2007 m. vasario 15 dieną Prezidentūros Baltojoje salėje Jo Ekscelencija Valdas Adamkus įteikė menininkams Nacionalines kultūros ir meno premijas. Spausdiname rašytojo Kęstučio Navako kalbą, pasakytą atsiimant šį garbingą apdovanojimą.

       1987-aisiais šiuose rūmuose pirmąsyk skaičiau savo eiles. 2007-aisiais čia atsiimu Nacionalinę premiją. Sekundę atrodo, jog taip niekur ir nebuvau išėjęs, dvidešimt metų stovėjau ant šio parketo ir laukiau.

       Tačiau sekundė– lakiausias pasaulio sandaros elementas, štai dar kitą sekundę galvoju, jog manęs čia ir nėra, jog tebesėdžiu prie daugybės darbo ar poilsio stalų, teberašau eiles ir jas tebeplėšau, tebegeriu vyną ir jį tebelaistau, ir lange, kurio link stalo briauna slenka mano pirštai, jau renkasi aušra, ir tie pirštai įpratę liesti ją, o ne didelius pinigus, ir aš pats įpratęs sulaukti jos, o ne didelės šlovės.

       Būnant keturiasdešimt dvejų nėra taip paika teigti, jog patarasis dvidešimtmetis buvo geriausias tavo gyvenime. Tu nežinai, kas įvyks per kitą tavo dvidešimtmetį, veikiausiai– daugybė jaukių stebuklų, tačiau tu žinai, kas jau niekad nebeįvyks. Nekalbu apie jaunystę, ją įmanoma išsaugoti savyje, ir daugybė brandaus amžiaus žmonių turi labai jauną sielą. Nekalbu ir apie žmones, kadais įėjusius į tavo gyvenimą ir vėl iš jo išėjusius, jie, ką galėjo, tą tau paliko, ir, ką galėjo, tą iš tavęs išsinešė. Bus kitų žmonių, kurie elgsis taip pat, nors jau pastebėjai, kad žmonių mažėja.

       Kalbu apie mokymosi bei pasaulio atradimo džiaugsmą. 1987-aisiais pasaulis dar nebuvo sutvertas, tiksliau, kaip ir kiekvienam kūrėjui, norėjosi jį pertverti, ištaisyti ankstesnio kūrėjo korektūrą. Ir šis mokslas truko dvidešimt metų, ir dvidešimt metų ieškojau savojo filosofinio akmens, kalbos šviną verčiančio eilių auksu, ir taisiau to kito kūrėjo korektūras, ir tas kitas kūrėjas savo ruožtu taisė bei koregavo mane patį.

       Ilgainiui abu pavargom taisyti bei koreguoti vienas kitą ir, įtariu, gerokai supanašėjom. Nes supanašėjo ir mūsų pasauliai, nebekonfrontuoja. Bendrauja. Kartais netgi flirtuoja. Tai reiškia, jog mokslai baigti, nebereikia išradinėti vis naujų eilėraščių modelių, tie, kuriuos įgijau,– pakankamai tikslūs bei talpūs. Eilėraščiai, kaip ne mano sutverto pasaulio tyrimo bei tarimo padargai. Taip pat– eilėraščiai, kuriais šį pasaulį ištarsiu savaip. Nuo to jis turėtų tapti kiek labiau mano, nes mūsų pasaulis ir yra toks, kokį mums jį kada nors kas nors ištarė.

       Panašu, kad mėgstamiausia pamoka per tuos du dešimtmečius man bus buvusi kalbos pamoka. Ne tiek žodžių, kiek intonacijų bei tarpų tarp žodžių. Dalykų, esančių šalia žodžių, už žodžių ir vietoj žodžių. Deja, šiuos mistinius dalykus rašytojui ir teįmanoma perteikti žodžiais. O kokiais– to ir buvo sunkiausia mokytis. Bet, šiaip ar taip, teko.

       Tad ir šią garbingą premiją galiu įsivaizduoti kaip savotišką brandos atestatą. Prieš du dešimtmečius atėjau čia į pirmą klasę, šiandien atsisveikinsiu su paskutiniąja. Kas toliau?

       Į šį klausimą atsako pats pasaulio, ar – pasaulių, pobūdis. Jie yra sprūstantys, neįmanomi prisegti plunksna prie tvirto pagrindo. Eilėraštis pasaulį tarsi prisega tik dviem akimirkoms: kol jis rašomas ir– kol jis skaitomas. Po to pasaulis vėl išsiardo, ir jo vienovė tampa nebeįmanoma patirti. Tenka vėl mokytis jį iš naujo pagauti. Tad ir mintis apie mokslo metų galą buvo optinė apgaulė.

       Ir gal dar po dvidešimties metų aš vėl stovėsiu čia, jau kokiu kitu pretekstu, jūs vėl čia sėdėsite, ir vėl žvelgsime vieni į kitus. Ir galvosime, kad kažkur jau matėmės.


       Literatūra ir menas
       2007 02 22