pasi­rinkti analitinis bei komparatyvistinis metodai turėtų garantuoti tokių tyrinėjimų prasmingumą. Laikantis postmodernios kultūrinės žiūros, neak­centuojama ryški skirtis tarp įvaizdžio ir simbolio, jie suvokiami kaip autoriaus poetikos dalis. Įvaiz­dis pasižymi reikšmės platumu, vartojamas labai įvairiomis ir net prieštaringomis reikšmėmis – nuo „vaizdo sąmonėje“ iki metaforos, palyginimo, simbolio (Hawthorn, 1998, 144-145). Simboliu laikoma dvilypę reikšmę turinti semantinė struktū­ra, glaudžiai susijusi su metafora. Metafora trak­tuojama kaip kalbinis, semantinis simbolio pavir­šius, dėl panašumo išplečiantis vardo reikšmę, suteikiantis jam vaizdingumo. Simbolyje semanti­nis lygmuo susijungia su ikisemantiniu klodu, glūdinčiu žmogiškosios patirties gelmėse (Ricoeur, 2000, 59-82).

     Sruogos soliarinės poetikos analize taip pat siekiama atskleisti ir kai kuriuos ankstyvojo lietu­viškojo modernizmo bruožus. Pastaruoju metu įprastus bandymus modernizmo masyvą skaidyti srovėmis vis dažniau keičia teiginiai, kad moder­nizmas – tai sąšaukų sąšaukos, kad jis netelpa į kultūrines ar žanrines ribas ir apibūdina meno, kultūros artefaktus bei XX a. nuostatas (Hawthom, 1998, 198). Atsižvelgiant į tai bei remiantis R. Graveso ir L. Riding literatūrinio mo­dernizmo skirstymu į du etapus (XIX a. antrosios pusės, vadinamasis fin-de-siėcle modernizmas ir XX a. modernizmas, vadinamasis vėlyvasis, aukš­tasis arba avangardistinis) (Graves, Riding, 1927), Sruoga laikytinas ankstyvojo modernizmo, arba XIX a. pabaigos heterogeninio, eklektinio pobūdžio modernizmo, jungiančio daugybę sudėtingo modernumo laikotarpio kūrybinių impulsų, atsto­vu. Tą rodo ir Sruogos kūrybos recepcija. Kritikų ir literatūros tyrinėtojų jis visą laiką traktuotas daugiau ar mažiau heterogeniškai – kaip dekaden­tas, formalistas, simbolistas, estetas, netgi hedonistas ir kartu stiprus neoromantikas, kurio kūryboje pinasi idealistinis humanizmas ir romantinė parodija, mimezės apraiškos ir impresionistiškumas, netgi avangardistinio stiliaus elementai. Pats kūrėjas, kalbėdamas apie savo amžininkus, taip pat yra pastebėjęs, kad naujosios lietuvių literatū­ros proceso neįmanoma tiksliau klasifikuoti, kūrė­jus galima vadinti neoromantikais, simbolistais, mistikais, neorealistais ar ekspresionistais (Sruo­ga, 2001, 109-123). Darytina prielaida, kad Sruo­gai ir daugumai jo amžininkų buvo būdinga polistilistinė raiška.

     Saulę kaip itin aktyvų, daugiasluoksnį ženk­lą, atveriantį metafizinę erdvę, kaip itin talpų dva­sinį simbolį, kurio asociatyviosios prasmės ateina iš Bizantijos laikų, siejasi su Viduramžių saulės kultu, vokiečių romantikų estetika, interpretavo rusų simbolistai. A. Belas yra išskyręs du simbo­listinio vaizdavimo tipus, kuriuos, jo nuomone, paaiškina du mitai. Pirmąjį tipą atitinka Helijo mitas, kuris visus šio pasaulio daiktus apšviečia taip, kad jie būna matomi ypač aiškiai, mitas, o antrąjį — Orfėjo, priverčiančio ritmiškai judėti visą negyvąją gamtą, mitas. Pirmuoju atveju kūrybos šviesa atskleidžia gamtoje tai, kas jau yra, antruo­ju kūrybinė jėga sukuria tai, ko gamtoje nėra (Eentm, 1994, 336). Šie apibūdinimai atitinka rusų ankstyvojo poetinio simbolizmo soliarinę ir lunarinę tendencijas. A. Chanzen—Liovė pastebė­jimu, soliarinė poetika pagrįsta papildomumu, iš. kelia gyvenimą, praregėjimą, dinamiką ir tekamumą, beribę amžinybę, organiką, artimumą mi­tui, aktualizuoja gamtos ir savęs atradimą, individualizaciją, aistrą, jai būdinga ugnies ir spindu­lio metaforika. Tai priešingybė vėlyvojo simbo­lizmo lunarinei poetikai, kuri pasižymi distancija, šalčio, spindėjimo metaforika, mirties, beprotybės, saulėlydžių ir urbanistine tematika, nebylystės, neliečiamumo, tuštumos, beaistriškumo, nesusivo­kimo, belaikiškumo ir akimirkos aktualizacija (XaH3eH-JIeBe, 1999, 46). Sruogos poetinė siste­ma turi abiejų – ir soliarinio, ir lunarinio – anksty­vojo rusų simbolizmo bruožų. Tačiau galima teig­ti, kad jo lyriką daug stipriau veikė rusiškasis Helijo tipo mistinis simbolizmas. Sruogos „besaulių“, melancholiškų eilėraščių sąsajos su lunariniu rusų simbolizmu, taip pat ir su dekadentinėmis prancūzų simbolizmo tendencijomis reikalautų atskiro tyrimo.

     Ypatinga poetika, duodančia toną ir toles­niam poetiniam kalbėjimui, pasižymi jau įžanginis Saulės ir smilčių eilėraštis Prooemion (graikiškai pavadinimas reiškia įėjimą, pradžią, įžangą, pra­našingą ženklą). Ypatinga vertė suteikiama Dievui poeto kūrybinės iniciacijos procese. Akcentuoja­mas menininko išskirtinumas, vienatvė ir kartu didybė. Jis tampa Saulės pateptuoju, amžinasties naštos sargu, saulė – kūrybiškumo sinonimu. Ji simbolizuoja degimą, aukščiausią kosminį protą, gyvybę teikiantį principą, simbolinį prisikėlimą, tampa struktūrine eilėraščio ašimi, aplink kurią išsidėsto visi kiti lyriniam subjektui svarbūs ženk­lai (tolis, tyrai, dangus, žemiška lėbonė, takas, bedugnė, ugnis):

    

     Virpėdama žinia dangum atėjo

     Nuo Saulės mano.

     Plasnoja vėliavos. Dainuoja vėjas

     Ir tyrai mano...

    

     Ant aukšto kalno uždegiau žibintą

     Paleidau gandą...

     Nuskendo takas, užmaršon pramintas, –

     Užliejo gandas...

    

     Žengiu lėbonės žemiškos atmestas,

     Pateptas Saulės...

     Nešu kaip Dievą amžinasties naštą

     Karūną Saulės...

    

     Iš aukšto kuoro kelias gandasugnys

     Ir siekia toli...

     Ir kas žengsnysarčiau gaisri bedugnė,

     Toliau ir tolis...

    

     Karūnalaužas atpirkimui kurtas

     Per ugnį takas -

     Pasauliuivalandos džiaugimos burtą,

     Man – Saulės takas!

    

     (Sruoga, 1996, 3).

    

     Pateptasis menininkas nuolat atkartoja am­žiną dieviškos saulės kelią. Jis skelbia mirtį pasau­lietiškam gyvenimui, simboliškai atgimsta deg­damas ir yra pašvenčiamas į dieviškąsias paslap­tis. Sudegimas primena ne tik mitinę, bet ir getiš­kąją romantinio skambesio formulę Mirk ir atgimk. Lyrinio subjekto pasaulėvaizdį formuoja saulės, kaip idealiojo būties prado, sintezė ir prieš­tara su šiurkščia kasdienybe (taku, bedugnė). Kūrimo / griovimo antinomiją XIX-XX a. sandūroje rusų modernistai bandė išreikšti juodos saulės simboliu. J. Baltrušaitis sukūrė eilėraštį Juoda saulė, įvaizdį varijavo Viač. Ivanovas, N. Gumiliovas, V. Chlebnikovas, O. Mandelštamas, pa­veikslą paskyrė M. K. Čiurlionis (Juodosios sau­lės pasaka). Juodoji saulė simbolizavo nusivyli­mą, artėjančios dvasinės tamsos nuojautas. Su juoda spalva sietą dulkių metafora, reiškianti cha­osą, išnykimą, dvasinę tuštumą, entropiją, demo­niškumą (F. Sologūbas, V. Merežkovskis). Sruoga savo lyrikoje estetinei lyrinio subjekto ugnies ir saldės vertybinei poetikai priešina subjekto lai­kinumo, dvasinės mirties poetiką: dulkes ir smiltis.

     Poetas lyrinio subjekto / Dievo / gamtos / kūrėjo daugialypės paralelės ypatingumą įvertybina kone religine, itin šventiška simbolika bei estetizuota poetika (dangus, Saulė, vėliava, kal­nas, amžinasties takas, žibintas, karūna), iškil­mingomis intonacijomis. Vėliavos krikščioniškoje simbolikoje žymi prisikėlimą, tamsybės galių įveikimą, kalnas – sąsają tarp žemiškojo ir dan­giškojo pasaulių, žibintas simbolizuoja dvasinį nuskaidrėjimą. Lyrinio subjekto žvilgsnis primena čiurlioniškąjį – nuo kalno, bokšto, iš dangaus, jū­roje jam atsiveria beribių plotų reginys. Šis pra­sminis kontekstas papildo saulės poetikos reikš­minį lauką.

     S. Valentas, ieškodamas šiame Sruogos ei­lėraštyje Saulės simbolikos atsikartojimo kalboje, giluminę paronimiką atrado žodžių kuoras, ka­rūna, kurtas bendros morfemos KR variantiš­kume. Karūnos, jos spindulių ir formos simbolinė reikšmė itin artima saulės, jos spindulių apskriti­mo simbolikai. Karūna simbolizuoja kilmingumų jėgų šventumą ar iškilmingą išskirtinę padėtį, sie­los pirmumą prieš kūnų amžinąjį gyvenimą. O apskritimas ar ratas, kaip ir vainikas, dažnas įvaizdis Sruogos lyrikoje, simbolizuoja saulės am­žinumą (Valentas, 1997, 102-111). Senovėje ap­skritimas, ratas, skritulys simbolizavo ne tik Sau­lę, šviesą ar Mėnulio pilnatį, bet ir senovės žmo­gaus vaizdiniuose buvo siejamas su kosmologiniu pasaulio modeliu.

     Eilėraščio pavadinimų taip pat ir mitolo­gines konotacijas Sruoga greičiausiai perėmė iš Viač. Ivanovo eilėraščio Prooemion, kurį išvertė į lietuvių kalbą. Šiame eilėraštyje ypatinga mitolo­gine verte pasižymi runos, lyginamos su daina ir saule:

    

     Я не знаю, где он рухнет, льдами вскормленный поток.

     Рок ли стройно движут струны

     Или лирик – темный рок?

     Знаю только эти руны я пою не одинок.

     [...] (Sruoga, 2001, 121).

    

     Nežinau, kur dings, prasmegs jos, srovės, ugdytos ledų...

     Ar Lemtis stygas sunarsto, ar ir Ji tik iš dainų?..

     Juntu viena: šitas runas aš ne vienas skardenu...

     [...] (Sruoga, 1998, 95).

    

     Būrimas runomis, populiarus senųjų keltų kultūroje, buvo prieinamas tik išrinktiesiems, daug žinių ir patirties sukaupusiems dvasinin­kams, kurie mokėjo ne tik pranašauti, bet ir gydy­ti, suprasti gamtos jėgas, skaityti dangaus ženklus, bendrauti su dvasiomis. įsiskaičius į Sruogos eilė­raščius aiškėja, kad jas suprasti gali ir modernus poetas, genijus. Išorinio pasaulio vaizdus jis regi tik kaip ženklus, simbolius, išreiškiančius gilesnę realybę, žmogaus būties visumą. Dauguma simbo­listų pasitelkė mitą pirmapradės, vieningos būties tiesai išreikšti, akcentuodami ne sąvokines ir informacines, o magines kalbos potencijas. Poetinė kalba turėjo tapti intuityvaus-maginio pobūdžio giesme-mantra, invokacija į aukštesnę, sąvokomis neišreiškiamą tikrovę. Simbolistai tą sąmoningai demonstravo – Sruogos eilių rinkinys Saulė ir smil­tys turi paantraštę Giesmės, aidijos, poemos. Gies­mės įvaizdžiui (amžinasties giesmė, nakties giesmė, šventos giesmės, širdies giesmės, baltosios gulbės giesmė, saulėlydžio giesmės, gaivinimas giesmė­mis) poetas suteikia ne liturginę, o mitologinę reikšmę. Taigi Sruoga savo įžanginiame eilėraštyje kalba gana sudėtinga simboline kalba. Jo motto bei svarbiausios simbolistinės poezijos prasmės sutelk­tos būtent eilėraščio saulės poetikoje.

     Soliarinės poetikos asociacijų tinklas dauge­lyje eilėraščių taip pat lemia lyrinio subjekto dva­sinio susiliejimo su bendruoju visatos ritmu siekį. Pratęsiant romantinę tradicijų etiniai (asmeniniai, gyvenimiški) poelgiai, patirtis ir pažinimas perke­liami į estetines formas – grožėjimąsi gamta, tautosakine kūryba. Pagal M. Bachtiną, estetiškumas, kaip teorinio ir etinio pažinimo sintezė, visiškai realizuojamas tik mene (Bachtinas, 2002, 336). Vaduodamasis iš romantinių klišių, Sruogos lyri­nis subjektas itin dažnai veikia estetizuotoje, idea­lioje dangaus erdvėje, nuauksintoje ir išdailintoje, kupinoje saulės šviesos (O saulė nukrito / kaip deimantai ryto... / O dega, taip dega skliautai... (Sruoga, 1996, 44). Ji primena rusų „saulės poetų“ eilėraščius, taip pat prancūzų impresionistų šven­tiškus paveikslus:

    

     Pabėrė auksą

     Vakarė saulė

     Bangose.

    

     Auksinis tinklas,

     Auksinės žuvys...

     Luotelis manas,

     Irklai, lašai...

    

     Varau luotelį

     Srovėj ugninėj.

     Iš spinduliu

     Dievaitei manai

     Pina karūną...

    

     Vėjelis geras

     Kėtoja žiedus,

     Žarijas žarsto...

    

     Auksinės marės

     Auksinės gijos...

     Ir be altorių

     Gražybės deivei

     Pasaulis visas!

    

     Pasaulis visas! (Sruoga, 1996, 55)

    

     Eilėraštyje ryškus simbolistinei poetikai bū­dingas plaukimo motyvas, impresionistiškai jun­giamas su vakarinės saulės sukeltu įspūdžiu. Rea­lybės detalės paverčiamos simbolistiniais šifrais. Apdainuojama pagoniška saulė-dievaitė (be alto– riiį) primena Čiurlionio paveikslo Karalaitės kelio­nė. Pasaka. Triptikas trečiąją dalį, kuriame dangaus fone nutapytas didžiulis baltas diskas, primenantis gigantišką pienę, įkūnijančią pasaulio grožį. Siame kontekste Gražybės deivė sietina su rusų simbolistų apdainuotu amžinuoju moteriškuoju grožiu, mote­riškumu, išgelbėsiančiu pasaulį.

     Daugiaprasmio saulės įvaizdžio variantas poeto lyrikoje yra saulėtekis, turintis folklorinio saulėtekio įvaizdžio bruožų, dažnai tapatinamas su žmogaus gyvenimo pradžia, nekasdieniškais įvy­kiais, liudijantis tikėjimą auginančia saulės galia (Šią naktelę per naktelę / Godą tai godojau. / Rylą auštančią aušrelę / Aiklųjį balnojau) (Sruoga, 1996, 50). Lyrinis subjektas per naktį laukia, kada galės įgyvendinti savo svajones, kada galės pasi­reikšti jo vyriškumas, užšifruotas simbolišku žirgo balnojimu. Žirgas senovės baltų pasaulėžiūroje reiškė zoomorfinį Saulės pavidalą. Lyrinio subjek­to pagalbininkas arkliukas, galintis lakioti dangu­mi, susijęs su mitinės Aušrinės personažu. Astra­linę žirgo simboliką liudija ir Kumelio ar Arklio žvaigždynai bei žvaigždės Dievo Kumeliai. Žirgo simbolis palengvina įpuolimą į transą, ekstazinį sielos skrydį į uždraustus ar nežinomus pasaulius (Senovės baltų simboliai, 1994, 138).

     Daugeliui indoeuropietiškų mitų būdinga ugnies ir kraujo poetinė jungtis, simbolizuojanti kūno ir dvasios, tamsos ir šviesos antagonizmą. Mitinėje pasaulėvokoje saulė buvo transformuo­jama į rausvas žaras, raudonas boružes, rožes, žaizdas, kraują, auksą (Vaitkevičienė, 2001, 24). Raudona spalva – liepsnos, aistros ir vaisingumo, bet kartu ir kraujo, griaunamosios ugnies jėgos spalva. Kraujo raudonumo semantika matriarchatinėje santvarkoje buvo siejama su Didžiąja Pramote, pasaulio gimdytoja, simbolizavo gamtos gyvybę, nuolatinį aukos ratą. Sruogos, kūrybą ta­patinusio su degimu (Ugnis atnaujins / gelmes verdenių...; Ir aš-žynys liepsnų vakarių) (Sruoga, 1996, 34, 154), lyrikoje randamos kraujuotos sau­lės liepsnos, aušros ugnis kraujuota, degantis kraujuotas dangus (Valia ir liepsnos! Dangus su– temęs / trūnija kraujum, ugnim lašėja...; Einu pa­sidžiaugti, kaip dega kraujuotas dangus) (Sruoga, 1996, 32, 44). Kraujo lašo semantika suteikiama ašarai, rasai ([...] mūsų kraujas ašarotas; Ženk atsargiai, / Žiūrėk in žemę, / Matailašai raudo­ni, balti... U [...] // Rasa ir kraujasVien žymės žengsnio...; Žiedo ašaros raudonos – /Kaip akyse —) (Sruoga, 1996, 34, 78, 113), nes vandens la­šas, ašara dėl gebėjimo atspindėti šviesą, dėl apva­lios formos vizualiai siejasi su saule. O su šviesa susijusi akis, senovėje laikyta saulės dievybės, dvasinio regėjimo simboliu, sielos veidrodžiu. Taigi Sruogos soliarinė poetika, kupina mitologi­nių konotacijų, reiškia ne tik dvasinę šventę, apei­gą, bet atskleidžia ir lyrinio subjekto sielos prieš­taringumą.

     Sruogos soliarinės poetikos lauke itin suges­tyvi saulės / džiaugsmingos sielos paralelė (O sie­lai taip lengva, kaip vasaros rytą kaip / žiedui purienų tarp saulės bangų!) (Sruoga, 1996, 133) (čia ir kituose posmuose žodžiai paryškinti auto­rės). Ji galėjo būti perimta iš rusų simbolistų vari­juoto žodžių derinio солнце ir сердце. Jį mėgo ne tik K. Balmontas, bet ir Viač. Ivanovas, žavėjęsis viduramžių saulės kultu, taip pat A. Blokas, V. Briusovas, A. Belas, kuris bene sugestyviausiai apdainavo saulės /sielos tapatumą.

     V. Daujotytės pastebėjimu, su saulėta Sruo­gos poezija į lietuvių lyriką intensyviai įsiveržė ir siela, tuo tarpu Maironis deklaravo širdį ir krūtinę (Daujotytė, 1997, 111) (Ir kai saulė sieloj gema – / Saulė paslapty ir lieka. / Ir nežino nieks, kas glūdi – / Sieloj bėda ar dainužė! / [...] / Siela, sie­la nesiskųskie – / Tik iš skausmo Saulė dega) (Sruoga, 1996, 217). Saulės / sielos tapatinimo esama ir F. Kiršos, P. Vaičiūno, V. Mykolaičio– Putino lyrikoje.

     Sruoga nevengia ir slaviško religinių giesmių žodžio dūšia, atėjusio iš šv. Rašto konteksto. Siela ir dūšia žymi žmogaus dvasinį gyvenimą teigiantį principą, asocijuojasi su mąstymu, jutimu, gyveni­mu po mirties. Sruogos lyrikoje amžinąją visatos sąrangą atliepia trumpaamžio lyrinio subjekto dva­sinė visata (Lauko ramybė paskendo meilėj. / Per žemą saulė karoliais rieda. / Ir dūšioj saulė. Ir dū­šia gieda.) (Sruoga, 1996, 196). Cikle Saulėleidžio giesmės pasitelkęs ugnies ir dainos poetiką, poeto / paukščio paralelę, mitologinę jūrinę simboliką, po­etas dienos ir nakties, dangaus ir žemės priešybes susieja į sielos / saulės prieštaringą jungtį:

    

     Aš gęstančią saulę, sapnais pašarvotą palydžiu...[...]

     Aš sparnus ištiesiuugnim pasiliesiu, dausas gi nušviesiu daina![...]

     O siela! Ta siela nerimsta...

     Lyg jūra bangioji,

     Lyg balti verpetai, lyg aras galiūnas taip blaškosi, siunta...

     Nurimki! Te saulė nukrinta,

     Te žiebiąs danguj pažarai,

     Dangus kaip svajonė žydrus ir ugninis tuoj bus tavyje!

    

     (Sruoga, 1996, 41)

    

     Sruogos lyrikoje saulės / sielos poetika glau­džiai susijusi su meilės bei mylimosios simbolika. Sis paralelizmas (Per žemę saulė karoliais rieda. / Laukų ramybė paskendo meilėj (Sruoga, 1996, 196)) artimas A. Feto apdainuotai Pasaulio Saulei, kuri transformavosi į solovjovišką Amžinąją Moterį, ap­sisiautusią saule. Atėjęs iš Apokalipsės, šis simbolis asocijuotas su moteriškuoju pradu, tikruoju Grožiu, kuriam lemta išgelbėti pasaulį. Sruogos eilėse taip pat ryški rusų simbolistų garbinto amžinojo mote­riškumo, išraiškingai atskleisto A. Bloko eilių rinki­nyje Cmuxu o Прекрасной Даме (1904), tematika. Sruoga savo mylimojoje sujungė platoniškuosius meilės pradus, susisiekdamas su A. Bloko varijuota ugnies mitologine ir krikščioniška interpretacija:

    

     Siela ugnine,

     Dainą ugninę,

     Gulbę ir dangų mylėk (Sruoga, 1996, 68).

    

     Saulės / sielos / meilės poetinę paralelę gali­ma rasti ir Sruogos laiškuose sužadėtinei Vandai Daugirdaitei: „Ho-ho Seniai aš tiek Saulės beregė­jau. [...]. Saulė mano! Visas kūnas raudonas dega kaip žarijos, rodos [...] žiežirbos trikš, o aš einu į saulę ir ilgas valandas svilinuos. Ir kūnas dar labiau dega. [...] Aš mėgstu, kai nuo saulės spindulių skauda. [...]. Tegu Tavo dūmos būna kaip vėjas, kuris atbėgęs į marių pakrantę [...] sudilgins mano krūtinę. Tegu tavo mintys būna kaip svaigulys, ku­ris mane iš užuomaršos beprotingam žygiui paža­dins. Ir, kad Tu mano meilėj taip apsvaigtum kaip Saulės karštis jauną gėlelę suaugina. Aš noriu, kad Tu manęs pasiilgtum, kad Tu būtum mano mano – mano – Saulėta“ (Sruoga, 1921). Ši poetinė parale­lė ryški ir vėlyvojoje Sruogos poezijoje – Giesmėse Viešnelei Žydriajai (Žilinskas, 1997, 176).

     Taigi Sruogos saulės įvaizdis bei jo trans­formaciniai pavidalai labai talpūs, nes leidžia re­konstruoti įvairius kontekstus – mitologinį, ro­mantinį, impresionistinį, simbolistinį. Sykiu sau­lės poetika išreiškiami ir egzistenciniai lyrinio subjekto varstymai. Saulės, spindulių / dūšios, sielos paralelė glaudžiai susijusi su žiedo, žydėji­mo, gėlės įvaizdžiu bei moteriškumo semantika. Gėlė dėl apskritimu išdėstytų žiedlapių dažnai asocijuojasi su saule. Čiurlionio paveiksluose sau­lė panaši į saulėgrąžą (Saulės sonata. Allegro ir kt.). Lietuvių liaudies mene saulė taip pat dažnai vaizduota gėlės pavidalo. Tačiau neretai Sruogos eilėraščiuose saulės / gėlės paralelė atskleidžiama ne tik platoniškosios meilės poetikos, bet ir prietaringesniame kontekste, pasitelkus kraujo, simboli­zuojančio gyvybę ir mirtį, prasmes:

    

     Spinduliai-gijos laukus nusėjo.

     Saulėj lelijos. Spindi aguonos,

     Kraujuje gausios, saulėj raudonos.

     Spinduliai-gijos laukus nusėjo.

     Vėjuj pastiko ir palydėjo

     Kuždesiai, burtai, pilni malonės,

     Saulėj lelijas, kraujuj aguonas,

     Sielą-šešėli drebantį vėjuj -–

    

     (Sruoga, 1996, 146).

    

     Lyrinio subjekto dvejones, blaškymąsi tarp dangaus ir žemės, sielos ir kūno sustiprina ir deflo­racijos motyvas, kai žiedas nuskinamas, nutrau­kiamas jo nepasikartosiantis žydėjimas {Dar mano žiedas, dar nesukrautas, / O jau nuskintas, o jau nurautas (Sruoga, 1996, 169). Taigi saulės / gėlės paralelė Sruogos poezijoje tampa ne tik dvasinio atsinaujinimo, bet ir baigties įvaizdžiu, moters gro­žio ir kartu jo nepastovumo, laikinumo simboliu.

     Sruoga savo lyrikoje nesustoja ties pla­toniška meile, subtiliai prabyla ir apie kūniškąją, saulės degimą gretindamas su aistra, antropomorfizuodamas gamtos reiškinius, sujungdamas natū­ralumą su erotika:

    

     Saulėj paskendęs krantas uolotas.

     Mėlynos bangos ir spinduliuotos

     Kojas bučiuoja, meilinas, tyli,

     Saulėje žvilga, saulėje myli

     Skrenda į tolį, skrenda į gylį,

     Spinduliais žvilga, spinduliuos myli.

     Mėlynas krantas saulėj paskendo.

     Augo – priaugo, brendo – pribrendo

     Žemėje vaisiai, sultyse uogos,

     Kietos krūtinės, saldėje nuogos

     Žvilga ir kvepia. Kvepia, kvėpuoja

     Saulėje nuogos ir spinduliuoja

    

     (Sruoga, 1996, 163).

    

     Saulės / erotiškos sielos paralelės raiška kulminaciją Sruogos eilėse pasiekia, kai poetas saulėtekį gretina su dionisiška apsvaigimo būsena, nepalikdamas jame nė trupučio folkloriškumo, terpdamasis į froidiškąjį geismų ir slaptų aistrų pasaulį, pradėdamas lietuvių poezijoje naują mei­lės poezijos kokybinį tarpsnį:

    

     Pasisemsiu taurą sulčių,

     sielą girdysiu per naktį

     kol aušros ugnim kraujuota

     girta siela degti ims...

    

     (Sruoga, 1996, 97)

    

     Ir krūtinė įdegta,

     Apšerkšnojusi rasa,

     Spindi vasaros kaitra

     Kraujas vyno svaigume!

     Užliūliuosiu kaitrume

     Nuogą lauką ir tave!

    

     (Sruoga, 1996, 106)

    

     Taigi, pasitelkęs soliarinę poetiką, Sruoga sujungė mitologiškumą su modernumu. Akivaiz­du, kad poetui saulė – tai dvasingumo vertybinis ir semantinis ženklas, perteikęs aktualiausius mito­loginius bei filosofinius impulsus, išreiškęs poeto ir lyrinio subjekto idealistinį estetizmą bei huma­nistinį nusiteikimą. Soliarinė poetika, kupina tau­tosakinių ir mitologinių reikšmių sykiu leido poe­tui kalbėti sudėtinga simbolistine bei estetizuota kalba – sekti rusų simbolistais. Saulėtosios poeti­kos tranformaciniai pavidalai leidžia rekonstruoti įvairius kultūrinius kontekstus. Taigi Sruoga ne tik sekė, bet ir ieškojo savojo kalbėjimo būdo (romantinio, simbolistinio, impresionistinio), si­ekdamas sujungti tradiciją su modernumu. Žmo­giška saulė / siela tampa.ne tik lyrinio subjekto šviesios dvasinės būsenos, amžinųjų vertybių simboliu. Si poetinė paralelė pirmajame rinkinyje atsiskleidžia ir kaip platoniškosios meilės impresi­jų centras. „Dievų takuose“ ji transformuojama, prisodrinama modernių impulsų ir liudija indivi­dualios savimonės laisvėjimą. Soliarinės poetikos akcentai perkeliami nuo folklorinių konotacijų prie bendrakultūrinių filosofinių problemų. Tai rodo, kad lietuviškas ankstyvasis modernizmas savo pasaulėjauta labai nesiskyrė nuo europinės modernistinės pasaulėžiūros. Ne veltui A. Vaičiu­laitis akcentavo lietuvių simbolistų ir W. Yeatso, P. Valėiy, C. Claudelio, S. George's pasaulėjautos bendrumus (Vaičiulaitis, 1992, 32). Tačiau raiškos aspektu jis buvo nevienareikšmis, polistilistiškas, kupinas įvairių įtakų ir sykiu ieškantis savitų kal­bėjimo būdų. Tai rodo, jog ankstyvasis lietuvių modernizmas turėtų būti aiškinamas ne tik maža­me rusų ar prancūzų simbolizmo rate, bet ir heterogeniškame fm-de-siėcle modernizmo bei kartu platesniame kultūriniame lauke, galbūt net įtrau­kiant į jį Maironį ir už jo esančią Vilniaus roman­tikų mokyklą vokiečių ir rusų romantizmą.

    

     Literatūra

     Daujotytė V. (1997). Trys sakiniai. Kaunas: Šviesa.

     Bachtinas M. (2002).Turinio, medžiagos ir formos problema žodžio meno kūryboje, Bachtinas M, Autorius ir herojus: Estetikos darbai. Vilnius: Aidai, p. 316-388.

     Graves R., Riding L. (1927). A Survey of Modernist Poetry.

     Hawthom J. (1998). Moderniosios literatūros teorijos žinynas. Vilnius: Tyto alba.

     Nastopka K. (1985). Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius. Vilnius: Vaga.

     Radzikauskas E. (1930). Saulės ir žvaigždės glorifikacija lietuvių poezijoje, Gaisai, Nr. 2, p. 248-258.

     Ricoeur P. (2000). Interpretacijos teorija: Diskursas ir reikšmės perteklius. Vilnius: ALK Baltos lankos.

     Senovės baltų simboliai (1994). Vilnius: Akademija.

     Sruoga B. (1921). B. Sruogos laiškas V. Daugirdaitei. 1921 m. rugsėjo 5 d., Balio ir Vandos Sruogų namai muziejus, P5146.

     Sruoga B. (1996). Raštai. T. 1. Vilnius: Alma littera.

     Sruoga B. (1998). Raštai. T. 5, kn. 1. Vilnius: Alma littera.

     Sruoga B. (2001a). Lietuvių literatūros bruožai, Sruoga B., Raštai.         T. 7. Vilnius: Alma littera, p. 118-138.

     Šilbajoris R. (1992). Balys Sruoga ir simbolistai, Šilbajoris R., Netekties ženklai. Vilnius: Vaga, 1992, p. 55-73.

     Šimčikaitė D., Budrytė B. (1971). „Saulės ir smilčių“, „Dievų takų“ dažnumo žodynai. VVPI.

     Vaičiulaitis A. (1992). Literatūrai stabilizuojantis, Vaičiulaitis A., Knygos ir žmonės. Vilnius: Vaga, p. 32-37.

     Vaitkevičienė D. (2001). Ugnies metaforos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

     Valentas S. (1997). Simbolizmas yra amžinas, Valentas S., Lingvistinis pasaulis poezijoje. Vilnius: Mokslo ir enciklo­pedijų leidybos institutas, p. 102-111.

     Viliūnas G. (2003). Modernizmas: XX amžiaus pirmoji pusė ir vidurys. I d. Vilnius: Baltos lankos.

     Žilinskas R. (1997). Balys Sruoga „Raštai“ (t. 1 recenzija), Naujasis židinys, Nr. 3/4, p. 175-177.

    

     Filologija. 2006, Nr. 11, p. 8-15