Accessibility Tools


       2006 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija rašytojas Kęstutis Navakas apdovanotas už dabarties būsenų elegantišką išraišką lyrikoje ir eseistikoje (eilėraščių rinkiniai „Žaidimas gražiais paviršiais“ 2003; „Atspėtos fleitos“ 2006; esė knyga „Gero gyvenimo kronikos“ 2005).

      

       – Visi mėginimai išsiaiškinti, visi susikurti ar pasivogti apibrėžimai, kodėl rašau poeziją, pasiknisus giliau, neatlaiko mano paties kritikos. Ir, geriausiu atveju, iš viso to kylanti šypsena nutvieskia dar vieną nelabai nusisekusį eilėraštį. Gal galėtum man ką paaiškinti? Kodėl rašai Tu? Kodėl rašei, tarkim, prieš ketvirtį amžiaus? Kodėl rašysi? O gal nebe?


       – O ką man veikti? Nesakysiu, jog nieko daugiau nemoku, pasimokyčiau ir mokėčiau, tačiau mokiausi būtent rašyti. Nekenčiu aš to rašymo, pradėti rašyti man dažniausiai kančia ir siaubas, tačiau vos pradėjęs jau patenku į kažkokią Veidrodžio karalystę, kur gera, nes kitaip. Viena vertus – nuotykis, kita vertus – kažkokios nekasdienės tiesos momentas, trečia vertus – iššūkis. Įpratau per tiek metų, ir dabar rašymas dalyvauja kažkokioje svarbioje energijų apykaitoje. Kurį laiką nieko gero neparašius ima stigti oro. Rašau keliais stiliais, aprėpiu kelis žanrus. Jų turėtų dar daugėti. Nes vienodai nusibosta, be to, tobula vakarykštė giesmė – joks iššūkis. Ne, nesu ekstremalas ir nebandau patirti naujų kūrybinių emocijų vien dėl kokio adrenalino, tačiau manau, jog sau formuluojamos kūrybinės užduotys turi augti, kartu ir sunkėti. Jei kadaise užteko prilygti Marčėnui, dabar gal jau gana to kuklumo.

       – Mutrijų – Tavo, Juliaus Kelero, bei mano – kūrybos vakaras Kauno menininkų namuose. Greitai pasirodysiančių pirmųjų knygelių proga. Iš salės Gintaras Patackas klausia, ar esame poetai. Kažką nerišliai mykiame – gal poetai, gal ne poetai, dievai žino. Aš ir dabar nežinočiau, ką nefantazuojant ta tema pasakyti. O Tu, prabėgus dviem dešimtmečiams, kaip atsakytum Gintarui?

       – Tada iš tiesų buvome nežinia kas, skautai su inkilėliais. Patackas buvo poetas. Per dvidešimtį metų, žinoma, tapom poetais. Patackas... Na, jis irgi nestovėjo vietoj. Poetas, daug negalvojant, – žmogus, kuris rašo gerus eilėraščius. Įmanomi įvairūs klausimai a posteriori, pvz., ar poetas yra tas, kuris rašė gerus eilėraščius, dabar nebe. Jei taip, jei geri tekstai yra kaip amžina indulgencija, jos veikimas galimas ir priešinga kryptimi. Tai yra mes to vakaro metu irgi buvom poetai: po kelerių metų parašėm tekstų ir išsipirkom vardą. Žinoma, yra ir gana mistinių žodžio „poetas“ konotacijų. Bet nesuk sau galvos, juk ir tai tik žodis. Kas, kad gražesnis už daugelį kitų.

       – Juk kadai esame skaitinėję Sigmundą Freudą. Girdėjome apie Edipo kompleksą, sublimaciją, primirštus vaikystės išgyvenimus, projektuojančius tiek kūrybą, tiek likusį, anot Boriso Pasternako, ne tokį reikšmingą kaip vaikystė gyvenimą. Šiuo požiūriu esi gan paslaptingas asmuo, nelinkęs atverti savo tolimos praeities ir kūryboje, ir asmeniniuose pokalbiuose. Gal galėtum šiek tiek praskleisti šią paslapties skraistę? Ar vaikystės, paauglystės išgyvenimai kaip nors veikia Tavo rašymus? O gal Tavo kūryba ėmėsi iš mėginimų pabėgti nuo savo vaikystės? Ar ją pasivyti?

       – Apie Radvilų dvarą, prie kurio tvenkinių prasėdėjau vaikystę, jau rašiau. Tokie būtų archetipiniai vaikystės peizažai: dvaro parkas vs kaimo kapinės, supamos plačių kolūkinių laukų. Vaikystė svarbi man kaip žmogui, tačiau kūrybai veik neturi įtakos. Turiu galvoj jos siužetus. Tai, kas tuos siužetus formavo, žinoma, liko ligi šiol. Tarkim, viena vaikystės istorijų (tokių daug). Pas močiutę turėjo atvažiuoti ponios iš miesto ir aš buvau pasiųstas pas tetą parnešti visokių vaišių. Vietoj to nuėjau prie upelio ir visą dieną žaidžiau, laipiojau po šalia stovinčius kombainus bei fantazavau, vakare grįžau be vaišių, susistūmiau dvi kėdes, atsiguliau nusimovęs kelnes ir gerai gavau į užpakalį. Žinoma, kad to siužeto niekur nepanaudosiu, tačiau už jo stovi užsispyręs, atkaklus, nepareigingas, avantiūristiškas, protestuojantis ir svajojantis žmogus, koks ligi šiol esu. Taip pat ir kūryboje, tiek kiek joje lieka paties žmogaus. O bėgti nuo vaikystės niekada nenorėjau. Atvirkščiai – tebesu tas vaikas ir visada tebebūsiu.

       – Dabar, priverstas skaityti senas savo literatūrines apžvalgas, aptikau tokį keistą sakinį: „kad poezija (ir apskritai literatūra) yra tikslusis menas (bent jau mane tik tuo ji gali iš tikrųjų sudominti), dar kartą patikino Robertas Keturakis, kuris, atsakinėdamas į „Nemuno“ anketą, prisiminė Navako įkišto Elioto iš Coleridge’o nusižiūrėtą klasifikacijos principą: didelis rašytojas turi vaizduotę, nedidelis – tik fantaziją“. Kaip Tu į tai žiūri? Kiek vaizduotė ir kiek fantazija daro įtaką Tavo kūrybai, ar jos įmanomos viena be kitos? Ar be jų įmanomas Tu? Kaip sugyveni su šiomis stichijomis, kiek Tu jas valdai ir kiek jos – Tave?

       – Šis citatos kelias – Coleridge’as – Eliotas – Navakas – Keturakis – Marčėnas – Navakas – būdingesnis, nors ir keista, vaizduotei. Jai reikia tarpstočių, t. y. realybės. „Vaizduotei, kad suvoktum tikrovę, reikia prisiminimo, be praeities dabartis būtų beprasmis, iš Nieko išnyrantis ir į Nieką grimztantis vyksmas“, – rašė F. Dürrenmattas. Aš dabar, pritardamas, cituoju Tau, o Tu percituok R. Keturakiui. Kaip ir dar vieną to paties autoriaus sakinį: „Prisiminimas, asociacija ir logika yra tarsi įrankiai, kuriais darbuojasi vaizduotė, o be pačios vaizduotės visi šie įrankiai nieko verti“. Puikūs įrankiai, tiesą sakant. Gaila, jog mažai kas moka naudotis. Gaila visų tų jaunųjų (dažniausiai, bet ne tik) poetų, kuriems užtenka labai „kietų“ sugretinimų bei siurrealistinių įvaizdžių. Tai per lengva, tai net ne pusiaukelė, tai pirmasis žingsnis, pateikiamas kaip paskutinysis. Kita vertus, kartais prie lango, su vyno taure, man patinka ir fantazuoti. Nors ir apie princesę mūro bokšte, nuleidusią pro langą man savo ilgą kvepiančią kasą. Toks siužetas tiek pat brandus, kaip ir kiti grynosios fantazijos vaisiai.

       – Didelę dalį ankstyvosios savo vaikystės, kaip ir Herkus Kunčius, praleidau Kauno muzikinio teatro užkulisiuose. Šis faktas svarbus mano pasaulėjautos formavimuisi. Nuo to laiko Kauno kultūrinėje atmosferoje vis aptinku šį tą operetiško. Tiesą sakant, tuo operetiškumu Kaunas labiausiai ir išsiskiria iš kitų miestų, čia glūdi jo šarmas ir žavesys. Kažkuo gal turėtų priminti Vieną, kurioje nebuvau, bet įsivaizduoju. Šiaip ar taip, mano įsivaizdavimuose Tu ir Kaunas – sukurti vienas kitam. Ir jei Tau tenka dainuoti „kokia kančia, kokia kančia, kokia kokia kokia kančia...“ – tai dainuoji šiuos žodžius linksmai ir žaismingai, kaip koks Aizenšteinas J. Strausso „Šikšnosparnyje“. Ar myli, Kęstuti, Kauną? Ar Kaunas myli Tave?

       – Na, kalbant apie Kauną, reikia prisiminti, jog tai ne tik Patacko su Kajoku miestas, bet ir Palilionio su Keturakiu. Provincijos pelkės palankios įvairioms gyvybės formoms, o operetei įvairių ir reikia. Kauno operetiškumas man labai mielas, nors ir karikatūriškas. Žinoma, kol kas jis pernelyg vyrauja, nes labiau už visas krizes Kauną purto tapatybės krizė. Laikina, be abejo, bet jei visi taip bėgs iš Kauno, kaip jūs su Kunčiumi, Aizenšteino kupletai greit suskambės sopulingai. Aš, be abejo, juos dainuoju linksmai, šis personažas man apskritai artimas, o miestas iš tiesų vienintelis. Esu jį visą apvaikščiojęs, dar randu vieną kitą gatvę, kurioje nebuvota, bet labai retai. Turiu čia mielų žmonių ratą, kartais matomės. Daug kas čia mane pažįsta, nepastebėjau, kad raukytųsi pamatę. Tiesa, kaunietiškos premijos mano kūrybą veik visada aplenkia, tačiau tai irgi operetės dalis.

       – Pasišnekėkime apie mitologiją. Kiek Tau svarbi Mnemozinė, visų Mūzų motina? Ar gali trumpai nusakyti savo santykį su atmintimi? Ar prisimeni, ką veikei prieš penkiolika tūkstančių metų? Ar prisimeni, ką veikei vakar? O gal prisimeni, ką veiksi rytoj? Ir, jei prisimeni, ar tie prisiminimai kuo nors iš esmės skiriasi? Ar tai vis dėlto vienas prisiminimas, kuris ir daro įtaką poezijai? Pagaliau ar sutiktum su Alainu Robbe – Grillet, kad atmintis priklauso vaizduotei?

       – Man su Mnemozine, skirtingai nei Dzeusui, devynių naktų neužtektų. Atmintis yra vienas mano žaislų bei vienas kertinių mano pasaulio stulpų. Jei Prousto nebūtų buvę, jo knygų ciklą tektų parašyti man. Nes labai jau puoselėju savo praėjusį laiką, kaip kokia bobutė gėlių darželį. Visoks tas laikas man įdomus – ir prieš dvidešimtį metų, ir pernai, ir šiandien, ir net prieš pusvalandį, kai atsinešiau arbatos. Arbatos nebėr, bet šiame tekste ji amžina. Atmintis išsaugojo daugybę manęs paties variantų ir joje anas aš taip pat amžinas, kaip arbata. Sakau tai ne dėl to, kad labai save mylėčiau, o dėl to, kad galiu vis iš naujo išgyventi kadaise susidariusias situacijas, filtruodamas jas vis per naują patirtį. Ir patirtis nuo to truputį keičiasi. Šiaip ar taip, mano gyvenimas ir yra vienintelė neknyginė mano patirtis. O tai, kad atminties „aš“ yra labiau vaizduotės produktas, nei realiai gyvenęs aš, manau, gera, gražu ir kūrybinga.

       – Jaunystėje man darė įspūdį pamišimas. Psichinė negalia suteikianti psichinių galių kurti. Gyvendamas įsitikinau, kad vienoks ar kitoks išprotėjimas lydi dažno talentingesnio kūrėjo gyvenimą. Ar kurdamas buvai pasiekęs ribą, už kurios laukia beprotybė? Arba mirtis? Arba – ar meilė svarbi Tavo poezijai? O įsimylėjimas? Ar skiri šias dvi būsenas? Ir ar jas skiria Tavo poezija? Pasidalyk.

       – Jaunystėje toks įspūdis tarsi privalomas. Apibūdinimas crazy dažnai reiškia nepralenkiamą šaunumą. O šauniausias atrodo esąs koks savižudis, tarkim, K. Cobainas. Nemanau, kad ligoniai yra geri kūrėjai. Kita vertus, „vienoks ar kitoks išprotėjimas“ toli gražu ne visada reiškia psichinę negalią. Tie žmonės kitokie, kartais – labai kitokie, ir tiek. Aš esu pernelyg atsargus, jei nori – bailus, kad siekčiau panašių ribų. Taip, esu sąmoningai provokavęs ribines ir pavojingas situacijas, tačiau tai buvo išimtys. Šiaip, ko gero, ribinės situacijos padeda kurti, tačiau tam nereikia jokio mirties ar beprotybės kvėptelėjimo. Esama kitų formų. Tarkim, staiga suvokti kokią gilią tiesą, atsakymą į ilgai formuluotą klausimą – labai stipri ribinė situacija. O apie meilės bei įsimylėjimo skirtumus (bei panašumus) prikalbėti galima daug. Mėgstu ir vieną, ir kitą, tik antrasis labai nepatogus. Būtent jis kartais priverčia elgtis itin beprotiškai, o rašyti visada trukdo. Įsimylėjimui reikia susiliejimo, rašymui – distancijos. Brandi meilė kažkaip sugeba derinti abu tokius priešingus dalykus.

       – Gyvenimas – tai sapnas, sapnas – tai gyvenimas etc. Pats žinai. Ir vis dėlto... Pavyzdžiui, aš šiąnakt uodui pralošiau sidabrinius senelės šaukštą, šakutę ir peilį. Dar kažkodėl tanką „TT“. O Tu šiąnakt ką nors pralošei ar išlošei? Koks Tavo santykis su sapnų pasauliu?

       – Ne, tegul sau sapnuoja Kajokas. Man sapnai ypatingos vertės neturi, nors, žinoma, neretai džiugina bei stebina. Taip ir jaučiuosi sapnų pasaulyje – kaip zoologijos sode. Gal pernelyg myliu realybę? Gal per daug fantazuoju/vaizduojuosi? Šiaip, sakyčiau, jog mano tikrovė, mano kasdiena tiek atskiesta įvairiom improvizacijom, žaidimais bei fantazijom, kad sapno logika nėra su ja pernelyg kontrastuojanti. Gal todėl – neunikali. O tingėdamas šifruoti painiai užkoduotas sapnų pranašystes, aš geriau pasiburiu iš pirmos pasitaikiusios knygos: puslapis, eilutė etc. Paprasta ir aišku, o jei neaišku, tai dažniausiai juokinga.

       – Artūro Tereškino straipsnyje šių metų „Poezijos pavasaryje“, be kitų įžvalgų, kalbama apie viduriniosios kartos poetų kūryboje ryškėjančią senatvės baimę. Minimos mano, Sigito Parulskio bei Tavo pavardės. Nesigilinau, kaip Parulskio, bet mano kūryba, per daug nesibaimindama, su vaikišku smalsumu stebi senėjimo ženklus. Kam bijoti to, kas neišvengiama, ką pakeisti tegali mirtis. Vis dėlto Tavo „Atspėtose fleitose“ jaučiamas šioks toks gyventojo nuovargis, iš kurio kartais atsiranda poeto stiprybė. Šioje knygoje man ir yra gražiausia ten, kur pro skeldėjantį bei trupantį dendžio ir esteto grimą pasimato tikras ir liūdnas kiek nusivylusio žmogaus veidas. Pirmosios Tavo poezijos raukšlės... Man jos patinka. O Tau?

       – Nemanau, kad „tikras“ būtinai turi būti „liūdnas“. Žinoma, džiaugsmas kiek paviršutiniškesnis už skausmą, bet ne mažiau tikras. Kadaise maniau, jog poetas turi kentėti ir rašyti apie tą kančią. Žaisti bei juokauti – nerimta ar net nusikalstama. Kiek vėliau atrodė, kad kentėti vulgaru, reikia žaisti bei juokauti, taip kuriant distanciją. Dabar atrodo, kad įmanoma visaip. Pirmosios mano poezijos raukšlės bei gyventojo nuovargis dendžio bei esteto grimo nenuvalė, tik trumpam pakeitė, gal net uzurpavo. Kitoje knygoje galime sulaukti abiejų tipažų simbiozės. Tiesą sakant, pats juntu savo rašymo tonaciją pasikeitus, tik labiausiai tas ryšku gal net ne poezijoje, o esė. Mažiau juokauju, pramogauju, daugiau atsivėrinėju bei atvėrinėju, egzistenciniai potyriai užgožė ekvilibristinius. Bet, manau, ir tai laikina, tiesiog dabar reikia išrašyti būtent šią dvasios kertę. Vėliau bus kitaip.

       – Amžiną atilsį literatūrologas Vygantas Šiukščius kartą labai stebėjosi, kaip mudu, po visų apsišpagavimų kultūrinėse erdvėse, galime išlikti bičiuliais. Lyg niekur nieko. Kęstuti, gražuoli, pademonstruok nesuprantantiesiems, ar šmaikšti dar Tavo plastmasinė? Kadai esi teisingai formulavęs, jog kitas poetas visada yra prastesnis, kad „prastesnis“ yra esmingiausias kito poeto bruožas. Tad neturėtum nustebti, jei, Tau gavus Nacionalinę, ši premija mano akyse ganėtinai sumenko. Kaip manai, ko verta bus Nacionalinė premija, kai ją gaus Rimvydas Stankevičius?

       – Radai kuo stebinti. Aš ją jau gavau sumenkusią, nes man sumenko prieš porą metų, kai gavai Tu. Pagalvojau: jei jau pacukams dalija, tikrai nebeliko kam. Liko, pasirodo. Man. Na, dabar dar reikia Kelerui gauti, ir mūsų karta galės nueiti pas Tavo minėtą Patacką pažvanginti medaliais. Žinoma, norėčiau tiek ilgai gyventi, kad sulaukčiau premijos skyrimo R. Stankevičiui, B. Januševičiui ir net A. Kaziliūnaitei. Tu turbūt tada jau būtum ganėtinai sumenkinęs mano akyse Nobelį, o kai toks dalykas akyse sumenksta, juk ir gyventi smagiau.

       Nemunas
       2007 11 29