Klaipėdos krašto lietuvninkų gyvenimo veidrodžiu vadinamas romanas „Šaktarpio metas“ prieš keletą metų pelnė Ievos Simonaitytės premiją, tačiau autorė apdovanojimo atsisakė dėl, jos nuomone, negarbingų vertinimo komisijos žaidimų.
1952 metais Šilutėje gimusi A. Petraitytė studijavo psichologiją. Be prozos kūrinių, ji yra išleidusi keturias pokalbių knygas apie didžiuosius filosofus, taip pat skandinavų, austrų, anglų rašytojus. Laureatė sutiko atsakyti į LŽ klausimus.
Kada ir kodėl įsipareigojote byloti apie Mažąją Lietuvą?
Todėl, kad mano šaknys ten – Klaipėdos krašte, istoriškai susijusiame ir su kitapus Nemuno buvusia Mažąja Lietuva. Todėl, kad pati savo nuostabai palaipsniui atkoduoju savyje, nuo mažų dienų iki pilnametystės gyvenusioje Žemaitijos sostinėje, mažlietuviškus liuteroniškus bruožus. Todėl, kad kuo toliau, tuo labiau įaugu į tą dingusį kraštą, vis labiau iš pagarbios nuostabos nuščiūvu prieš tą fenomeną – Prūsų Lietuvą, taigi vis skaudžiau, saviau, giliau suvokiu lietuviškos ir vokiškos tradicijų susipynimą to krašto žmonių gyvensenoje, mentalitete, buities bei dvasinėje kultūroje.
„Kada“ sukelia komplikuotesnį „kodėl“: kodėl taip ilgai buvau kurčia ir akla savo genties, savo krašto istorijai? Taip, tik Atgimimo banga krestelėjusi privertė skaudžiau pajusti ir visos Lietuvos, ir to krašto, vadinamo Mažąja Lietuva, dramatišką praeitį, būtuosius daugelio žmonių tragiškus likimus. Galutinį postūmį imtis konkretaus darbo suteikė, kaip jau nekart esu sakiusi, laiminga nelaimė – ištikęs nedarbas, kai suvokiau turinti galimybę atsivėrusioje plynėje susikalti mažlietuviškuosius kuoliukus. O dar parašiusi projektą apie psichologinį mažlietuvių apsisprendimą, dvejiem metams gavau Kultūros ministerijos stipendiją! Po to ir „liesų karvių metais“ nesijaučiau turinti teisę verkšlenti, kad „valstybė nesirūpina“ – žinojau pasirinkusi, apsisprendusi.
Senelį vadinate Donkichotu. Kiek to donkichotiškumo matote, jaučiate savyje?
Ne, savęs nelaikau Donkichote, nemanau galinti sekti paskui viziją, idealą – vis prasimuša tokie gražiam, tiesiaeigiam skrydžiui trukdantys bruožai kaip eretiškumas, opoziciškumas. Kartkarčiais ištinkantį plaukimą prieš srovę aiškinčiau ne donkichotiškuoju idealizmu, o liuteroniškuoju sąžinės imperatyvu, kuris, beje, visai neįpareigoja šiandien laikytis vakarykštės pozicijos. Man patinka garsioji Martino Lutherio nuostata: aš stoviu čia ir kitaip negaliu. Šių dienų Donkichotė yra Martyno Jankaus premijos steigėja ir mecenatė Ieva Jankutė, grįžusi į Lietuvą ir akivaizdžiai tęsianti senelio, Mažosios Lietuvos patriarcho, misiją.
Ar jus yra veikusi I.Simonaitytės proza?
Taip, paauglystėje didelį įspūdį padarė autobiografinė trilogija, jaunystėje romanai. Bet juk tai buvo metas, kai nuolat atsiverdavo stebuklingosios knygų spintos durelės. Tada nebuvau ištikta atpažįstamumo šoko. O pati ėmusis mažlietuviškosios temos, pradėjusi rinkti ir dokumentinę medžiagą savosioms knygoms, sąmoningai atsižadėjau darkart atsiversti I.Simonaitytę. Dabar gal jau ir atėjo laikas.
Ką rašote šiuo metu? Ar neketinate grįžti prie intelektualiųjų pokalbių žanro?
Tą žanrą lėmė tarnybinė situacija – tai buvo Lietuvos radijo laidos „Didieji vardai“ suteiktas komfortas: galimybė ruoštis pokalbiui lyg egzaminui, teisė būti įžūliai – iš savo profaniško daržo mėtyti akmenukus į korifėjų (filosofų, literatūrologų ir pan.) išpuoselėtą lauką. Tai brangi praeitis, džiaugiuosi, kad tada užteko naivios nuovokos manyti, kad tie pokalbiai verti tapti knygomis. Šiuo metu leidžiu sau gal pailsėti, gal kauptis kitiems darbams – „Versus aureus“ neseniai išleido per pastaruosius metus susikaupusių novelių knygelę „Trys gyvenimai“, tad atokvėpis lyg ir užtarnautas.
Lietuvos žinios
2009-08-20