Rimvydas Stankevičius. Randas: eilėraščiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

      Rimvydo Stankevičiaus trečioji knyga "Randas" galėtų taip pat sėkmingai vadintis ir "Vėjas". Arba "Tamsa". Vėjas, kuris nėra tikras vėjas, o tik mūsų vaizduotės šėlsmas, tamsos judesys persmelkia visą knygą, supa ir varto pasaulį, keisčiausiu būdu tik neliesdamas paties Rimvydo poezijos lyrinio "aš", paties autoriaus. Pasaulį blaško vėjas, o autorius tik observuoja pasaulį, aplinką, stebėdamasis jo (pasaulio) gyvybingumu ir bijodamas jo. Vėjas - pagrindinis šios knygos žodis, atrama ir centras, kuriame telpa kiti romantizmui artimi žodžiai: tamsa, baimė, mirtis ir net Dievas, kuris, kad ir apdovanotas visais krikščionių Dievo atributais, Biblijos atošvaitomis, tačiau vis tiek yra keistai panteistinis, toks ne visai Dievas, greičiau - Dievybė, gyvybės šnabždėjimas melduose ar medžio šakose. Perskaitykime eilėraštį "Vėjas", mano galva, net programiškesnį negu knygą atveriantis ir knygai pavadinimą suteikiantis eilėraštis "Randas".


      Vėjo nėra.
      Mes vėju papratę vadinti
      neatsargius tamsos judesius,
      nerimo slinktį,
      meldų beprasmes šnekas…
      Kartais - medžių šakas,
      kai jos nebežino, kur dėtis
      nuo mūsų buvimo.
      Žvarbiąją baimę mirties
      greitėjantį pulso kalimą…
      Nors išties
      jos, kaip ir vėjo, nėra.
      Tai tik prietaras.
      Plaikstoma baimės skara,
      pro kurią,
      vos tik pajutę mūs lūpų artėjimą,
      dangstotės, šnabždat: koks vėjas, koks vėjas…

 


      Šitame eilėraštyje yra įdomus įvardžio "mes" virsmas į "jūs", bet daina ne apie tai - šį eilėraštį galima skaityti kaip savotišką raktą, atveriantį kitus eilėraščius, "surakinantį" juos tampriais vėjo siūlais. Tampa suprantama ir knygos pradžia: "Netikėta, it smūgis į atspindį, pauzė", kurią pats poetas gal telaiko autobiografine nuoroda. Mes, atmesdami autobiografijas, teregim nustebusį, nutilusį vėją ir galime taip manyti, nes vėjas savin įtraukia ir patį autorių, tad jis stovi nuščiuvęs, atsitrenkęs į atspindį, stebi save iš šalies ir pradeda savo (stebėtojo) darbą - įsistebeilija pirmiausia į save, kad paskui jau pastebėtų pasaulio judesį, visuotinį šėlsmą, nešantį visa aplink, tik ne stebėtoją, kuris pats save mato vėjo sūkury: "Pamažu vėl pasaulis į saują / surankios netyčia pabertas spalvas, / Ir kiekvieno praeivio / savo kelio ir vardo paklausi, / Ir tave vėl ištars ir ramiai / su savim nusives…" Autorius yra nuvedamas, kitame eilėraštyje jį išveža "baltomis rogėmis", dar kitur jis lieka nejudrus, net tada, kai vėjas išpučia sodo bures ir tarytum antrasis Nojaus laivas tas sodas nuplaukia, net ir tada R.Stankevičius lieka sėdėti; stebėdamas smengantį dangų ir artėjantį amžiną lietų, pats stebi ir dėkoja "už didį / Vėsinantį gomurį / Norą tylėti". Knyga įsisuka, prasidėjusi visuotiniu nuščiuvimu, paskui jau kaip smagratis užgriebia vis daugiau ir daugiau.


      Svarbus žodis ženklas poetui yra baimė, kuri visur - už sienų (kur, anot poeto, vėl tik sienos), kuri gąsdina, bet kartu ir ramina, nes liudija pasaulio buvimą. Baimė Rimvydui Stankevičiui, jo poetikai, kuri visiškai netikėta ir nepanaši į jokio kito dabartinio autoriaus poetiką, yra svarbi dar ir tokiu beveik formaliu požiūriu - romantikai visada mėgo gąsdinti ir gąsdintis, o Rimvydas, kad ir nekuria herojiško, būdingo romantizmui lyrinio "aš", vis dėlto, mano galva, atstovauja naujajam romantizmui, kuriuo ryškiai žybtelėjo antrojoje savo knygoje "Vinys Marškonių kaimui". Jau seniai modernaus mąstymo žmogui (tokie, tikiu, visi ir esame) žodis "romantizmas" yra vos ne keiksmas, absoliuti atgyvena, tačiau štai randasi poetas, kuris paradoksaliu būdu jį atgaivina, ir tai nė kiek nekenkia jo eilių kokybei. Tad suprantama, kad jo eilėraščiuose nėra jokių prozaizmų, kartais prabylama net kiek sutramdytu, tačiau vis tiek patosišku balsu, būdingu sakmėms, baladėms ar kitokiems romantikų taip mėgtiems žanrams. Dar viena romantizmui būdinga, o dabarties poezijai nebūdinga Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių ypatybė - šioje knygoje labai mažai daiktavardžių. Pavyzdžiui, eilėraštyje "Apology" jų yra vos du, ir net iš tų vienas - užslėptas, jeigu autorius nebūtų parodęs, tai būčiau ir nepamatęs.


      Žvaigždes juodai užtapiau
      Atleisk
      Negalėjau užmigti
      Eiti ir klupti ir eiti tavęs pasitikti
      Ten kur toli kur skaudžiau ir tikriau
      Aš nepabūgau aš tik nutilau arba tarkim
      miriau
      Ir patikėk netgi šitai net šitai galėtų turėtų
      užsnigti

 


      Keisčiausia, jog šitoks kalbėjimo būdas nė kiek nesumažina to, ką knygos redaktorius A.Marčėnas vadina poetine įtampa. Iš šalies žvelgiant R.Stankevičius yra nemodernus ir tarytum ne šio laiko paukštis, tačiau jo balsas stiprus ir intriguojantis. XXI amžiaus poetas, nevengia deminutyvų ir vartoja juos ne ironijai, ne pasišaipymui, taria mažybinius žodelius natūraliai. Kas galėtų paaiškinti tokį fenomeną? R.Stankevičius yra aidinčio eilėraščio apologetas - net ir grubesni žodžiai, įgavę aidėjimo, atsimušę vienas į kitą, nežeidžia klausos, čia daugybė vidinių rimų, sinkopiško džiazavimo prasmėmis ir skambesiu. Kadangi džiazuojama, klausomasi vėjo nešamos tylos bei kaži kokių šuorais atklystančių pasaulio radijo bangų ir bandoma su ta pasaulio muzika susigroti, pritapti, kadangi vyksta poetinis jam session, tad dažnai eilėraštis netikėtai nutrūksta ar lieka keista, nežinia ką reiškiančia nuoplaiša, nuoskila, reikalaujančia iš skaitytojo vaizduotės ir tuščios galvos, kad toj galvos puodynėj ji galėtų skambėti. Tokią apytuštę turiu, tad skamba ir aidi man Rimvydo Stankevičiaus eilėraščiai, net ir tada, kai nesuprantu, ką tai galėtų reikšti.

      Literatūra ir menas
      2002 07 12