Gintaras Patackas. Išvarymas iš rojaus. – Vilnius: Vaga, 1981

       Patacko nedidelė knygelė prasideda nuo pabaigos:

Viskas baigiasi jūra. Į atoslūgio dumblą
Atsirėmęs, lėtai proto žvilgsnis įdumba (p. 6).

       ir baigiasi su pradžia, jeigu tikėsime į save kaipo į gyvybės tęstinumo dirvoną (1):

Aš iš dulkių gimiau,
Ir dabar, kada metas man gultis,
Aš bučiuoju jus, dulkės
(p. 85).

       Dulkių bučiavimas palieka burnoje Didžiojo Trečiadienio, pelenų skonį, skonį susimąstymo ties nuodėmingu pasaulio praeinamumu, subyrėjimu į skeveldras ir atlaužas, iš kurių, Patackas žino, reikia sudėstyti prisikėlimą – naują pasaulį, kuris poetui gali prasidėti ir baigtis tiktai žodžiu. Pačiame tame žinojime nėra nieko ypač originalaus; vienu iš daugelio panašios poezijos pavyzdžių dvidešimtame amžiuje galėtų būti kad ir T. S. Eliot, bandęs daryti poezija, iš dykumos savo pagarsėjusioj poemoj „The Waste Land“: „These fragments have I shored against my ruins“. Patacką su šiuo elegantiškai nuvargusiu vakariečiu lyginti, aišku, netikslu, nebent tik tuo atžvilgiu, kad abu jie linkę žiūrėti į poeziją kaip į mito ir istorijos išsipildymą sąmonės sraute ir kad jų pasaulėvaizdžio atlaužos ir nuotrupos neretai susideda iš visuotinės, bet ypač europietiškos, literatūros bei kultūros tradicijos palikimo. Dėl vietos stokos paminėsim tik porą iš daugelio Patacko eilėse pasitaikančių užuominų į naująją lietuvių poeziją, abiem atvejais savo tematika susietų su mirtim ir ištrėmimu. Šitaip eilėraštis, dedikuotas Algimantui Mackui, atsišaukia, tarp kitų, į šiojo „Chapel B“ kartu literatūrinių sąryšių grandim nusitęsdamas ir į Škėmos sutriuškintą kūną, taip pat poezijos atlaužą:

       Savaisiais jūroj atsinaujinančios gyvybės įvaizdžiais poetas neva prikaišioja Mackui už jo kruviną nevilties koliažą klykiančiam žemyne ant Pennsylvanijos vieškelio.

       Kiek daugiau užmaskuotas yra Patacko kreipimasis į Tomą Venclovą eilėraštyje, turinčiame pačios knygos pavadinimą: „Išvarymas iš rojaus“:

       Jei sutiksime apie Venclovą galvoti kaip apie išvytąjį iš „rojaus“, tai jam ir tiktų Patacko pesimistinė paguoda:

       Žinoma, galima žmogui ir rojuje būti išvytam iš rojaus. Troškimas dialogo su išėjusiais į tremtį ar mirtin savaisiais yra tik dalis arba aspektas Patacko ilgesio, gilesnio už dabartį, siekiančio mito versmės. Įdomus šiuo atžvilgiu yra eilėraštis „Kolchidė“ apie mitologinį miestą, iš kurio kadaise Jasonas parsivežė Aukso vilną:

       Čia tikros argonautų kelionės fabulos dar nėra, o yra tik jos koloritas – antikinė, dar priešmitologinė dvasia ir nuotaika. Tai laikas, kada keršto baimė natūraliai, be sąmoningo perkeltinės kalbos suvokimo, vaizduojasi kaip dantys, kada fizinis veiksmas, vyksmas yra tolygus sapnui, ir toliau erdvė ir nuotolis, ir skverbimasis per erdvę ne tik prilygsta meilės prisilietimui, bet iš tiesų yra ir pats aistros pojūtis, kada krūtinė ir plaukai, pagalvė ir jūra yra tas pats ir kada natūralūs pojūčiai ne tik išreiškia, bet ir yra viską persmelkianti tikrovė. Mitas tada kuriasi kartu su fabula, pati kasdienio gyvenimo eiga tampa legenda. Mes esame liudytojai pirmykščio mito, gyvenimo ir poezijos versmės.

       Patacko kūryboj šitaip atsiranda logika, leidžianti ir istoriją paversti mito aspektu tuo būdu, kad ne įvykių eiga pati savaime, bet kalbėjimas, pasakojimas apie istoriją sudaro jos tikrąjį pobūdį ir esmę. Politikoje tai, žinoma, labai pavojingas dalykas: diktatoriaus užgaidos gali būti paskelbtos istorine tiesa, net ir pačiais istorijos dėsniais. Poezijoje, ačiū Dievui, istorija yra pats žodis, meninės kalbos dėsnių sistemoje virstantis įvaizdžiu, metafora, simboliu, muzika ir jausmu. Žodis tada ir stebi, ir įprasmina faktą; anot Patacko:

       Ką toks žodis mato, Patackas mums pasakoja, pavyzdžiui, kad ir savotiškoj dramoj–poemoj, įvardytoj „Pontijus Pilotas Nr.“, kurioje Evangelija, Kristaus auka ir mirtis yra tartum antrasis polius binarinėje meno kalbos sistemoje, pasireiškiančioje santykiu tarp žodžių žaismo ir moralinės atsakomybės. Štai kaip toj įtampoj Pontijus Pilotas – visų tironų simbolis – virsdamas metafora tampa ir Šėtonu, giliai mumyse, mūsų košmaruose, glūdinčia pabaisa:

       Poema įsiprasmina Lotynų Amerikos įvykių kontekste, kuriam ji yra dedikuota ir kur šventas tikėjimas ir klaiki kraugerystė keisčiausiu būdu persimaino ir persismelkia tarpusavy nelyg baisus košmaras.

       Poetui ir mitas, ir istorija yra visų pirma speciali kalbos rūšis, perduodanti prasmę ir jausmą atrenkant iš daugybės naujų prasminių santykių galimybių, susikuriančių pakeitus kasdieninę logiką dėsniais, sąlygojančiais perkeltinę kalbą. Kiekvienas poetas tai daro savaip, nes iš to susideda jo kūrybinis identitetas. Patacko poezijoje galime rasti bent keletą savitų poetinės kalbos metaforizacijos priemonių. Viena iš jų – sukurti metaforą remiantis ne kurio nors vieno daikto pašieptu panašumu į kitą, bet šitokiu vieno kurio daikto kokybės panašumu į kitą, kaip eilutėse:

       Galime įsivaizduoti, kaip jūros vandens paviršius tam tikroje šviesoje gali įgyti nelyg metalinį blizgesį. Sujungus šį pajutimą su saulėlydžiu virš jūros, kurį jau daug poetų lygino su krauju, staiga susidaro naujos prasmės galimybė: įsivaizduojame kraują ir peilį, o po to jau lengva matyti rausvą ir pablyškusį, kraujui nutekėjus nebegyvą koralą, Patacko paskelbtą simboliu atgyvenusios aistros.

       Kitas principas – jausti paslėptą potekstę į specialiai deformuotą sakinio sintaksę, kad taip atsivertų naujos prasminės galimybės. Imkime pavyzdį iš eilėraščio „Skrajojantis olandas“:

       Viena semantinė linija remiasi sąvoka „kalbėti“ ir garsų pasikartojimu: laikas – laikyti. Išeina nelyg kalbėjimas gomuriniais balsais apie myriop pasmerktą laiką ir nuskendusią meilę. Antroji – šviesus fontanas ir pražydusios širdys – atlieka pagalbinę nuotaikos sudarymo funkciją. Trečioji: skenduoliai, griuvėsiai ir gintaras – staiga atsidengia kaip legendos apie Jūratę ir Kastytį, apie meilę ir galėjimą, ir negalėjimą nuskęsti, ir apie sudaužytus jūrų karaliaus gintarinius rūmus potekstė. Galop tas gintaras pasirodo „griuvėsiuos bangų“, taigi grynai vizualiniame įvaizdyje, specialiuose šviesos blykstelėjimuose, kada lūžta saulės kupina jūros banga. Čia galima ir apskritai pažymėti, kad jūra yra vienas iš svarbiausių Patacko įvaizdžių. Jo poezijai jinai tinka, nes ir jo poetinė kalba, kaip jūros paviršius, nuolat deformuojasi savo bangomis, tačiau visuomet išlaiko dinamišką integritetą, ir jūra, kaip poeto žodis, nors amžinai vienoda, yra pilna įvairiausių dalykų ir galop jūra, susijusi su Patacko poezijos visuma, dvelkia pirmykščiu mitu, pradiniais gyvenimo ir mirties pojūčiais.

       Kitas poetinės kalbos konstrukcijos principas remiasi ne vandeniu, o jo priešingybe – liepsna. Eilėraštyje „Vėlinių vėjas“ (iš ciklo ,,Keturi akordai“, p. 16–18) skaitome:

       Jeigu prisiminsime seniau ant paminklų, antkapių dažnai buvusias įdėtas fotografijas, tai žvakės liepsna, simbolizuojanti gyvenimą, dabar švenčiantį mirtį, tampa lyg mirusiojo „sielos fotografija“. Su antkapiu slaptą ryšį turi ir paskutinio šio ciklo eilėraštyje „Erškėčio daina“ (p. 18) minima „pelių marmurinė kalba“:

       Prieš mus legenda apie dvi peles – juodą ir baltą (naktį ir dieną), graužiančias mūsų gyvenimo krūmo šaknis, taigi neva kalbančias apie mūsų kapą ir marmurinę jo lentą.

       Kai kuriais atvejais Patacko kūryboje reiškiasi tam tikras įvaizdžių „siurrealizmas“ ta prasme, kad kalba transformuojama į poetinį tekstą ne perkeliant logiką į kokią kitą plotmę, bet tiesiog logiką paneigiant. Štai eilėraštyje ,,Rauda“ (p. 30) skaitome: „mano mintys pakliuvę aklavietėn / smegenų“. Įvaizdžio principas yra objektyviai neįmanoma prielaida, kad mintys egzistuoja šalia asmens, šalia sąmonės ir gali tada į smegenis įeiti, kur jos, kaip šiuo atveju, pakliūva į „akligatvį“. Iš to išeina nelyg savotiškas komentaras apie kūrybinę būseną apskritai, kaipo kažkokią metafizinę dimensiją (jau nuo pat Mūzos sąvokos pasaulyje gyveno prielaida, kad poetinis įkvėpimas turi ateiti „iš kitur“), ir tos dimensijos transformaciją į kažką menkesnio, praeinančio ir žmogiško. Čia prisimena ir Jono Aisčio eilutė: „Žodis – žiedas pumpure nuvytęs, /Jis numiršta į pasaulį pakeliui“. Matoma Patacko, kaip ir Aisčio, pastanga suartinti žodį su organizmu tuo realizuojant metaforą organišku principu.

       Nesant vietos, tenka susilaikyti nuo tolesnių pastabų apie metaforizacijos principus ir apie Patacko kūrybinį savitumą. Gana bus pasakius, kad tai iš tiesų talentingas, ateity daug žadantis poetas, kurio šie ankstyvieji kūrybiniai bandymai nusipelno mūsų ir dėmesio, ir prijautimo.
_______________________

Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.