Accessibility Tools


petrosius_is_tvermes_dpetrosius_is_tvermes_dDonatas Petrošius. Iš tvermės D. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

 

2004-ųjų metų Poetinio Druskininkų rudens premija už geriausią debiutą buvo skirta Donatui Petrošiui, kuris, laimėjęs Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamą pirmosios poezijos knygos konkursą, šįmet išleido eilėraščių rinkinį keistu pavadinimu Iš tvermės D. Atrodo, dėsningumu tampa PK serijos poetų sėkmė Druskininkų rudens renginiuose (praėjusiais metais premiją už geriausią debiutą gavo dar viena šios serijos autorė Agnė Žagrakalytė). Donatas Petrošius nėra literatūros naujokas, jo eilėraščiai kultūrinėje spaudoje skelbiami nuo 2001 m. Debiutinio jo rinkinio redaktorius Vladas Braziūnas spėja „šią knygą būsiant pirmąją, t. y. pavyzdinę, daugeliu požiūrių, kai ją lyginsim su esamais ar būsimais bent jau daugmaž autoriaus bendraamžių eilėraščių rinkiniais“. Toks Petrošiaus knygos išaukštinimas atrodo kiek įtartinas, juolab kad čia teigiama jo pirmenybė ne tik esamų bet ir būsimų (!) bendraamžių poezijos rinkinių atžvilgiu. Pats poetas, atrodo, blaiviau žvelgia į savąjį debiutą: Lux žurnalo internetinėje versijoje jis prisipažįsta, esą pirmasis eilėraščių rinkinys esanti „išdavystė prieš save – ypač prieš tą savąją idealistinę pusę, kuri laukia tik tobulų eilėraščių, o į knygą patenka tik pusfabrikačiai“ (www.lux.lcn.lt/skaitykite/poetai; žiūrėta 2004 11 23).

Skaitant rinkinio pavadinimą, nesąmoningai kyla noras jį sulieti į frazę – „Ištvermės, D(onatai?)“. Tačiau pirmojo rinkinio skyriaus pavadinimas verčia priimti kitokią logiką: „Iš tvermės dėsnių“. Pirmasis skyrius (bei dalis antrojo skyriaus eilėraščių) atrodo esąs ryškesnis, savitesnis už kitus tekstus. Čia nepaprastai stipriai ir įtaigiai veikia prisiminimo, praeities įamžinimo estetika. Ryškus kinematografiškumas yra vienas būdingesnių poetinio stiliaus bruožų. Tarsi kino kronikoje prabėga nugyventos savaitės kadrai eilėraštyje „Savaitės žmogus“, vykusiai pagauti ir „įtekstinti“ vaizdo fragmentai eilėraštyje „Susilaikymas nuo sprendimų“. Fizikos tvermės dėsnis (energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta: vienos rūšies energija virsta kitos rūšies energija) Petrošiaus poezijoje veikia kaip praeities prisiminimo energijos virsmas estetine teksto energija. Didelį estetinės energijos krūvį turi vienas ankstyviausių rinkinio eilėraščių, 1998 m. datuotas „Mano brolis kinas“. Vaikystės prisiminimų kadrų virtinė, sudygsniuota sodria provincijos žargono leksika, kuria autentišką, nepaprasto grožio praeities fotografiją (rinkiniui puikiai dera Romo Oranto sukurta viršelio iliustracija – baltame užmaršties fone išnyra beblunkanti prisiminimo fotografija). Šiame eilėraštyje kinematografiškumas sujungia raiškos ir turinio plotmes: sūnus ir tėvas rengia kino seansus savo gimtajame kaime.

štai ir mudu su tėvu ateinam padoriai vėluojam
šiam anonse žadėdami lapkričio pelkes ir ledą
po ištižusį žvyrą sušlapusias kojas kilnojam
juoston susuktą brolį paerzinti vedam

virš užspringusio kaimo jo tuščios rankovės švytuoja

na brolau pakartok ant paklodės tą miklią daiktiją
tą pagirtą tarp nuodėmių velniavą reginį stiklo
akies spinduliuotą kad atviptų žandikauliai ir paną Mariją
prašytų ne šilto lietaus o kartotų šią mantrą
norime kino

Pasakotojas prisiima nuotraukų albumo komentatoriaus vaidmenį, autobiografinės kino kronikos įgarsintojo amplua. Lakoniška, tačiau tiksliai užčiuopta detalė – kaip laiku sustabdyta kino juosta ar objektyvo įamžinta tikrovės, praeities akimirka – savyje talpina nutylėtą, nutrauktą, neišsakytą autonomišką istoriją:

Žolinė viena ranka sudeginu grūdų sandėlio variklį liks randas
Vakaras niekada nesakyk niekada J. Bond kultūros namuose
                                                            riešas suvystytas rankšluostyje
Rytas rentgenas plius sutrupinta alkūnė palata nauji draugai
                                                            atvirom galūnėm

(„Savaitės žmogus“)

Originalų kalbėjimo būdą lemia asociatyvaus minčių srauto principas, kuriantis neišbaigtumo, impulsyvumo, stichiškos minčių tėkmės įspūdį. Petrošius mėgsta mintį stabdančius, daugiaprasmes poetinės frazės perskaitymo galimybes kuriančius anžambemanus:

dabar žiovauju eilėje prie dujų vidurdienį centrinėj
stovėjimo aikštėj matau kaktose iššokusias kaimo
vandentiekio trasas nuo mano namų iki artimiausios
75 m svarstau ar meistrai gyvi tik tokiu žinojimu juk ir mudu
su tėvu buvom į meistrus kandidatai ir be 5000 m į trasą ne

(„ilgoji d“)

Taikliai pasirinktas antrojo rinkinio skyriaus pavadinimas – „Tarpinių būsenų katalogas“. Epigrafu paimta Jeano Boisseliero knygos Budos išmintis citata: „Jis suvokia, kas yra išsivadavimas per ketvirtąjį susitikimą šiaurinėje pusėje su klajojančiu vienuoliu, kuris, ‘pasiekęs ramybės būseną’, žingsniavo nejausdamas nei meilės, nei neapykantos, tik prašydamas išmaldos“. Didelė Petrošiaus poezijos dalis išties nužymi kelionę, tarpinę būseną tarp meilės kančios ir išsivadavimo, ramybės būsenos. Ši kelionė nusakyta eilėraštyje „pasivaikščiojimai be meilės ir ne“: „dar laukia šiaurės platuma / rytų ilguma pasivaikščiojimai be meilės / ir neapykantos karališka išmalda“. Tačiau meilės eilėraščių gausa rinkinyje leidžia spėti, kad ta kelionė yra ilga ir užsitęsusi, o nuolat varijuojami ilgesys, išsiskyrimas, melancholiška nuotaika bei pasikartojanti melodinė slinktis ilgainiui ima įkyrėti. Eilėraštis „iš tvermės D“ patvirtina pirminį rinkinio perskaitymo būdą – „Ištvermės, D(onatai)“. Ištverti išsiskyrimą padeda laiškai, tačiau (iš)tvermės dėsnį įveikia traukos prie mylimosios dėsnis: „abejojama ar ištversiu / tvermės dėsnis pasiduoda traukos dėsniui“. Inicialai A (veikiausiai tos pačios Agnės Paškevičiūtės, kuriai dedikuotas vienas meilės eilėraščių „Keturios akademinės valandos apie ją“) bei D (nuoroda į poeto vardą) išsibarsto po rinkinio tekstus: „sėdžiu prisimerkęs ir apsimetu kad rašau / paraštėse kiekvieną mintį žymiuosi didžiąja A“ („iš tvermės D“). Pagaliau trečiojo skyriaus pavadinimas tiksliai apibūdina Petrošiaus meilės eilėraščių esmę – tai esą „Laiškai nepatekę į butelius“.

Meilės lyrika yra vienas sunkesnių šiuolaikinės poezijos išbandymų, reikalaujantis ypatingų gebėjimų rašyti jautriai ar net jausmingai, o kartu išvengti banalybių ir sentimentalumo. Eilėraštis „Siunčiu tau du laiškus, tiksliau, vieno laiško abi puses“ akivaizdžiai įrodo Petrošių turint šių gabumų:

Galvoju apie tave, kai tu nieko negalvoji.
Esu čia – naktinėse pratybose, pasirengimuose
niekada neįvyksiantiems mūšiams niekada
neprasidėsiančių karų. Gavėjas neegzistuojančių

ordinų ir titulų, Tavo vardo kartotojas –
nenugalimas, nes amžinas, kol Tu leidi
man būti taip. Esu paaukštintas visose nematomose
fronto linijose – pašto ženklų laižytojas.


Gražių, išradingų meilės prisipažinimų esama ir kituose eilėraščiuose, pavyzdžiui: „pamiršau visus ilgus sakinius su išplėstinėmis aplinkybėmis / pirmą kartą gyvenime visa sintaksė veda į niekur / tavo krepšy kartoteka su lotyniškais rankos kaulų / pavadinimais įdomesnė už McLuhano Understanding / Media vertimą į lietuvių kalbą“ („Keturios akademinės valandos apie ją“). Dažnai Petrošiaus eilėraščiai spiečiasi apie centrinį paradoksą, aforizmą, kaip antai: „Mirti vienas kitam vienu metu yra tik viena iš dviejų / išeičių – paprastai mirštama vienas kitam eilės tvarka“ („Atgal į priekį. Eilės tvarka“).

Džiugu, kad šioje kelionėje link budistinės ramybės ir nušvitimo Petrošius nepristinga saviironijos. Jo poetinis subjektas taip ir lieka tarpinėje būsenoje, o nušvitimo palaimą  tepatiria apšviesta fotojuostelė eilėraštyje, kurio pavadinime ironiškai sujungtas zenbudizmas ir sovietinio fotoaparato pavadinimas – „zen(it)“:

tada šurmulys manyje užlūžo
ir pamačiau visas raudonas spalvas
tada jos pasakė ei labas – ne man

tada aš paklausiau jų ar
aš pažįstu angelus
su kuriais jos miega

blyksnis kaip antausis nukaista skruostas –
gal alkoholis kaltas libido gal
ir niekas nesužinos nes kadras pasiekė nušvitimą


Rinkinyje esama šmaikščių, išradingų eilėraščių, pavyzdžiui, „Psalmė mano pirmoji“ apie „tikrąją“ dviračių takų atsiradimo kilmę ir tikslą. Dievo kelionės, jo (ne)buvimas atvaizduose gražiai skleidžiamas eilėraštyje „Rūpintojėlių vagystės iš Baublių jubiliejiniam paminėjimui“: „dievas / tyliai dingsta iš šventyklų dauginasi kopijomis / prekyvietėse visais tūkstančiais vardų kerta maro // debesis valstybių sienas muitinių šunys tyli atpažinę jo / kvapą nusėda privačiose kolekcijose dulkėmis vardu / neatsiliepia šaukiamas ir tuščia jo“.

Šių dienų poezijos kontekste keistai skamba taisyklingas metras: skaitytojo klausa veikiausiai jau atpratus nuo sklandaus, metrinės eilėdaros dėsniams paklūstančio poetinės kalbos tekėjimo. Eilėraštyje „nekeliavimo eilės“ siekdamas išlaikyti metro dermę, poetas eilutės vidurio pauzes žymi tuščiais plotais, o eilutės pabaigos žodžius lygiuoja prie dešiniojo krašto, pabrėždamas eilučių homogeniškumą ir išryškindamas rimą. Tačiau rinkinyje esama ir ne itin vaisingų formalizuotos kalbos paradokso paieškų („Nusikaltimo sudėtis“, „Minties atminties aritmetika“).

Programiniu debiutinio Petrošiaus rinkinio tekstu reikėtų laikyti paskutinį knygos eilėraštį „Pastebėtų klaidų atitaisymas“. Žaisdamas poetinėmis prasmėmis – mylimoji yra kartu ir ars poetica, – autorius deklaruoja savąją poezijos sampratą: pastangos perprasti poezijos-mylimosios burtus, kalboje užfiksuoti jos tobulumo atspindį esąs bergždžias vargas.

nors aiškiai suvokiu, kad nerasiu nė vieno
atitikmens kalboje, o visas mano rašymas bus tik

nesibaigiantis pastebėtų klaidų atitaisymas

 

Literatura.lt, 2004-12-13