pukeleviciute BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ (g. 1923), studijavusi germanistiką ir žurnalistiką Kauno universitete, Jaunimo teatro aktorė, vėliau vaidinusi Augsburge lietuvių teatro scenoje, režisavusi Monrealyje lietuviškus dramos spektaklius (K. Borutos „Baltaragio malūnas”, B. Sruogos „Milžino paunksmė”), pastačiusi filmą „Aukso žąsis” pagal savo pačios scenarijų, išleido pirmąją eilėraščių knygą „Metūgės” 1952 m. Toronte, išgarsėjo autobiografiniais ir psichologiniais romanais – „Aštuoni lapai” (1956), „Rugsėjo šeštadienis” (1970), „Naujųjų Metų istorija” (1974), „Devintas lapas” (1982). Plataus diapazono rašytoja, išlaikiusi dinamišką mąstyseną, dramatišką vyksmą ir gyvą kalbos jausmą įvairiuose literatūros žanruose – eiliuotoje pasakoje („Aukso žąsis”, 1965), apsakyme („Marco Polo Lietuvoje”, 1982), lyrinėje dramoje („Žydra ir geltona”, 1984), eilėraščiuose proza („Atradimo ruduo”, 1990).
Debiutavusi pakilaus mosto eilėmis apie gimimą ir mirtį, artimomis abstrahavimo polėkiu, egzotiniais vaizdais ir pasakojamuoju tonu vokietmečiu prabilusios literatūrinės kartos estetinėms nuostatoms, Pūkelevičiūtė, gana rezervuotai sutikta kritikos, perėjo į prozą, kuri, pasak autorės, „leidžia savo tekstuose įvairiopai nuotykiauti: valia pro mikroskopą žvelgti į buities dulkeles, raizgyti plonyčius pasąmonės siūlus, valia domėtis vaistažolėm ar varpų liejimo istorija, žmonijos tironais, žiogais ir povandeniniais laivais, netgi pasukti į poetinius pasažus...”
Pirmajame romane „Aštuoni lapai” išliko apsčiai poetinių metaforų ir lakių intonacijų, paveldėtų iš eiliuotos kalbos. „Ir tokios pat rugpjūčio žvaigždės, krintančios viena per kitą į baltą dugno smėlį ir skambančios gelmėje”. Prisiskaičiusi skandinavų impresionistinės prozos, Pūkelevičiūtė kratėsi realistinės aprašinėjimo stilistikos, įprastos lietuvių romanuose. Mėgstamiausias jos, kaip ir N. Mazalaites, psichologinis tipažas – „vėjų ir ajerų mergaitė”, kupina pavasarinio spindėjimo, harmonijos ir svajonių skrydžio („O, tik leiskit mums gyventi vaizduotės malonėj, ir tikrovė mūsų neįveiks”). Net karo pragare ji išlieka tyra, grakšti ir prašmatni, nepasidavusi žeminančioms ir niokojančioms aplinkybėms. Nesutryptas mergaitiškumas Pūkelevičiūtei yra pasaulio grožio ir sielos nemarybės sinonimas („Nes jeigu sielos neturiu, ką gi man taip skauda?”).
„Aštuoni lapai” – pasitraukimo iš Lietuvos istorija, kaip ir M. Katiliškio „Išėjusiems negrįžti”. Tik prarandamų vertybių centras čia yra ne sodžius, o Kaunas – „baltasis miestas”, apdainuotas su desperatišku ilgesiu jau S. Nėries karo meto eilėraščiuose. Gimtojo miesto regėjimai Pūkelevičiūtei yra tokie pat stebuklingi ir šventi, kaip P. Andriušiui Gaidžių kaimo paežerės ir keliūtės. „Leiskit man atsižiūrėti j gimtą savo miestą”... – sako romano pasakotoja. Šviečia baltas Rotušės bokštas. Žaliuoju tiltu praeina traukinys. Virš tunelio ganosi karvės su pririštais skambalėliais. Neryje plūduriuoja sieliai. Nemunu atpūškuoja garlaiviai ir sustoja prie Vytauto bažnyčios. Molėtų gatve atbėga šūkaudami vaikai, ridendami statinių lankus. „Monikos” kavinė ir itališki ledai, tirpstantys burnoj „lyg lengvas sniegas”. Motina sėdi sode ir darinėja vyšnias uogienei. Mergaitė išeina j pirmąjį šokių vakarą savo gimnazijoje. Saulėti Laisvės alėjos, medinių Žaliakalnio namukų, Katedros šventoriaus vaizdai apgaubia jaukų mergaitės gyvenimą: jai gera mylinčių tėvų gūžtoje, kur nebūna barnių, kur ja gėrimasi, kur jai kraunamas kraitis (motina jau siuvinėja paklodes jos inicialais). Tai idiliška vaikystės namų erdvė, kur nėra nieko svetima.
Iš tos jaukios ir uždaros erdvės, kurios ribos palengva susilieja su mažyčio gimtojo krašto ribomis (kelionės į saulėtą Palangą ir į kaimą pas vaišingus gimines), romano herojė staiga atsiduria liepsnojančiame Dancige po krintančiomis bombomis, tarp girtų, siautėjančių „armijos-išvaduotojos” kareivių. Atimami laikrodžiai ir žiedai, partrenktos moterys prievartaujamos būriais. Mirtinas siaubas patekus į apsupties žiedą – vėl seks deportacijos, nuo kurių bėgta iš Lietuvos. Persmelkianti bejėgiškumo savijauta: „Nes argi mums kovoti? Mums tiktai kentėti”. Šitą lemtingą išgąsčio ir nevilties akimirką sueina tėvo ir motinos gentys iš tolimų atsiminimų, stiprindami ir guosdami. „Niekada aš taip nejutau savo tautybės, kaip tą naktį, degančiame Dancigo mieste...” Lyriniai „baltojo miesto” regėjimai, išnyrantys ties pražūties riba, buvo paskutinis atsparos taškas ir išsigelbėjimo viltis. Tokiais aštriais emociniais siūbavimas iš tamsos į šviesą, iš idilės į naikinimo siautulį – ir grindžiamas dviplanis romano pasakojimas, kuriam rūpi visų pirma impulsyviai atsiverianti dramatiška žmogaus situacijų kaita, nepajungta deterministinėms charakterio evoliucijos formulėms.
Kontrapunktiška dviejų laiko atkarpų dermė – svarbiausias Pūkelevičiūtės romanų struktūros principas. Jos herojai – karo pabėgėliai, emigrantai – gyvena, balansuodami ant praeities-dabarties briaunos, kuri dalija viską pusiau. Romane Devintas lapas iš prabangios vilos Mičigano ežero pakrantėje vėl grįžtama į degantį Dancigą, į rusų kareivių saugomas pabėgėlių stovyklas, į lenkų apiplėšiamus repatriantų traukinius ir, žinoma, į prieškarinį taikų, gražų ir sotų Kauną, įkūnijantį nepriklausomos Lietuvos gyvenimo vertybes. Romane Naujųjų Metų istorija prasimušusių lietuvių būrelis ruošiasi atšvęsti Naujuosius Metus Kolorado kalnų viešbutyje ir prisimena, kaip Kaune sekmadienio rytmečiais slidininkai kildavo į Parodų kalną („Niekur nesu matęs tokios ramios žiemos, kaip Kaune...”). Romane Rugpjūčio šeštadienis senstantis Čikagos lietuviško Marąuette Parko gyventojas keliauja mintimis į pirmuosius nepriklausomybės metus, kai jie, sugrįžę iš Rusijos studentai, tarnavo valstybei be jokio atlyginimo. Ne visur buvęs laikas virsta dominuojančiu psichologiniu išgyvenimu, kaip „Aštuoniuose lapuose”. Vienas „Naujųjų Metų istorijos” herojus jau nusiskundžia: „Liūdniausia <...>, kad ir mano prisiminimai, kadaise buvę tokie ryškūs ir gyvi, ima pamažu blėsti. Kai kurių veidų jau nebeprisimenu”. Bet išgyventas praeities laikas tebediktuoja vertybių nuostatas, lemia refleksijų turinį ir žmogaus laikyseną. Moteris, sunkiai plušėjusi Kanadoje tarnaite ir siuvėja, kol išleido vyrą į mokslą, nepasiduoda amerikoniškam linksmumui kaip elgesio normai, sakydama: „Mūsų džiaugsmai pasiliko tėviškėj”. Senas agronomas, sukūręs Viskonsino valstijoje lietuvišką ūkį, apsodintą beržais, bijo, kad duktė išparduos žemę vasarnamiams, jam mirus. Ironiškai suniekinamas aptukęs chirurgas, netekęs jaunų dienų polėkio ir šviesių atsiminimų, užguitas karjeros ar turto rūpesčių. „Taip, mano mielas, patikrink ne nuosavybės dokumentus, bet savo širdies akcijas. Pasiteirauk ar jos nenukrito?” – kalba lyrinės dramos „Žmonės ir beržai” herojė, teigdama nepragmatinę dvasinio prado, susijusio su gimtuoju kraštu, etiką.
Atslūgstant atsiminimų psichologinei energijai, Pūkelevičiūtės prozoje geso ir pakiliai iškalbinga poetinė retorika, komentavusi žėrinčių atsiminimų skaidres („Ir toks buvo tada visas kraštas. Lyg jaunas žemdirbys ankstyvą rytmetį: nusiprausęs šaltu vandeniu, atsiraitojęs marškinių rankoves...”). Išryškėjo rašytojos plastinio vaizdo galia sugerti įvairialytę autentiškų stebėjimų medžiagą (sovietinis lageris ir lietuviškos krautuvėlės Čikagoje), brėžti trumpas ir aštrias sutiktų žmonių charakteristikas, plėtoti objektyvų veiksmą ir išgauti komišką efektą (ypač smagus apsakymas „Kelionė į Marčiupį”). Iš dramos perėmė trumpasakį, aštriai rėžiantį dialogą – priešingybių kaktomuša (itin išraiškingą romane „Rugsėjo šeštadienis”) ir savotišką mizanscenų kompoziciją: tuo pat metu scenoje juda kelios figūros ir šakojasi paraleliniai veiksmai. Skirtingų laikmečių ir socialinių sanklodų vaizdiniai klodai lengvai ir žaismingai gulasi vienas greta kito, įrėminti j moralines refleksijas, bažnytinių psalmių ar pasakos leitmotyvus, kurie suteikia dinamiškai vaizduosenai kultūrinį podirvį. Vyrauja išpažintinė pasakojimo intonacija – judri ir intymi, kuri ne tiek atveria nuoseklų psichologinį procesą, kiek sukabina, laisvai šokinėdama, išorinių įvykių ir vienkartinių išgyvenimų išjaustus reportažus.
Savo realijų faktūra ir memuaristiniu tonu Pūkelevičiūtės romanai „Aštuoni lapai”, „Devintas lapas”, vaizduojantys Antrojo pasaulinio karo pabaigą, artimi tam antimilitaristinio romano tipui, kurį reprezentuoja vokiečių rašytojo G. Grasso „Skardinis būgnelis”. Kiti du romanai – „Rugsėjo šeštadienis”, „Naujųjų Metų istorija” – parašyti orientuojantis daugiau į amerikietiško „bestselerio” standartą: greita figūrų ir situacijų kaita, aiškus ir paprastas sakinys, būdinga fabulos pabaiga – autokatastrofa. Pūkelevičiūtė sukūrė lengvai skaitomą, sklandų ir dinamišką lietuviško romano tipą, žymiai tikroviškesnį ir meniškesnį negu išpopuliarėję Lietuvoje panašaus tipo V. Sirijos Giros kūriniai.
Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.