Rūta Poškytė-Dirkstienė ŽUVIES DIENA Rūta Poškytė-Dirkstienė. ŽUVIES DIENA: eilėraščiai. – Klaipėda: Druka, 2009
Tarsi „iš niekur“ (kultūrinėje spaudoje būta vos keletas poetės publikacijų) pasirodė pirmoji Rūtos Poškytės-Dirkstienės eilėraščių knyga „Žuvies diena“. Knygos anotacija skelbia, jog tai „taupaus žodžio, santūrios, asketiškos minties poezija, subtiliai ornamentuota netikėtu įvaizdžiu, nutylėjimu, asociacija ar konkrečia detale“. Būtent savo nerėksmingumu, vidine eilėraščių rimtimi, drausme ir, be abejo, paprastumu šis eilėraščių rinkinys išsiskiria iš daugybės šiandien pasirodančių knygų. Lygiai dėl tos pačios priežasties „Žuvies diena“ gali likti ir nepastebėta jau nebesuvaldomame poetinio ir grafomaniško kalbėjimo sraute.
„Poezija – tai tik viena iš galimų atsvaros formų šiuolaikiniam trans ir investicijų pasauliui. Tai galimybė išlikti nesupakuotam, nesunumeruotam, nenuskenuotam. Kai, atrodo, visas vartotojų pasaulis seniai pasiklydo nesuvokiamų technologijų begalybėj nebeatpažindamas savęs, noris kalbėt apie paprastus dalykus. Kai spaudžia batai, argi ne puiki idėja toliau keliauti basom?!“, – ketvirtajame knygos viršelyje santūriai prisistato R. Poškytė-Dirkstienė.
Supo visą naktį
įraudusios moterys
kažkur vis išeidavo grįždavo
iškraustydavo lagaminus
ir vėl juos tvarkingai sudėdavo
gulėjai apsikabinus
mėlyną pagalvę
taip tyliai
kad ir pati patikėjai
jog neturėtum čia būti
delnuos suspaudus laikei
vienišą vilkiuko širdį
purpleliais aptūpusią
manei tau pavyks ją įkeisti
(p. 32)
Knyga vykusiai subalansuota: prozinio kalbėjimo partitūroje skimbteli kukli tarminė intonacija ar metaforos akordas; kaimiškąsias refleksijas atsveria miestiškoji jausena, virš kasdienybės / buities pakyla Dievas, dabartis atsiremia į vaikystės patirtį, moteriškumas, dvasingumas dera su humoru.
Tik luobelė
mano tikėjimas
tik luobelė
neluptos bulvės
moliniam dubenėly
sugrubusiais pirštais
siekiu kasdien
trapiausio iš duotybių.
(p. 23)
Juodvilkės našlės visada paskutinės
išeina pro šventoriaus vartus
nešinos kietos odos rankinukais
mišių metu jie dažnai užsikerta
(užsegimas toks – du glausti bumbuliukai)
tada jos gelbsti viena kitai –
dalijasi maldaknygėm
skolinasi validolio
kartais jos gėdijasi šiugždesiu savo
užrūstinti Dievą.
Bet tų rankinukų jos nekeistų į nieką.
(p. 74)
R. Poškytė-Dirkstienė savo eilėraščiuose nedemonstruoja intelektualumo, nespekuliuoja jokia (nebent gyvenimiška) filosofija, nesiekia priblokšti ypatinga poezijos „atlikimo technika“ ir pralaimi tik tose batalinėse scenose, kuriose abstrakcija nuginkluoja poetiką. Savo kūryboje Rūta tarsi perima tradicines poezijos temas, tačiau jos skamba autentiškai ir gyvai. Ji nekuria nei idealios, nei dramatiškos eilėračių pasaulio tikrovės; nemėgdžioja realybės, greičiau „reprezentuoja“ jos poodinius sluoksnius: nebanalų dvasingumą, jausmingumą, atminties genetiką... Be viso kito, R. Poškytė-Dirkstienė sėkmingai išlaiko ir trumpo eilėraščio egzaminą, o juk pagal trumpą eilėraštį galima spręsti apie poeto lygį.
Plonyčiais švelniais
sūpuoklių siūbtelėjimais
vaikai migdo dieną.
(p.65)
Belieka tikėtis, kad po pirmosios knygos pasirodys ir antroji, leisianti teigti, jog „Žuvies diena“ – ne atsitiktumas, ne solidus poetinis „ichtiologinis debiutas“, o sąmoningos talentingos poetės tvarinys.