Kęstutis Navakas. Atspėtos fleitos: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

       Gegužės pabaigos lietingą pavakarę atsiverčiau Kęstučio Navako naują eilėraščių knygą (bent taip dalyvaudama „Poezijos pavasaryje“). Skaitymą akcentuoju – ne tik dėl to, kad poezija mums yra tai, ką perskaitome, bet ir dėl to, kad K. Navakas yra rašytojas skaitytojas (ne tokia jau dažna jungtis, kaip galėtų atrodyti), knygininkas, apžvalgininkas, galintis pasistebėti: „kiek jau knygų manyje dingo be pėdsakų“ („skaitytojas“). Knyga – vienas dažnesnių įvaizdžių, skaitymas – vienas iš struktūrinių motyvų. „Atspėtos fleitos“ galėtų būti skaitoma poezijos knyga. Ji turi ramią (jau nuramintą) struktūrą, formų efektyvumas matomas, bet neatitrūkęs nuo suprantamo, natūralaus kalbėjimo.

       Pirmasis eilėraštis – „debesys“:

       švininiai lyg burės pripildytos pilko lietaus
       ir skaidrūs lyg metai kurių dar praeiti
                                                     nespėta
       jie plaukia link tikslo ar šiaip kažin ko
                                                     neartaus
       kas niekad netilpo į kryptį ir laiką ir
                                                     vietą

       kaip oro kasyklos kur kasame savo
                                                   sapnus

       jie nyra į jūrą anapus tykių
                                           horizontų
       ir vėjas juos lydi paniręs į kirų sparnus
       ir vandens jų atspindžius neša ton pusėn
                                                 kurion tu

       nėsyk nekeliavęs (...)

       Palengvėjimo atodūsis – gerai, gerai rašo tas, kurio gražūs portretai puošia jo paties knygas, kažkas tarp dendy ir filosofo, kuris ir kavinėje kartais mąsto; bent jau mato. Ir nori matyti – atvirai ir skaudžiai, ženklindamas būtį drugelio laikinumu („jaunieji“). Keli geri eilėraščiai nukelia lyrikos sunykimą – jei ir ne dvidešimčiai amžių, tai bent pratęsia lyrikos, trapiausios literatūros rūšies, išlikimą vis labiau jai nepalankiame pasaulyje. Kodėl K. Navakas rašo gerai, jei remsimės tik cituota eilėraščio „debesys“ pradžia (dar trys posmai)? Juntame estetinį džiaugsmą arba malonumą, kylantį iš kalbėjimo jutimiškumo, iš pasakymo vaizdinės plastikos. Lengvai įeinama į tradiciją (kad ir Maironio „Slenka padangėmis debesys pilkos...“), ir ji lengvai peržengiama (lyg ir neperžengiant), kalba minkšta, lyg lipdymui paruoštas molis, rimuojama ir banaliai (banali yra didžioji žmogaus gyvenimo dalis), bet banalumas sudaro foną nebanalumui, efektyviam enjambement’ui, išryškinančiam netikėtą sąskambį (horizontą – kurion tu). Poetinis raštingumas yra tokio lygio, kad galima rašto gramatikos ir nepaisyti, net nepastebėti lengvos pražangos (tikslo link – link yra vienintelis lietuvių kalbos polinksnis, įtrauktinas į Raudonąją knygą). Vykstant kalbininkų ginčams dėl skyrybos, akimis ir ausimis vis tikrinu, kaip atrodo raštas be skyrybos ženklų ir ženklelių. Eiliuota kalba įmanoma, ją segmentuoja ir skirsto ritmas, intonacija, bet skaitantysis paliktas be orientyrų. Dar pripratimas, kad būtų pažymėta, kur atskirta, kodėl, kaip. Ar jungimas (junglumas) yra labiau savaiminis negu skyrimas, kad jungiamųjų ženklų mažiau tepasigendama?

       Svarbiausias pavykusio eilėraščio argumentas – skaitančiojo įspūdis, kad išviršinės formos (tos, su kuriomis susitinkame skaitydami) atspėja giliąsias sąmonės struktūras ir jas iškelia į paviršių. Apie ką „debesys“ – apie būseną, vienąkart patirtą, kai kažkas apie kūrybą lyg aiškėja, bet pamatinis neaiškumas išlieka. Iš ko eilėraštis – iš būsenos, vienąkart patirtos. Tokios tuščios, neužimtos, neužpildytos tikrovės, kad galima ją pajusti kaip atskirybę, išgirsti, netgi pamatyti. Tą lengvą splyną, melancholiją: „lyg svetimas eitų į paliktus tavo namus / dalintis ir džiaugtis viskuo kas tik tau buvo skirta...“ Ar esame tai kuriuo nors būdu girdėję? Gal iš jauno trečiojo dešimtmečio Putino („Bet mano namuose jau sutemos smilksta / Ir mano krūtinėj – tylos valanda“ – „Iš saulėtų vaišių“). Ką esame girdėję, norime išgirsti sakoma kitu balsu, kita kalba, kita laikysena. Apie K. Navaką galima ištarti – kitas poetas, kitas balsas. Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas (iš dalies ir Gintaras Grajauskas, bet jau labiau rizikuojantis) – artimesni balsai, bet bendresne prasme; gal ir poetinės laikysenos: nesidraskyti, nesistengti šokiruoti, klausytis ne tik kitų, bet ir savęs, bent nujausti, kad tikrovėje, kurios nėra, yra neabejotinai esanti poetiško gyvenimo galimybė. Yra kūno sąmonės ir sąmonės kūno patirtis, yra kalba. Yra ką susitikti. Yra su kuo susitikti. Yra kažkas, didysis lyrinis subjektas, kurio negalima užmiršti. K. Navakas neužmiršta – turi, kas primena. Ir tie, kurie girdėjo (ir tebegirdi) poeziją savyje kaip įsakmiai diktuojamą diktantą.

       Pirmame knygos skyriuje – geriausi eilėraščiai: „budintis“, „praeivis“, „vėjas, atviras langas“, „o prieš tai“, „parafrazė“, „rogės“, „nieko“ (parašiau pavadinimus didžiosiomis raidėmis, ištaisiau – nėra tokių eilėraščių: gramma, net raidžių statusas eilėraščiui yra svarbus). Nuotaika – lyg lengvo, bet rafinuoto dekadanso, šiek tiek dekoracijų (daugiausia kavinių, apskritai intymiųjų interjerų), melodijos, bet ir pokalbio, šnekėjimo intonacijų. Gal tai tikrai galima sieti su Kaunu, jo poetine dvasia, bet nebūtinai mokykline?

       Knygos priešlapyje klausimas: „Apie ką mąstai, Navakai? Kas čia tavyje taip skamba?“ Norėjau taip pavadinti recenziją, bet to galima klausti kiekvieno ko nors verto poeto. Labiausiai antrojo klausimo: „Kas čia tavyje taip skamba“? Ar eilėraštis ir nėra vienintelis būdas nors trumpam sužinoti – kas taip skamba? Kokios fleitos – užburtos ar atspėtos?

       „poetai“ – eilėraštis, kurį iš publikacijos įsidėmėjau jau prieš kelerius metus, rodos, ir citavau kaip įtaigų, savitą poetinį žodį apie poetus, poeziją ir kažką:

       kažkas jiems rikiuoja žodžius ir metaforas kuria
                       ir žirklėm sugnybęs jiems atneša lašą
                                                                   vandens
       jie tarsi nemato kur eina ir kur atsidūrę
                                 suplosi delnais – jie pranyks ir
                                                           nebesivaidens

       kažkur viršum parkų jiems švyti raudonos
                                                           kepurės
       į dangų paleistos dar dvidešimt amžių
                                                           prieš juos
       papūsk į pirštus ir tie pirštai tebus tavo burės
       nuleiski žemyn ir jie dvidešimt amžių
                                                           kraujuos

       Eilėraštis „poetai“ – dar keturi posmai – lygaus gerumo; struktūra, kuri yra lygiai kieta ir lygiai minkšta, lygiai pastovi ir lygiai paslanki. Maždaug pagal metaforos „ir žirklėm sugnybęs jiems atneša lašą vandens“ lygmenį. Poetinė struktūra, į kurią nuolankiai suteka tikrovė, kurios nėra. Tikrovė, kuri sukuriama savo pačios buvimui – švytėjimui krištolo briaunomis: „kažkas jiems dar atveria tai ko ir pats nepažino / ką dar tik pažins jų sugaudytoj saujoj miglos“. Ta sauja miglos (nebus perdėta čia prisiminti ir Ekleziastą; ne viename K. Navako eilėraštyje koks svarbesnis vardas ir paminimas – Holderlinas, Keatsas, George) – tikrovės, kurios nėra ir kuri yra kaip amžina, begalinė metafora, atitikmuo. Metaforą aiškina tiktai metafora, metaforos atitikmuo tėra metafora. K. Navako metaforose veikia įdomus dvasinės būties tvarumo dėsnis („nes jeigu kas buvo tas niekad jau nebesibaigs“), skatinantis laukti sugrįžimo, pasikartojimo, priminimo ir prisiminimo.

       „Atspėtos fleitos“ nematoma priešprieša susietos su užburtomis fleitomis. Poezijoje visa tai, kas atspėjama, čia pat ir užburiama. Atspėjinėjimas ir užbūrinėjimas daugkartinis. Daugkartiškumas susijęs su K. Navako stilistika. Jis galėtų pakartoti kadaise Jono Juškaičio pasakytus žodžius (ir aš esu juos kelissyk citavusi): „...to paties daugkartinis pergyvenimas, gilintas, tikrintas, po vidinių nušvitimų, visų sutelktų dvasios galių tyloje“. Bet pakartoti ir perkeičiant, netgi sukeistinant: dramai neleidžiant išsiskleisti, nes kur drama, ten ir farsas netoli.

       K. Navakas – metaforos, jos žaižaruojančio netikėtumo kūrėjas. Vienas kitas pavyzdys būsimoms mūsų metaforų antologijoms: „vakaras per petį žiūri mums į vyną“, „sėdint susilietus žvilgsnių skiauterėlėm“ („vaisiai“), „štai juodais klavišais vaikšto kieme žiema“ („aštuonios trisdešimt“), „ir į skardą mušė lašas tau prikėlęs tavo kiemą / ir lange lietaus laptopuos blėso jo skysti kristalai“ („rogės“), „vanduo atsiradęs iš mūsų troškulio“ („mano mama buvo iš sniego“), „du kubai tamsos / mano tuščiuose lagaminuose“ („nešuliai“), „ausyse tebesmilksta keli negrabiai / užgesinti pokalbiai“ („jų įpročiai“). Geri ir metaforiniai palyginimai: „bet kažkur dar blyksi rogės ir šita šviesa apsunkęs / įkandin vėžėm jų bėgi tartum išgaląstais peiliais“ („rogės“).

       Kur aukštumos, ten ir žemumos. Nėra taip, kad visi K. Navako rinkinio eilėraščiai būtų lygiai geri. Taip ir nebūna. Bet neįdomu geram poetui bandyti aiškinti, kur silpniau. Jis ir pats mato, kad po „poetų“ einantis „taip mano drauge“ yra dirbtinokas; atvirumas banalumui banalumo neįveikia: rimuoti skiemuo ir piemuo neverta, geriau nerimuoti arba nutolinti, palikti tik sąskambį. Laikraščių nešimasis – „lyg neštų į avilius medų“ („praeivis“); ne, nesilygina, ne tas.

       Antrajame skyriuje daugiau atpažįstamo, ankstesnio K. Navako, susikūrusio savo grafinį atpažinimo ženklą – dvitaškį, net dvigubą ar trigubą dvitaškį prieš frazę. Dvitaškis pradžioje, vadinasi, neištarta ta dalis, kuri šiuo skyrybos ženklu baigiasi. Bet nebūtinai. Principas: praleisti, redukuoti, suskliausti, išskaidyti ir iš naujo sujungti, surinkti. Vienas gerųjų antrosios perskyros eilėraščių – „mano mama buvo iš sniego“:

       neturiu net nuotraukos: balto
       popieriaus juosta jos neapibėga

       balso nepamenu: jei girdėjau
       nebeatgaučiau iš daugybės
       kitų burnų: kol jis pats
       ateitų manęs atsiimti

       sniegas? vanduo
       : išlipame nepalikę jam
       kontūrų / net atspindžius
       po sekundės išjungiam

       vanduo
       atsiradęs iš mūsų troškulio

       tarp knygos puslapių plaukai: ant
       jos kartais dėjau nebereikalingą galvą

       nebuvo nė peties (tai reiškia: trūko)
       tik tiršti tirpstantys tekstai

       : jie po vandeniu (gerokai
       juodesni) aš po sniegu

       Eilėraštis pradedamas lyg ir tradiciškai, lyg pasakojimu: „neturiu net nuotraukos“. Iš matomo (ar įsivaizduojamo) nuotraukos pavidalo („balto popieriaus juosta jos neapibėga“) staigia asociacija peršokama į balsą, sniegą, vandenį, į simbolinius užmaršties ir atminties pavidalus, toliau į knygą, tekstus. Vienu kartu įprasti ryšiai ir ardomi, ir iš naujo sumezgami. Tikrovės nėra, ji yra, kai yra sumezgama, sukuriama, suvokiama, perskaitoma. Perskaityti taip, kad liktų įskaitoma, kad atsidengtų – ir po vandeniu, po sniegu. Fragmentas, punktyras, bet už jų nujaučiama, kartais ir pagaunama visuma – vėl: išgyvenimo, būsenos, patirties balse, pirštų galiukuose, pavargusioje galvoje. Pirštais lytime ir liečiamės, kartais matome ir girdime. Pirštų metaforos – taip, knygos leidėjų (gal ir autoriaus) atspėtas svarbus poetinis reikšmuo, perrašytas ant antrojo viršelio (ir vardu pasirašytas ) – iš „poetų“: „papūsk į pirštus ir tie pirštai tebus tavo burės / nuleiski žemyn ir jie dvidešimt amžių kraujuos“. Dar iš „parafrazės“: „dvi alyvos į viršų rangos / ant šakų kreši sniegas tirštas / tamsoje jos lyg mano rankos / panardintais į pieną pirštais“. Poezijos jutiminis pradas yra pirminis – jis stipresnis, visuotinesnis nei vien tik seksualumas, į kurį jaunesni poetai deda tiek vilčių. Ką reiškia fiziologinis atvirumas – atsivėrei, ištekėjai, gerai, jei į žemę, bet dažniau su vandenimis, kuriuos reikia valyti. O daryti tai tenka pačiai poezijai. Neužmirština – estetikos šaknyse, pačiame žodžio ir sąvokos kūne glūdi jutimiškumas, galimybė iš jo kilti aukštyn.

       Nežinau, ar verta gana savitą ir ilgai išlaikomą (jau sutvirtintą pakartojimui) eiliavimo formą (trys posmai po tris eilutes plius viena eilutė) vadinti sonetais. Šešiolika – be abejonės, užuomina į sąsajingą struktūrą. Savaime įdomūs tekstai – tiršta, lipni, kartais ir kvapi medžiaga, originalūs ėjimai, ypač horizontalių ir vertikalių sankirtose: „kopėčios yra tikrasis tavo mechanizmas // : kai užkopsi darsyk apverski“ („šešioliktas“).

       „Atspėtos fleitos“ užbaigiamos romantine parafraze – „iš nežinomo poeto dienoraščio“. Tai saviti, stiprūs tekstai, susisiekia su pirmuoju skyriumi, knyga tarsi apgaubiama. Rašymo tema, kūrybos ontologija, magija, technika, kasdienybė. Tekstai su taškų pertekliumi, tarsi jie būtų sukritę iš ten, kur jų trūko. Savaitė su dviem sekmadieniais. Kiekvienos dienos tekstas susideda lyg iš kokio prologo (eilėraščio proza) ir eiliuoto teksto. Jutimų atitekėjimas – susidaro įspūdis, kad iš labai toli. Paskutinė įžangos frazė susieta su rašymo vidiniu imperatyvu, būsena be pasirinkimo, kurią eiliuotu tekstu bandoma laisvinti pereinant į paradoksus, martinaitiškai kukutiškas linijas, neatsisakant romantinio vualio, kuriuo pridengiama tikrovė, esanti, kai jos neįmanoma apeiti:

       vėl ta šventė: kas nors pagrojęs
                                    trimitą nuleis
       ir pasikeisdami ilgai skaitys
                                           negabūs poetai
       : nejauku man čia – lyg valgyčiau
                                           sumuštinių
       likučius išrinkęs iš jų tarpudančių

       („ketvirtadienis“)

       Dar iš „sekmadienio plius“:

       rašau. ką man veikti.
       už lango lietus arbata ataušo o neįjungtas televizorius kažkur giliai savyje rodo trisdešimtį savo
       programų.

       o juk taip ir akmenys. veik viską parodė. įjungti jau daugybę metų. švytintys.

       Vykusios minties ir vaizdo trajektorijos. Taip galima pasakyti daugeliu atvejų.

       Ir beveik pritarti dalykinei ir reklaminei anotacijai priešpaskutiniame „Atspėtų fleitų“ puslapyje, parašytai Valentino Sventicko, sudarinėjančio neskelbiamus poetų reitingus iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pavasariais (be vis labiau vėluojančios valstybės paramos) paspartintu būdu dar išleidžiamų gerų poezijos knygų.

       Nemunas
       2006 07 20