Sara Poisson. Pasienis. Eilėraščiai. V.: Vaga, 2006.

        Dar nebuvau informuotas apie paribių teologės, pa(k)raščių rašytojos Rasos Č. f(r)ikcijas fiksacijas „apsukrios grafomanės Saros P.“ statusan, švelnaus Šmogaus tariamo atžmoginančio „sužvaigždėjimo“ link (V. Kukulas, „Nemunas“), kai konstatavau konstanti(ni)škai (ne)vyriškų apsukų protą, logistiškas logijų lodžijas ir šunišką sūnišką prieraišumą prie kalbos ir būties (ne)svar(b)umo. S. Poisson savo jau trečiajame teksto kopinėjimo „Pasienyje“ (plg. gyvojo klasiko T. Venclovos brandos rinkinio pavadinimą „Sankirta“, eilėraščio pavadinimą „Pasienis“) nepasenusios poezijos posūkiais (pa)siekia lingvistinių, egzistencinių ir erotinių te(rit)orijų tyrinėjimo brandą, zenitą, klimaksą, kurio klimato retoka (ret)orinė (sin)optika paradoksaliai atgimdo jaunyn ir naujyn.


       
Eschatologinis aktualizuojantis DABAR („Meilės laikas baigėsi“ 9-10 p., bet „Mes turim, mes turime laiko“ 80 p.) atstato prarastąjį arba bergždžiai tuščiažiediškai išdulkintą lietuvių poezijos mergystės hermetišką hemorojišką rojų, apvaisina (s)permanentiškai pulsuojančiu neapibrėžtumo filosofijos „dėsniu“(„grožio aukščiausiasis laipsnis turi tarpinį pavidalą“ 79 p., daug kur kitur – „pereinamąsias formas“), daikto gimdymu, paties daiktiškumo čiupinėjimu (susiejančiu rinkinį su leidžiama esė knyga „Čiupinėjimo malonumas“), iš ankstesnio rinkinio dar intensyviau tebesitęsiančiu „Kūno išganymu“. Vietoje tikėtinos ir ne vieno S. Poisson kritiko atveju atvirai demaskuojančiai žiojėjančios seniokiškos patriarchalinės „brandumo pozos“, „Pasienio“ „paribių teologijoje“ „balto juodulio, juodų baltmių“ (81 p.) kinematografiškai, neva „camera obscura“ neutraliai stebi(na)nčios išminties „mažakraujystės apoteozėje“ (81 p.) tai žiovauja, tai žioruoja branduolinė kūrėjos pozicija, vietoje viduramžiui būdingo „pašventinto vidurkio ilgesio“ veriasi uždaras atvirybės ratas, vitališkasis amžinojo moteriškumo dzen‘as („ing-jang“, 69 p.).

        Pirmojo skyriaus „Žiūronas“ – kas tai: neskoninga mišrainė, (ne)gretintinų vynų vinigretas, daugžodžiaujanti polistilė postilė, plastikinė pastilė nuo kalbos ryklės išsausėjimo, ar žaismingai kank(an)inanti, kank(an)inančiai žaisminga erdvėlaikių vienių kontempliacija, plastelininės animacijos principais gyvinama pastelinė ambivalencijų refleksija „atsivertimų laikams pasibaigus“ (84p.)? Pro apverstą žaislinį, bet nevaikiškų atvirkščiai tiesioginių proporcijų žiūroną, Moebijaus juostos pavyzdžiu persuktą laikraštienos tūtą, „nuodingą vidinio gyvenimo išsiveržimą išorėn“ (76 p.) ir detalė, ir visuma („pro mane žiūrima, nes esu Didžiojo Vaiko žiūronas“ 7-8 p.) nurodo į holistinę, visakūnę amžinojo žaidžiančio vaiko-dievo žiūrą. Joje akivaizdi ne tiek hierarchinė – patriarchalinė ar feministinė – koncentracija į organą (akį, lytį), fragmentą, metaforą, įprastai išvirstanti į binarinę, todėl fatališką fališką-penišką frustracijas, taisyklingumo, vienintelio teisingo, tinkamo žinojimo perversijas, kiek (ne)bendražmogiškoji, kryžnešiškoji, „transgendered“ pilnavertė, kompleksinė kiekvieno milimetro orgazmatika. Pašventintasis kūniškumas (kūno virš kūno kedenantys išsilenkimai, atsilenkimai“ 88 p.), didžiųjų religinių tradicijų (iš)puoselėtas transcendentinis (be)lytiškumas per kalbos ir būties susilytėjimą, susilitavimą nesimuliuojančiai, simultaniškai apnuogina „už kalbos užuolaidų“ (8 p.), „atitraukiamų-užtraukiamų“ visame rinkinyje, o pradžioje ir pabaigoje pabrėžtinai, (ne)besislepiantį filologinį, filosofinį, filotopinį ir kitokiom „filėm“ iš(si)sakomą slėpinį: „linguoja pakasynos saldus pakasymas – išsakyk“ 88 p. Nuolankus, religingas savosios kūno vergystės ir (ne)priklausomybės (iš)pažinimas („vergo daina“: „taip taip taip, ne ne ne“ 90 p.) (a)ritmiškai (a)tonaliai erotines erozijas transsignifikuoja į neurotines erezijas („nuolankumas visų mūsų laukia slapta“ 8 p., nes „klaida – meilės erezija“ 131 p.). Teologiniu kodu kalbėtoja transsubstancijuoja („lengvą grožybių nuodą imu kaip sakramentą“ 90 p., „einu kaip šviesa paskui šviesą“ 92 p., kur „nuodinga lygu naudinga“ 76 p. ir atvirkščiai) „kūno išganymą“, vartotojišką, utilitarinį požiūrį konsekruodama estetiniu, vis dar ir etiniu, nors metarealistiniu žvilgiu ir judesiu: „Nuodinga šviesa – didelis nėščias pasaulio pilvas“ (75 p.). Taip intelektuali abstraktybės konkretizacija, švelniu, rafinuotu, todėl implikatyviu racionalumu lenkianti daugelį vyrų drauge sudėjus („toli esi, mintie, generuojanti nedidelį stabilios laimės papą“ ? p.), vis tik retai tampa feministiniu eksplikatyviu (ne)angažuotumu („šypsausi tarsi jų nebūtų“ 84 p., „vyro rodyklė – metiko ranka“ 84 p.). Dažniau tai lyčių dramos auglių apčiuopimas ir gliaudymas, atsargi meilinga chiromantija, kartais neagresyvi nušvitinanti chemoterapija labiau nei gruboka operatyvi chirurgija „išdidžiai atstatytoms paviršių krūtinėms“ (56 p.).

        Motiniškas „Saros, kuri myli visus“ potyris, „nuodėmės užkalbėjimo“ poteris kartais kryžmina, kergia, kartais atplėšia, ketvirčiuoja vyriškas ir moteriškas, kairiojo ir dešiniojo pusrutulių, ezoterines ir egzoterines patirtis, bet visuomet drąsiai tai įvardija: „moteriškos lyties kryžmių kalnas su vardų lygtimis“ (88 p.), „moteriškos lyties albinosinę naktį, aprengtą juodu vyrišku švarku“ (89 p.). „Virkūs dvilyčiai paviršiai – tas drumzlinas srautas tarp rašymo ir raišavimo“ „kalbos gaudynėse“ (44 p.), kurių kulminacija, apogėjus – (at)kūrimas iš nieko: „o dabar sukurkite/atgavinkite mane kaip seną kalbą“ (11 p.), nes „senis tas mato viską“ (10 p.), „braukia per mirties ir nėštumo liniją“ ir „tebūnie senis tarpinė slystanti suklupusi GAUSA“ (11 p.). Daugybiškumas, rizomiškai diferencijuotas iki indiferencijos (ne)provincialioje autorės ar bent teksto lėmėjos kasdienybėje, beatodairiškai demonstruojamas „šuniškų dienų“ išgyvenimais, daugiau daugiskaita, nei vienaskaita ar net dviskaita, kai rutina, inercija (ne)leidžia gyvybės kontempliuoti kaip (pa)skirties tobulybės, o labiau kaip kurties kurtumą, marumo raugą: „judu kaip rūgšties tirpinamas tobulas embrionas“, „rūgstu į mirtį“ (71 p.). Medituojanti sąmonė įvardija realias ir virtualias inversijas, veidroduojančios subjekto objektuose savistabos invariacijas kaip sąlygiškas to paties (ne)deklaruojamo vienio imanentiškas emanacijas: „pašiauštos kupros visų pereinamųjų formų, įmanomų mąstymo stalčiuose“ (74 p.), kurias savimonė „apveda įkaitusiu mąstomuoju pirštu“ (74 p.). Kalbos ir egzistencijos gaudynėse siurrealistinis absurdo žvilgsnis („rauginamas vaikas“ 137 p.)

        išskydusį ekstraktą, gyvsidabrišką esenciją, minėtąjį „drumzliną srautą tarp rašymo ir raišavimo“ ištraukia „giliai paviršiuje“ labiau negu tradiciniai/modernistiniai dualistiniai (pasi)pilstymai: „O dabar sukurkite mane kaip vienintelį sklendžiančio alkano vanago būdvardį. Ir dalį palikite švytinčiam daiktavardžiui, įvardžiuotiniam mudu“. Taip kalbinis žiūronas, milžiniškas trapus veizolas, apžiūrinėjantis, apčiupinėjantis, aprašinėjantis „kryžmių kalną“ (plg. „Kuproto kalno“, „Dogville“ socialines provokacijas), kuriame „išeinama į šmones“, nes „deginantys sėsliųjų geismai“, svyrinėja nuo hiperaktyvaus pėdsekiavimo „Šuniškose dienose“ iki atsainaus žiovaujančio stebuliavimo „Žiovulyje“. Refleksyvus žiovulys (nuobodis, sotus alkanumas, budrus sapnavimas ir ramus pasalūniškumas), seseriškas „nuogai moliusko kančiai“, grąžina skaitytoją nuo ko niekada ir nebuvo nutol(in)ęs – prie (ne)švento (ne)žinojimo principo („nežinojimo mantija, po kuria žinojimas“ 131 p.). Čia (a)gnostinis žmogiškosios egzistencijos pagrindas, bendras var(d)iklis – plėšrūnas protas, civilizacijos, gal labiau kultūros prijaukintas, kartais konformistiškai, vartotojiškai prislopintas, užnarkotintas, prilygintas naminiam gyvūnui, žeria žaižaruoja „aitrią žvaigždžių išmintį“ (131 p.). „Vyras saulė, moteris žvaigždė“ vėl gręžia mus į lyčių, kalbos ir gamtos, kultūros ir natūros prigimtinę, antgamtinę ar priešgimtinę (ne)lygybę: „tavo juokas tampa mūsų kritimas“ (77 p.), o „lyties lūpos lygu pasaulio lūpos“ (84, 132 p.). „Kryžmiška minties juosta kaip begėdiškas fetišas“ (71 p.) tėra „spekuliatyvi pieštų širdelių simetrija“ (74 p.), išdykėliškai rimtai (auto)ironizuoja autorė - (ne)difuzyvios pomodernybės adeptė, konstruktorė ir dekonstruktorė viename sakinyje. (A)simetrija, (a)ritmija, a(na)logija vyrauja/moterauja žuviškai žūviškai, net augališkai vegetatyviai bylojančioje/tylinčioje, neretai labiau nujaučiamoje nei jaučiamoje tekstūroje („pražiok akis, maitinu tave...bevardis geismas...akys žuvytės“ 73 p.).

        Joje, sklidinoje „vandens ir meilės teorijos“ („iki urzgiančio dvitaškio, sprogstamieji priebalsiai floros, ties keturioliktuoju kukavimo dviskiemeniu“74 p.), ku(r)kulais it tobulais nevykusiais plačiaakių siauražiaunių buožgalvių oro bučiniais kontempliuojama žodinė laja it išlakus, kerojantis, kerintis nuolankios, nes mirštančios paskutinės, (ne)bobiškos vilties baobabas. Ir čia siurrealizmas, vietomis egzistencializmas, neaprėpiamomis prasmės prerijomis, jungtinėmis anarchinės tvarkos valstijomis („klausyklos iki horizonto“ 72 p.), baugščia drąsa pasitinka savąją menkystę, kuri jau grynakrauje krikščioniškąja esatimi paradoksaliai esti rodoma kaip tvermė ir stiprybė: „Baimė kaip kiškis praskuodžia su visa savo bėgimo drąsa“ (8 p., 53 p.). Atsižadėjimas vietoje pasižadėjimo, savasties aukojimas(is) naujo radimosi, atgimimo vardan ( „atsižadu šito žodžio atsižadu“ 55 p.) Rytų ir Vakarų tradicijų inovatyviomis, inomatyviomis plėtotėmis neva spekuliatyviai, o išties tauriajaučiančiai mahometuoja budistinės mekos kryžiaus link. Tarsi voverės „lankstausi atsižadėdama šios atsižadėjimo būties“, taip išlaisvindama, (de)generuodama te(k)sto energiją, (ap)kabindama, su(si)taikydama su vitališkąja prigimtimi, geismu gyventi ir buvimo pilnatve, prasmės pertekliumi, „vėjuoto mąstymo kryptimi“ (51 p.) „per pūlingą horizonto uždegimą“ (66 p.). Ir čia priartėjame prie neoevangelinių „šuniškų dienų“, „švelnaus jungo“, esminės, pamatinės, vienijančios ir drauge išskydusios daugybiškume („paradas. klausiamoji orientacija“) Saros P. daugiasienio, kiaurasienio pasienio vi(zi)jos – vertybinių vartų ambivalencijos (41 p., 70 p.), „šmogaus – žmogaus su tobula klaida“ tęstinumo per visas jos knygas.

        Nesaugios, bet likimiškai būtinos individuacijos kaip „šv. mažumėlės“ pertekliaus/trūkumo, kuris yra šio pasaulio chaoso/entropijos ir tvarkos/tvarumo menkutis, tačiau grandiozinis (ne)žinomasis, visatos, visuomenės ir asmens svarstyklių lygsvaros lygtis, funkcija ir integralas, neformali formulė: „mažumėlę viršaus“ (71 p.), „mažumėlę saulės“ (90 p.), „mažumėlę iškreiptas“ ir t.t. Ta „mažumėlė“ (rasi mažeikiškės rašytojos anagrama?) pagret su išganinguoju numylėtuoju TURBŪT „taip arba kitaip“ (64 p., 131 p. ) (ne)veda „pašventinto karšto nežinojimo“ (87 p., 137 p.), „nežinomo pliusinio tikslo link“ (71 p.). „Laiko seilės tįsta“ (56 p.) – metarealistiškai sutankinamas, intensyvinamas, transfinalizuojamas vienetinis judesys nuo darbalaukio į dabarlaikį, kad „šis rytas šis rytas šis rytas“ (56 p.) stichiškai, spontaniškai ar tikslingai, hiperteliškai virstų „praėjusio ryto daugybe“. It besidauginantys, besidalijantys kirminai, gėrybinių ar piktybinių navikų metastazės ekvilibristiniame „niekas ir viskas“ susitikimo virsme (69 p., 89 p.) eksponuojamas imponuojantis „susisiekiančių prasmių spinduliavimas“. Kas tai – kraštutiniausias, gal šizoidinis, paranoidinis „paslėpti, o paskui atidengti“ (72 p.) apokaliptinis išsikalinėjimas, atskiro, pranašiško, proto žymė ar visuminis, bendrybinis, tačiau nebepretenduojantis į totalybę, absoliutą bandymas paskirų funkcinių, nuolaužinių santykių slinktimi bent priartėti priežastinių, teosofinių ryšių link?

        Atmetant, pastumiant į šalį įprastinę, klasikinei modernybei ir Lietuvos raštijai tebebūdingą, poetinės kūrybos ir kritikos fenomenologinę, semiotinę ar kitokios metodologijos ginkluotę, „atsižadant prėsko vidaus“ (86 p.), kai „lyg kraujomaišos bijoma klausimo“ (p.?), bandoma išstovėti po neišvengiamai skausmingais „kairiniais prakaito kirčiais“. Wittgenstein‘iškais kalbos žaidimais, naujais ėjimais nepaliaujamai važinėjamasi eroso-logoso liftais, kuriuose „šermukšnėja rytai vakarų pozomis“ (85 p.), arkangelišku daugiabalsiškumu polifonuoja „karštis, kerštas, kraštas, krikštas, etc.“ Pomodernybei įprasta „psichoanalizės, socialinės kritikos ir dekonstrukcijos“ triada meninėmis priemonėmis klausiama, kas galėtų (iš)likti, išbūti PO poistorės branduoliniu grybu: „po stogu, po drabužiais, plaukais, žemiau pavadinimo, papilvėje, po mirties“ ( 8-10 p.), ir teigiama, kad tai, kas trapu, kas (ne)mirtinga, „surašyta ČIA“, „po kaulinio kablelio“ (85 p.). Idant bent kiek suprastume, bent priartėtume prie lietuviškosios jau postšimborskinės Neomo(r)zės, turime/galime drauge su RasaSara inicijuoti metaverbalinės įkrovos iškrovas, kartu, nes pavieniui priimti didžiojo Žaidimo sadomazochistiškas antitaisykles ideosinkretinės visybės labirinto durų visrakčiui ieškoti/rasti („vaikas, ieškodamas rakto, graibydamas rimbo“ 137 p.).

        Pomodernioji tiesoieška, tiesosaka, kuriai akivaizdžiai ištikima „Pasienio“ autorė, būdinga nebe adomiškajai sodomiškajai, o lilitiškajai alisiškajai ievakaulio Dievo gnozei, paremtai daugiasienio būties kristalo skirtybių pralaidumu, Welsch‘iškąja transversinio proto koncepcija („“Dievo rytą Dievo sėklom iš ryžto nugrimztam, iš ryto vėl grimztam, iš ryto paklausia vėl mūsų ar-ar arbata ir nutildo cit citrina“ 106 p.). Nebeturime teisės, neberasime tiesos, taikydami tiesinius, radikalius ir todėl akligatviškus, praeities dabartyje ar dabarties ateityje modelius, todėl (ne)norime šuniškai sūniškai vilkti švelnų postevangelinį jungą, karštligiškai ramiai, (ne)mariai (pasi)tikėti, kuo tolydžio, (ne)nuosekliai įtik(r)ina R. Čergelienė – gailestingumo perviršiu teisingumui, prasmės – absurdui: „Štai šičia atodūsis tave pasuka profiliu. Štai čia yra mano virimo taškas, mylimieji ir mylimosios“ 138 p. Atsidūstame: ak, Poisson (žaviažuvie), ak, Poison (nuodingoji), ak, motinos euromodernybės Posūni, betėve, bedieve, bežieve, bevarde Popomodernybe, ar pakeliui, pasieniui, parasiui, pa(va)sariui mums su Tavimi, nežmoniškai mylintis Šmogau?

 

        2007 08-09, Paberžė