vytautas_alantas Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje pristatyta kalėdiniu laikotarpiu pasirodžiusi Leono Peleckio-Kaktavičiaus monografija „Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba“. Pirmajai naujos knygos pažinčiai su skaitytojais viena seniausių ir žinomiausių Lietuvos mokyklų pasirinkta neatsitiktinai: 1923 metais ją baigė jos herojus – prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, visuomenininkas, nuo pokario metų gyvenęs JAV.
Knygos autorius pažymėjo, jog tuos labai tolimus laikus primena ir gimnazistiška nuotrauka, kurią būsimasis rašytojas užrašė klases draugui, taipogi būsimam rašytojui Juozui Paukšteliui. O be judviejų nuotraukoje dar yra Jonas Grinius, tapęs literatūros ir meno tyrinėtoju, kritiku, dramaturgu, publicistu.
Rašydamas monografiją L. Peleckis-Kaktavičius turėjo išskirtinę progą susipažinti ir su gimnazisto Vytauto Jakševičiaus (Alanto) dienoraščiu, daug dešimtmečių saugotu JAV rašytojų namuose. „Didžiausia rašytojo svajonė buvo, kad jo kūryba taptų prieinama Tėvynėje, – kalbėjo monografijos autorius. – Kol kas Lietuvoje perspausdinta tik istorinio romano „Šventaragis“ dvitomis ir knyga „Tauta istorijos vingiais“. Viliuosi, kad ateityje turėsime progos susipažinti ir dar su viena kita Alanto knyga. Ir dar labai viliuosi, kad monografija, prie kurios su pertraukom dirbau nemažai metų, paskatins atsiversti bent tas Alanto knygas, kurios jau prieinamos Lietuvoje“.
Plačiausiai apie 368 puslapių leidinį kalbėjo profesorė Giedrė Kudirkaitė-Čepaitienė ir profesorius emeritas, literatūrologas Bronius Prėskienis.
Anot G. Kudirkaitės-Čepaitienės, pirmosios Nepriklausomybės metai tebėra didelė paslaptis ir istorikų, ir žmonių, kurie tuomet gyveno, jie vertinami kontraversiškai. Nežinome daugybės faktų, neturime to laikotarpio visumos. Todėl tokio pobūdžio knygos, kaip „Vytautas Alantas“, padeda autentiškiau pamatyti pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikus, to laikotarpio ypatumus. O labiausiai, įkaitant knygą, mokslininkę žavėjo autoriaus pagarba savo herojui ir tai, kad joje tiek daug autentikos. Ne interpretavimo, o autentikos.
„Kontraversiška rašytojo asmenybė – iš tų pirmosios Nepriklausomybės metais gyvenusių asmenybių, kurios stengėsi aprėpti neįmanoma. Tai buvo žmogus, visą laiką ieškantis, – kalbėjo profesorė, dėkodama monografijos autoriui, atvėrusiam dar vieną mums reikšmingą asmenybę. – Nors pirmiausia, žinoma, Alantas į mūsų kultūros istoriją įeis kaip rašytojas, tačiau jis daug nusipelnęs ir kaip žurnalistas, kaip teatro žmogus, mąstytojas, kultūrologas, etnologas“. Stabtelėjusi ties knygoje spausdinama trijų gimnazistų nuotrauka, kalbėtoja linkėjo į monografijos pristatymą atėjusiems dabartiniams gimnazistams ambicijų, kurios paskatintų siekti tapti ryškiomis Lietuvos kultūros žvaigždėmis.
Profesorius Br. Prėskienis pažymėjo, jog jam buvo nepaprastai įdomu skaityti šią monografiją. Atkreipęs dėmesį, jog tai jau trečia panašaus pobūdžio knyga, skirta egzodo rašytojams (prieš tai buvo „Kazimieras Barėnas“ ir „Jurgis Jankus“), pasidžiaugė, kad tai – ne teorinis darbas, kokie paprastai skiriami siauram skaitytojų ratui, specialistams, o rašytojo monografija, kad ji – visapusiška, įvairi, gyva. Sveikindamas L. Peleckį-Kaktavičių jau su 22-ąja knyga, literatūros mokslininkas sakė, jog reikia pavydėti tokio produktyvumo, talentingai parašytų knygų, įvairių savo žanrais. „Gerbiamas Leonai, nepavarkite“, – linkėjo profesorius, spausdamas rašytojo ranką.
„Ką ši knyga kalba mūsų gimnazijos lituanistams? – klausė J. Janonio gimnazijos mokytoja Asta Šeputienė. – Kai ją perskaičiau, susidarė įspūdis, kad joje kalbama apie žmogų, nugyvenusį ne vieną, o du gyvenimus. Šitiek darbų nuveikti gali tik didelis pasiryžėlis, tik labai kūrybai ir Lietuvai atsidavęs žmogus“.
Peleckio_knygos_Vytautas_Alantas_pristatymas
Profesorius emeritas Br. Prėskienis (kalba), rašytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius, profesorė Giedrė Čepaitienė (Jolantos Šidlauskienės nuotr.)
Vakaro metu buvo perskaitytas monografijos herojaus našlės Irenos Alantienės laiškas, atsiųstas iš JAV. Jame, be kita ko, rašoma: „Kai atnešė paštininkas pirmąsias knygas, paėmiau į rankas, priglaudžiau prie savęs ir savotiškas jausmas apėmė: džiaugsmas ir skausmas. Buvau laiminga, sulaukusi monografijos apie mano Vytautą, tačiau pasijutau, kad tai yra užverstas paskutinis kūrėjo ir žmogaus Vytauto Alanto gyvenimo lapas. Jums, Leonai, didelė mano padėka. Kas Jūsų surinkta ir parašyta – nuostabu. Jūs sugebėjote viską labai gražiai supinti į vieną rašytojo gyvenimo ir kūrybos vainiką. Atsimenu. kai Jūs, Leonai, mane nuvežėte į tuos rūmus, kur Vytautas praleido savo jaunystę. Pamačiau puikiai įrengtą muziejų. Būčiau labai laiminga, jeigu galėčiau dabar būti ten su visais, deja, tik savo mintimis ir giliais jausmais galiu dalyvauti toje šventėje (...) Siunčiu gražiausius sveikinimus visiems dalyvavusiems. Ačiū, kad atėjote.“
Pristatant knygą ištraukas iš jos skaitė gimnazistai, intarpus užpildė smuikas. Ta proga gimnazijos muziejuje surengta Vytauto Alanto gyvenimą ir kūrybą atspindinti paroda.
Draugas, 2010 m. sausio 5 d.