ieskau darbo       Aistė Ptakauskaitė. Ieškau darbo!: apsakymai ir novelės, PK. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

 

       „Kiek nedaug tereikia, kad pasijustum laimingas“ – didžiausios stiklinės kokakolos, saugios, švarios ir ryškiai nutviekstos uždaros erdvės (a la McDonalds), spalvingų reklamos puslapių sielai bei akims paganyti, ryškių drabužių ir užsiėmimo rytojui – kad ir tikrinti troleibuso bendrakeleivių rankines ir kišenes. Kiek pagalvojus, gal dar „išsidžiovinti plaukus PHILIPS džiovintuvu“ ir „po žvaigždėtu dangumi iš raudono puodelio gerti NESCAFE“. Tik tiek...

 

       Prieš kiek mažiau nei šimtą metų savo nuostabiame romane A. Munthe dėl tos pačios priežasties išvardijo vos tris dalykus – knygos, keli draugai ir šuo. Civilizacija daro savo. Prieš vėją nepapūsi. Nors... Tas reklaminis kratinys iš pirmosios Aistės Ptakauskaitės knygos „Ieškau darbo!“. Novelėse ir apsakymuose šiokiadienis pasakojimas persipina su kliedesiais, šnekėjimu su savimi ar, pvz., turėklais, šaligatvio plytelėmis, šizofreniškais svaičiojimais ar sąmonės srautu. Nors pastarasis dažnai pakimba tik imitacijos lygyje. Čia nepakylama aukščiau banalių klausimų, nevykusių palyginimų ar juokingai skambančių visiškai nejuokingų juokų. Beje, ironijos čia nors vežimu vežk ir tai, mano subjektyviu įsitikinimu, gelbsti daugumą knygos tekstų. Na, kad ir pasakojime su laiminga pabaiga apie nelaimingą Toliką: „Jūs jau išbandėte naująjį šampūną su provitaminu B5? Ar pajutote skirtumą? / Žinoma. O kaipgi... Jis tiesiog pakeitė mano gyvenimą. Aukštyn kojom apvertė, galima sakyti“ (p. 49).

 

       Televizijos serialų ir reklamų tekstai įsismelkia į žmogaus kasdienybę ir jo dūšią. Madingi stereotipai ir skilusi mintis. Tekstuose nestinga ir absurdiškai komiškų situacijų, nors kartais visiškai lėkštų ir bespalvių. Mano manymu, geresni „Kleptomanas“ ir „Ieškau darbo!“. Nors kas aš toks, kad vertinčiau.

 

       Lux, 2003 m.