Kralikauskas JuozasJuozo Kralikausko laikas pradėjo tiksėti 1910 m. spalio 22 d. (senuoju stiliumi spalio 9 d.). Nemažai svarbių įvykių Juozo Kralikausko gyvenime susiję su Kaunu: tai jo tapsmas pedagogu, rašytoju, meilės reikalai.

Trumpai pasimokęs Kauno „Aušros” gimnazijoje (atėjo į jos 5-ą klasę), 1928 m. pabaigė Simono Daukanto mokytojų seminariją Kaune (buvusią „Saulės” namuose, dabar Savanorių pr. 46) ir tapo provincijos pradžios mokyklos mokytoju (1928 m. Trakų apskr. Šilonių, 1929 m. Žiežmarių Nr. 1 pradžios mokyklose bei 1930 m. Surgantiškių pradžios mokykloje vedėju ir mokytoju). Kaimo vaikas grįžo prie savo šaknų, tačiau vargu ar to norėjo ir šitą savo būtį suprato kaip laikiną: svarbiausia nenusivilti ir neprarasti orumo. Savo šaknų, tiesa, jis niekada neišsižadėjo, nuoširdžiai teigdamas, kad jį traukia gimtinė, kaimas. „Puskapis patarimų jaunam kaimo mokytojui”, atspausdintas “Lietuvos mokykloje” (1933, rugsėjo 30, Nr. 11–16, p. 263–274), liudijo ir jo susigyvenimą su aplinka, ir tuo pačiu nostalgiją Kaunui.

Atsivėrę platesni horizontai traukė sugrįžti, jo dvasia jau buvo Kaune su Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos leidžiama „Lietuvos mokykla”. Novelėse, spausdinamose šiame žurnale, jautėsi ne tik pomėgis istorijai, lietuvių kalbai, atviras požiūris į mokyklos problemas ir moksleivių gyvenimą, bet ir niekuo nepaaiškinama nostalgija. 1931 m., tikriausiai šios nostalgijos vedamas, J. Kralikauskas karo mokyklos aspirantas, tačiau su kariuomene gyvenimo nesusiejo ir 1932 m. vėl išvyko į provinciją. Nostalgija Kaunui nepaleido. 1934 m. Ukmergės apskr. Veprių pradžios mokyklos mokytojas pateikė prašymą į Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos (tos pačios, kuri leido „Lietuvos mokyklą”) pradžios mokyklą Kaune, įsikūrusią Ateitininkų rūmų antrame aukšte (tuo metu Laisvės al. 3b, dabar Laisvės al. 13). Patenkinus prašymą apsigyveno Aukštaičių g. 15 / Aušros g. 25 (dabar Aukštaičių g. 21 / Aušros g. 25), 8 bute, kur su pertraukomis gyveno iki 1944 m., kai pasitraukė į Vakarus.

1934 m. J.Kralikauskas dar aktyviau bendradarbiavo „Lietuvos mokykloje”. Tai buvo vaisingiausi jo bendradarbiavimo šiame žurnale metai. Žinoma, buvo ir kitas, mažiau pastebimas, J.Kralikausko bendradarbiavimas „Lietuvos mokykloje”, būdamas redaktoriaus pavaduotoju, dažnai būdavo faktiškuoju žurnalo redaktoriumi.

1937 m. pabaiga svarbi jam kaip rašytojui. Novelės iš moksleivių gyvenimo, kurių dauguma buvo spausdinta „Lietuvos mokykloje”, sugulė į prieštaringai, bet visumoje teigiamai įvertintą knygą „Septyni kalavijai” (Kaunas, 1937). Kitas novelių rinkinys „Sidabrinė lapė” dienos šviesos taip ir neišvydo, liko tik knygos apmatai ir ištraukos, išspausdintos laikraštyje „XX amžius” (1939, liepos 21, p. 5–6; liepos 22, p. 6-7).

1938 m. naujas iššūkis – J. Kralikauskas tampa M. Pečkauskaitės privatinės gimnazijos, išlaikomos tos pačios Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos, įsikūrusios Ateitininkų rūmuose, jaunesniuoju mokytoju bei studijavo VDU HMF lituanistiką (baigė 1940 m. VU HMF filologijos skyriaus lituanistikos specialybę). Gimnazijoje mokė lietuvių kalbos, taip pat turėjo istorijos pamokų. Tais pačiais 1938 m. vedė Feliciją Verbavičiūtę (1939 m. pagimdžiusią dvynukus, kurių vienas mirė 1941 m., o pati Felicija – 1942 m.). Studijuodamas susidomėjo psichologija ir parengė jos vadovėlį, išleistą jau kaip psichologijos mokslo paveldą atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje (1993). Susidomėjimas psichologija turėjo pradėti naują jo gyvenimo etapą – darbą aukštojoje mokykloje („Psichologijos įvadas” rengtas kaip disertacija, planuojant palikti J. Kralikauską dėstyti universitete psichologiją), tačiau dėl šeimyninių aplinkybių 1941 m. vėl tenka vykti į provinciją, inspektoriumi Vilkaviškio gimnazijoje.

1941 m. rugpjūčio mėn. J.Kralikauskas sugrįžta į Kauną ir tampa švietimo sistemos valdininku (nuo 1941 08 15 iki 1942 01 15 vyr. referentas švietimo vadyboje, 1942 01 15 – 04 01 inspektorius gimnazijoje), tačiau vadybinis darbas atsietas nuo mokyklos gyvenimo jo netraukė. 1942 m. jis priėmė naują iššūkį – tapo Kauno X gimnazijos (įsikūrusios tuo metu Vilniaus g. 2, dabar Vilniaus g. 29 / J.Jablonskio g. 2, VDU Teologijos filosofijos fakulteto senosios patalpos) direktoriumi, gavęs mokytojo laipsnį, mokė šioje gimnazijoje lietuvių kalbos ir filosofijos pradmenų. Pravertė ir psichologijos žinios iš rengto psichologijos vadovėlio.

Būdamas direktoriumi jis akcentavo nuoširdesnio ir kolegiškesnio bendravimo būtinybę, priedermę būti korektiškiems tiek gimnazijoje, tiek už jos ribų, netoleravo kolegų neetiškų pasisakymų, nepagarbos savo mokymo įstaigai. Mokyme priešinosi sustabarėjimui, netoleravo abejingumo, nedisciplinuotumo tiek moksleivių, tiek kolegų elgesyje. Etiką siejo su estetika ir ypatingą dėmesį skyrė moksleivių (ir pedagogų) aprangai. Kaip ir daugumas direktorių buvo priverstas raginti moksleivius viešiesiems darbams bei barti pedagogus dėl didelio nepažangių ir pašalintų iš gimnazijos skaičiaus.

Direktoriavimas Kauno X gimnazijoje ir užbaigė J. Kralikausko Kauno laikotarpį, tačiau jo neužvertė. Tai liudija ir jo romanas „Po ultimatumo”. Emigracijoje buvo vienas iš tų, kurie siekė palaikyti ryšius su sovietine Lietuva, nors tais ryšiais ir buvo nusivylęs. Atsiskleidęs kaip istorinių romanų rašytojas, lenktyniavo su Jurgiu Gliauda, kuris gaus daugiau literatūrinių premijų (gavo jas net 7). Tai buvo J.Kralikausko pripažinimo laikas, nors taip pat nestigo kritikų, nusodinančių jį nuo romanų “ant bangos” sosto.

Atskiros knygos vertas J.Kralikausko sugrįžimas į Tėvynę. Tai laikas paženklintas Gedimino 5-o laipsnio ordinu ir vienatve (nes sūnaus Virgilijaus, palikto Lietuvoje, 1944 m. pasitraukus į Vakarus, J. Kralikauskas kažkodėl nepripažino ir su juo nebendravo), Gerontologijos centro Vilniuje kasdienybe ir aktyviu darbu iki pat mirties. Juozo Kralikausko laikas sustojo 2007 01 25, bet liko mūsų atmintyje ir joje ima tiksėti kiekvieną kartą vis naujais proginiais akcentais.

 

Kauno apskrities viešosios bibliotekos informacija, 2010 m.