Staniulis Tomas. DIENA, KURIĄ VERKIAU VISĄ. – Vilnius: Versus aureus, 2008.
„Diena, kurią verkiau visą“ – ketvirtoji Tomo Staniulio kūrybos knyga. Šis jaunas autorius literatūriniame pasaulyje debiutavo novelių rinkiniu „Į riedantį traukinį“ (1998). Debiutas buvo sėkmingas, todėl neilgai trukus pasipylė ir kiti rašytojo kūriniai: romanas „Herbas ir varlės“ (2003), trileris „Uranas-235: (bandito išpažintis)“ (2004).
Paskutinėje knygoje T. Staniulis grįžta prie primiršto novelės žanro. Trumpų prozos kūrinėlių rinkinyje „Diena, kurią verkiau visą“ išspausdinti per pastaruosius penkis rašytojo metus parašyti kūriniai, tarp jų ir pirmasis lietuviškas SMS apsakymas „Ars amandi“.
Pabandęs savo kūrybines idėjas realizuoti mobiliuoju telefonu rašomomis žinutėmis, autorius neužsižaidė ir nepasiklydo virtualiuose labirintuose. Tomas Staniulis – vienas iš nedaugelio jaunosios kartos lietuvių prozininkų, turintis savitą, tačiau tvirtą kūrybinį bei idėjinį stuburą.
Skiriamasis šio rašytojo bruožas – gebėjimas konstruoti nebanalius, novatoriškus siužetus. T. Staniulis išdrįsta peržengti savo gyvenamojo laiko ribas ir rašo ne tik apie tai, ką mato aplinkui. Daugelyje jo novelių veiksmas vyksta mūsų eros pradžioje, jose savotiškai perkuriamos biblinės istorijos („Avinėlio malda“, „Mįslė“, „Kur eini, pameistry?“). Kalbant apie šias noveles, autorių galima pagirti už originalius siužetus, tačiau skaitant juntama, kad jis rašo apie dalykus, kurių visiškai neišmano. Biblinės istorijos jam – sunkiai įkandamas riešutėlis. Sugalvoti originalų siužetą nepakanka, savo idėjas dar reikia kokybiškai realizuoti. Štai čia ir aptinkame silpnąją T. Staniulio vietą... Rašytojui sudėtinga logiškai išdėlioti savo mintis ir sukurpti rišlų bei nuoseklų pasakojimą.
Pavyzdžiu galime laikyti novelę „Avinėlio malda“, kuri parašyta kaip Kristaus laikais gyvenančio avino malda į avinėlių Viešpatį. Pati autoriaus užmačia originali ir verta dėmesio (skaitytojui pateikiamas avino monologas), tačiau novelė perkrauta nelogiškais gyvūno pamintijimais apie gyvenimo prasmę, nemotyvuotai minimi religinių personažų vardai. Pagrindinės minties užčiuopti praktiškai neįmanoma, todėl kūrinys sudaro migloto, turinio neturinčio teksto įspūdį.
Skaitant aptinkama aliuzijų į tikrus biblinius įvykius: „Štai prieš porą naktų ir pats sapne regėjau, kaip atėjo saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių ir man nusilenkė. Bet aš juk paprastas avinėlis, ko čia ir kam man lankstytis? Nebent tu, žmogau, įmintum šią mįslę“ (p. 18). Autorius leidžia suprasti, kad avinas persikūnija į aiškiaregį Jokūbą? Šitos mįslės įminti man nepavyko. Be to, brolių keršto užsitraukusio ir vergijon parduoto jaunėlio sūnaus vardas buvo Juozapas. T. Staniuliui vertėtų geriau pasigilinti į istorijas, kurias savo tekstuose bando perkurti, kad faktinių klaidų būtų kuo mažiau. Juk norint demonstruoti kitiems savo išprusimą ir apsiskaitymą, svarbu, kad tas išprusimas apskritai būtų...
Būtent išprusimą ir apsiskaitymą autorius demonstruoja novelėje „Knygos kal(a)ba“. Kelių puslapių tekste išvardijami kone visi T. Staniuliui žinomi lietuvių bei užsienio pasakų ir romanų personažai, taip pat Graikijos filosofai ir mokslininkai. „Sodomos ir Gomoros fejerverkai horizonte virto šiaurės pašvaiste, nuo jos apako Homeras. Nepamatęs, kaip tu maudaisi vienoje vonioje su Archimedu, kaip su Dionisu susikabinęs trūniji statinėje; Herakleito perneštas per tą patį vandenį, nusišlapinai nuodais į Sokrato taurę“ (p. 10). Pagrindinė novelės mintis tėra pasakyti, kad knygų skaitymas suteikė autoriui suvokimą apie kalbos grožį, atskleidė paslaptingą žodžių ir po jais slypinčių simbolių pasaulį, suteikė stimulą kurti pačiam. Tačiau negi tam reikalingas teksto perkrovimas vardais, pavardėmis ir legendomis?
Taigi, nors T. Staniuliui ir patinka klaidžioti senovės Graikijos legendų ar Biblijos pėdsakais, tačiau tai jam nelabai sekasi – tekstai atrodo nelogiški ir painūs, tarsi šizofreniko kliedesiai. Priešingai nei novelės, kuriose autorius rašo apie savo gyvenamąjį laiką.
Stipriausias ir brandžiausias rinktinės kūrinys – novelė „Diena, kurią verkiau visą“. Joje autorius neklaidžioja po legendas, nekalba mitinių personažų ar gyvulių balsais. Pagrindinis veikėjas – vyras, dievinantis lietų ir besitapatinantis su juo. „Mano vardas lietus, o mano lašai – mano ašaros. [...] Man patinka lietus. Man patinka važinėti jo skalbiamomis Vilniaus gatvėmis. [...] Mums patinka greitis. Patinka kristi šuorais ir statmenai į horizontą. Patinka budinti negyvą miestą“ (p. 22). Riba tarp žmogaus ir lietaus nusitrina, šios dvi būsenos persmelkia viena kitą: aš esu lietus – man patinka lietus – mums patinka greitis. Žmogaus – lietaus kalba itin lyriška, jo pasakojama meilės istorija romantiška ir truputį graudi, kaip ir dera šiai „verkiančiai“ stichijai. Ašaros novelėje suvokiamos kaip lietaus lašų sinonimas: „Nes aš tik lietus. Ir jei neverkčiau, nebūčiau“ (p. 29). Matome tipišką lietuvišką žmogų: liūdintį, besirūpinantį artimu, verkiantį. Nejučia atmintyje iškyla lietuviško Rūpintojėlio figūra ir jo nešama žinia – gyvenimo prasmė randama tik kenčiant.
T. Staniulis, rodos, mėgaujasi įvairiomis kančios formomis. Vienos jo novelės veikėjas žiauriai nukankinamas budelių, kitas beviltiškai kovoja su mono Astralu, griaunančiu jam gyvenimą, trečias sužino sergąs vėžiu, ketvirtas mėgsta „dirginti“ save ir girtas ropščiasi prie Gedimino pilies, norėdamas susitikti su Šėtonu. „Stačiai žmogus jau tokia būtybė. Kuriai patinka dirginti save“ (p. 162) – sako autorius. T. Staniulis sugeba šį jausmą perteikti ir platesnei publikai – groteskiški ar net sadistiški jo tekstai patys ekspresyviausi, stipriausi.
Manau, kad išbraukus iš rinktinės avinėlio monologus ar pagyrūnišką savo nepatikrintų žinių demonstravimą, knygos pasisekimas būtų kur kas didesnis. Kartais nereikia stengtis įtikti kitiems, o rašyti taip, kaip pačiam patinka ir lengviausiai rašosi. Tuomet ir rezultatas „nedirgins“ savo neišbaigtumu.
Kulturpolis.lt
2009-12-01