Rugsėjį, ilsėdamasi prie jūros, gyvenau palėpėje. Miegojau ant labai plataus pripučiamo čiužinio, šalia pasidėjusi mobilųjį telefoną ir “Gero gyvenimo kronikas”. Popietėmis lydavo, todėl poeto, eseisto, literatūros kritiko ir vertėjo Kęstučio NAVAKO tekstus garsiai skaitydavau ir savo draugams. Žinau, kad pats autorius juos skaito itin įtaigiai ir žavingai, nuolat sukeldamas juoko bangas, tad nemanau, kad galėjau prilygti. Tačiau tie, kas klausėsi mano skaitymo, taip pat labai labai juokėsi…


       Pasak vieno mūsų išeivių poeto, skaitymas panašus į nuobodų pasivaikščiojimą. Gal tikrai: dažnai sunkiai sukaupiu dėmesį, kartais po kelis kartus skaitau tą pačią eilutę. Tačiau šios tavo bohemiškos esė su nuobodžiu pasivaikščiojimu neturi nieko bendra. Jos man primena smagiausias keliones.


       Kartais ir gyvenimas panašus į nuobodų pasivaikščiojimą. Tačiau tai ne mano gyvenimas, kažkas sakė, kad kaip gyveni, taip ir rašai. Nemėgstu nuobodulio, o jis manęs irgi nemėgsta, nes veik nesilanko. Įpratau kiekviename įvykyje ar situacijoje įžvelgti nuotykio potencialą, tad ir gyvenu kaip tie vaikystės knygų indėnai ar muškietininkai. Špaga ir apsiaustas visada kažkur šalia manęs.


       Beje, kai tavo esė vėliau skaitydavau vakare, būdavo apmaudu, kad turiu viena sau kikenti. Matyt, juokas daugiau kolektyvinis veiksmas. Nepasakysi to apie liūdesį…


       Aš irgi kikendavau vienas, rašydamas. Tačiau tuo metu su manimi būdavo visi mano herojai, o kai kikeni, visi juk darosi labai juokingi. Apskritai mėgstu prisidaryti juokų iš pačių paprasčiausių situacijų. Tik reikia skirti juoko formas, yra ir ganėtinai kvailų, bet jų gal čia nesikvieskim. Prieš dvidešimtį metų buvau itin rimtas vaikinas ir tuomet tikėjau, jog rašyti tai, iš ko žmonės juoksis, yra kažkaip žema. Reikia sukąsti dantis ir atsukti veidą likimo vėjų savivalei. Ir, be abejo, kuo dažniau labai tauriai liūdėti.


       Beje, skaitant šias “kronikas”, atrodo, kad nieko daugiau neveiki, tik vaikštai po renginius, tarsi apsiavęs septynmyliais batais. Ir tau ten linksma, net kai nelabai įdomu.


       Dabar apskritai nebeliūdžiu ir nebejaučiu vienatvės... Na, gerai, liūdžiu ir jaučiu, tačiau tuos dalykus taip žaibiškai paverčiu kažkuo kitu, kad ir pats nepastebiu. Jei nebūčiau poetas, galėčiau būti tiglis, ir manyje metalai lydytųsi, virsdami kitais metalais. Renginiai manyje irgi virsta kitais renginiais, kur aš kreida užbrėžiu po kamputį sau. Esi su manimi juose buvusi ir gali patvirtinti, jog mano kamputis visad jaukus ir pasiutęs. O juos aprašant, jie gali virsti dar kažkuo, ką reikia ištraukti iš po žievės, luobo, kalkių bei atsitiktinių sekundžių diktato.


       Internete prie vieno tavo eilėraščio radau štai tokį komentarą: nors esi vadinamas vienu geriausių vidurinės kartos poetų, abejojama, ar gyvas būdamas gausi nacionalinę premiją. Mat, tavo charakteris “per vriednas”, o dar ir per elegantiškas kai kurioms “pakalusioms” moterims.


       Nesuprantu, ko toms „pakalusioms“ reikia. Esu juk švelnus kaip šilkas, jei už charakterį dalintų premijas, būčiau gavęs jau kokias šešias. Tiesa, daug kam užkliūnu, ne tiek aš pats, kiek mano gyvenimo stilius, manieros bei nuomonės. Visada gyvenau daugiau ar mažiau vienas, tad nebuvo minios, nubrūžinančios jai nepatogius mano kampus ar, tarkim, fasado dekorą. O dabar jau ir per vėlu. Tiesą sakant, moterys visada sugebėdavo atsidurti arčiau manęs nei vyrai. Net ir „pakalusios“. O moterys juk miela ir liberali “fauna”, tad galėtų čia labai nesiskųsti.


       Kaip manai, iš ko paveldėjai unikalų humoro jausmą arba tą vadinamąją “tik tau būdingą intonaciją”?


       Nepaveldėjau iš nieko, tai „tik man būdinga“. O jei rimtai, kokius nors mano ypatumus bei jų genezę tebando apibrėžti kas nors kitas. Aš nežinau. Tiesiog gyvenau. Porą metų dirbau Kauno restoranuose, po to septynerius metus skaičiau knygas, po to dešimtmetį buvau aktyvus bohemos dalyvis. Visa tai vienaip ar kitaip formavo ir čia minimus mano bruožus.


       Kiek tau buvo metų, kai palikai gimtąjį kaimą ir visam laikui “nusėdai” Kaune?


       Aštuoneri. Labai nenorėjau išvažiuoti iš kaimo ir palikti „savo“ Radvilų dvarą, prie kurio tvenkinių ir augau, ir bričkele važinėjau. Neįsivaizduoju savo likimo, jei būčiau likęs ten. Kaimo mokytojas? Hm. Nežinia ko mokyčiau. Niekam tas nerūpėtų ir šį interviu imtum veikiausiai iš kokio Marčėno.


       Ar buvai klusnus vaikas?


       Buvau savarankiškas. Pas močiutę atvažiuodavo įvairios ponios, o aš, pasiųstas parnešti vaišių, visai dienai prapuldavau kur nors prie jau minėtų tvenkinių. Gaudavau į kailį. Labiausiai sykį gavau už tai, kad vienai tų nesibaigiančių ponių, ilgai bandžiusiai atkreipti mano dėmesį, rimtai ir oriai pasakiau: “Eik tu gaidžio uodegon”.

       Mano paauglystė taip pat buvo puiki. Septyniasdešimtųjų Kaunas gerokai pranoko šiandieninį. Dienų dienas trindavausi su Žaliakalnio gatvių piliečiais, besikeisdamas diskais, belaipiodamas pro langus į šokius ir beužsiiminėdamas smulkia spekuliacija. Kurį laiką prekiavau ne tik džinsais bei Marlboro, bet ir auksu. Aštuntoje klasėje.


       O kada atsirado tavo pirmieji eilėraščiai?


       Rašydavau dar kaime, netgi mėgdžiodamas Donelaitį, kas antrokui gal ir neprivaloma. Kaune mokykloje daug populiaresnis buvau kaip diskotekų vedėjas ir švenčių scenaristas, kaip į poetą visi žiūrėjo su atlaidžia šypsena: ką jau čia, maždaug, papeši, žmogus „prie meno“...


       Žinau, kad devyniasdešimt antraisiais lankei vokiečių kalbos kursus Zalcburge. Ar tai buvo pirmas ilgesnis išvykimas į užsienį?


       Aštuoniasdešimt devintaisiais trims mėnesiams išvažiavau į Hamburgą, iš kurio grįžau neatpažįstamai pasikeitęs. Išsyk pakeičiau visus savo įpročius, gyvenimo tempą bei formas, net drabužius bei gyvenimo draugę. Vienam žinomam asmeniui taip įvyko kelyje į Damaską, tik man gal atvirkščiai. Tuomet ir prasidėjo man itin dosnūs devyniasdešimtieji, kurių metu parašyta ir ši knyga. Tik apie viską, kas tuo metu vyko, niekada neturėsiu drąsos bei įžūlumo parašyti. O gaila.


       Kad verti iš vokiečių kalbos, žinau... O kas tave sieja su gruzinų kalba?


       Turėjau draugę gruzinų poetę. Tuo metu dažnai skraidydavau į Tbilisį, ji į Lietuvą. Iš viso to išėjo jos knyga lietuviškai ir lietuvių poetų antologija gruziniškai. Gražus tautų draugystės pavyzdys. Gruzinų raidyną kiek primiršau, tačiau liko daugybė žodžių, posakių bei tostų. Kur nors Kutaisyje prie stalo būčiau populiarus.


       Tavo paties poezija išversta į daugelį kalbų. Tarp jų – makedonų. Buvai Makedonijoje?


       Makedonija, ko gero, egzotiškiausia iš Europos šalių, kurių didžiumą esu aplankęs. Ji atrodo taip, kaip Lietuva atrodė kokiais devyniasdešimt antraisiais, o kai kurie dalykai mums net tada nesisapnavo. Ekonomikos muziejus… Radau ten autentiškų Makedonijos hipių, su kuriais važinėdavom surūdijusiu žiguliu, rūkėm žolę ir dainuodavom bliuzus. Visada norėsiu ten sugrįžti.


       Įdomu, kaip viską spėji: kurti ir versti tekstus, lankytis visuose renginiuose,  skaitydamas poeziją važinėti po pasaulį.  Ir dar buvai atidaręs knygyną, o jame per ketvertą metų surengei net 70 literatūros vakarų…


       Knygynas man irgi buvo nuotykis, o tai reiškia, kad jį atidaryti vertėjo. Pirmieji trys jo gyvavimo metai iš tiesų išliko daugelio atmintyje. Mūsų literatūros vakarai labai ryškiai skyrėsi nuo kitų analogiškų, juos gal labiausiai atitiktų Poetinio Druskininkų Rudens vakarinių skaitymų laisvumas. Be to, galėjau stebėti knygos kelią „nuo – iki“. Pats važinėjau po knygų muges, ieškodamas, bei po kitus knygynus ir net Maximas – siūlydamas. Buvo įdomus ir geras laikas, gaila, kad man išėjus knygynas tapo visiškai kitoks, kol gavo ir visai užsidaryti.


       Atrodo, dar ne taip seniai pristatinėjai naujas knygas per LTV. Tavęs ten labai pasigendu.


       Tai kitas mano nuotykis, kurį irgi patyriau iki galo. Su filmavimais, montavimais, žmonių kalbinimais, idėjų siūlymais, vidinėmis intrigomis, koridorių šnabždesiais, slaptais baliais po darbo ir net darbo metu, nakvynėmis ant valdiškos sofos, simpatijomis, antipatijomis bei visu tuo, iš ko susideda viliojantis televizijos pasaulis. Palikau nemažą rašytojų portretų galeriją, galėčiau teigti, jog tų dviejų sezonų lietuvių literatūros procesas veik visas tilpo į mano kamerą. Ilgiau ten likti nebenorėjau, nes, tiesą sakant, niekur daugiau aš dirbti nenoriu. Noriu rašyti, o kai nesirašo – tiesiog sėdėti ant sofos ir žiūrėti į lubas.


       O jei paklausčiau, koks buvo didžiausias tavo gyvenimo įvykis, ką atsakytum?


       Dabar gyvenama minutė, ji ir yra didžiausias mūsų įvykis. Nuostabu suvokus, kiek visa ta kelionė kainavo ir truko, pajutus jos ypatingą unikalumą ir pavogus ją iš kasdienybės laikrodžio. Stengiuosi iščiulpti kiekvieną minutę, lyg voras musę, net jeigu nieko neveikiu.


       Atšventęs savo keturiasdešimtmetį, atrodai beveik kaip dvidešimties. Na, nesakau, kad trykšte trykšti sveiku raudoniu, tačiau panašu, kad užsikonservavai amžiams.


       Dvidešimtmetis taip nepasakytų, jam aš jau dinozauras. Gražiausias laikotarpis man buvo septyniasdešimtieji. Jų pradžioje buvau dar per mažas ką nors spręsti ir su kuo nors tapatintis, tačiau vėliau atsigriebiau. Mano muzika vis dar septyniasdešimtųjų (nors fonotekoje turiu ir daugybę naujausios), mano plaukai ilgi, o mano džinsai – Wrangler. Su jais, kaip žinome, pasenti neįmanoma. Galima tik peržengti gana siaurą ribą ir tapti vaikščiojančiu muziejumi. Jei į tai žiūrėsim labai rimtai… Tačiau aš į nieką labai rimtai nežiūriu, o viena žurnalistė tai apibendrino taip: tu visada būsi žaidžiantis vaikas. Žinoma, būsiu... Jei kas manęs ieškotų, aš artimiausioje smėlio dėžėje.

       Kalbėjosi Audra Baranauskaitė

       Atleisk
       2005 12 05