nazaraite_edita_fotonazaraite_edita_fotoEditos Nazaraitės eilėraščiai knygoje MEDAUS IR KRAUJO LAŠAI (Čikaga: Ateities literatūros fondas, 1985; autorės iliustracijos; 79 psl.) parašyti daugiausia Lietuvoje ir, iš ten iškeliavus, Graikijoje bei Toronte. Eilėraščiai pasižymi turtingu žodynu, eilučių skambesiu ir, virš visko, ryškiais, it paveikslai, vaizdais.

Knyga padalinta į dvi dalis — "Nesemk vilties" ir "Medaus ir kraujo lašai", — o eilėraščiai, bendrai paėmus, trijų rūšių: "fantasmagoriniai" (poetės žodis — "Mėnulio fantasmagorinę Šviesą", psl. 13), sentimentalūs ir suderinti, pasisekę. Eilėraščius daugmaž jungia Lietuvos poezijai įprastas poetės - pranašės vaidmuo. Toks įspūdis sukuriamas autoritetingais komentarais apie didžiąja raide rašomus abstraktus (pvz., "Miegantis karys, miegantysis", psl. 36, "Juoda ir raudona", psl. 38 ir daug kur kitur) ir neklaidingomis formulėmis:

Visad būsi kam nors reikalingas:
Vėjo skvernus įsipynusiai šiukšlei,
Egzotiškai gėlei, benamiui šuniui
Arba mylinčiam žmogui.
Visad būsi užmirštas... (24)


Vikri poetės vaizduotė ryški beveik visuose eilėraščiuose. Eilėraštis "Sapnas - Istorija - Legenda" (13 -14), pavyzdžiui, baigiasi šitaip:

Su žiemojančiam varlėm,
Giliai dumble,
Miega karūna
Salia Mindaugo
Kunigaikštiškų kaulų.
Iš jo svajonių
Juoda susiverpė naktis —
Ją godžiai geria ežeras,
Ežeru milžinė eina:
Ruginiais plaukais,
Gintaro klubais,
Sterblėj
Visą Lietuvą
Nešasi.


Kai kur vaizdai tikslūs, temai aktualūs; kai kur jie panaudoti ir pamesti. Eilėraštyje "Sugrįžimai" (72 - 74)) vienas veikėjų yra "Basakojis, vienmarškinis" Dievas; jis veikia 3, 4, 5 posmuose, bet eilėraščio atomazgoj jo nėra. Neaišku, kodėl — kaip ir neaišku, kodėl eilėraščiui Kafkos reikėjo. Eilėraščiams, kaip šis, trūksta vientisos minties, logikos, išvadų. Jie lieka palyginimų sąrašu.

Jausmingieji knygos eilėraščiai, nors nuoseklesni, kartais dar ne visai poezija.   Eilėraštis. "Mano  Mamos rankos" (12) remiasi hiperbole, kuri bendrai vengtina, ir girdėtais jausmais — "Dabar rašo meile išbučiuotus laiškus". Eilėraščio "Troškimų medis" (57 - 58) pusiau tautosakinis stilius nesuvaldytas, melodramatiškas:

Kažkas skubėdamas sutvėrė mus
Ir per mažai atseikėjo nuolankumo,
Ir daug karalių nuvirto nuo sostų;
Ir daug keliautojų kaulų
Gaudžia vėjuje, tarp sniego ir smėlio
dykumų,
Kur tik miražai žydi ir pašvaistės;


Tarp dainų, mūsų dainuojamų, yra ir ta, "Apie Troškimų Medį,/ Kurio šaknyse/ Mano širdis iščiulpta". Kodėl, kaip, kur, skaitytoja klausia, ir eilėraštis turėtų kaip nors atsakyti, kad eilutės neliktų retorika. Bevardis eilėraštis 61 puslapyje gerai prasideda — "Nuo kupranugariškos/ Mano jaunystės", —bet nepakyla, pasiduodamas didžiosiomis rašomai neaiškiai minčiai.

Vykę eilėraščiai, kuriuose ir mintis, ir įvaizdžiai, ir jausmas, ir forma sutampa, yra šios knygos paslėptas turtas — pavyzdžiui, eilėraštis "Meilės kambarys" (46):

Mano meilės kambarys
Neįtikėtinai mažas:
Galiu jį paimti delnan
Ir stebėti:
Eglė, nusvėrus
Šimtmečių šakas,
Žaliuoja Lietuva, žalias
Amžinai žalias
Širdies erškėtis.

Čia tik du neaiškumai: kaip eglė "nusveria" savo pačios šakas ir kokia skyrybos ar linksnio klaida sumaišo tai, kas seka dvitaškį. įdomus, taip pat, "Pasikalbėjimas" (70 - 71). Nors skyryba klaidi pirmame, priešpaskutiniame posme, eilėraštis geras — gan nuoseklus, įvaizdžiais sudėtingas. Nors retorika dar labai bendra, atidžiai vaizdus sekant, galima pamatyti, kaip poetė vaizduoja vieną pagrindinių savo ryšių; eilėraštis baigiasi:

Per lietų, per lietų,
Į kadais susapnuotą šalį
Ilga ilga kelionė
Manęs laukia.
Nežinau, kas nuims derlių,
Jau suarta ir užsėta
Mano vienatvės žemė.


Eilėraštis rašytas 1985 metais Toronte.

Kai kur itin maloni eilučių melodija. Švarūs garsai ir besikartojančios raidės skaitytoją lyg buria eilėraštyje "Sapnas — Istorija — Legenda" (13 -14(:

Su pamėkle drauge
Vampyras degina
Sentimentų žvakes —
Virauja vaškas
Keistais minčių varvekliais:


ir eilėraštis toliau skaitytoją veda per tas savotiškas mintis. Visai kitokie, šnarą, užstrigę garsai girdimi paskutinėse eilėraščio "Sugrįžimai" pirmo posmo eilutėse:

Tegu rieda likimai
Į šerkšnotos Šiaurės
Šikšnosparnio gerklę — visa
ryjančią. 72)


Tokių pavyzdžių būtų ir daug daugiau.

Ilgokame aplanko aprašyme — nors iš pačių eilėraščių kai kas būtų aišku — minima Nazaraitės kelionė: "1984 m. iškeliavo į Vakarus. Šiuo metu gyvena Kanadoje, Toronte". Jau vien dėl šio fakto jos poezija būtų įdomi. Bet yra ir daugiau priežasčių — jeigu poezijai skaityti jų reikia — šiai knygai skaityti. Tarp jų: pabūti šalia ir atspėti, kokios mintys sukėlė fantastiškus vaizdus.

Knyga gražiai atspausdinta, tik iliustracijos, Lietuvoj spausdintų knygų stiliaus, galėtų būti techniškai geresnės.

 

Aidai, 1987 m. sausis, Nr. 1