Accessibility Tools


       Kęstutis Navakas. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

       K.Navako knyga „Gero gyvenimo kronikos“ – tai bandymas įveikti gana netolimą, vos dešimties metų laiko distanciją ir savo pasakojimo kalba atverti prieš dešimtmetį egzistavusią erdvę, sukurti savotišką jos kroniką. Pats autorius „Gero gyvenimo kronikų“ kūrinių žanrą įvardija kaip „bohemiškas esė“. 


       Kronikos, parašytos bohemiškomis esė... Vos perskaičius tokį kontrastą, užmezgama žaidimo intriga: kaip kronikų aprašomasis, apžvalginis stilius, bus jungiamas su bohemiško gyvenimo ekstravagancija ir nemaldoma gyvenimo aistra. Lauki įdomaus, žaismingo skaitymo. Susišauki kelis savo literatūrinėje patirtyje pasislėpusius kontekstus: J.Kunčino „Tūlą“ kaip lietuviškos bohemos gyvenimo kroniką, prisimeni bytninkus, Jack‘o Kerouac‘o „Kelyje“ – tekstus, kurie padeda susikurti bohemiško rašymo stilių, kuris ne tik pasakoja įvykius, bet asmenišku kalbėjimu sulieja autorių su kuriama realybe. 


       Kartu neišleidi iš akių ir kronikų „šalto“, fiksacinio, boheminiam rašymui priešingo, stiliaus. Pasiruoši „Gero gyvenimo kronikose“ laviruoti tarp dviejų šių savo susikurtų kontekstų ir keli klausimą: ar K.Navakui pavyks sukurti originalią sintezę. 


       Pats autorius, siekdamas palengvinti skaitymo žaidimą, geranoriškais duoda skaitymo gaires: „Šios bohemiškos esė rašytos 1994-1996 metais. Tai būtina prisiminti, nes anie nuostabūs laikai, regis, jau negrįžtamai praėjo, sykiu su komerciniais kioskeliais. Visgi, tekstuose susiduriame su anų laikų realijom, išnykusiom kavinėm bei parduotuvėm, kadaise vykusiais vakarais bei festivaliais. Rašiau ne apie tai, kas ten vyko. Apie tai, kas vyko šalia to, už to, netgi vietoj to“. 


       Nedaug yra populiarių šiuolaikinės lietuvių prozos autorių, kurie taip geranoriškai kviestų skaitytoją dialogui. Dažniausia tekstai, kritiko-humanisto žodžiais tariant, paliekami neribotai „skaitytojo savivalei“ ir „fiziologizmams“, kaip S.Parulskio ar J.Ivanauskaitės prozoje. „Neišmintinga kuistis ir knebinėtis kiekvieno savo fiziologinio taško plotelyje, rašytojui kaip aukščiausią siekinį išpažįstant privačius potyrius ir ekshibicionizmą. Perskaičiusi tris pirmąsias Sigito Parulskio esė iš naujos knygos „Miegas ir kitos moterys“, nutariau tolesnį skaitymą atidėti žiemai, kai gal mažiau ilgėsiuos bendruomeniškų dalykų“ – piktinasi J.Sprindytė, ir iškart nudžiunga, sutikus K.Navaką, kuris, anot jos, priverčia suvokti, „kaip pasiilgai kažko paprasto ir linksmo, kaip yra įgrisęs daugumos protestas prieš normalias būsenas ir legalias formas. 


       Pastabus susimąstęs stebėtojas leidžia byloti pavidalams ir daiktams – mansardai, stalui, optikos prietaisams, kišenėms, fotografijoms ir net kavoje tirpstančiam cukrui (šelmiška šypsena ir atida daikčiukams mena Jurgio Kunčino „šortus“ – trumpus esiukus, tik Navako poetika rafinuotesnė; jam sekasi formuluoti originaliai, elegantiškai, tiksliai)“. Keista, kad kalbėdama apie rafinuotą, melodingą kalbėjimą, kritikė į pozityvus nesugrąžino S.Parulskio, kuris yra vienas ryškiausių kalbos virtuozų, sugebančių subtiliai sakinį pripildyti savo patyrimu, bet ne taip, kad visos jo mintys patirtis atsiskleistų sakinio melodijoje, jis kuria taip, kad sakinys tiesiog gražiai skambėtų. 


       Autorius S.Parulskio kūriniuose tėra tik ranka, diriguojanti kalbos orkestrui, nekuriančiam skambesy tiesos, nepretenduojančiam į didelę prasmę, bet sakinio skambesy prakalbinančios liūdesį, vienatvę ar džiaugsmą, kurį gali tiesiog pajusti, visai nebūtina daryti iš jo išmintingas išvadas. Palyginę tris pirmąsias ir tris paskutiniąsias „Miego ir kitų moterų“ esė, rasime tą patį turinį, tas pačias temas, tačiau kalbos melodija išduoda paskutiniųjų dirbtinumą, prievartinį konstravimą, tuo parodydamos pirmųjų trijų unikalų melodingumą. 


       Taigi ne autoriaus idėjos yra šiuolaikinės prozos esmė, o teksto kalbos namai. Man, kaip kritikui-diletantui, neteigiančiam, kas yra išmintinga, o kas ne, nesugebančiam teksto fikcija kompensuoti žmogiško dialogo stygiaus, trūksta ne vertybines hierarchijas restauruojančių kūrinių, o tokių šiuolaikinės literatūros tekstų, kurie sunaikindami autorių, suteigia galimybę paties skaitytojo patyrimui susilieti su meistriškai išgryninta teksto kalba ir šiame mistiniame susiliejime leidžia patirti dažnai netgi neverbalizuojamą skaitymo malonumą. 


       Tokiame vertinime nėra kitų suvokimo mediumų tik kalba ir jos kuriamas imanentiškas teksto pasaulis. Visi kontekstai – vertybiniai, istoriniai, literatūriniai tėra prielaidos, kurių absoliutinimas represuoja tekstą, versdamas ne išgyventi kalbą, bet joje ieškoti (ne)išmintingo ir (ne)vertingo kalbėjimo, kuris (ne)išmintingas yra tik to diskurso viduje. Toks vertinimas užsveria duris betarpiškam kalbos pasaulio patyrimui.


       Kontekstai tampa kalbos mediatoriais, savaip transformuoja jos erdvę ir nukreipiantys į ideologizuotą prasmę. Taigi yra atviras ir uždaras teksto kalbėjimas: atviras leidžia kalboje ištirpti pačiam skaitančiajam, uždaras – leidžia autoriui išsakyti save, bet neleidžia išsiskleisti skaitytojo patyrimui. 


       Nepasiduodamas simpatijoms autoriui, jo autoritetui ir komentarų apie savo tekstus įtaigai, prieš skaitydamas priėmiau prielaidą, kad „Gero gyvenimo kronikose“ nėra K.Navako pasaulio, esu tik ir tekstas, kuris tuoj bus užpildytas mano skaitymo patirtimi. Jeigu mano patirtis neišsiskleis, jei jausiu barjerus, trukdančius mėgautis stulpeliais (taip tekstų žanrą įvardija autorius), juos įvardinsiu kaip uždarus. Man jie po skaitymo ir buvo uždaryti. Bohemos aistringo kalbėjimo, kurio laukiau vos perskaitęs autoriaus komentarą, nesuradau, o pusiausvyros tarp bohemos aistros ir metraštininko šaltumo, mano manymu, „Gero gyvenimo kronikose“ autorius nesukuria nė vienoje iš trijų dalių. 


       Pirmoji knygos dalis Baltojo vyno puslapiai ­– tai nuolatinės pastangos kalbinant daiktus, atskleisti savo išgyvenimus („Kava nėra gėrimas. Kava yra ritualas, vienas pasaulietinių mišių elementų“ (p. 12), „Tačiau mansarda moka gyventi. Tai, jog ji yra viršum žemės, beveik Semiramidės sodų aukštyje, rodytų ją esant atskirą, atsiribojusią nuo pirmojo aukšto <...>“ (p. 22), „Rūbai akivaizdūs, jie daug akivaizdesni už žmones. Žmonės slepiasi juose, kaip vanduo kriauklės čiaupe“ (p. 27). Autorius perspėja, kad Baltojo vyno puslapiuose „nuotykis nebe toks ranka pačiupinėjamas“. Perspėjimas yra visiškai pagrįstas. Įspūdis šioje knygos dalyje išgaruoja kalbos fragmentiškume: vis bandoma užkalbinti daiktą, padėti per juos prabilti savo patirčiai, tačiau daiktai vis tyli. 


       „Tušti kambariai, šešių lempučių sietynai, matyt, nuėjo į rūsį agurkų. O kol kas galime patyrinėti rožines sienas ir gausią kambario gipsatūrą. Kažkur čia turėtų kabėti paveikslas, vaizduojantis Kristų Alyvų kalne, o ant stalo stovėti su vaza su lipdytom rožėm, nupurkštom pulverizatorium. Grįžta šeimininkai (kur agurkai?) ir iš akių matosi, jog taip ir yra. Kažką šnekasi <...> Užuolaidų užuolaidos, gali ligi valiai tyrinėti jų audinį, raštą, sučiurinimo laipsnį <...> tai jis, ilgai lauktas langas, paauglio svajonė. 


       Miegamajame stovi šalia lovos susišukavusi(!) blondinė <...> (p. 19) – tokių epizodų, kuriuose prišokama prie daikto, bandoma priversti jį priimti save ir atskleisti tą subjektyvią patirtį, kuri užgimsta žvilgsniu, delnais ar lūpomis palietus jo paviršių, „Gero gyvenimo kronikose“ yra gausu. Tačiau dažniausia daiktai tik paminimi, fiksuojami, kad kalbos įrankiu būtų apibūdinama erdvė, giliau jos taip ir neatveriant. 


       Sakiniai slysta daugybės realybės detalių paviršiais, neprasibraudama į jų savastį, nesuteikdama gyvybės, sustingdydami juos lakoniško išvardijamo fragmentuose: „Interjeras čia dar elementarus: rašomasis stalas, lova be kojų(kojos netelpa, net staigiau atsisėdusioje lovoje įmanoma kakta numušti lempą), dvi etažerės su knygom bei draugų šizofrenikų dovanotom vazelėm, keli plakatai ant sienų ir Claudios Schiffer nuotrauka <...> Sienos gelsvos, lubos baltos, vėliau ant jų nusėda tūkstančio žvakių suodžiai <...>“ (p. 22). 


       Detalių gausa nupiešia kambario vaizdą, tačiau skaitant labai sunku jausti jo keliamą nuotaiką, nepajunti, ką sako jame išdėstyti daiktai ir detalės. Kalbėjimas iš tiesų tampa abstrakčiu bandymu perteikti savą įspūdį, tad autoriaus perspėjimas dėl baltojo vyno puslapių įspūdžio neapčiuopiamumo yra pagrįstas: skaitytojas nepatenka į magišką kalbos pasaulį.


       Žinoma, jei priimtume autoriaus pasiteisinimą ir atleisime šį nedidelę abstrahavimo nesusipratimą, save galėtume priversti daiktų erdvę atverti, tačiau tai visai ne tas pats, kai pati erdvė atveria save ir priima skaitytoją. Taigi autoriaus pasiteisinimą atmesime, jam neatleisime ir savęs neprievartausime racionaliu noru iškvosti iš teksto apibrėžtą prasmę, kurios savo patyrimo receptoriais nejaučiame. 


       Darome autoriui nepalankią išvadą: baltojo vyno puslapiuose autoriui pritrūksta bohemiško aistringo aplinkos išgyvenimo, kronikų aprašomasis stilius ir autoriaus atsainus požiūris į erdvę (jis tik stebi, bet neišgyvena), sterilizuoja įkvėpimą, todėl daiktas lieka vienišas, užgožtas kitų, neatsiskleidęs, išprovokavęs mintį, kuri neįgavusi konkretesnio patyriminio krūvio skaitytojui virsta abstrakcija. Apie tik ką įvykusį pasakojimą šioje dalyje primena tik užsilikę faktai, kad Balzacas gėrė daug kavos ir turbūt nuo jos mirė, Gogolis rašė iš dūmų, zooparkas, atidarytas 1938 metų liepos pirmą dieną, neįsileidžia šunų, o Efese yra netikras šv. Jono kapas.


       Raudonojo vyno puslapiai taip pat balansuoja ant aistringo pasaulio išgyvenimo ir šalto, atsainiai ironiško jo vertinimo. Iš pradžių tai pasirodo, kaip įdomus žaismingas pasakojimas, tačiau einant iš vieno kūrinio į kitą ir randant tą patį „bohemišką siužetą“ – vyksta paroda, konferencija ar kitas kultūrinis renginys, žodžiu – menininkų susiėjimas, jis apibūdinamas keliomis ironiškomis frazėmis, įvyksta keistas nutikimas ir epilogas – vaišės prie stalo, alkoholis, girtos kalbos ir estradinė muzika – tokia nuolat pasikartojanti nuotykių formulė, tampa slogia monotonija. Ten nebuvus, nepatyrus, nejaučiant simpatijos autoriui, intriga ir išgyvenimas nėra stiprus. 


       Atkaklus bandymas skaitytoją įtraukti į bohemiškų nuotykių sūkurį, aprašant įvairius renginius ir Lietuvos menininkus (D.Kajokas, R.Šerelytė, J.Kunčinas, A.Marčėnas, S.Parulskis ir kt.), dažnai baigiasi jo suerzinimu dėl atsainaus autoriaus požiūrio į erdvę be saviironijos (autoironija pastebima, bet autoriui, kaip metraštininkui, vis dėlto svarbiau nupiešti kito komišką portretą nei savąjį): „Tenka cituoti Tautvydos prisipažinimus, išsakytus toje tortais nutaškytoje salėje. Autorei labai artima S.Michelkevičiūtė, daug metų fotografavusi vyrišką kūną. 


       Tautvydos poezijoje kūnas irgi vyriškas (rizikuoju vėl taip apibūdinti, nors Amerikoje už tai gavau barti ir mušti), nors su tam tikru koketiškumu. Koketiškumas moteriai tarsi kvepalai. Kai per mažai – dar neužuodi, kai per daug – jau neužuodi. Po autorės, jos eiles skaitė aktorius P.Venslovas, o aš išėjau parūkyti. Aktoriai apskritai yra simpatiški ir išsilavinę žmonės, tik jiems beskaitant suvoki, jog ne poezijos klausaisi, o galvoji, kaip ten jiems tas liežuvis pakabintas. 


       Po visų skaitymų Tautvyda, it koks Mikutavičius, pakviečia visus valgyti Kristaus kūno ir gerti Kristaus kraujo. <...> Kristaus kraujo apstu, vietų per mažai, E.Masytei šalta, D.Teišerskytė šalia kibiro raudonų tulpių šnekasi su jaunu dekadentu <...“ (p. 79-80). Susidaro įspūdis, kad autorius neprisijaukino kalbos arba pasidavė kronikų aprašomajam stiliui; kalba galbūt leidžia išsiskleisti Kęstučiui Navakui, realizuoti savus užslėptus tikslus, bet skaitytojas regi tik nuotykį, kurio išgyventi kalboje nepajėgia, jis pamato tik juokingus menininkų portretus. 


       Galbūt „Gero gyvenimo kronikų“ autorius žaismingai erzina kolegas rašytojus, gal švelnia ironija „suvedinėja sąskaitas“, tačiau Raudojo vyno puslapiuose akivaizdu, kad jo kaip metraštininko-vertintojo talentas tikrai didesnis nei bohemiška aistra aplink vykstančiam gyvenimui, kurią randame pirmuose J.Kunčino „Tūlos“ sakiniuose: „Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Gal todėl tokia trumpa, svaigi ir vientisa – mano meile, kuri nebegali nei ko prarasti, nei ko užkariauti“. 


       Iš „bohemiškų esė“ laukiau tokio pat „kunčiniško“ aistringos gyvenimo to adoracijos, išsiskleidžiančios gyvenimo aistra ir žavėjimusi savo kuriama realybe, o suradau daugiau ironišką realybės vertinimą. Deja, šioje knygoje kronikos sterilizuoja tekstą nuo bohemiškos aistros gyventi „autsaiderio“ gyvenimą, palikdamos netgi ne ironišką pasakojimą, bet sąmoningai atsainų realybės vertinimą, kuris turbūt, autoriaus nuomone, turėtų kurti žaismingą atmosferą, tačiau, mano manymu, paklaidina skaitytoją. Distanciją tarp savęs ir teksto jis gali įveikti tik slaptu susitarimu su autoriumi. Vis dėlto šių eilučių autoriui „Gero gyvenimo kronikų“ elegantiškas ir šmaikštus pasakojimas dažniau pasirodo ne kaip bohemiškumas, gyvas ir talentingas savos patirties įgyvendinimas kalboje, bet tik kaip ne itin intriguojanti kronikos (aprašomojo rašymo) stilizacija.


       Nuomonė nepasikeitė ir svaiginantis Kristaus kūnu Žaliojo vyno puslapiuose. Šį skyrių galima pavadinti skaitytojo kalbinimu, apmąstant telefonų knygos simbolius (p. 138), įvairių tautų vardų sudarymo principus (p. 139), atliekant nuodugnią „sekso lietuviškai“ analizę (p. 144) ir kitaip reflektuojant pasaulį. Kai kurie stulpeliai užkalbina savo originaliu šmaikštumu, kaip Romasio gyvenimo credo: „Žemę valstiečiams – loveles lovelasams“ ir Jolitos A. B. C. paieškos (p. 177) ar Don Žuano perkėlimas į Lietuvą: „Ir ką tokiam deseksualizuotam krašte veikti Don Žuanui? Žaisti skryniuką?“ (p. 175). 


       Vis dėlto kalbos sąstingio būsena išlieka ir šioje dalyje, kartu iškeldama ir pirmųjų dviejų dalių kalbos stagnacijos priežastį: „Gero gyvenimo kronikose“ trūksta tylos. Nutylėjimas yra būtinas teksto pasaulyje egzistuojančiam daiktui prakalbinti ar ironiškam įspūdžiui sustiprinti. Kai viskas yra paaiškinama ir išaiškinama, skaitymas praranda bet kokį nuotykį. Kiekviename tekste tyla yra unikali, ji priklauso tik jo pasauliui, sukuria unikalią erdvę žodžiui virsti kūnu, leidžia žodžiui įsimbolinti mintį, per daiktą, reiškinį ar nuotykį paversti ją materija ir sudirginti skaitytojo patyrimo receptorius 


       „Gero gyvenimo kronikos“ pasiduoda kronikų aprašymams, dažnai perpildo tekstą autoriaus samprotavimai ir komentarai (Žaliojo vyno puslapiuose tai ypač akivaizdu: „Visi autoriau serga didybės manija. Temperatūra nuo to nekyla, tačiau tik dėl to, kad mūsų tekstai laiku pataikė į laikraščių taikinius, tarsi kokie antibiotikai į vargšių bacilų sankaupas. Tokiais tie laikraščiai ir būtų laikomi, jei spausdintų ne mus, net ne mūsų draugus, o kokį kaimo mokytoją, nučiurintam portfely asmeniškai pristačiusį dešra bei silkėm kvepiančius rankraščiu <...> Žinom apie ką jie visi rašo. Apie silkes. Silkes! Juk apie tai nerašoma! Juk tai ne rašiniai, ne proza tai ir ne poezija, juk tai gyvenimo nuoplaišos rakštys, panagės. Geriausiu ir retai pasitaikančiu atveju – žinutės, anotacijos, skelbimai. Pala. Pala. Skelbimai. Skelbimų apstu <...>“ (p. 159-160). 


       Autorius užgriozdina tekstą savo kalba, detalių gausa, ir neleidęs vienam sakiniui išsiskleisti, peršoka prie kito, o kadangi pats autorius kartu nesusilieja su ta aplinka, netgi kaip matėme save išskiria, toks šokinėjimas iškart sutrikdo skaitytoją: nėra nei tylos, subrandinančios žodį, nėra ir tos bohemiško bandymo susitapatinti su „skurdžia realybe“, kuri iškart žodžiui suteikia savitą tik tame tekste egzistuojantį atspalvį, tai ką šis kalbos fragmentiškumas reiškia, pagal kokius ryšius jį turime vertinti? 


       „Gero gyvenimo kronikose“ šmaikšti ir žaisminga kalba neįsileidžia skaitytojo, norinčio patirti pasakojamų įvykių emocijas ir jausmus. Pirmoje dalyje nesusikūrusi tylos erdvė, neleidžia susilieti daiktui ir žodžiui, skaitytojas lieka tik kaip pasyvus stebėtojas; raudonojo vyno puslapiuose nuotykiai monotonišku kartojimusi suerzina skaitytoją, o po pirmųjų dviejų dalių nesėkmingų bandymų užmegzti dialogą, pokalbis neužsimezga ir Žaliojo vyno puslapiuose: lieka ta pati šmaikšti, bet neįtraukianti kalba. 


       Taip ir lieka neapčiuopta, kas vyko vietoj to, už to ar šalia to. Nebent iš pagarbos garsiam rašytojo vardui galima imti ir sutikti, kad papasakoti įvykiai buvo daugiau nei nuotykių istorija, o pasakojimo kalba – daugiau nei pasakojimo instrumentas. Bet štai šių eilučių autorius, nemyli autorių, jis myli tik tekstus, kurių skaitymas blyksi neįprasta intelektualine patirtimi. Perskaičius „Gero gyvenimo kronikas“ visiškai nesvarbu, kas vyko už, prieš, vietoj to, netgi ar tai apskritai vyko, nesvarbu ar tai fikcija, ar realybė: jei fikcija – neįtikinama, jei realybė – neįsikūnijusi kalboje tiek, kad galėtum jausti jos substanciją tekančią per žodžius, sakinius ir pastraipas. Šių eilučių autoriui buvo užrakintos „Gero gyvenimo kronikų“ kalbos namų durys. 


       * Esu Mindaugas Grigaitis. Gimiau 1983 m., taigi esu visiškas kritikas-diletantas. Autoriai ir mano kritikos kritikai mano jauną amžių gali visada pateikti kaip sau palankų argumentą (aš dėl to nesupyksiu, bet tikrai nusišypsosiu). Esu pora kritikos (ne tik literatūros) straipsnių publikavęs Šiaurės Atėnuose, neužilgo Nemune turėtų pasirodyti ir mano parašyta Herkaus Kunčiaus romano Nepasigailėti Dušanskio recenzija. Skurdi ši kritiko-diletanto bibliografija. Gal kiek keista ir jo literatūros kritikos „tekstofilinė“ koncepcija – „nemylėti“ autorių, atsiverti tik tekstui ir skaitymo malonumui. Kas mėgsta skaitymo žaidimą ir priima teksto siūlomas taisykles – supras.

       kamane.lt
       2006 03 16