Išėjo pas Aukščiausiąjį galbūt seniausias amžiumi Lietuvos rašytojas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs užjūriuose, keliasdešimties knygų autorius Juozas Kralikauskas. Per tą emigraciją jis nuolat ilgėjosi Lietuvos, ypač savo gimtosios tėviškės.
Į šį pasaulį rašytojas atėjo 1910 m. spalio 22 d. Kareivonių kaime, Žiežmarių valsčiuje, Trakų apskrityje, smulkių ūkininkų, teturėjusių vos septynis hektarus priesmėlio žemės, šeimoje. O ta žemelė turėjo išmaitinti net septynias burnas. J.Kralikauskas nepaprastai mylėjo savo tėviškę ir kiekviena proga tai pabrėždavo. Daugelyje pokalbių su kolegomis rašytojais, literatūros kritikais ir žurnalistais J.Kralikauskas nedvejodamas minėjo: „Esu buvęs daugelyje nuostabių vietovių: istorinėse, garsiose, įžymiose, stulbinančiose. Bet man stebuklingiausia ir svarbiausia viena vienintelė – mano TĖVIŠKĖ. Ji – žemės vidury, pasaulio centre. Joje pradžių pradžia, giminės gyvenimai, duona, grikiai, medus ir kapai. Esu jos apkerėtas nuo pat palaimingos vaikystės. (…) Mano gimtasis kaimas buvo tarp Vilniaus ir Kauno, netoli Trakų, prie pat demarkacinės linijos. Motina gimdė daug vaikų, kurie vis mirdavo. Kai gimiau aš, ji pasižadėjo, jei liksiu gyvas, pėsčia nunešti mane į Vilnių prie Aušros vartų. Pažadą įvykdė, visus 40 kilometrų ėjo basa…“ Beje, rašytojo mylima motina, artėjant antrajai bolševikų okupacijai, ir išlydėjo jį į ilgą emigraciją. Štai ką rašė rašytojas: „Aš žinojau, kad komunistai pasiliks ir prasidės teroras. Bet prieš tai, kai Kaune jau girdėjosi patrankų šūviai, nulėkiau pas savo mamą. Ji buvo tokia darbšti, tokia gera, tokia šventa… Klausiu: „Mama, ką man daryti?“. – „Ką tau širdis kalba?“. Mūsų pirkioje buvo du šventi paveikslai – Marija su septyniais kalavijais širdy ir Nazarietis, apvilktas palaidine iki liemens, o ant galvos erškėčių vainikas. Ir veidas… Veidas visas kruvinas. Mama atsiklaupė taip, kaip klaupdavosi ten kiekvieną vakarą, ir pasimeldusi sako: „Bėk iš čia sūnau, bėk, ir kuo greičiau. Taip kalba mano širdis, taip aš supratau besimelsdama“. Ir aš išbėgau“.
1928 metais J.Kralikauskas baigė Kauno S.Daukanto mokytojų seminariją, 1931-1932-aisiais mokėsi Karo mokykloje, vėliau mokytojavo, o 1940 metais baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1942-1944 metais dirbo gimnazijos direktoriumi. 1944-aisiais pasitraukęs iš Lietuvos dirbo lietuvių gimnazijos Visbadene ir Kaselyje direktoriumi. Nuo 1948 metų gyveno Kanadoje, kur dirbo aukso kasyklose. Tą darbą rašytojas įvertino kaip darbą ir gyvenimą Dantės „Pragare“. Laisvais sekmadieniais rašytojas visą laiką rašė. Per tuos dvejus sunkaus darbo metus jis parašė romaną „Urviniai žmonės“. Vėliau apsistojęs Toronte rašytojas ten išgyveno iki pat savo grįžimo į Lietuvą. Gyvendamas Toronte ėjo įvairias pareigas Kanados lietuvių kultūros fonde, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės reikalų valdyboje.
Ypač daug skaudžių išgyvenimų suteikė rašytojui penkios kelionės į okupuotą Lietuvą. Pirmasis apsilankymas po 31 metų okupuotoje Lietuvoje 1975 metais. Štai kaip jis apibūdino tuos apsilankymus 1991 metais pokalbyje su poetu, publicistu ir eseistu Robertu Keturakiu: „Nei gimtinės, nei tėvų kapų aplankyti neleido. Tik šitai pergyvenęs tegali suprasti, kaip dėl to nyku ir skaudu! Koks dar niekad nepažintas širdies sopulys. (…) Jeigu būčiau prigludęs prie motinos kapo, kuriuo būdu, kaip ir kam būčiau pakenkęs? Jeigu tėviškės kapinėse būčiau pasiėmęs nuo jos kauburėlio saujelę smėlio? Per marias ir dunojus svarbiausia – aplankyti gimtinę bei tėvų kapus, septynis smėlingus hektarus ir aukštąjį pušų kalnelį. Bet ir trečiąsyk – į tėviškę nevalia. Griežtai apribota: tik Vilniuje, pusdienį Kaune ir dvi dienas Maskvoje. Į tėviškę, į kaimą – ne, ne! Ir baigta, nors tu jam ožio ragu triūbyk. O Maskvoj – net dvi dienos. Ne Maskvoje gi mane kadai vygelėje lingavo. Ne Maskvoj buvo tėvų septyni priesmėlio hektarėliai, kurie maitino septynias burnas… Kaune nušiurpau prie Vytauto bažnyčios. Langai lentom užkalinėti, pasieniuose šiukšlės ir šukės, užrakinta didele geležine spyna lyg geležine rupūže. Nors rėk! Ir koks begalėtų būti dar baisesnis likimas man brangiųjų seminarijos ir universiteto draugų, profesorių, buvusių bendradarbių gimnazijos mokytojų ir mokinių, gyvuliniuose vagonuose brutaliai ištremtų į Sibirą, į bado ir šalčio mirtį. O kuris dar pargrįžo iš tų baisybių – tik išsunktas, suluošintas su košmariškais atsiminimais. Perlaužiau bandelę – gi vidurys pilnas brolių kraujo! Nieko panašaus nėra dar buvę Lietuvos istorijoje…“
Gal todėl rašytojo kūryboje net keliolika romanų, kuriuose atsispindi reikšmingi tautos būties etapai. Keli romanai skirti Mindaugo epochai: „Titnago ugnis“ (1962), „Mindaugo nužudymas“ (1964), „Vaišvilkas“ (1971), „Tautvila“ (1973), „Mindaugas“ (1995), „Mindaugo kapas“ (2000). Taip pat parašė istorinius-biografinius romanus - „Martynas Mažvydas Vilniuje“ (1976), „Įkaitę Vilniaus akmenys“ (1979). O „Po ultimatumo“ (1980) ir apysakoje „Vėlinės“ (1988) pasakojama apie 1940-1944 metų įvykius Lietuvoje. Savo kūrybos koncepciją bei savotišką autoanalizę J.Kralikauskas pateikė knygoje „Ąžuolai piliakalnyje: devynių istorinių romanų gelmenys ir problemos“ (1984). Bene geriausiai J.Kralikausko kūrybą išnagrinėjo, įvertino irgi visai neseniai mirusi mūsų literatūros kritikė E.Bukelienė savo monografijoje „Juozas Kralikauskas“ (2002). Rašytojas už nuopelnus Lietuvai ir jos vardo garsinimą pasaulyje 1999 metais buvo apdovanotas DLK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.
J.Kralikauskas buvo didelis rašytojas, patriotas ir mąstytojas, nepaprastai mylėjęs Lietuvą. Grįžo visam laikui į Tėvynę 1994 metais. Štai kokiais žodžiais rašytojas įvertino savo grįžimą Lietuvon: „Mama, jau parėjau! Kur tu? Ma-ma! Nei mėlynų akių, nei ratelio, nei kuodelio… Atsišaukė tik gegutė, pati viena gedula. Ir nebe sode, ne gražuolėje vyšnioje – vienišoj liepoj“.
Rašytojas neberado gimtinėje tėvų sodybos. Tebuvo išlikusi tik liepa. Dar būdamas užjūryje J.Kralikauskas džiūgavo atgimimo metais, Sąjūdžiu, tautiniu prisikėlimu. Štai ką jis tada rašė: „Lietuvą – atgal lietuviams. Teisybės ir laisvės link! Lyg milžiniškas sprogimas, vulkaninis išsiveržimas, užtvankos pralaužimas, betgi ne stebuklas. Sąjūdis prasidėjo, brendo didžiose skriaudose ir paniekinime, kaupėsi sunkioj priespaudoj ir kentėjime ilgai. Dieve mūsų, per ilgai!“
XX amžius, 2007 m.