Kęstutis Navakas STALO SIDABRASKęstutis Navakas STALO SIDABRAS       Kęstutis Navakas, STALO SIDABRAS: rinktiniai eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

2007-ųjų vasarį, galima sakyti, savo keturiasdešimt trečiojo gimtadienio išvakarėse, atsiimdamas Nacionalinės kultūros ir meno premiją „už dabarties būsenų elegantišką išraišką lyrikoje ir eseistikoje“, Kęstutis Navakas prabilo apie tos dabarties genezę: „1987-aisiais pasaulis dar nebuvo sutvertas.“ Nebuvo ištartas savaip, nes „mūsų pasaulis ir yra toks, kokį mums jį kada nors kas nors užrašė“ (Literatūra ir menas, 2007, vas.23). Turėtos galvoje ne tik sociokultūrinės konotacijos, nors K. Navakas kaip tik priklauso paskutiniajai poetų kartai, debiutavusiai sovietmečiu. Kartai, kuri nebesitapatino su visuomenės vedlio pozicijomis, kuri laikėsi atokiau nuo sambūrių, ir, padiskutuodavusi nedidelėje savųjų kuopelėje, mielai dairėsi erdvėje ar laike nutolusių pašnekovų, naujai atrastuosius „šnekino“ lietuviškai bei vertimais tikrino savos kalbos galimybes.

 

Artistiškos prigimties K. Navakas „pasaulio kūrimo pradžioje“ buvo aistringas klajūnas kultūros epochomis, knygius, melomanas iš pašaukimo, o gal iš romantinio pasibodėjimo pragmatinio pasaulio monotonija. Nerašęs jokių kapsuko valstybinio seminarinių / kursinių / diplominių, tačiau daug vertęs (ne tik vokiečių poezijos, bet net indėnų lyrikos etc.), nemažai to, kas perskaityta, vertinęs recenzijomis, o dar daugiau – viešesniais („Septyniose vienatvėse“, LTV, „Nemune“ ir kitur) ir privačiais (A. Marčėno, J. Kelero etc. draugijoje) pasisakymais. Autentiškų paskatų inspiruota figūra, kuriai knietėjo pačiai išžvalgyti literatūros topografiją, smalsiai čiuopiant tradicijos kūną: paėjėti link V. Mačernio regėto horizonto, prisijaukinti Europos viduramžius, jų lyrikos žanrus, G. Apollinaire’o „Bestiarijų“, po truputį išsivyturiuoti iš puošnių rokokinių draperijų, pasidrąsinti kokio vokiečių romantiko ar ekspresionisto pavyzdžiu, lavinti estetinės distancijos jausmą Ch. Baudelaire’o, H. Radausko, A. A. Jonyno ložėse; akies krašteliu pasižvalgant į eruditų A. Nykos-Niliūno, T. Venclovos kietai suveržtą eilėdarą, repetuojant modernistų kanoninį repertuarą, išmokti laisvai alsuoti jambo, chorėjo, trochėjo, amfibrachio, netgi hegzametro ritmu, o tada įspausti vaizdinį nuo begalės bandymų įšilusioje kalbos plastikoje – parodyti pargriautą baroką, net patį procesą: kaip jis apvirsta būtent jo, K. Navako, trečiosios akies tinklainėje. Nueitas netrumpas kelias nuo vieno iš ankstyvųjų eilėraščių, beje, rašyto laužytų eilučių hegzametru, mito „Narcizas“ perinterpretavimo (introspekcija – „žvilgsnis į vidų užlinko“ (16 p.) – galima tik mirties akivaizdybėje) iki savistabos kaip būtinos fenomenologinio matymo sąlygos.

 

Taigi rinktinėn „Stalo sidabras“* sugulė K. Navako įdėmiai observuoto kito, kitokio pasaulio fragmentai. Kad tai dokumentai, paklūstantys savo pasaulio istorijos dėsniams, rodo preciziškai žymimos eilėraščių datos. Jos šokčioja nuo 1986-ųjų iki 2006-ųjų. Rinktinėn į keturiolika skyrių sudėta dauguma eilėraščių iš K. Navako poezijos knygų „Krintantis turi sparnus“ (1988), „Pargriautas barokas“ (1996) ir beveik visi – iš knygų „Žaidimas gražiais paviršiais“ (2003) bei „Atspėtos fleitos“ (2006), nesilaikant ten buvusios tekstų sekos. Į ankstesnius rinkinius nepatekęs yra tik ciklas „Alhambra“, liudijantis suvoktą virsmą, keliagubą kultūros perinterpretavimų kūliavirstį, apie kurio pėdsakus šio poeto tekstuose kalbėsiu vėliau. K. Navako liudijimu, jis galėjęs surinkti dar beveik tiek pat nepublikuotų eilėraščių, bet šie dar neapibrėžtą laiką fermentuosis stalčių tamsoje.

 

Tekstai vadinami vaikais (žr. XII skyriaus priešlapyje), tad jų gimtadieniai užrašyti ne tik mėnesio, dienos, bet neretai net valandų ir minučių tikslumu. Iš šių nuorodų sužinome, kad kai kurios dienos (vėliau tikslinsime – naktys) poetui būdavusios itin vaisingos, nebūtinai kokybės prasme: ta pati data figūruoja, tarkim, po eilėraščiais „secesija“ ir „vėjas. atviras langas“, po eilėraščiais „praeivis“ bei „atrakcionai“; „diena kaip kitos“ bei „aštuonios trisdešimt“ ir t. t. Kai kuriems buvo leista dienos šviesą išvysti tik po vienuolikos metų (eilėraštis „niekur neis“, „naktiniai debesys...“). Įspūdingiausias sąmonės patyrimo ryškėjimas kalboje paliudytas eilėraščio „mano mama buvo iš sniego“ data: 1993-2006 m. Pasaulyje esama tokių didelių ir iš arti pernelyg akinančių dalykų, kad apie juos kalbėti pabandoma tik nutolus per tris dešimtis metų, o po to dar dvylika su puse metų mėginama tą kalbėjimą kiek įmanoma priartinti prie nuovokos. Pribloškia ne tik gludinimo laikotarpis, bet ir išlaikytos ekspozicijos teikiami vaizdiniai: kaip ilgai tas sniegas tirpsta, virsta vandeniu, kaip nepalyginamai ilgiau tas vanduo garuodamas pasiekia kristalų būvį, kad iškristų sniego metafora į poeto, eseisto pastarųjų metų tekstus. Kai knygos savotiškai įsivaikina našlaitį, kalbina jį, šiugžda po miegančia jo galva, nenuostabu, kad ir tekstą pradėti atrodo ne mažiau prasminga, nei pradėti žmogų. Juolab kad laikas, kai atsitinka sulaukti eilėraščio, dažniausiai naktis („dieną juk viskas sulieta: kontūrai spalvos / žodžiai taip toli nuo savo daiktų“, p. 326).

 

„Stalo sidabras“ ir yra ta švytinti mėnesėta ar priešaušrio brėkšmos palytėta plokštuma, kuri šaukiasi budrios, kitai realybei atviros sąmonės. Ir jos gebėjimo intuiciją artikuliuoti. Baigiamajame knygos žodyje K. Navakas rašo: „Veik visa knyga parašyta naktimis. Rinktinės dviejų dešimtmečių naktys. (...) Ir atblizga (eilėraščiai) iš visos praeities tamsos. Lyg dideliam dulsvam kambary, besikaupiančio ryto įžiebtas, blizgėtų stalo sidabras.“ Tai tarpinio būvio poetas – paryčiai yra jo Paryžiai (užrašas XI skyriaus priešlapyje; kita frazė po eilėraščiu, baigtu 6 val. 5 min.: „Tebesklandau to eilėraščio erdvėje ir negaliu eiti miegoti“ – XII skyriaus priešlapyje), kai klajojama naujai parašyto eilėraščio gatvėmis. Klajonių pėdsakus vis dar (ar iki šiol?) sugeria popieriaus lapas. (Monitoriaus „tabula rasa“ neįsileidžia keturlinkai išpėduoto tako).

 

Puikus dailininko R. Oranto (o gal bendras) sprendimas – skyrių priešlapiuose parodyti tą rankos bėgimą vaizduotei pavymui. Pėdos (šįkart ne ritminio segmento prasme) išduoda po kelis naujos vagos linkius vietoj tiesmukesnės frazės senvagės. Matai, kaip vyksta eilėraščio auginimas, kaip nutrūkęs tekstas, kitąkart prisėdus, tęsiamas kitu registru (plg. „Ravanos moterys“ ir rankraščio fragmentas V skyriaus priešlapyje); kaip, atsitolinant ir vėl iš naujo priartėjant (tarsi tapant drobę), tekstan įsiprašo žodis, paverčiantis eilėraščio pabaigą stipria metafora (tarkim: „ir iš pilių štai atlekia gyvatės / ir išlesa mums šviesą iš akių“, prieš tai būta pilkos, įprastos eilutės: „ir iš pilių pilki plasnoja paukščiai“, žr. IV skyriaus priešlapyje). Postscriptumai rankraščių paraštėse neretai nurodo aplinkybes, kuriomis atsirado tekstas, pvz., „praeitą naktį – baisiausia mano gyvenimo migrena“ (X skyriaus priešlapyje). Simboliškai atrodo antroje rankraščio pusėje persišviečiantis (veidrodiškai atvirkščias) pavadinimas – „Tiesiog praeinantis“ (VI skyriaus priešlapyje).

 

Į knygą esi kviečiamas paslaugiai stumtelint kėdę iš įspūdingai primarginto poeto rankraščio. Jos kojos tokios laibos kaip ir visas efemeriškas kūrybos pasaulis. Iš K. Navako rašytos „Stalo apologijos“ sužinome, kad kėdės tėra nepretenzingi stalo vasalai. Staiga patraukus stalą, ant kurio jau užsikniaubiama alkūnėmis, ir paremiama minčių ar kitokių svaigalų apsunkinta galva, kėdės tikrai nepuls laikyti savų sėdėtojų (kn. „Gero gyvenimo kronikos“, p. 25). Kas lieka skaitytojui? Mėginti pačiam atsiremti į tą stalo sidabrą. Antroje viršelio pusėje – taupus autoriaus žodis minėtam skaitytojui, kažkodėl man vis dar dvelkiantis A. Dumas avantiūros „Po dvidešimties metų“ savotišku perrašu (vidinių nuotykių, sielos nutikimų istorija). Tačiau „nurengęs“ knygą jos kietajame viršelyje matai labirinto, „nejudesio įtempto lauko“ (žr. remarkas IX skyriaus priešlapyje) piešinius, nuo jaunumės persekiojančią baimę pasijusti jau viską žinančiam, apleistam nuostabos šviežumo, gal nebegalinčiam pasakyti kad ir taip: „iš kažkur nusileidęs po paukščiais atsitūpė stogas“ (eil. „vienas iš“, p. 199), nes juk antrąkart taip ir nebepasakysi. Ta išsekimo baimė, „nejudesio įtemptas laukas“ sykiu paruošia erdvę, buveinę kažkam jau esančiam, kas apsigyvens ten teksto pavidalu. Tą tirštą kažką teks mėginti sučiupt metafora – kaip lašą žirklėmis (eil. „poetai“).

 

Laisvesnėse eiliavimo formose K. Navako metaforos yra labiau kontekstualios, sunkiau cituojamos kaip fragmentai. Tos, kurias įmanoma cituoti, blyksi paradoksu, žaisme dažniau griežtos eilėdaros, sakykim, iš seniau pažįstamos stilistikos poeto tekstuose. Štai tik keletas jų: „ir visi mūs žodžiai negali sulaukti balso / ir per skliautą ritas akmeninė dangaus galva“ (eil. „lapkritis“, p. 134), „vis daugiau telpa medžiuose vėjo“, „ir suksis dangus ir braškės jo stiklinė ašis“ (eil. „keliaujantys rudeniu“, p. 218), „pažiūrėk kaip varnos peri pakelės medinį kryžių“ (eil. „telefonu“, p. 215), „kai dienos aukštos ir dangus palaidas / ir pilna vėjo ir sunku numirti“ (eil. „žaidimai“, p. 124), „kai ranka per naktį ieško sapno aitvaro siūlelio / (...) / o iš užraktų skylučių pavymui sužiūra raktai“ (eil. „svetimas gimtasis“ p. 147). Tai poetas, galintis nunerti ažūrą net iš kalbą ir mąstymą blokuojančios išsiskyrimų širdperšos (pvz., „ir keista ši tyla – tarsi choras pamirštų žodžius“, „tu turi dvi rankas jos lyg lūžę jos nieko neliečia“, eil. „nuplėšytas kalendorius“, p. 239), iš baugios vienatvės: „šią naktį tu trys viename“ (eil. „mėnesiena“, p. 244). Gal ne vienam jo kartos poetui taikliausios (ar ne arbaletų pilna jo rankraščių paraštėse?) K. Navako metaforos kėlė pavydą (jau pasakė!), bet tiek daug geros poezijos pasaulyje liudija, kad pasakymų galimybės nėra baigtinės – meninės kalbos ribos plečiasi auginamos unikalių sąmonių. Net jei nemaža dalis pasakymų prašauna, dar nesukurto, tik kuriamo pasaulio kontekste tai gali būti įspūdingo statinio klojiniai.

 

Daugeliu atvejų ne visas K. Navako eilėraštis (tik kelios eilutės) priglunda, nuo nemažos dalies tekstų lieku atsitolinusi per mandagų atstumą kaip nuo stebimų geriau ar blogiau pavykusių žaidimų. Keliaudama per puslapius intensyvėjančios poetikos linkme, X knygos skyriuje, vėl sugrįžtančiame prie antrojo rinkinio eilėraščių, pasijuntu tarsi stipriai truktelėjusi atbuline eiga. Tuomet ateina mintis, jog K. Navako eilėraščio „aš“, kaip koks aktorius, ilgą laiką ėmėsi savo fizinį amžių ar brandą praaugančių vaidmenų (tarkim, apie mirtį daug rašyta dar nejaučiant jos nė kvapo, pvz., eil. „pasiliekantiems“), kol užaugo iki autentiškai išgyvenamų dramų savyje. Būta daug literatūriškumo, įmantrumo (kaip antai: „scenoje smuikų grūsty mėto rankas baletas“, p. 158). Pati literatūra ar menas yra tapusi ne vieno teksto siužeto dingstimi (VII skyrius iš dalies skirtas tai temai). Tačiau geriausiuose tos temos eilėraščiuose K. Navaką išvystame siurrealisto, plečiančio vaizdą iki kosminio paveikslo (eil. „pasijos“), ekspresionisto ar puikaus impresionisto (eil. „opera“, „personažas“) amplua: „suspurdėjus batutai štai uždangos bintai nusmunka / (...) /...Rossinis ir Verdis prirašė laiškų mums / ant penkių paralelių kurios niekada nesikirs“ (p. 138). Tų geriausiųjų, kai dar šukuotasi prieš kiekvieną eilėraštį (eil. „šeštadienis“, p. 327, parafrazė), iš ankstesnių rinkinių pririnktum nemažai: eilėraščiai „o po to“, „katedra kybo virš Kauno“, „dviakė“, „tulpės“, „šuliniai“, „vienas iš“, „senas riteris“ ir kt. Aiškesnis artėjimas prie egzistencinio netikrumo matomas „Žaidime gražiais paviršiais“. Radauskiškame eilėraštyje „fontanas“ („balandis“, „dulkės“, „prisiminimai“ ir kituose) esthesis jau arčiau mirties ir jos implikuojamo tobulumo.

 

K. Navako intertekstualumas (kartais būdavęs toks tirštas, kad perskaitomas kaip intelektinis rebusas tik pasitelkus enciklopediją) yra išeinantis už literatūros ribų – „tarpdalykinis“ (muzika, architektūra, fotografija, kinas, teatras...). Vėliau parašytuose eilėraščiuose skaitau teatro metaforas ir vėl nesuprantu, kuris kurį „nurašo“ – Navakas Nekrošių, ar atvirkščiai: „meduoliniai grimo & grimo vaikai rita / žarijas trapiais / trumpėjančiais pagaliukais...“ (eil. „pasakos“, p. 187), „vargšelis Mocartas įsukęs virvę viršum / peruko klausosi vėjo švilpimo...“ (eil. „vargšelis Mocartas“, p. 159), „atrodė, kad girdis daugybė mažų dviratukų“ (eil. „budintis“, 256 p.) ir kt. Prisimenant K. Navako nusiskundimą „pasaulis viską nuo manęs nurašė“ (231 p.), supranti, kad ir nuo E. Nekrošiaus tas pasaulis „nurašinėja“. O jei rimtai – tie teatro ir poezijos susilietimai per metaforą negali atimti iš poezijos gebėjimo per keletą akimirkų perkloti daugiau nei kelis reikšmės masyvus, pereiti prie dalykų, nebepasakomų kūno plastika ar kitais vizualiais sprendimais. Teatras, kaip menų sintezės vieta, šioje srityje nebūtinai yra įtaigesnis. Stiprus K. Navako, išties pašėlusios vaizduotės menininko, eilėraštis gali varžytis su gera talentingo režisieriaus scena.

 

„Atspėtas fleitas“ bandžiau įminti atskiru tekstu, tad dabar pasidalysiu tik bendriausiomis pastabomis. Esama ir šiame, neabejotinai geriausiame K. Navako rinkinyje, inercijos eiliavimų prasme (tai liudija I dalies eil. „secesija“, „karštis“, „senas karalius“, „įstriži žiburiai“). Tačiau ypač paskutinieji šios knygos (sykiu ir „Stalo sidabro“) skyriai liudija vis ryškesnį netikrumo tikrumą. Kaip balastas per bortą išmestas knyginis žinojimas, susitaikiusios su savo abejotina padėtimi šalikelėje išvėtytos kultūros (ką gi, jos – nebe kelrodžiai), kažkur atsilikusi (juk ne dėl širdies dusulio?) klasikinė metrika (eil. „šeštadienis“). Tuštuma, „du kubai tamsos“ – visas kelionės, svarbaus šiam poetui archetipo, bagažas (eil. „nešuliai“ atrakinamas tuo pačiu raktu kaip ir „Du lagaminai sniego“ – eseistikos knyga, išleista po premijos, bet būtent jos verta). K. Navakas gravituoja tarp dalykų, svarbių tiek daoistui, tiek fenomenologui, tiek žmogui, nepažįstančiam nei to, nei ano. Įsižiūrima į nutolusius, tačiau iš atminties neištrinamus patirties fragmentus: „bet kažkur dar blyksi rogės ir šita šviesa apsunkęs / įkandin vėžėm jų bėgi tarsi išgaląstais peiliais“ (eil. „rogės“, p. 277). Tas žiūrėjimas ilgas: datos iš 1993-1995-ųjų. Sau (irgi naktį, kai išorinis pasaulis redukuotas) keliamas klausimas, svarbus ir fenomenologijai: ar neanalizuojanti, neatmenanti sąmonė gali būti tuščia, švari lenta, ar galima patirti kaip pirmąkart, pasaulį kurti iš naujo („jei į nieką nežvelgčiau: neskubėčiau nieko / suvokti: gal kambariai kas rytą liautųsi kartotis“, eil. „ką tik“, p. 294). Po veržimosi tiek daug, ir per knygas, pažinti – toks paradoksaliai faustiškas noras patirti, būti laisvam nuo logos (užrašytas penkioliktame „sonete“). Jei užbrauksiu kultūrinę atmintį – joks ne „faustiškas“. Kažkurio Navako.

 

Kadangi „Atspėtos fleitos“ – knyga, o ne rinkinys, autorius jos eilėraščių nebemėto pasjanso principu, bet išdėsto trijuose paskutiniuose „Stalo sidabro“ skyriuose (su keliom išimtim). Niekur nedingusi stipriai asociatyvi mąstysena (pvz., eil. „parafrazė“), „paprastėjančio“ pasaulio sudėtingėjantys metaforų, nevaržomų eilėdaros, saitai. Savęs kaip kilstelėto daikto („sonetai: penktas“), kaip daikto, galinčio būti laikinu indu lakiam kaip eteris „paaiškėjimui“ („sonetai: dešimtas“), refleksija. Mirties kaip nieko tango (eil. „nieko“), kaip fleitų, jų garsu švilptelėjusių vartelių (eil. „praeivis“) metaforos etc. „Brandusis Navakas“ – taip šį etapą užrašys literatūros istorikas.

 

Tas kelis dešimtmečius trukęs K. Navako kelias į brandą (apsiriboju šiuokart poetika) gražiai parodo ne tokį paprastą literatūros (apsiriboju mūsiške) išeidinėjimą iš modernistinės paradigmos. Taip, 1986 metais pradėtas kurti pasaulis buvo gražus (toks, kad „nebuvo jėgų šio pasaulio gražumą iškęst“, eil. „vienas iš“, p. 199), to pasaulio medis turėjo išlakų kamieną, kurio požieviu sruvo Vakarų kultūros syvai, šaknimis jis rėmėsi į knygą ir dar nepažinojo risomos netvarkingo kerojimo. Tas pasaulis turėjo pradžią ir todėl pakluso linijinės istorijos („o po to“ – „o prieš tai“; tokie eilėraščių pavadinimai) logikai. Tačiau sykiu tas pasaulis pretendavo būti alternatyvus socialinėms, politinėms realijoms, vis dėlto negalėjusioms neveikti jame gyvenančio žmogaus kūrybos. Daugialypės sandaros poema-polifonija „Dioniso traktas“ (1988-1989), kuria mėginta reflektuoti lūžį, vykstantį savo ir bendrai – Rytų Europos inteligento – sąmonėje (beje, maždaug tuo pat metu parašytas „laiškas į keturiasdešimt vokietijų“ yra artimas „Dioniso trakto“ problematikai) buvo K. Navako ankstyva akistata su jo pasaulio „modernizmo“ krize, taigi akistata su savotišku „postmodernu“. Teksto rašymo laikas sutampa su Berlyno sienos griūtimi. Ne tik laikas, bet ir vieta – tuo metu poetas (regis, pirmąkart išsiveržęs susitikti su tenykščiais) intensyviai gaudo Hamburge kibirkščiuojančias idėjas. Estetas čiupinėja apvirtusio senojo žemyno pulsą. „Pargriautas barokas“, kuriame pirmąkart skelbtas „Dioniso traktas“, parodo pasaulį ne iš dramblio kaulo bokšto. Knygoje „Stalo sidabras“ šis tekstas užima visą V skyrių. Poema-polifonija, aprėpianti visus poetinės kalbos registrus (nuo klasikinės metrikos iki verlibro ir net proza užrašytų minties esencijų), susideda iš įžangos, „dienoraščio“ įrašų, movies ciklo dalių (nors taikytų būti leitmotyvine kūrinio ašimi, bet griežtos struktūros suluošinta poetika) ir stiprių eilėraščių. Pastaruosiuose keliamas klausimas, kas pajėgia praskleisti gyvenimo tiesos šydą: religijos steigėjas, jo mokymą simuliuojanti kultūra, atstovauta dvasinių hierarchų bei plėsta galios struktūrų („liudijimai: Miriam iš Migdal-elio“), profaniškojo pasaulio magistralėse knibždantys ieškotojai ar kažkur tarp tos ir anos kastos savais takeliais migruojantys poetai („liudijimai: raitelis ant mulo“: „ar yra nemalūnų kelias? ar vien tik pro vynuogynus?“, p. 89; „Jakšto-Herbačiausko paktas. Slaptieji papildomi protokolai“). Ir net jei pastarieji pajėgia atverti daugiausia, kaip ta gyvenimo tiesa išsprūsta senkant laiko dvasiai („liudijimai: Arnautas de Kambrešalis ir Peirė Montiljanas, trubadūrai“). Juk, žvelgiant iš postmodernios perspektyvos, tiesų bus tiek, kiek bus pasaulių. Pakankamai mąslus kūrinys dvidešimt ketverių autoriui. Vienas iš prologo tekstų – Julio Cortazaro mintis apie kitą pasaulį, kurio nėra ir kurį reikia susikurti kaip feniksą („Žaidžiame klases“, anot Navako, darė didžiulį poveikį jo žaidimo estetikos formacijai). Fenikso tema „Atspėtose fleitose“ akcentuos ne pakilimo iš pelenų (t. y. kūrimo iš nieko) stebuklą, bet daugybinių degimų cikliškumą. O rašančiojo tokiomis beviltiškomis aplinkybėmis pozicija bus tiriama įdėmia savistaba. Atsiras daugiau postmodernumo ženklų (pakitusi estetiškumo samprata, Kito, deseminacijos motyvai „Atspėtose fleitose“). „Traktieriaus“ (pakelės užeigų) užstalės pokalbius, jaukusius aukštą-žemą hierarchiją, apvertinėjusius barokinius bokštus, lietusius simuliacijos klausimus, pakeis išsisėmimo tyla Trapaus punktyro kavinėje („sonetai: pirmas“) – kuo ji tikresnė, tuo labiau galinti prisipildyti. K. Navako poezijoje išliks svarbi „Dioniso trakte“ („popiežiaus laiške Tannhäuseriui“) išsakyta mintis: gyvybės impulsas, įelektrinantis kuriančią sąmonę tarp aistros ir atgailos krantų, vėliau prilyginamas trijų sekundžių žiogo šuoliui, yra vertas įvardijimo pastangų.

 

„tikriniai daiktavardžiai greitai išpjaus bendrinius stalas – sakau Chippendale – atsako mokytojas – sėskis“ (101 p.). Nutuokdamas apie budėjimuose „išlauktų“ (kitoje realybėje lyg buvusių – kaip idėjos) eilėraščių ilgesnę tvermę, šis poetas per dvidešimtmetį uoliai prismaigstė pasaulį spalvingų vėliavėlių, kuriose plazda jo paties kvėpsnis. Tarsi tikėtų, jog kalboje prisijaukintoji erdvė bus vienintelė teritorija, įmanoma jam žvalgyti amžinybėje. Stalo sidabras, – kada nors kas nors norės naująja pigeon užrašyti metaforą. Navakas, galbūt ištars kadaise buvusios baltų literatūros ekspertas. Čia nepatikliai antakį kilstels sinologijos profesorius, kokio nors Li Po ne itin pavykęs persikūnijimas. O Navakas, anan pasaulin išverstas lietuviška Naujoko pavarde, „skutinėdamas smiliumi nuostabą savo veide“ (p. 267), spėlios, kodėl paskutinis „Stalo sidabro“ eilėraštis „sekmadienis plius“ baigiasi sakiniu švytintys ir ar akmuo, palei kurį rymo, reiškia „stalą“, ar jis tiesiog reiškia „gyventi tobulai“ nejudesio įtemptame lauke.

 
Nemunas
2009-05-14