Vieta – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra.
      Laikas – 2003 m. pabaiga.
      Dalyviai – studentai ir dėstytojai.
      Klausinėtojai – Donaldas Kajokas ir kiti.
      Atsakinėtojai – Rimvydas Stankevičius ir trys jo knygos

      Donaldas Kajokas. Surenkime Rimvydui Stankevičiui kryžminę apklausą. Kai susipažinau su juo, dirbau „Nemuno“ žurnale. Atėjo, regis, trise – Rimvydas, Arnas Ališauskas ir Ramūnas Gerbutavičius. Kiekvieną įsiminiau, kiekvienas nuėjo įdomiu, savitu keliu. Išėjus Rimvydo eilėraščių rinkiniui „Randas“, redakcijos svetainėje įvyko pokalbis apie jo kūrybą. Buvo konstatuota, kad Rimvydas paliko savo kartą, žengė didelį žingsnį pirmyn, o kiti lyg ir atsiliko. Tai Erikos Drungytės mintis, nors gal ir ginčytina. Bet Rimvydas po „Rando“ tapo savo kartos poezijos lyderiu. Poezijos lubos pramuštos.

      Tokia įžangėlė. Tarkim, Indrė Žekevičiūtė „Rando“ eilėraščius palygino su Jasmanto poezija. Rimvydai, tau tokios sąsajos šovė kada nors į galvą? O gal manai, kad šauta pro šalį?

      Rimvydas Stankevičius. Nežinau. Pirmiausia jaučiu, kad žengiau didelį žingsnį į priekį. Yra sentencija, kad didelio žingsnio į priekį priežastis būna stiprus spyris į užpakalį. Šiuo atveju taip ir buvo. „Randas“ nėra atsitiktinė knyga. Aš ją parašiau po autoįvykio, kuriame ir gavau randą, po ligoninių ir didelės baimės, kad gal negalėsiu rašyti. Kūryba yra subtilus dalykas – ateina arba ne. Smūgis automobiliu gali išmušti visą poeziją. Bet aš pamačiau, kad viskas po senovei. Dėl Jasmanto. Mane yra lyginę ir su P. Širviu. Tačiau ne dėl poezijos, dėl gyvenimo būdo; su Mykolaičiu-Putinu – dėl dievoieškos. Lygino ir su S. Parulskiu. Kritikai mėgdavo aiškinti, kad turiu pusę savo honoraro už publikacijas atiduoti jam, nes neva jo rogėse sėdžiu. Daug buvo lyginimų, man net sunku apie tai kalbėti. Mano kolega A. Ališauskas sako, kad kai jis prisisiurbia kaip kempinė, kai pajaučia, jog ateina poezija, tuomet ima kelis tomus skirtingų autorių, skaito juos ir bando megzti dialogą. Man taip nebūna. Aš sugalvoju eilėraštį netikėtai. Paskui jį ,,gromuliuoju“. Tada nueinu į vonią, užsirakinu ir parašau. Bet specialaus, ypatingo kelio neturiu. Gal kiti ir pastebi kokius sąlyčio taškus, tačiau aš nemanau, jog esu į ką nors panašus.

      Domantas Razauskas. Bet kažkas panašaus tarp tavęs ir Ališausko vis dėlto yra – jis prisisiurbia kaip kempinė, o tu eini į vonią... (Auditorija juokiasi.)

      R. S. Rašyti man reikia stipriai lokalizuotos erdvės. Gal aš norėčiau būti vienuolis? Sėdėti mažoje celėje. Negaliu rašyti bet kur. Mačiau, kaip Alvydas Šlepikas rašo automobilyje ar laukdamas, kol ateis jo eilė ką nors skaityti poezijos vakare.

      D. R. Vadinasi, tau svetimas Herkaus Kunčiaus kūrybos motto, kad valandą per dieną reikia skirti rašymui. Ir nieko neredaguoti, palikti, kaip parašyta.

      R. S. Svetimas. Be to, tu žinai mano nuomonę apie Kunčių – jis yra talentingas grafomanas. Niekada iš savęs nieko nespaudžiu per prievartą ir manau, kad tai teisinga. Ir visiems rašantiesiems linkiu to paties. Kaip eilėraštis tampa eilėraščiu? Ar užtenka rimo, ritmikos, semantinio modelio? Ne. Visų pirma reikia pačiam juo tikėti. Jame gali būti tie patys žodžiai, bet jei jie užrašyti tik virtuoziškai, eilėraštis – tuščias narvelis. O jeigu rašai kasdien, iš kur atsiras tas tikėjimas? Jei aš būčiau susidaręs tokią dienotvarkę, stengčiausi iš jos išsisukti, sakyčiau – va dar išplausiu indus, jau tada, bet ne – dar nueisiu į parduotuvę...

      D. K. Gal Kunčius taip ir daro? Beje, tavo „Randą“ aš ir vadinau „Cele“ – man šis pavadinimas artimesnis. Pirmajame tavo rinkinyje „Akis“ juntamas labai jauno žmogaus atviras nervas, bet „Randas“ išveda jau į kitą lygį. Žmogus ne tik ieško, jis šį tą jau ir turi. O štai naujausi tavo eilėraščiai, mano galva, vėl tarsi grįžta prie „Akies“ temų, nervingumo, skausmo, susierzinimo gaidelių. Taip, „Akyje“ buvo daug susierzinimo, „Rande“ pasiekta tam tikra darna. Dabar vėl grįžtama prie „Akyje“ užmegztų motyvų?

      R. S. Aš nesakyčiau, kad grįžtama. Grįžimo nėra, bet, matyt, taip natūraliai gaunasi. Laura Sintija Černiauskaitė man sakė: kai kurianti moteris susilaukia vaiko, ji pradeda labiau pasitikėti savimi, jau nebeklausia, ar aš čia teisi. Rašo taip, tarsi viską žinotų. Man „Randas“ irgi taip atsitiko. Kai pabūni ne sapno, o realioj akistatoj su mirtimi, pagalvoji, kad tau nėra ko gėdytis. Iš čia kyla visiškai laisvas kalbėjimas savęs nestabdant ir tam tikra euforija, saviapgaulė, kad viską žinai, nors kai kurių atsakymų ir nėra. O formos prasme „Randas“ yra labiau nulaižytas. Elegantiškas kalbėjimas, gana įprasta ritmika. Bet D. Kajokas man kadaise sakė, kad niekada negalima groti viena ir ta pačia nata. Nuobodu. Kai parašai knygą, tarsi pasistatai rūmą, kuriame tau jauku, norėtum jame būti nuolat. Vis dėlto tą jaukumą reikia sugriauti ir eiti toliau. Kitaip pasmerki save lepumui. Aš pusiau sąmoningai dabar bėgu nuo „Rando“. Jo eilėraščiai mane dar truputį gąsdina. Einu į tą pusę, kurios visai nepažįstu. Manau, tai yra sąžininga.

      Audinga Peluritytė. Ar galiu pasamprotauti, kuo Stankevičiaus kūryba skiriasi nuo Jasmanto? Jasmantas turi kažkokius aiškius atsakymus, idėjų pasaulį, jis žino, kuriuo keliu reikia eiti. Atpažįstami tam tikri posūkiai. Rimvydo kūryboje pasaulis, į kurį einama, tik nujaučiamas, nežinoma, kurlink judama, žinoma tik, kad reikia eiti. Nepasikliaujama esamais atsakymais. Man tai atrodytų kaip dialogas su Kajoko kūryba. Yra vaizdinių, kuriuos ši knygelė sužadino, paskatino. Skaitant „Randą“ kyla keistas įspūdis, kad atsidūrei beorėje erdvėje. Ir tik ypatingi meistrai, akrobatai joje gali išbūti nekvėpuodami. Tai labai švari, skaidri erdvė, ne kiekvienas į ją patenka. Skaitydamas pradedi galvoti, kokie galėtų būti tolesni tokios poezijos žingsniai. Atpažįstamos dvejonės, kurios yra be galo skausmingos. Tai skaudi knyga, nors randas – lyg ir užgijusi žaizda. Ji ir stipri, ir skaudi. Sunku įsivaizduoti trečią knygą.

      R. S. Išleidęs „Randą“ kurį laiką sąmoningai nerašiau, kad netęsčiau ta pačia tonacija. Reikia, kad kita knyga būtų ir kitas tarpsnis. Tad šis klausimas telieka atviras. O dėl Jasmanto, žinančio atsakymus... Aš savo buvimą poezijoje suvokiu ne kaip artistišką meną, nes tai yra ir mano dvasinis kelias. Visa tai nuoširdžiai susiję su mano tikėjimu – esu tikintis žmogus. Tai susiję ir su mano kaip vyro, meilužio išgyvenimais, visais dalykais, dėl kurių tikrai skauda. Rašyti apie tai, ką ir be eilėraščio žinau, nėra prasmės. A. Tarkovskio filme „Andrejus Rubliovas“ yra scena: cerkvėje susitinka žmonės: gyvas ir miręs, jiedu gvildena klausimą, kas yra po mirties. Jei Tarkovskis vienaip ar kitaip būtų atsakęs į šį klausimą, būtų banalu. Bet ši problema buvo pakelta į beveik sužinojimo lygmenį. Atrodė, kad tuoj tuoj sužinosim... Jeigu į kokius nors iškilusius klausimus nesugebu atsakyti logiškai, protingai, bandau į juos atsakyti gražiai. Todėl estetika yra kaip saviapgaulė. Eilėraštis – kaip kažkoks pseudoatsakymas.

      D. R. Randas – toks knygos pavadinimas...

      R. S. Cirkumfleksą ten būtinai reikia uždėti (auditorija juokiasi).

      A. P. Gavau atsakymą į vieną klausimą. Kadangi šią knygą skaičiau kartu su Kęstučio Navako knyga „Žaidimas gražiais paviršiais“, pagalvojau, kad Navakas tarsi tiki, kad žaidimo struktūrose galima rasti dalį atsakymo. Tokio tikėjimo neradau Stankevičiaus knygoje. Iš karto pirštu bedama į transcendentines žaizdas. Nežinau, ar tai kūno, ar sielos žaizdos.

      D. K. Dar grįžtant prie Jasmanto. Jo kūryboje jauti stiprų tikėjimo lauką ir pagrindą. Tą patį užtinki ir Rimvydo knygoje. Įdomu, ką tu vadini religine poezija?

      R. S. Laukiau šio klausimo. Labai džiaugiuosi jį išgirdęs, noriu atsakyti kartą ir visiems laikams. Aš nesu religinis poetas. Yra dievoieška. Kiekvienas žmogus tuo užsiima. Kai daugelis kritikų, literatūrologų rašė apie mano knygą, jie vadino mane religiniu poetu. Jokiu būdu. Aš nešaukiu žmonių Dievop, neapdainuoju Kristaus žygių. Mano tikėjimo tema yra natūrali ir žmogiška – tai mano patirtys. Yra ir antireliginių dalykų, ginčijimosi su dogmomis. Va, Donaldas kai kuriuose savo tekstuose ginčijasi su Dievu, o aš kol kas – tik su dogmomis. Naudojami religiniai motyvai, terminai, bet iš tikrųjų religijos visai nėra, yra tik patirtis. Daug laiko vaikystėje esu praleidęs bažnyčioje, mano tėvai religingi. A. Šlepikas rašė: „Aš per daug didelis, kad dar tikėčiau, per daug mažas, kad jau tikėčiau“. Yra tradicinis tikėjimas, kai tu tiesiog vaikštai į bažnyčią ir poteriauji. Atskiriu poterius ir maldą. Poteriauti mokėjau nuo vaikystės, o melstis turėjau išmokti pats – kaip ir kiekvienas. Iš čia atsiranda tie motyvai. Dabar po truputį noriu nuo jų bėgti, nes pradeda erzinti, kai mane vadina religiniu poetu.

      D. K. Plačiąja prasme galima sakyti, kad visa poezija yra religinė. Tai ieškojimas, kai nebijai paberti ir žiupsnelį nuoširdžių erezijų, prieštarų. Beje, „Nemuno“ svetainėje buvo užsiminta, kad išeini iš pagrindinės jaunųjų poezijos magistralės. Gal ir Eugenijus Ališanka „kaltas“, aktualizavęs pakankamai gero poeto sąvoką. O jau kiti, jaunesni, nuožmesni, pasigavo šią idėją ir pradėjo ginti bei dauginti „kompiuterinę“, nesunkiai išverčiamą eiliarašystę. Pretenzijos būti Europos poetu ėmė augti kaip ant mielių. Tavo kūryba nuo šios tendencijos lyg ir atsiriboja, ji linksta į esminį poezijos dėmenį – žodį.

      R. S. Gal tai arogantiškai nuskambės, bet aš netikiu poetais, kurie rašo dėl išskaičiavimo. Ostapas Benderis sugalvojo šimtą žodžių, kuriuos parašius galima sukurti gerą prozos kūrinį. Tu jais manipuliuoji, sumėtai vienaip ar kitaip ir išsteni visai paskaitomą novelę. Poetai, kurie siekia būti lengvai išverčiami, atsisako viso to, kas yra originalu. Kažkada Eugenijui esu sakęs, kad jis dvigubas poetas: vienas eilėraštis, kai skaitai iš viršaus į apačią, kitas – kai iš apačios į viršų. Viskas taip pat, netgi jungtys tos pačios. Aš perskaičiau jam jo eilėraštį, o jis baisiai ant manęs supyko. Kuo mes esame įdomūs? Savo šaknimis, lietuviškumu, kuris yra neišverčiamas, kultūra, mitologija.

      D. K. Bet nė vienas neprisipažįsta, kad turi kaži kokią ypatingą motyvaciją rašyti „kaip kompiuteris“...

      R. S. Bet tai pajuntama! Ir Ališanka turbūt specialiai to nedaro.

      D. K. Čia apie jį mažiausiai reikėtų šnekėti. Tuo dažniau piktnaudžiauja ne itin gabūs Eugenijaus epigonai. Nes paskui jį eiti lengviau nei paskui Stankevičių.

      R. S. Nesu iš tų poetų profesionalų, kuriems tik duok mintį – iškart sės ir surašys strofomis. Aš laukiu, kol eilėraštis ateis, subręs.

      D. K. Antanas A. Jonynas yra prisipažinęs, kad jis beveik niekados nešneka apie savo kūrybą. Tačiau vienąkart vidurinėje mokykloje paklaustas, kaip atsiranda eilėraštis, pasakojo apie tai kone valandą, nes pačiam pasidarė įdomu – na, kaipgi jis atsiranda? Yra poetų, kurie išnešioja eilėraštį savyje – nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Vienas sėda prie stalo, nežinodamas nė žodžio, kitas jaučia tik neaiškų maudulį. Nuo pradinio impulso iki vonios, kur tu jį užrašai – kiek tai trunka laiko? Koks apskritai pirmas impulsas?

      R. S. Pirmiausia atsiranda nerimas. Šeštuoju pojūčiu jaučiu, kad kažką jau turiu. Kitaip tariant, esu nėščias. Net veidas kažkaip pasikeičia, nes mano žmona sako: „Viskas, netrukdau, jau matau“. Nežinau, gal tas snukis kažkoks narkomaniškas pasidaro? Žmona visada atspėja. Tada pradedu trypčioti, lyg siusiuko norėdamas, nežinau, ar aš kavos noriu, ar arbatos, ar rūkyti, žodžiu, pradedu slankioti. Tada nė nebandau dirbti jokio darbo. Atsiranda teksto užuomazga. Paprastai naktį. Pusę nakties blaškausi. Eilėraštis nepaleidžia. Jaučiuosi kaip pakirsta žuvis. Vartausi nuo šono ant šono, viskas viduje verda. Kodėl nesėdu prie lapo? Todėl kad netgi po avarijos turiu gerą atmintį. Kadaise turėjau puikią atmintį. Kai žmona miega šalia, pašnibždomis kartoju eilutes, pastebiu spragas, galų gale einu į vonią, tada rašau, imu braukyti. Jei eilėraščio nepataisau vietoje, būnu priverstas jį perbraukti ir parašyti visai kitą.

      D. K. Prie parašytų eilėraščių jau negali kišti nagų... Bet jeigu leistum rinktinę?

      R. S. Rinktinę leisdamas kišiu! Bet kai klausėte, ar noriu – ne, nenoriu.

      D. K. Tai kam kiši, jei nenori?

      R. S. Dėl tobulumo. Bet dvasinio noro neturiu, greičiau tai darysiu publikai.

      Lukas Miknevičius. Esu pastebėjęs – jeigu kas nors skaito eilėraštį literatūros vakare balsu, jis perskaito kitokį tekstą, negu yra knygoje. Prašom pasiaiškinti.

      R. S. Knyga taip pat yra randas, nuo kurio nepabėgsi. Bet jeigu jis pats tavyje gyvena... Eilėraštį aš paprastai keičiu, kai skaitau atmintinai. Tai yra atminties dalykai. Jei eilėraštis gyvas, visai natūralu, kad jis keičiasi. Knygoje – vienoks, garsiai ištartas – kitoks. Knygos redaguotos ne mano, o, pavyzdžiui, Aido Marčėno. Kartais patvarkome, parenkame tikslesnį rimą, žodį, bet mano viduje lieka senasis variantas, todėl skaitydamas publikai skaitau ne tai, kas parašyta. Bet tokių dalykų nėra daug.

      D. R. Girdėjau apie trečiąją Stankevičiaus knygelę – apie poetinę prozą. Man įdomu, kas tai yra, iš kur ji atsirado.

      R. S. Jei nesijuoksite, pasakysiu. Nuo vaikystės mane žavėjo makabriškos istorijos. Kaime prie krosnies, kai pas senelę sueidavo kaimo žmonės išlenkti taurelės, dauguma jų tikėjo nabašninkais. Kai jie pradėdavo pasakoti visokias istorijas, aš imdavau bijoti. Man patinka bijoti, tai toks romantiškas jausmas... Senelis buvo geras pasakorius ir sugebėdavo įgąsdinti žmones. Kitas dalykas – toji mano romantika. Į ją įeina Gogolio „Večera na chutore vblizi Dichanki“, sėdėjimas žiemą troboje, pūga už lango, o tu vienui vienas... Kartais prieini ribą, kai nebeišmanai, kur visa tai dėti, tada ir pradedi ,,pyškinti“. Aš niekada savęs nesuvokiau kaip prozininko. Tačiau reikėjo visa tai išsakyti. Man patinka folkloras, linguojantis kalbėjimas, patinka lietuvių kalba.

      A. P. Ar galima sužinoti, kiek čia esama biografinių elementų?

      R. S. Biografinių elementų negali būti pernelyg daug.

      A. P. Ar Stankevičius nėra iš Vaškuolių?

      R. S. Ne, Stankevičius yra iš Elektrėnų. Ten nėra net pirkių, visi namai daugiaaukščiai. Bet pradėjau rašyti kaime, viešėdamas pas senelius. Buvau studentas ir baisiai pavargęs nuo meilių, gėrimų ir protingumo. Pradėjau rašyti ant purvinų pakuroms skirtų lapų. Neišmečiau. Taip ir susilipdė istorijos. Jose yra dalelė patirčių, pamąstymų. Tai ne autobiografija, tai – romantika. Anksčiau esu užsiminęs apie svingavimą... Parašęs tą tekstą pastebėjau, kad vietomis jis net rimuojasi (skaito ištrauką).

      D. K. Čia poezija.

      R. S. Sakau, kad niekada savęs nelaikiau prozininku. Gal visa, kas galėjo virsti dorais eilėraščiais, sugulė čia. Beje, niekada ir neketinau leisti šios knygos. Man rūpėjo išrašyti.

      A. P. Norėčiau grįžti prie „Rando“. Skaidriausias yra „Gundymo“ skyrius. Labai susirūpinau moterų poezija. Galvojau, kad joje beveik nėra atviresnės, tačiau subtilios meilės patirties, savotiškų gundymų. B. Pūkelevičiūtė, N. Miliauskaitė, o visa kita – metakultūriniai pasažai. Man pasirodė, kad šv. Antano gundymai turi sąsajų su Kajoko „Penkiais nuovargio sonetais“. Ar tai tik vidinės sąsajos?

      R. S. Dėl sonetų – nežinau, tačiau tikrai stengiausi kalbėti porcelianiškai kajokiškai.

      A. P. Skaičiau ir E. Drungytę, ten taip pat radau dedikaciją Kajokui. Manau, kad Stankevičius kitaip bendrauja su Kajoko kūryba. Ji ne imituojama, ne apžaidžiama, su ja bendraujama. Man pasirodė, kad Erika bendrauja kitaip – dramatizuoja savo santykį, susikuria vaidmenį, bendravimas su Kajoko eilėraščiu čia netiesioginis, jau su prisiimtais vaidmenimis. Bet tai irgi įdomus bendravimo su kitu tekstu būdas. Grįžkime prie Rimvydo – „Vėrinėlis Donaldui Kajokui“. Kalbėjau, kad ši knyga man panaši į metafizines žaizdas, joje konceptai nevirtę sąvokomis. „Vėrinėliuose“ radau tai, kas mane truputį guodžia – ramus santykis su aplinka. Panirti į poeziją, kuri atpažįsta pasaulio skausmą, gana sunku. Reikės ilgai jame būti. Tai kokybės klausimai.

      R. S. Juokais replikuosiu apie skausmą. Anksčiau būdavo organizuojami universiteto studentų kūrybos konkursai. Pakviesdavo vieną metrą, jis padėdavo nuspręsti, kurio studento eilėraščiai geriausi. Kai aš gavau tą premiją, atėjo A. Baltakis ir sako: „Na va – pirmą vietą aš norėčiau skirti Stankevičiui“. Kaip ir dera, atsistojau, linktelėjau galvą. Baltakis nustebo: „Tu čia? Aš maniau, kad kalėjime sėdi. Tiek skausmo eilėraščiuose, kad aš pagalvojau, jog žmogus tikrai belangėj uždarytas“.

      A. P. Knygoje esama ir daugiau dedikacijų. Kieno petį jaučia R. Stankevičius? Kokie kūrėjai padeda būti? Nes aš dabar matau visai kitokį žmogų, nei įsivaizdavau.

      R. S. Galiu sužaisti žaidimą, kurį kartais žaidžiu su draugais. Susitinkame ir man sako: „Išvardink savo geriausių poetų dešimtuką“. Kaip MTV topą. Man įdomūs D. Kajokas, S. Parulskis, M. Martinaitis, A. Marčėnas, V. P. Bložė...

      A. P. O H. Radauskas?

      R. S. Ne. Anksčiau sirgau juo, bet čia kaip vėjaraupiai – persergame kiekvienas ir pasveikstame. Dar patinka R. Jonutis. Nedaug jo parašyta, bet be pretenzijų. S. Gedos nėra tame dešimtuke. Yra T. Venclova.

      A. P. O iš moterų kūrybos?

      R. S. J. Degutytė. Gera poetė J. Vaičiūnaitė. Dar – B. Baltrušaitytė, R. Skučaitė.

      A. P. Paties kūryboje nustebino – Bachas, Bethovenas... Šiuolaikiniame pasaulyje tai jau primena iššūkį, nors Putino, Salomėjos Nėries laikais tos pavardės buvo norma.

      D. K. Kas labiau imponuoja – muzika ar dailė?

      R. S. Man reikia visko po truputį. Patinka Breigelis, Boschas, Van Gogas, Čiurlionis. Įtaką daro ir roko grupės, muzika padeda apsispręsti.

      D. K. Bet rašai tyloje?

      R. S. Absoliučioje.

      Nemunas
      2005 11 24