Paulius Norvila. SEPTYNI METŲ LAIKAI.
Skaityti Pauliaus Norvilos pirmąją eilėraščių knygą „Septyni metų laikai“ pradedu nuo pabaigos, t. y. nuo viršelio nugarėlės, kurioje „suplakti“ du atsiliepimai: pirmasis – literatūrologo ir poeto Tomo Venclovos (kuris man visada imponuodavo kaip intelektualiosios poezijos kūrėjas ir įžvalgus literatūros vertintojas), antrasis – liaudies „gyvuoju klasiku“ tituluojamo Juozo Erlicko, talentingai prisitaikiusio prie populiariosios kultūros žaidimo taisyklių. Iš pradžių leidėjų sumanymas sudėti šalia vienas kito šių tokių skirtingų asmenybių pasisakymus pasirodė labai keistas. Bandymas garsia Erlicko pavarde suvilioti kuo daugiau potencialių pradedančio autoriaus knygos pirkėjų iš tolo trenkia puikiai apmąstyta reklamos strategija. O kaip kitaip atkreipsi dėmesį į naują vardą? Rašytojų sąjungos leidykla bent jau turi PK seriją, o čia – kaip grybas po lietaus į trasą ima ir iššoka kažkoks Norvila. Su keliomis stebuklingomis eilėraščių eilutėmis, privertusiomis „tiesiog aiktelėti“ Tomą Venclovą, su eilėraščiais, kuriuose Erlickui yra „viskas gražu“. Taigi niekur nedingsi – imkime ir pasižiūrėkime, ką sukūrė tas kelių eilučių poetas.
Nors paprastas skaitytojas poezijos beveik niekada neskaito ištisai, o dažniausiai kurioje nors vietoje atsiverčia vieną kitą eilėraštį atgaivai, literatūros vertintojui privalu pradėti nuo pirmojo teksto, kuris, remiantis rinkinio struktūravimo logika, turėtų formuoti tam tikrą skaitymo strategiją. Taigi pirmojo P. Norvilos teksto pavadinimas – ? (žodžiu, klaustukas). Paskui trys eilutės: „toks jausmas it vienas žmogus / salėj sėdėtų ir tiek / ir galėčiau su juo pakalbėt“ (p. 5). Vadinasi, laukia pokalbis akis į akį, arba, kitaip tariant, intymioji lyrika. Eilėraščio vyksmo erdvė – numanomų aktoriaus ir žiūrovo susitikimas tuščioje salėje – tarytum skaitytojui bylotų apie vidinę dramą, pagrįstą teatro (kino) iliuzijos ir gyvenimo sankirta, tačiau toliau, po jungtuko „bet“, išdėstomos pačios banaliausios frazės:
aš šiandien toks paprastas toks
kad atrodo jau viską sakiau
ir nenoriu nė žodžio daugiau
ir nenoriu meluoti visai (p. 5).
Viskas aišku? Šio ir kitų tekstų drama bus didelis noras pasakyti ką nors reikšminga, bet… tarsi neturint ką. Įsikirtote? Tada skaitome toliau. Kaip iliustracija – eilutės iš eilėraščio iškalbingu pavadinimu „kitas variantas“:
ir nieko nemoku paaiškint,
nemoku suprasti, kas daros (p. 15).
Pripažinti, kad nieko nesupranti, tikrai ne pats blogiausias variantas, kur kas blogiau yra prisipažinti tai banalia fraze vien tam, kad nebūtų suardyta rimuota teksto forma. Aišku, jog ieškota rimo eilutėms: „ir kartais centrinė aikštė, / o kartais pakampės baras“. Įdomios eilutės. Ir pati eilėraščio situacija įdomi – statiškas miestas, kuriame tarsi nieko nevyksta, tik „šluoja stogus pavėsis“, o žvilgsnis užkliūva už įskilusio bažnyčios varpo. Už pastabumą autorių galima būtų pagirti. Šio teksto lyrinis subjektas galėtų būti koks valkata intelektualas – „klonuotas senas herojus“. Tačiau kai jo žvilgsnis ima fiksuoti bet ką („ir auga ant kalno karklas“), geras tekstas atsiduria poezijos paribyje. Ir tai toli gražu ne kelių eilėraščių problema: ieškant tobulo skambesio, į kiekvieną (!) P. Norvilos tekstą ima ir įšoka atsitiktinis žodis ar eilutė, atsiranda daug balastinių abstraktų („na kodėl tiek balasto / ir tiek nevilties“, p. 83), frazių, aiškinančių, kas ir taip aišku, à la sentencijų („juk ginklas / be karo
Todėl dabar – apie tai, kas liktų to balasto atsikračius.
Miestas per sapną eilėraštyje „trupiniai“: „tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu / nei spalvoto rudens, nei vienspalvio šlavėjo, čia kartoninių sienų namai ir auksinės kaliausės, / ir į bunkerius miestas šaltai sutemom panašėja“ (p. 92).
Pasaka: „ten, kur ganosi pūkas avies, / ten kur sninga truputį į viršų / ir pasimeta paukščiai tarp pirštų, / kopia milžinas stiebu žolės“ (eil. „išrišimas“, p. 19).
Naktis, kurioje jauni romantikai bastosi tarp sapno ir realybės: „aš kaip vakar, taip šiandien – vėluoju naktim, / kurias dengia drakonų šarvai“ (eil. „miegas“, p. 95).
Žiemos romantika: „tavo pėdos mažos snaigėm krinta“ (p. 77), muzika „tik dvidešimt snaigių į kairę“ (p. 94).
Mintys: „tavo mintys – detektyvinis romanas, algoritmais nusitrynusiais nuo vėjo“ (p. 77).
Mūza: „ji vaikšto tyliai, be klaidų / grakšti ir paprasta, sakytum, / bet kas iš to, jei ten ne tu“ (p. 74).
Grįžusi į pirmajame rinkinio tekste minėtą tuščią salę, už geriausio antraeilio personažo vaidmenį Pauliaus Norvilos poezijoje „Oskarą“ įteikčiau šlavėjui – „eiliniam“ eilėraštyje „psl. atsivertimas“ (p. 7), „suaugusiam su šluota“ (eil. „tau“, p. 46), šlubam, kuris eilėraštyje „sekmadienis“ (p. 88) „paverčia kiču“ miestą, bet ne poeziją, „vienspalviam“ spalvotame eilėraščio „trupiniai“ (p. 92) rudenyje. Neatsiejamam nuo miesto peizažo:
tada tik vėjas į akis ir vėjas,
ir komos būsenos sukaustytas šlavėjas
uždaro paskutinę autobusų stotį,
nes jau neaišku, kur dangus, kur burės
(eil. „mistika“, p. 82).
Pagirčiau P. Norvilą ir už puikiai parinktus „statistus“ – „užgęstančias“ arba „į sapną ištirpstančias“ kates, nežinantį, ar lis, šunį, „uždarytus į pietus“ gandrus… Todėl gal ir tas pegasas sparno nepames, kaip atsitiko 28 puslapyje. Ir, sulaukus antrojo rinkinio, nereikės iš kiekvieno eilėraščio lesioti po kelias eilutes, kad gabų žmogų būtų už ką poetu vadinti.
Literatūra ir menas, 2006-07-14