vilis_normanasvilis_normanas       Vilis Normanas – 24 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) filosofijos magistrantas, kurio romanas „Nostradamo kapas“ (parašytas kartu su Raimondu J. Nabus) pasirodė net JAV knygynuose. Dabar jau keturių knygų autorių kalbinu apie kūrybą ir požiūrį į ją. Žinau, kad sulauksiu įdomių ir savitų komentarų, bet vis tiek lieku nustebinta. Atsakymai – lyg paties rašytojo žodžiais, jo „apsimestinai abejinga ir nuoširdžiai agresyvi proza“ su juodojo humoro prieskoniu.

 

       Rašote knygas, straipsnius, recenzijas, bet studijavote filosofiją. Kodėl pasirinkote ne, pavyzdžiui, lietuvių kalbos filologiją?

      

       Lietuvių literatūra man neįdomi ir nuobodi. Net apie ją kalbėti nuobodu, todėl patylėsiu.

 

       Save labiau laikote rašytoju ar filosofu?

 

       Save laikau bepročiu, kuris mėgsta juoktis.

 

       Ar filosofija daro įtaką jūsų kūrybai?

      

       Filosofija yra bandymas suprasti, todėl ji daro įtaką visam gyvenimui. Kartą tapęs filosofu, antrą kartą tokiu pačiu kvailiu jau netapsi. Arba būsi protingesnis, arba dar didesnis kvailys.

 

       Knygoje „Šnabždesys“ pasakojamas „sudėtingas ir chaotiškas“ žmogaus gyvenimas; sukrėtimai, kuriuos jis patiria (žinia apie nepagydomą ligą; apie tai, jog yra įvaikintas). Kaip kilo idėja būtent tokiai knygai?

      

       Tas romanas gimė prieš mano valią, nes pradėjęs rašyti visai nesupratau, ką darau. Idėja pati atėjo ir neleido man gyventi, kol jos neužrašiau. O kai užrašiau, nusprendžiau, kad reikia nusiųsti kelioms leidykloms. Mano nelaimei, „Tyto Albai“ knyga patiko ir ją išleido. Dabar visai nesuprantu, kaip tai galėjo įvykti. Nes tai nebuvo nuoseklus romano rašymas. Tai buvo žaidimas. Ir aš prisižaidžiau.

 

       Per šią istoriją bandote analizuoti, kaip išgyvenami įvairūs gyvenimo smūgiai?

      

       Ne. Tai yra istorija apie svarbiausius mūsų gyvenimo pasirinkimus. Bent jau man pačiam taip atrodo. Kita vertus, klausti „apie ką yra gyvenimas?“ – neįmanoma. Nes jis apie viską, ir apie nieką. Pagrindinis romano veikėjas nuolatos turi pasirinkti pačius svarbiausius dalykus, priklausomai nuo aplinkybių, kurios atskleidžia jo paties pasimetimą. Gyvenimo smūgiai tėra peizažas.

 

       Knyga „Šventumas“ pasakoja kunigo gyvenimo istoriją ir požiūrį į religiją, joje užduodami ir pateikiami atsakymus tokius klausimus kaip: „Kas teisus – protas ar širdis?..... Kur gyvenimo prasmė? Aš nežinau, kas yra pabaiga. Aš nežinau ar tai baigiasi... „Kaip gimė šie klausimai ir atsakymai?

      

       Klausimai gimsta kartu su dalykais, kurių nesugebi suprasti ir paaiškinti. Tikriausiai tuo metu bandžiau suprasti, ką rinktis – proto ar širdies balsą. Gal buvau kvailai įsimylėjęs ir nesugebėjau pripažinti, kad ne meilė kalta, o aš kvailas. Neprisimenu.

 

       „Šnabždesys“ baigiamas „Tėve mūsų“ malda. Knygoje „Šventumas“ – taip pat yra religinių simbolių. Jūs religingas? Koks jūsų paties požiūris į religiją?

      

       Religija yra neatskiriama ne tik kultūros ir filosofijos, bet viso mūsų mąstymo dalis. Todėl Dievo ir jo buvimo klausimas yra vienas iš pačių svarbiausių bet kuriam mąstančiam padarui. Ir būtų naivu manyti, jog tai, kas egzistuoja, nėra dieviška, kaip ir manyti, kad visus kvailiausius žmonijos poelgius lėmė Dievo ranka.

 

       Dvi knygas rašėte su Raimondu J. Nabus ( 31 m. rašytojas aut. past. ). Kaip sekėsi sutarti dviems „kūrybos žmonėms“? Kaip vyko pats kūrybinis darbas?

      

       Raimondą laikau tikru sielos broliu, todėl rašyti su juo visuomet sekėsi puikiai. Nežinau kito tokio pakantaus žmogaus, kuris sugebėtų pakęsti mano tobulo rezultato troškimą ir nuolatos banguojančią nuotaiką. Rašymas su juo buvo vienas iš nuostabiausių etapų mano gyvenime.

 

       „Meilė nugali viską“ pasakojama meilės istorija. Kuo jums, kaip vienam iš autorių, ji yra ypatinga?

      

       Man ji niekuo neypatinga. Toje knygoje velniškai daug autobiografinių abiejų rašytojų gyvenimo detalių, todėl galima sakyti, kad ji ypatinga autobiografiškumu, kuris pats savaime nėra kažkuo ypatingas.

 

       Išleistos 4 knygos (dvi asmeninės, dvi – drauge su Raimondu J. Nabus). Tai yra nemažai jaunam rašytojui. Kas įkvepia kurti?

      

       Manęs niekas neįkvepia kurti. Kuriu, nes nekurti yra dar blogiau.

 

       Gal yra žmogus, kurį laikote pavyzdžiu/ savo guru?

      

       Ne. Esu paskelbęs stabų saulėlydį.

 

       Knygos „Nosterdamo kapas“ teisės jau yra parduotos vienai įtakingiausių JAV leidyklų. Kaip reagavote į šį jūsų ir Raimondo J. Nabus įvertinimą?

      

       Knyga jau išleista. Ir mes abu santūriai džiaugiamės. Kartais už tai išgeriam, bet paprastai laikom tai dar vienu Dievo nebuvimo įrodymu.

 

       Įdomu jūsų kūrybos įvertinimai. Kokie jie? Kuris jums pats svarbiausias?

      

       Didžiausias įvertinimas ir buvo tas, kad mano ir Raimondo J. romanas „Nostradamo kapas“ pasirodė JAV. Jeigu mus skaito amerikiečiai, vadinasi gali skaityti bet kas. Taip ir yra.

 

       O ar sunku priimi kritiką savo kūrybai?

      

       Jau seniai į jokią kritiką nekreipiu dėmesio.

 

       Kaip pats vertinate savo kūrybą?

      

       Nebandau rasti įvertinimų tam, ką pats sukūriau. Nes kuriu neprognozuojamai ir dėl ekonomiškai nepateisinamų priežasčių. Jei pradėčiau tai vertinti, paaiškėtų, kad iššvaisčiau daug laiko ir nieko neuždirbau. Atsirastų kūrybinė baimė ir kaltės jausmas. Todėl apsimetu, kad kuriu netyčia ir kad pats to nesuprantu.

 

       Kiek Vilis Normanas atsispindi savo kūryboje?

      

       Net neįsivaizduoju. Bet net jei aš to nepastebiu, mano kūryba turėtų gerai skaitytis ir būti sunkiai suprantama sveiko proto žmonėms. Kaip ir jos autorius.

 

       Kaip manote, koks jūsų skaitytojas?

      

       Nežinau, koks jis yra, bet galiu pasakyti, koks jis turėtų būti: laisvas ir nesuvaržytas jokių vidinių kompleksų. Tik toks žmogus gali priimti mano apsimestinai abejingą ir nuoširdžiai agresyvią prozą.

 

       Kokie jūsų ateities kūrybiniai planai?

      

       Šiandieninė ekonominė situacija neleidžia užsiiminėti tokiais maloniais savęs tenkinimo dalykais, kaip kūryba. Jau buvau nusprendęs mesti visa tai iki pensijos, bet kai sužinojau, kad ir pensijos sumažintos, ėmiau galvoti ar iškart pasikart, ar dar palaukti geresnių laikų. Vis dar galvoju.

 

       Studentų era, 2009 12 24