marius katiliskisKiekvieną naujai pasirodžiusį dailiosios prozos veikalą, ypač jei to veikalo autorius yra debiutantas, lydi sunkus, širdį užgulantis jausmas ir paslėpta viltis: o gal šį kartą ir nereikės prisiminti seno anekdoto, kad mūsų dailiosios prozos atžalyne tebesiaučia piktasis amaras, kad neatsiranda naujų ir gaivalingų talentų, kad mūsų proza gyvena iš senųjų bei vyresniųjų rašytojų sukrauto kapitalo. Šio nepasitikėjimo priežastis yra dažnas nusivylimas. Vadovaujantis artimo meilės principais, o ne literatūrinės kritikos normomis, aišku, būtų galima vaižgantiškai džiaugtis kiekviena naujai pasirodžiusia knyga vien dėl to, kad pasirodė. Bet kad mokėtum džiaugtis nors ir silpnu dalyku ir vis tiek būtum teisingas, reikia pačiam būti Vaižgantu. Per sunki, rodos, šiandien mums būtų vaižgantiškoji meilė, nes mes nebesame herojai, kaip jis, ir nebesame anos didžiųjų kovų epochos žmonės. Dėl to klaidingai mano visi tie, kurie ir šiandien naudoja vaižgantiškąjį optimizmą, nepagalvodami, kad gal dabar ir Vaižgantas kitaip kalbėtų.
Tūlas recenzentas, vertindamas naujai pasirodžiusią knygą, suranda, kad ir kompozicija esanti nebloga, ir stilius sklandus, ir tematika aktuali ir patriotiška – žodžiu, veikalas priimtinas. Toks recenzentas be galo gerbia vidutiniškumą. Jo kriterijai ir reikalavimai yra vidutiniški. Tačiau jis užmiršta vieną pagrindinį dalyką, būtent, kad ir įvykdžius įmanomai visus teorijos rašytojui keliamus uždavinius veikalas gali būti silpnas, bereikšmis, nieko nauja neatnešantis. Ir atvirkščiai: netobulai įvykdęs teorinius reikalavimus kūrinys gali rodyti aiškų literatūrinį talentą, nes teorinių žinių anksčiau ar vėliau gali įsigyti kiekvienas, o su talentu gimstama. Aš dėl to ir manyčiau, kad visuomet reikėtų pabrėžti klausimą, ar rašytojas atneša ką nors nauja bei originalaus. Teorinis pasiruošimas rašytojui yra savaime suprantama būtinybė, kaip statytojui mokėjimas naudotis darbo įrankiais. Tačiau vieni stato katedras, kiti – paprasčiausias pašiūres.
Katiliškis priklauso prie tokių rašytojų, kurie maža dėmesio skiria teorijai ir rašo įgimtais gabumais tesinaudodami. Dėl to jo knyga daugeliu atžvilgių nėra tobula, tačiau aiškiai liudija autorių turint stiprų beletristo talentą. Vertindamas Prasilenkimo valandą (Albinas Marius Katiliškis, Prasilenkimo valanda: Novelės, Schweinfurt: Liudas Vismantas, 1948) nenorėčiau prie atskirų dalykų nagrinėjimo sustoti. Man rodos, bus daug įdomiau mesti bendrą žvilgsnį į naujai pasirodžiusią knygą ir jos autorių.
Katiliškio novelės turi stiprų gyvenimo pagrindą. Tuoj matyti, kad autorius turi labai daug emocinės medžiagos, turi daug ką pasakyti. Tačiau šitoje medžiagos gausybėje išryškėja ir visos formalinės spragos. Iš anksto galima tvirtinti, kad autorius savo kūrinių ilgai nelaiko dirbtuvėje, nešlifuoja, neduoda atsiklojėti, bet dar šiltus atiduoda skaitytojams – tesižino! Didžiausi ir labiausiai akysna krintantys netobulumai yra veiksmo trūkumas ir per didelis verbalizmas. Autorius nesuvaldo savo giliai lyrinės prigimties, nesivaržydamas reiškia jausmus, paleisdamas ištisas savo lyrinių išgyvenimų upes. Šitas lyrinis ir žodinis netaupumas ardo kompozicinį planą ir stabdo veiksmą. Šia prasme Katiliškis daro tradicinę mūsų beletristikos klaidą – veiksmą aukoja lyrikai.
Kad ir kaip paradoksiškai skambėtų toks pasakymas, vis tiek reikia pripažinti, kad šis lyrinis verbalizmas yra mūsų dailiosios prozos didžiausias priešas. Net tokiam kolosui kaip Victor Hugo žodinis netaupumas bus pakišęs koją kopiant į amžinybės kalnus. Panašių nuodėmių yra pridaręs ir mūsų jau minėtas Vaižgantas. Kartais jis taip smarkiai įsišnekėdavo savo aukštaitišką dūšią beliedamas, kad net savo pagrindinę temą užmiršdavo. Meno kūrinys egzistuoja visumos darna. Konstruktyviniu požiūriu nepateisinamos puošmenos, nors jos būtų ir labai gražios, negailestingai brauktinos kaip nereikalingas balastas. Korintietiškos kolonos brangakmeniais nepagražinsi.
Katiliškio lyrizmas yra įdomus kaip emocinė žaliava, rodanti autoriaus sugebėjimą save išreikšti. Jo žodis turi daug natūralios jėgos, sodrus, sultingas ir labai organiškai reiškiąs autoriaus emocijas. Tik, sakau, nesaikingai vartojamas, dažnai nepasiekia tikslo. Viena yra visiškai aišku: Katiliškis gali. Iš čia duodamos citatos galima įsitikinti, kaip nuotaikingai Katiliškis moka atkurti išgyventos tikrovės objektus, nudažydamas juos širdį dilginančia melancholija ir ilgesiu:
Girstulės tiltas sudundėdavo po arklio kanopomis, ir aš šokdavau iš vežimo ir lipdavau išklerusiais laiptais malūno vidun. Šaukdavau kiek išgali gerklė, karstydamasis iš vieno aukšto į kitą, kabinėdamasis ant dulkinų ratų ir ašių. Aš dainuodavau, kad išgirstų visi mano atvykimą, o malūnas keleriopai didino mano balsą ir dundėjo seni ir gudrūs jo įtaisymai. Aš išsikišdavau pro langą pačioje pastogėje apžvelgti iš viršaus sėdybą. Sukdamasis vandens ratas, atkišęs sutręšusias mentes, be darbo mirko vandenyje, kuris plovė žvyrą ir sugriautos tvankos akmenis. Aidu atsiliepdavo geltoni, mėlyni ir žali laukai, ir tirštai tamsi sodo lapija, vešli, kaip rūtos garbana, ir skardūs Girstulės krantai. Medžioklinis Augusto šuva Ziūrys jau laukdavo, tupėdamas prie durų, iškoręs liežuvį ir galvą pakreipęs. Unkšdamas šokdavo man ant krūtinės, ir aš turėdavau nusitverti jo didelių ausų, kad neparvirsčiau („Paskendusi vasara”, p. 7-8).
Ši iškarpa daug pasako. Bet kai tokių iškarpų per daug, novelė tampa pernelyg statiška. Statiškumui atsverti reikėtų arba stipraus idėjinio turinio, arba aštrios problematikos.
Knygoje aiškiai išsiskiria dvi kryptys: impresionistinė ir realistinė. Impresionistinė kryptis dominuoja, nors Katiliškis yra neapsirinkamai stipriausias realistinėse novelėse („Tylus sniegas”, „Šulinio istorija”, „Nuobodžiu krantu”). Impresionistinio pobūdžio dalykuose jis yra gaivalingesnis, bet mažiau originalus. Retkarčiais padvelkia Hamsunu ir Akurateriu. Hamsuniškumo žymių yra personažų santyky su tikrove, charakteriuose ir vaizdavimo būde. Tai parodys ši citata:
Aš neturiu rūpesčių, kurie slėgtų mano dvasią. Draugai senai mane apleido – net ir tie, kurių prieraišumu nebuvo galima abejoti. Tarp mūsų laikėsi retas jaunų žmonių tarpe abipusio pažinimo jausmas, be mažiausios egoizmo priemaišos. Ir kada kalbu apie draugus, senus ir buvusius draugus, lenkiuosi jiems, kupinas dėkingumo. Jie apleido mane pačiu tikruoju laiku, pajutę, kad vienatvė man tinka geriau, negu gaištis atsibodusiuose žaidimuose.
Aš neturiu ir giminių: nei tolimų, kurių jungties niekad negalėčiau išskaičiuoti, nei artimų, kalbančių ta pačia motinos tarme. Tas reikalas pradėjo krypti nežinia kur, sužinojus seserį gyvenant kažkur pačioje šiaurėje. Aš paruošiau dovanėles ir pasileidau kelin. Ir, artėdamas ton vieton, atgaivinau paveikslą jaunos mergaitės, ilgom kasom su studentiška kepuraite, kuklios ir svajingos, liūdnom mūsų šeimos akim. Ji buvo ištekėjusi ir augino sūnų, gražų vaikiūkštį. Mano svainis nešiojo akinius, kas labai tiko jo užsiėmimui – vartyti bylas ir storiausius kodeksus. Savo darbą ir laiką jis tvarkė griežtai nustatytais ir apgalvotais nuostatais. Sesė atrodė linkusi į nutukimą, ir kažkoks tingumas reiškėsi jos judesiuose. Taip. Ačiū. Jie gyvena labai paprastai („Prasilenkimo valanda”, p. 49).
Akuraterio Samdinio bernioko vasaros atgarsių užtinkame „Paskendusios vasaros” ir „Nuošalaus šventadienio” novelėse.
Realistiniuose dalykuose Katiliškis, kaip jau sakėme, yra originalesnis ir stipresnis. Jo atvejis paremia vieno žymaus mūsų kritiko tezę, kad lietuvio rašytojo kelias iš impresionizmo į realizmą esąs ne tik natūralus, bet dargi išeinąs į naudą pačiam rašytojui. Tik be reikalo autorius kai kur įveda kasdieniškąją aktualiją. Sakysim, „Ponios kiaulytės galas” yra parašytas labai sąžiningai. Viskas stipriai sumegzta, išlyginta, bet vis dėlto jame esama per daug laikino elemento, senstančio, kaip laikraštinė medžiaga. Aktualija virsta „amžina” tik tuomet, kai aktualioje kasdienybėje rašytojas sugeba įžiūrėti didžiųjų epochos idėjų apsireiškimą arba yra lemiamos reikšmės įvykių liudininkas. Trumpai tariant, realizmas neturėtų pavirsti vadovėline sąvoka. Nėra reikalo grįžti prie Žemaitės. Realizmas galėtų būti suprantamas ir kaip objektyvi vidinės autoriaus realybės išraiška.
Katiliškis turi ryškų prozininko talentą. Vienur jis pasirodo esąs geras pasakotojas („Nuobodžiu krantu”, „Nutolusi meilė”), kitur geras psichologas ir buities vaizduotojas („Tylus sniegas”), dar kitur įdomus stilistas. Tačiau daug kur pirštu prikišamai trūksta disciplinos, sąmoningai viską tvarkančios rankos, ir to momento, kurį pradžioje charakterizavome kaip būtiną ir savaime suprantamą. Autorius turėtų neužmiršti, kad šių dienų beletristas yra nelyginant koks mokslininkas. Jis turi ne tik gerai pažinti vaizduojamąją medžiagą, bet ją su mokslininkišku kantrumu įvaldyti. Nepakanka čia vien talento. Spontaniškai išgyventa medžiaga dar nėra meno kūrinys. Jai sutvarkyti reikalinga sąmoninga statytojo ranka. Kad pastatas nesugriūtų, į sienas neturi patekti nė viena blogai išdegta plyta, šiuo atveju – nė vienas blogas sakinys. Net ir toks milžiniško talento rašytojas kaip Gustave Flaubert ištisas dienas išsėdėdavo prie vieno žodžio ar sakinio.
Galima būtų autoriui prisakyti ir nemaža komplimentų, iškelti tik gerąsias jo knygos ypatybes, blogąsias negirdomis praleidžiant. Bet kam būtų iš to naudos? Tūlas prisimintų šios dienos sąlygas ir tvirtintų, kad šioje recenzijoje keliami reikalavimai per dideli. Reikalavimų sumažinimas kiekvienu atveju reikštų nepasitikėjimą autorium.
Šis mano griežtai kritiškas žvilgsnis į Katiliškio knygą, priešingai, yra ne tik pasitikėjimo autorium, bet ir puoselėjamos vilties ženklas. Ir ta viltis jau gana sena. Autorius juk nebėra grynas debiutantas, nors atskira knyga iki šiol nieko nebuvo išleidęs. Kai prieš keliolika metų Katiliškis, tuomet dar Albinas Vaitkus, išspausdino Naujojoje romuvoje pirmuosius savo kūrinius, jau tada jis atkreipė daug kieno dėmesį kaip nauja ir daug žadanti pajėga. Ir šiandien būtų galima tvirtinti: jei Katiliškis ateity žengs didžiausio pasipriešinimo kryptim, t.y. turės pakankamai beletristui būtino atkaklumo ir tolstojiškos kantrybės, skaitytojams neteks juo nusivilti.
1948
Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Niliunas Temos ir variacijos