Poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas (2007) Kęstutis Navakas 2008 m. rugpjūčio pabaigoje išleido antrąją esė knygą „Du lagaminai sniego“. Prozininkė Giedra Radvilavičiūtė apie šią knygą atsiliepia taip: „Jos aromato pagrindas: nepagaminamos dirbtiniu būdu melancholijos aiškiaregystė, išgauta iš natūraliai pūvančio, termitų graužiamo sandalo šerdies; aštriai skaudi atminties bergamotė; aukščiausiose lingvistikos „alpėse“ distiliuotas sąmojo čiobrelis; poetizmais išsišakojanti elegantiška gardenija – augalas, turintis pretenzijų į ūksmingą didžiulį sodą. Kai perskaitysite šią knygą, stovėdami gyvenimo kryžkelėje ar gatvių sankryžoje daug kartų pūsite į vos vos atgniaužtą kumštį norėdami atgaminti jos palikto bučinio skonį“. O poetas ir eseistas Rolandas Rastauskas irgi negaili pagyrų: „Mažųjų daiktų apologija metamorfoziškuose Kęstučio Navako tekstuose virsta didžiąja literatūra: ten, kur ką tik šmėžavo S, staiga nušvinta XL ar net XXL. Degtuko liepsna tampa neonu ir atvirkščiai: neono gyslelė – degtuku“.


        Pats autorius savo knygą pristato penkiais trumpais punktais:
        1. Rašiau ją trejus metus, bet yra čia ir senesnių tekstų.
        2. Jos žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors tų esė diapazonas: nuo reportažo iki novelės.
        3. Daug kas buvo spausdinta „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“ ir kitur, tačiau daugelis tekstų naujai suredaguoti arba perrašyti.
        4. Šia knyga aš pasitikiu. Kaip ir jos skaitytojais.
        5. Du lagaminai sniego. Tai tekstus siejanti metafora. Kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti.

        Taip pat jūsų dėmesiui siūlome šviežią K. Navako interviu. Knygos autorių kalbino „Kauno dienos“ žurnalistė Vaida Milkova (kaunodiena.lt). Į klausimus K. Navakas atsakė internetu.

        - Kodėl "Du lagaminai sniego"?

        - Kaip rašau knygos viršelyje, "tai tekstus siejanti metafora, kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti". Įdomu tai, kad yra ir tekstas tokiu pavadinimu, tačiau iš knygos jį negailestingai išmečiau, atrodė per silpnas. Liko tik pavadinimas.

        Knygą sudaro paskutinius trejus metus mano rašyti nepoetiniai tekstai. Jie apibūdinti kaip esė, bet rasime čia ir reportažą, ir novelę. Pirmasis knygos skyrius būtų filosofinis, antrasis - asmeninis, o trečiasis - kelioninis. Knyga kiek rimtesnė nei anksčiau išėjusios "Gero gyvenimo kronikos", tačiau labai rimtas būti aš nemėgstu. Todėl ir čia rasite viso ko.

        - Iš tiesų jaučiate, kad lieka mažiau talento, meilės, žmonių ir gyvybės?

        - Žmogus bei jį supantys dalykai neišvengiamai sensta, miršta arba baigiasi. Apibendrintai pasakykime: keičiasi. Viena vertus, tai įdomu, kita vertus - tragiška. Labai prisirišu prie to, kas yra, net seną stalą man sunku išmesti, nekalbant apie žmonių bei gyvenimo formų pasikeitimą. Visąlaik aš viena koja praeity - renku senus filmus, vinilines aštuntojo dešimtmečio plokšteles, visokius menkniekius, liudijančius man tai, kas buvo, tad ir žvelgdamas į tai, kas tebėra, žinau, kad tai irgi baigsis, pasikeis, išnyks. Savaime tai nėra tragiška, juk vietoj vienų dalykų atsiras kitų, nebūtinai blogesnių. Bet va, kartais taip norisi stovėti sau perone ir moti nuvažiuojančiam traukiniui. Nes kai moji, traukinys važiuoja lėčiau.

        - Rašote apie jaukų marginalumą, įgyjamą kūrėjų, kuris gali būti iškeičiamas į kažką kita. Jaučiatės marginalas? Jei taip, į ką tą jauseną norėtųsi iškeisti?

        - Kūrėjai vis dar padejuoja dėl to, kad nebėra tautos šaukliai bei vedliai. Gal taip būtų ir neblogai, bet šaukliai bei vedliai geriau tegu būna mirę kūrėjai. Maironis, Brazdžionis & Co. Gyvas kūrėjas turi būti amžinas autsaideris, nelabai jaukus, nelabai patogus. Jei kūrėjas visiems patinka, kažkas čia ne taip. Tad ir marginalumas, buvimas pakraštyje, yra natūrali kūrėjo laikysena. Nebūtina mosuojant kūju ardyti visuomenės pamatus, ydingi pamatai patys suirs, tačiau būti gerai suteptu sraigteliu toje visuomenėje labiau tinka aptarnavimo sferos darbuotojams. Beje, tarp kūrėjų irgi nemažai tokių esama. Pavardės pačios lipa ant liežuvio, bet - tsss.

        - Vienoje esė klausiate: "O kaip tai atrodo, kai žmogui gera gyventi?" Manote, kad laimės pojūtis kuriantiems žmonėms, menininkams svetimas apskritai, ar vis dėlto išdrįstumėte prisipažinti: "Buvau, esu laimingas."

        - Knygoje aprašyti keli konkretūs momentai, kai jaučiausi laimingas. O juk turbūt esu laimingas ir tada, kai nesijaučiu. Ko tam reikia? Visai nedaug. Pamilti pasaulį ir pajusti jo ypatingą grožį bei prasmę. Žinoma, save suvokiant kaip to pasaulio dalį. Tada kiekvienas krintantis lapas kris tobulai. Be abejo, nėra viskas taip idiliška, menininko darbas - sunkus ir nervingas, o tai skaldo asmenybę ir harmonijos pojūtį. Bet matydamas akivaizdžiai sudirgusį bei nuolat piktą menininką dažniausiai matau ir tai, kad dėl to kalti ne jo darbai ar profesija, o kokie nors asmeniniai kompleksai, kurių daugelis turime.

        - Esė "Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį?" nagrinėjate paraleles tarp gėrimo ir rašymo, alkoholio poveikį kūrybai. Jūsų kūrybai alkoholis irgi yra turėjęs poveikį?


        - Alkoholis gali turėti poveikį ne kūrybai, o jos nebuvimui. Niekas nerašo girtas, nes rezultatai, kaip sakoma, nors nusišauk. Ir visgi alkoholis kūrėjo gyvenime dalyvauja, kartais su fatališkom pasekmėm. Geria visokių profesijų žmonės, tačiau niekad nebūna taip, kad geriantys statybininkai pastatytų namą "apie alkoholį".

        O geriantys rašytojai tokių tekstų parašo ir geriantys dailininkai nutapo paveikslų. Gal todėl čia ta alkoholio aureolė tarp kūrėjų? Ir dar dvi priežastys. Viena: jiems dažniausiai nereikia arba "nelabai reikia" į darbą, galima pagerti. Antra: jie laisvi ir dažniausiai azartiški žmonės, kaip sakoma, "be stabdžių". Tačiau situacija pamažu keičiasi, ir keičiasi į gera. Geria kūrėjai vis mažiau. Apie tai rašau ir knygoje, kur sakoma paprastai: sykį per dvi savaites gerti tinka, sykį per dvi savaites negerti - ne.

        - Visuomenė K.Navaką pažįsta kaip poetą, eseistą, vertėją, žmogų, pristatantį naujas knygas, "Kauno dienos" rubrikos "Kitoks žvilgsnis" autorių. Valdemaras Kukulas kažkada stebėjosi: "Kiek tų Navakų po Kauną šlaistosi? Ar jie kada nors susitinka? Pasikalba akis į akį?" Iš tiesų, kiek tų Navakų ir ar jie kada susitinka?


        - Kukulas gali taip sakyti, nes jis tai tikrai vientisas ir vienas - kaip Puntukas. O aš visokiais galais užsiimu, kitaip nuobodu. Jei mokėčiau, gal ir operas su simfonijom rašyčiau, labai gerai, kad nemoku. Tuo tarpu tą, ką galima padaryti tekstu, aš ir mėginu daryti. Visokiom formom bei žanrais. Tų formų bei žanrų daugėja, o ateity dar daugės. Klasikas sakė, jog nėra blogo žanro, išskyrus nuobodų. Manau, jog nė vienas jūsų minimų Navakų nuobodžiojo žanro nekultivuoja. Jei kuris nors mėgintų, kiti jį pasmaugtų šilkinėm virvelėm.

        - Pristatant naujas knygas, reikia manyti, nemažai jų ir perskaitote. Ar tai neišblaško? Juk kuriant reikia atsiriboti nuo svetimų minčių.

        - Stengiuosi perskaityti ar nors paskaityti visas vertas dėmesio knygų naujienas. Per mėnesį tokių atsiranda dvylika-penkiolika. Žinoma, kad toks dalykas trukdo ir rašyti, ir net gyventi. Kažkoks konvejeris. Tačiau knygos kaip narkotikas. Keikiuosi, nuolat trenkiu jas į kampą, tačiau kas savaitę nuolankiai grįžtu su nauju knygų maišeliu ir ligi paryčių kankinu savo naktinę lempelę. Mielai skaityčiau tai, ką noriu, o ne kas išleidžiama, tačiau esu jau pernelyg intoksikuotas. Jei neperskaitau naujienų, prasideda vadinamosios "lomkės", nuo kurių vaistai neišrasti.

        - Esate (buvote?) Kauno bohemos dalis. Dabar jos atstovai sparčiai išeina Anapilin. Ką Kaunas su jų išėjimu praranda?

        - Tai labai tragiška miesto realybės dalis. Su jais miestas praranda labai gerus, tikrus, talentingus žmones, turinčius ypatingą laisvės pojūtį, galinčius būti laisvės ambasadoriais. Dažniausiai jie vienaip ar kitaip sudega dar ir dėl to, kad miesto dvasia juos atstumia. O be tikrosios meninės bohemos miestas yra skurdus, nevisavertis, kaip dabartinė Laisvės alėja, pilna neveikiančių parduotuvių. Žinot, kiek joje jų? Dvidešimt viena.

        - Prieš kurį laiką nusikirpote plaukus, nebeliko ūsų. Bohemiško K.Navako nebeliko?


        - Bohemiškumas - tai labiau vidinė nuostata nei plaukai ar ūsai. Nuostata liko. Nors nebesilankau baruose bei daugybėje kitų vietų, kur kadaise lankydavaus (visas dešimtasis dešimtmetis buvo toks), mano gyvenimo stilius pakankamai laisvas bei kūrybingas, o tai reiškia - bohemiškas. Bohemiškumą suprantu kaip opoziciją rutinai arba tam pačiam nuobodžiui. Kartais nueinu ten, kur vynas bei laisva dvasia liejasi laisvai. Tačiau metais bėgant nuotykiai vis labiau darosi vidiniai, tą dažnai visiems kartoju.

        - Su žmona, savaitraščio "Nemunas" žurnaliste Audrone Meškauskaite, auginate trimetį sūnų Gabrielių. Navakas šiandien - šeimos žmogus, mylintis vyras ir tėtis?

        - Mūsų šeima irgi savaip laisvūniška. Kiekvienas turim po savo kambarį, kur galioja kiekvieno mūsų tvarka, kiekvienas turim savų pomėgių, įpročių ar silpnybių, kurias kiti privalo gerbti. O šiaip - puikiai visi trys sutariam, nors esam ir neišpasakytai skirtingi. Tiktai mažutis Gabrielius neiškenčia be savų komentarų, bet negi ant tokio trupinėlio pyksi.

        - Ir - beveik banaliai pabaigai: ko tikėtis iš jūsų ateityje - poezijos, prozos ar dramos?

        - Dar šį rudenį išeis mano eilių rinktinė "Stalo sidabras", kur rasite visus per dvidešimt metų parašytus ir publikuoti vertus eilėraščius. Po to esu pažadėjęs pjesę lėlių teatrui. Lapkričio pradžioje atstovausiu Lietuvai tarptautiniame Tokijo poezijos festivalyje. Dar po to turiu du konkrečius projektus, kurie mano bandomų įsisavinti žanrų sąrašą esmingai papildys. Žinoma, kad konkrečiau čia jums nesakysiu. Patys atspėkit.

        2008.08.29.