Elena Bukelienė. Juozas Kralikauskas – rašytojas auksakasys (2002)

Kralikauskas JuozasŽymus lietuvių išeivijos prozininkas, daugelio isto­rinių romanų autorius Juozas Kralikauskas (g. 1910) po pusės amžiaus grįžo į nepriklausomą Lietuvą su turtin­gu savo kūrybos bagažu. Jo knygose – ilgų dešimtmečių Tėvynės ilgesys ir meilė gimtajai žemei, jos žmonėms, kultūrai ir istorijai.

Rašytojo kūrybą karališkai apvainikuoja istorinė tetralogija iš Mindaugo epochos: „Mindaugas”, „Dinastijos žūtis”, „Tautvila”, „Vaišvilkas”.

Ši monografija apie Juozą Kralikauską ir jo kūrybą – tai tarsi pirmas tautiečių padėkos žodis ir atsiprašymas už tai, kad taip ilgai rašytojas turėjo laukti pripažinimo, savo Tėvynėje.

Elena Bukelienė

Įsipareigojęs dirbti aukso kasyklose, Juozas Kralikauskas apsistojo Kanados šiaurėje. Kasyklose išdirbo 23 mėnesius (1948–1949). Rašytojas drauge su keturiasdešimčia kitų išeivių iš Lietuvos „pasijuto lyg būtų atsi­dūrę kitoje planetoje”. Viskas tame atšiauriame žemyne atrodė taip nepažįstama, tolima ir svetima lyg antra mė­nulio pusė.

Sunkus, alinantis, pavojingas darbas po žeme amžinoje tamsoje teikė šiurpių, bet nepakartojamų, lie­tuviui niekada nepatirtų įspūdžių ir išgyvenimų. Nega­lėjo neprabusti kūrybinė vaizduotė ir paprasčiausias profesinis interesas, noras perteikti savo unikalią patir­tį, papasakoti tautiečiams apie tą nykų planetos tašką, kur iki to laiko lietuvis gal dar nebuvo įkėlęs kojos. Dar­bo sąlygos buvo primityvios, nes kasyklos senos, apleis­tos, šeimininkai nesirūpino jų modernizavimu, tik spaudė pelną iš pigios darbo jėgos – svetimtaučių išei­vių, baigiančių sunykti indėnų bei vietinių perėjūnų, vienadienių švaistūnų ir girtuoklių, bemat pra­geriančių visą savo už­darbį.

Rašytojui rūpėjo vi­sai kiti dalykai, tad savo centus jis galėjo taupyti, o išsiprašęs bendrabučio barakuose vienutės –rašyti, rašyti, rašyti... Per dvejus metus rašy­tojas užbaigė romaną „Urviniai žmonės” ir pasiuntė jį į Čikagos laik­raštyje „Draugas” orga­nizuojamą romano kon­kursą. Tačiau rankraštis dingo (drauge su ver­tinimo komisijos nario A. Vaičiulaičio portfeliu). Autoriui teko jį perrašyti iš juodraštinių fragmentų. „Urviniai žmonės” išėjo tik 1954 m. Išleido prie „Draugo” veikęs Lietuviškos knygos klubas.

„Literatūros Lankuose”, „Aiduose”, „Drauge” ir ki­tuose leidiniuose H. Nagys, P. Naujokaitis ir kiti kritikai geranoriškai, bet reikliai vertinę šią J. Kralikausko kny­gą, pastebėjo, jog autorius be reikalo ją pavadino ro­manu. Tenka sutikti, jog tai greičiau apysaka ar net me­muarai, kur vyrauja ne pasakojamasis, o aprašomasis, publicistinis stilius ir kur esama dokumentinei prozai, reportažui būdingo tikslumo ir išsamumo, kronikos nuoseklumo ir dalykiškumo, dienoraščio nuoširdumo ir dėmesio dvasiniams išgyvenimams. Atsiskleidžia aukso kasyklų gyvenimo kasdienybė. Tokio pobūdžio medžia­ga gal ir tiktų romanui, ji netgi labai įdomi, nes nauja, jeigu tik būtų „romaniškai” perteikta. Nėra vientiso siu­žetinio veiksmo, organiškų medžiagos jungčių, intrigos, individualių, išplėtotų charakterių, laisvo fantazijos skrydžio, polėkio, būtino grožiniam tekstui. Tačiau var­gu ar autoriui, įsiurbtam vaizduojamosios tikrovės ir lai­ko, buvo įmanoma išvengti empirikos ir pažiūrėti iš šalies į kasdien kuo nors netikėtu atsiveriančią svetimą ir baugią realybę. Distancija atsiras šiek tiek vėliau – jos poveikis jau matomas romane „Šviesa lange”. Pagaliau ir autoriaus kūrybinis sumanymas, jo sąmoningas apsi­sprendimas galėjo lemti kūrinio žanrinę specifiką, atsi­ribojimą nuo grynos beletristikos: norėta tiksliai ir sąži­ningai perteikti autentiško liudytojo akimis matytus ir paties išgyventus dalykus. Anot dr. J. Griniaus, apie „Urvinius žmones” galėtume pasakyti, jog „tai buvo kažin kas tarpinio tarp atsiminimų, reportažo ir vaiz­duotės kūrinio”.

1 Kralikauskas pav

Išėjus „Urviniams žmonėms”, buvo įvertintas J. Kralikausko talentas atskleisti reportažinio romano me­nines galimybes

Knygą sudaro Prologas ir penkios dalys. Dvigubai už kitas didesnė pirmoji dalis. „Per virvę ties bedugne” yra pati dokumentiškiausia. Tai išsami vienos dienos kronika – nuo prikeliančių žadintuvo garsų rytą septin­tą valandą iki grįžimo iš darbo ketvirtą valandą popiet.

Dvylikoje šios dalies sky­rių nuosekliai aprašyta viskas, ką pagrindinis romano herojus Morkus Budrys veikia: keliasi, eina pusryčių, specialio­je patalpoje rengiasi darbo drabužiais, lipa į keltuvo narvą, leidžiasi su visais į požemį; to­liau – smulki įrankių inventorizacija ir įspū­dingas darbo vietos –kraupių požeminių ur­vų aprašymas. Prasideda darbas: stipria vandens srove plaunamos juodo­jo akmens sienos, apdul­kėjusios po vakarykščio sprogdinimo; „antrasis uždavinys – išlaužyti pa­vojingus akmenis, įtartinai nukabusius gurvuolius, ku­rie sprogdinimo metu nevisiškai atskilo ir liko grės­mingai pakibę”. Susipažįstame su technologine darbo puse, bet įdomios žinios ir apie patį auksą: „Juodojo ak­mens masėje švytuliuoja balto kvarco sluoksniai. Šituose baltuose lyg cukrus sluoksniuose slypi auksas: medaus ramybėje, toli nuo pasaulio viešumos ir alaso. Tik ši­tuose baltuose: juodasis akmuo yra visiškai beauksis”.

Dabar jau ateina eilė gręžimo mašinai. Gręžiamos skylės, į jas dedami sprogmenys, susprogdinti akmenys jau kitų vagonėliais bus vežami ir iškeliami j paviršių. Pagaliau dienos darbas baigtas – „Ketvirtą valandą iške­lia grupėmis po dešimt”.

Antroje dalyje „Upė negali netekėti” jau kiti pa­grindiniai herojai. Autorius pasakoja apie meilę, kuri nepaiso jokių sąlygų ar nepalankių aplinkybių, ir pa­rodo du skirtingus pavyzdžius: idealios, romantiškos meilės ir – dramatiškos, nelaimingos, sugriuvusios dėl mylimosios, likusios Vokietijos DP stovykloje, neištiki­mybės. Yra čia ir trečia, tragiška, meilės istorija: indėnų mergaitę išprievartauja kasyklų darbininkas kanadietis, grubus primityvas, vargiai žmogumi vadintinas. Mer­gaitės sužadėtinio indėno kerštas mirtinas: jis nužudo skriaudiką, o jo primušta mergaitė pati nusižudo.

Šių istorijų veiksmas vyksta egzotiškos gamtos fone. Rašytojas išnaudoja patogią progą supažindinti skaity­toją su įspūdingu laukiniu, ledlaikius menančiu šiaurės peizažu. Štai tipiškas fragmentas:

Staiga pro medžius išvysta žemai miško ežerą, užda­rytą kalvų ir atsispindinčių viršūnių. Ežero pakrantėj ant skardžio yra jųdviejų pamėgtoji uola. Tamsiai pilka, vieto­mis kvarco, lyg nuo žiemos užsilikusio sniego, dėmėmis. Raukšlėtu, nuo saulės, vėjų ir lietaus visaip suaižėjusiu pa­viršiumi. Skardėti šonai aptekę čia gyvomis, čia jau nu­džiūvusiomis samanėlėmis. Iš raukšlių daiktais išaugusios gervuogės ir kadugiukai... (p. 92)

Kitų trijų dalių „Švininis raiteliukas”, „Šauksmas per Atlantą” ir „Šam-šy” pavadinimų prasmė tiesiogiai ar netiesiogiai nukreipta į paliktų namų prisiminimus. Tą patvirtina ir epigrafai:

Motina laužė rankas, verkė ir dainavo.

Kristijan Anderson

Pasišalinus nuo tavo veido, mano širdis neranda po­ilsio nei ramybės, ir mano darbas yra tiktai begalinis var­gas didžioje, be kranto, vargų jūroje...

R. Tagore

Sovijus palaidojo savo tėvą, bet tasai sūnui sapne pa­sakė, jog ten jam negerai.

Iš Malalos kronikos

Nuėjo jis toli, žiūri – ant marių kranto sėdi mažutis berniukas...

Pasaka

Šios dalys neturi vienos, visus fragmentus vienijan­čios temos. Prisiminimų dvasia sklando tarp eilučių, tik trumpom užuominom pasirodydama tekste, tačiau bū­tent ji įprasmina pasakojimą apie dabartį. Smulkesni ar stambesni skyriai lyg ir užpildo spragas, paliktas dviejų pirmųjų dalių. Skleidžiasi padriki kasyklų kasdienybės vaizdai. Gauname dar papildomos informacijos apie darbus požemio urvuose (lubų tvirtinimą, skaldos iš­vežimą ir pan.), apie vos ne kasdienes pavojingas situa­cijas, į kurias pakliuvę kasyklose dirbantys žmonės dažniausiai susižaloja ar net žūsta. Prireikia drąsos ir pasiaukojimo gelbstint nelaimės ištiktus draugus.

Bet štai ateina laisva popietė. Autorius kuria gyvus dialogus. Prieš saulutę susėdę lietuviai šmaikštauja, lai­do piktus ir nepiktus sąmojus, negailestingai aptarinėja vienas kito silpnybes. Visi laukia lėktuvo su spauda ir laiškais. Sulaukę skaito, dalijasi naujienomis; vienas liū­di dėl mirusio tėvo, kitas – praradęs mylimąją, trečias –nesulaukęs žinios iš artimųjų arba sužinojęs, jog jie iš­tremti j Sibirą. Ateina vakarienės metas. Po jos stovykla girtauja, lošia kortomis. Liūdnas, beprasmis buvimas. Tikrasis gyvenimas palikęs Lietuvoje. Veikėjų sąmonėje jis nuolat iškyla sapnais, prisiminimais, svajonėmis. „Sam-šy” – taip indėnų vaikai prašo išmaldos. Morkui Budriui tie alkani vaikai primena Lietuvoje likusį sūnų, apie kurio likimą jis ilgai nieko nežino. Knyga baigiasi Morkaus ir jo draugų išvykimu iš Pilkosios Rupūžės aukso kasyklų.

Romano protagonisto paveikslas neišplėtotas, frag­mentiškas. Jis net nepretenduoja į naratorius, dažname skyrelyje visai nepasirodo, tačiau juste juntame, jog bū­tent šis veikėjas sietinas su autoriumi ir yra romane lyg kokia visa reginti akis, moralinių vertybių atskaitos taš­kas. Gaila tik, kad šiam charakteriui trūksta meninės gyvybės, individualumo. Jis vienspalvis, jo balsas per­teikia sentimentaliąsias romano gaidas. Tačiau turime pripažinti, jog svarbiausia romano persona vis dėlto yra su pagrindiniu veikėju sietinas pasakotojas, kuriam rū­pi ne tik faktografija, ne tik egzotiškos aplinkos kolori­tas ir mimetinis tikrovės vaizdas. Atmetus sentimentalu­mą, subjektyvusis medžiagos klodas, pasakotojo balsas, rezonuojantis visos lietuvių bendruomenės išgyvenimų turinį, yra vertingiausia „Urvinių žmonių” savybė.

Jau „Prologe” skaitytojui įduodamas intonacinis ro­mano pasakojimo raktas:

Jų dvasios žaizdos nė kiek negijo. Nostalgija čia bu­vo dar net skaudesnė negu anose masinėse stovyklose. Te­bebuvo pasilikęs vis tas pats situacijos absurdiškumas, nes jie – kaip vėtros nulaužtos ir į naują vietą nublokštos ša­kos, (p. 10–11)

Ne objektyvusis pasaulis pats savaime, o jo sveti­mybės jutimas, kontrastas prarastos Tėvynės jaukumui vedžioja rašytojo plunksną ir lemia kalbėjimo pobūdį, buvimą ne čia ir dabar, o nuolatinį atminties budėjimą kituose erdvėlaikiuose.

Rodos, galėtume drąsiai teigti, jog subjekto jauseną lemia nužmoginta, bedvasė kasyklų realybė, požemio-kapo paralelė, tačiau lietuvio pabėgėlio išgyvenimai įgyja individualų, nepakartojamą turinį ne dėl to, kas yra, o dėl to, ko nebėra, ką jis jau praradęs. Dėl šios ap­linkybės tekste mezgasi netikėtos konotacijos, plečiasi prasmių laukas.

Pasakotojas-herojus tamsos karalystėje patiria stip­rių išgyvenimų, nuteikiančių filosofuoti. Įsiklausydamas į save, į savo vidines būsenas, rašytojas, psichoanalitikas ir intelektualas bando įvardyti herojaus potyrius ir juos apibendrinti. Sukuriama ištisa „tamsos filosofija”:

Aplinkui tamsu. Prieš tamsą visi lygūs: ir jis, ir indė­nas, ir akmenys... Ta bežadė tyla, žemės įsčios tyla... Kaž­kokia grėsmė skverbiasi į pat širdį iš tos glūdumos, iš tylos tamsoje... Keista jausti čia save. Argi tikrai esi kažkas at­skira nuo tos tamsos, atskira nuo tų uolų, akmenų ir už tė­vynę žuvusio? Kurčiame, juodame inertingume laikinas ir vienišas pasijunta Morkus. Per tūkstančius metų čia akme­nyje niekas nepakito. Nėra laiko, jis išnykęs. Yra tik išti­sinė naktis, niekad neateina diena, laikas sustojęs, už­tvenktas. Tik ten toli viršuj yra dienos, saulė, laiko ir oro atmainos. Laiką čia atsineša tik auksakasiai – minutinį, va­landinį laiką – ir išsikeldami su laikrodžiais jį vėl nusine­ša. Čia vis tiek pat, ar ten viršuj lyja, ar sninga, ar saulėtas vasaros vidudienis – vis ta pati drėgmė, vėsi, akmeninė naktis. Ten paviršiuj viršum visko yra laikas, kaip jūros dugne viršum visko yra vanduo. Ten viskas laike, kaip jū­ros dugne viskas vandeny. Ten laiko tironija. Visa istorija, tos tariamai reikšmingos datos ligi čia nepasiekė. Iš čia jos tokios tolimos lyg antikiniai mitai. Va, sėdi taip – aplinkui tyla ir tamsa. Ir atrodo – viskas visur sustoję, nekinta. Ro­dos, sėdi čia taip nei senas, nei jaunas – sėdi akmenyje tūkstančius metų... (p. 80)

Čia ir amžinybės dvelksmas, ir tikras laiko reliaty­vumo pojūtis. Iš tokios perspektyvos kitaip regima isto­rija ir trapus žmogaus buvimas, visa ko laikinumas. Dingsta noras sureikšminti netikras vertybes. Dar ne kartą knygoje rašytojas grįžta prie tuštumos ir sustoju­sio laiko motyvo, rasdamas vis naujų labirinto poveikio žmogui aspektų. Ypač pabrėžiamas žmogaus virtimas automatu, mašina, tuo tarpu dvasia merdi, yra tarsi pa­ralyžiuota, neturi galimybės ne tik plėtotis, bet ir palai­kyti elementarią gyvybę.

Prano Naujokaičio žodžiais tariant, „gera knygos savybė yra trumpas, vaizdus sakinys, taupus ir tikslus žodis”. Taip tinka pasakyti apie tas knygos vietas, ku­rios parodo rašytoją kaip gerą stilistą. Sunkiau jam sekasi su kompozicija, dėl ištęstumo kenčia ir stilius (at­siranda sentimentalumo, publicistinių fragmentų).

1989–1990 m. Toronte Juozas Kralikauskas per­rašo „Urvinius žmones”. Palieka maždaug trečdalį teks­to, pavadina apysaka „Urviniai”. 1993 m. ją išspaus­dina „Metų” žurnalas, o 1996-aisiais išleidžia „Vagos” leidykla.

Anoji jauno žmogaus knyga buvo rašoma kartu su gyvenimu, kuris čia pat pro petį žvelgė į rašantįjį, dik­tavo jam, kas vakar ar šiandien atsitiko, ir savo karš­tu alsavimu skatino atsiverti, išsisakyti, išlieti ilgesį ir skausmą. Kiekvienas judesys, kiekviena mintis atrodė svarbi ir reikšminga, nes degino rankas ir širdį. Kal­bėdamas apie save, autorius kalbėjo ir apie kitus, pra­radusius namus, artimuosius ir pačios egzistencijos prasmę. Apie lietuvius, kurie kasdien grūmėsi už savo gyvybę su akmeniu, grėsminga aplinka, žiauriais žmo­nėmis ir nė akimirką nenustojo svajoję apie namus. Už barako sienų vakarais girdėjosi graudi lietuviška daina. Pats rašymas apie tai stiprino dvasią, teikė jėgų ištverti.

Kaip pasikeitė rašytojo žvilgsnis į savo pirmąją stambiosios prozos knygą po keturiasdešimties metų?

Profesinė ir gyvenimiškoji patirtis padvigubėjo. Tuome­tiniai išgyvenimai, emociniai stresai nutolo. Nuo viso to jau buvo galima atsiriboti, žvelgti į anų dienų patirtj kaip į literatūrinę medžiagą. Per pusę amžiaus pasikei­tė ir pasaulis, o jame – ir lietuvis. Ne dėl egzistencinių aplinkybių, o dažniausiai tik dėl storesnės riekės jis šiandien palieka tėvynę ir nė varomas nenori j ją grįžti. Šiuolaikinis skaitytojas nėra nei naivus, nei sentimen­talus. Į tokį skaitytoją, kurį gali sudominti tik medžiagos naujumas, tik glausta, dalykiška, apibendrinta informa­cija, ir orientuotas apysakos tekstas.

Apysaka „Urviniai” – sutrumpintas ir racionaliai sutvarkytas romano „Urviniai žmonės” variantas. Teks­tas nėra naujas; bent jau mažai kas pakeista ar pridėta, siekiant paaiškinti, patikslinti istorines veiksmo aplin­kybes, vietos ir laiko spalvas. Išmesta viskas, kas karto­josi, neinformatyvu, nesusieta, sentimentalu. Atrinkta, suveržta, sukoncentruota medžiaga atrodo vientisesnė, rišlesnė. Įveiktas struktūros amorfiškumas.

Fragmentiškumas, kaip svarbiausias apysakos kom­pozicijos principas, suteikia jai kinematografiškumo bruožų. Pasikeitė pasakojimo ritmas ir intonacija. Lėtai tekančią, graudžią melodiją išstūmė dinamiškas veiks­mas, lakoniška, tiksli kalbėsena; vyrauja ne emocija, o mintis. Tie patys skaudūs praeities prisiminimai nauja­me kontekste atrodo nebetekę verksmingo jausmingu­mo, virtę būsenos apibendrinimu:

Praeitis – skaudi žaizda, lyg toli, betgi iš tikrųjų – pa­čiame vidaus centre. Kančia atsiminti, kančia svarbiausio nežinoti. Grasu dėl netikrumo: viskas tik gal? Penkeri me­tai – o tik vilties žiburėlis – gal?..

Vidiniai probleminiai mazgai ir apysakoje liko tie patys: prisiminimuose vyrauja biografiniai sūnaus, miru­sios žmonos, motinos vaizdiniai, o dabarties apmąsty­muose – egzistencijos beprasmybės („Urve – urve – urve – absurdiška čia smilkti diena po dienos”), žemės–požemio, gyvo–negyvo, dangaus–pragaro opozicijos:

Gyvybė negiliai į žemę nusileidžia. Tik žemelės pats paviršius gyvybe apkirbėjęs. Kur yra pragaras, klausia žmo­geliai, kur imsis vietos tokiom daugybėm piktžmogių? Ana kiek žemėje vietos – marios tamsybių. Ką žinai, kas ten giliau? Valiūnas anąkart sakė: velnias visada už aukso pe­čių. Kaip du baravykai: radai vieną, dairykis netoli antro, (p. 41–42)

Literatūros istoriką, skaitantį iš eilės abu variantus, keistai veikia antrajame variante pakeisti vardai ir pa­vardės. Atrodo, lyg rašančiojo ir skaitančiojo santykis su tekstu būtų susvetimėjęs, lyg „tikrosios” pavardės mas­kuojamos. Atidžiau įsižiūrėjus, pastebima tendencija paprastinti. Egzotiškos pavardės ir vardai keičiami po­puliaresniais, lietuviui įprastesniais ( Morkus – į Adomą, Izidorius Jacina – į Kostą Sabą, Lilė – į Dalią). Tačiau akivaizdi ir kita tendencija – simbolinimo, atsiremiant į Šventąjį Raštą, mitą (Minotauro ir Tesėjo motyvas), li­teratūrą (Rita pakeista į Laurą).

Išeivijoje rašytojas yra sukūręs ir keletą apsakymų. Trys priglausti prie apysakos knygoje „Urviniai”. Du iš jų, „Tamsžalės akys” ir „Akiduobės laukia prikėlimo”, nedaug atitolę nuo pirmojoje knygoje „Septyni kalavi­jai” vyravusios jaunų žmonių meilės problematikos ir poetikos. Novelė „Motina ir trys sūnūs” artima novelei „Septyni kalavijai”. Ji taip pat apie motinos kančią. Šis kūrinys parašytas karo metu, jis turėjo įeiti į rinkinį „Sidabrinė lapė”. Išeivijoje rašytojas jį atkūrė, ir 1951 m. jis buvo išspausdintas „Aiduose”. Autoriaus nuomone, pirmasis variantas buvęs stipresnis.

Novelėje vaizduojami vienos dienos įvykiai našlės kieme. Pirmoje kūrinio pusėje piešiamas motinos pa­veikslas, kuris išauga iki Lietuvos simbolio. Akcentuoja­mas jos pasaulėjautos archajiškas matristinis lietuvišku­mas, artimumas žemei:

Bet ją traukia daržas. Kiekvienas diegelis čia jos paso­dintas. Viskas čia šiųmečiai, šviežia, neseniai iš po rankų. Tyliai ir sparčiai auga iš žemės. (p. 97)

Akivaizdi paralelė tarp žemės ir motinos:

...žemė yra visų motina, visų motinų motina. Neiš­senkanti, nepavargstanti augintoja, (p. 97)

Gyva folkloro dvasia – trys sūnūs. Motina nieko daugiau netrokšta, „tik būti su savo sūneliais ir saulele”.

Tačiau jau novelės pradžioje nuskamba nerimo gaida, artėjančios nelaimės nuojauta: varnos „kranksi, gvoja, rėksmingai plyšoja” ir nusileidžia už kapinių. Pabrėžia­mas juodo–balto kontrastas: varnos šnara juodais spar­nais virš namų su baltomis langinėmis. Tris kartus tekste minima balta motinos skarelė. Pagaliau kulminacijoje – balti vyriausio sūnaus, vienintelio sveiko, marškiniai. Jie tampa gyvybės, drąsos, tiesos ir meilės, bet ir įkapių ženklu. Dingę iš motinos akių jie jau reiškia mirtį.

Išskirtinis motinos pasaulėjautos bruožas – katali­kiška dvasia, kuria persmelkta visa, kuo ji gyvena, prie ko liečiasi, dėl ko sielojasi. Savo žingsnius ji nuolat pa­lydi malda ir giesme. Varnos jai asocijuojasi su pikto­siomis dvasiomis, „kai po maišto prieš Dievą buvo iš dangaus metamos į pragarą”. Išgirdusi griaudžiant, ji „atsiminė Dievulio balsą nuo Sinajaus kalno”. Viešpats prisakė žmonėms nežudyti, nevogti, nekalbėti netie­sos... Tai tarsi užuomina, kad netrukus šios Tiesos mo­tinos kieme svetimųjų bus žiauriai pamintos.

Pati motina jaučiasi reikalingiausia aklajam sūnui („Dieve, dar ilgai neatskirk manęs nuo Luko”). Ir kiti vienodai brangūs, bet gal daugiau jai reikalingi negu ji jiems.

Apsakymo viduryje prasideda intensyvus siužetinis vyksmas, sukonkretinamas jo laikas ir veikėjai. Vyriau­sias sūnus, reikšdamas savo džiaugsmą, iškelia Lietuvos vėliavą – okupantai rusai bėga, sukurta sava vyriausybė, atstatoma valstybės nepriklausomybė. Tačiau bėgantis priešas – žiauriausias priešas. Jonas žūva. Jo vestuvės buvo numatytos už penkių dienų. Laukus skardena motinos rauda. Jai liko du sūnūs. Bet... vienas aklas, antras raišas... Tik Jonui priklausė giminės tęstinumas. Tik Jonas galėjo tęsti tėvo savanorio tradiciją. O kas dabar pakels sutremptą vėliavą?

Motinystės idėja čia praplečiama Tėvynės, jos Ne­priklausomybės idėja. Tai suteikia novelei platesnio skambesio, bet ir pakenkia – atsiranda deklaratyvumo, patetikos.

Atrodo, jog Juozui Kralikauskui lengviau paklūsta stambieji prozos žanrai, kur rašytojas nėra verčiamas sutilpti į meninės tikrovės fragmentą, o gali laisvai plė­toti apsibrėžtos visumos paveikslą bei sudėlioti jam svarbius prasminius akcentus.

„Šviesa lange” (1960 m.) – pirmas J. Kralikausko kūrinys, žanrine forma atitinkąs tradicinio romano modelį. Jame vaizduojamas vienos šeimos likimas. Veiksmo laiko ir vietos ribos neplačios – vieneri metai Kanados šiaurės aukso kasyklose. Trys pagrindiniai veikėjai – Domas Dainys, jo jauna gražuolė žmona Giedrė ir jos siekiąs Marius Kvedaras, žmogus be mo­ralinių skrupulų. Trys antraeiliai veikėjai – kasyklų darbininkas Charles, jo neištikima žmona Georgina ir eksklierikas Linas Alkaitis. Veiksmo foną sudaranti ka­syklų aplinka mums jau pažįstama iš „Urvinių žmo­nių”. Čia ji nebetampa vaizdavimo objektu, minima tik kaip Dainio sunkaus darbo vieta. Daugiau dėmesio ski­riama egzotiškai gamtai, kurioje vyksta Dainių šeimos drama. Išorinio siužetinio veiksmo nėra daug ir jis ne­komplikuotas. Iš Vokietijos pas vyrą atvykus Giedrei su sūneliu, jų namelyje nusistovi giedra – rami ir jauki kasdienybė. Deja, ją greitai sudrumsčia he­donistine „filosofija” be­sivadovaująs mergišius Marius Kvedaras. Sek­sualiniai smagumai yra tapę jo gyvenimo tikslu. Būdamas materialistas, nepripažindamas jokių dvasinių vertybių ir sąži­nės, jis veikia apgalvotai, tikslingai ir gudrumu kaip voras pagauna ne­patyrusias museles į sa­vo tinklą. Dabar tokia musele tampa Giedrė, nepajėgusi atsispirti ža­viam, neva įsimylėju­siam jaunuoliui. Tik pa­žeminta supranta savo klaidą ir prisipažįsta vyrui, kuris krikščioniškai jai atlei­džia. Kvedaras žūsta nuo išduotos meilužės Georginos rankos.

Toks ar panašus „meilės trikampis” ar du „trikam­piai” būdingi dažnam realistiniam romanui. Mūsų atve­ju autoriui jie reikalingi kaip vidinio veikėjų konflikto situacija, kurioje patikrinama ištikimybė krikščioniško­sioms vertybėms. Kvedaras yra lyg koks katalizatorius, padedąs atverti Georginos, Alkaičio, Domo Dainio ir svarbiausia – jo žmonos Giedrės dvasinius išgyvenimus.

3 Kralikauskas pav

„Šviesa lange” (1960) – pirmas J. Kra­likausko kūrinys, žanrine forma ati­tikęs tradicinio romano modelį

Taigi vidinis, psichologinis vyksmas, veikėjų moraliniai imperatyvai iškyla romane į pirmą planą. Ar Domas Dainys, sužinojęs apie žmonos neištikimybę, keršys savo priešui Kvedarui (yra galimybė net pasmerkti jį mirčiai) ir ar atleis žmonai? Romano konflikto esmę abstrakčiai galėtume apibūdinti kaip tamsos ir šviesos kovą, kurio­je šviesa įveikia tamsą. Tai pasakytina ir apie vaizduo­jamąjį pasaulį kaip visumą, ir apie atskirų romano vei­kėjų – Domo, Giedrės, Alkaičio vidinės kovos baigtį. Brutalus, agresyvios ir primityvios vyriškos jėgos perte­kęs kasyklų pasaulis priešinamas su maža krikščioniškų vertybių tvirtove, kurioje gyvena Dainio šeima. Šias ver­tybes teoriniuose disputuose su Mariumi Kvedaru gina Linas Alkaitis („Alkaitis negali be knygų ir mintijimo”). Tai dviejų pasaulėžiūrų, dviejų moralių kova.

Fizinis Giedrės nuopuolis dar nėra pralaimėjimas, nes vidinė šviesa joje neužgęsta, ji pakyla kaip greitai sveikstantis ligonis. Tiesą sakant, autorius gerokai su­švelnina herojės moralinę kaltę: Giedrės palankumo Kvedaras pasiekia apgaulės būdu, visaip maskuodamas savo tikruosius siekius ir kurdamas jam reikalingas situ­acijas. Pagaliau patikli moteris beveik išprievartaujama, todėl jos vidinis konfliktas, kaltės išgyvenimas aštrumu neprilygsta, pavyzdžiui, Giustavo Flobero herojės po­nios Bovari dvasios sumaiščiai, atvedusiai ją iki savižu­dybės. Giedrės neištikimybė nėra jos nemeilės vyrui ar sąmoningo apsisprendimo išdava. Ji tik truputį naivi ir lengvabūdė. Jaunai moteriai patiko patrauklaus vyriš­kio dėmesys, paslaugumas, žavėjimasis jos grožiu. Ji pa­tikėjo savo gerbėjo nuoširdumu. Manė gerai jaučianti ribą. Klastą perprato per vėlai, – kai apsvaiginta, nete­kusi savikontrolės atsidavė. Iškart pasijuto nebešvari, išdavusi vyrą, vaiką, šventas priedermes šeimai. Jos są­žinės matai aiškūs – krikščioniškoji etika. Vidinis konf­liktas nesusijęs su pasirinkimo dilema. Tokios tiesiog nėra. Bėda kita – tai baimė dėl ateities, nes savo neišti­kimybe ji suardė šeimos darną ir ramybę, buvusį rojų. Ar įmanoma savo kaltę nuslėpti? Ji supranta: „Nors galima kitus apgauti, negalima savęs pačios”. Sunki psi­chinė Giedrės būsena, skaudus jos komplikuotumas au­toriaus aiškinami kaip sąžinės akistata, neišvengiama katalikiško auklėjimo žmogui:

Giedrė blaškosi, išbunda. Gyvena baimėje, turėdama paslaptį prieš Domą ir Sauliuko akis. Sauliuko žiūrėjimas, jo nekaltumas, jo nežinojimas ją slegia. Ji atskirta nuo jų abiejų. Jau skyrium kiūti tik viena ir slėpdamasi. Visi trys turėjo vieną Dainių sielą. Grįžusi iš džiunglių, jau turi bai­mintis prieš jų akis, lyg būtų gėdingai apnuoginta. Ar tai galutinybė ligi mirties? Ar paliks taip ir mirties valandą žvilgsniais atsisveikinant. Šitas perskilimas gelia. Ji kenčia paniekinimą ir sužalojimą.

Kaip matome, psichologinė analizė pateikiama pa­sakotojo vardu, apibendrinta forma. Autorius nesiekia individualizuoti veikėjų laikysenos ir vidinių būsenų. Yra šviesos ir tamsos poliai, kurių kiekvienas turi gan aiš­kiai apibrėžtą turinį. Susiduria ne skirtingi charakteriai, o skirtingos idėjos, dvi nesutaikomos „gyvenimo filoso­fijos”. Rašytojo dėmesys sutelktas į jam svarbios idėjos plėtotę. Lakoniškai ji autoriaus taip formuluojama: „Milžiniška tamsybė yra bejėgė prieš mažytį žiburėlį”. Taip amžinąją požemio naktį įveikia neužgesinama žmogaus dvasios šviesa.

Romanas „Šviesa lange” akivaizdžiai stipresnis už „Urvinius žmones” – ir žanrinio vientisumo, ir struktū­ros, stiliaus, ir gilinimosi į žmogaus charakterį prasme. Tačiau taikli psichologinė analizė ir kiti charakterių kū­rimo būdai dar nepadeda autoriui tiek priartėti prie savo veikėjų, kad atskleistų jų nepakartojamą indivi­dualybę. Išlieka idėjos primatas, autoriaus valios pirmu­mas prieš savarankiškos individualybės laisvę reikštis.

Žvelgdami retrospektyviu žvilgsniu į J. Kralikausko kūrybą, turbūt galime teigti, kad su gyvąja aukso ka­syklų medžiaga rašytojas dar nėra suradęs savęs, dar nėra prabilęs savo tikruoju balsu. Tokia galimybė dar ateityje.

1980 m. pasirodo romanas „Po ultimatumo”, tradici­niame „Draugo” konkurse laimėjęs premiją. Tai jau buvo septintas premijuotas J. Kralikausko romanas. Pokalbyje su „Tėviškės žiburių” redaktoriumi kun. dr. P. Gaida autorius prisipažįsta, jog neužbaigtas šio kūrinio ran­kraštis išgulėjo stalčiuje apie dvidešimt penkerius me­tus. Vadinasi, jo sumanymas ir rašymas priklauso išeiviškojo gyvenimo pradžiai, kada buvo sukurti pirmieji romanai. Dar daugiau – pasirodo, jis neatskiriamas nuo tų romanų, nes sudaro lyg ir trilogiją:

„Po ultimatumo” yra sankaboje su „Ur­viniais žmonėm” ir „Šviesa lange”: ta pati skaudi tema, tas pat priežastingumas, ta pa­ti drama, tie patys pra­dai ir principai, ta pati probleminė ašis bei dramatiška lietuvio si­tuacija, tos pat šaknys ir ištakos, idėjinė vie­nybė, tas pat atkuria­masis laikotarpis.

4 Kralikauskas pav

Romanas „Po ultimatumo” (1980) tradiciniame „Draugo” konkurse laimėjo premiją

Istorinio laiko ribos apima tragiškiausius tautos   išgyventus metus (1939–1953). Kūrinio struktūrą rašytojas grin­džia kontrastu. Trys jauni kaimo pradinių mokyklų mo­kytojai – Jonas Dainys, Ignas Valys ir Salome irstosi val­timi Nemune. Nerūpestingos kalbos, meilės intriga. Gyvenimo ir darbo pradžia, ateities viltys ir svajonės. Tačiau 1940-ųjų birželio penkioliktąją viskas sudūžta –„Maskva įteikė Lietuvai ultimatumą”. Lietuva okupuo­ta, prasideda stalininis teroras. Rašytojas piešia šiurpų epizodą Jono Dainio tėviškėje. Bet prasideda karas. Fa­šistinė okupacija. Hitlerininkų žiaurumas ir nežmoniš­kumas nenusileidžia komunistų elgesiui. Dainio žmo­nos brolis Julius miršta koncentracijos stovykloje. Lieka žmona Lilija ir du maži vaikai. Vėl Įterpiamas prieška­rinio laisvos Lietuvos gyvenimo fragmentas – gimna­zistės Lilijos dienoraštis, kur atsiskleidžia gana banalūs jos ir Juliaus meilės nutikimai su laiminga pabaiga. Die­noraštis užima trečdalį romano. Jis iš tikrųjų tampa kontrastu ryškiom linijom nupieštam tragiškam Juliaus gyvenimo finalui. Pabaigos skyriuje glaustu pasakojimu perteikiami pasitraukusiųjų į Vakarus likimai, neprita­pimas svetimame krašte, išgyvenimai dėl likusių Lietu­voje artimųjų. Sužinojęs apie tėvo mirtį (ar tremtį?), miršta Ignas Valys. Lieka Jonas Dainys – vienišas ir liū­dintis. Toks yra autoriaus sumanymas. Ar jam pavyko adekvačia menine forma jį realizuoti?

Minėtame pokalbyje „Tėviškės žiburiuose” rašytojas bando pateisinti neįprastą, „negrynakrauję” savo ro­mano žanrinę struktūrą, jos skilimą į penkis gana sava­rankiškus fragmentus – skyrius. Tai lyg penki pirštai –„nelemtos dalios ranka”.

Kompozicinis principas aiškus. Nors romanas pre­mijuotas ir vertinimo komisijai pirmininkavo A. Vaičiu­laitis, jis yra bene silpniausias iš visų J. Kralikausko ro­manų. (Matyt, konkursui tais metais nebuvo pateikta stipresnių.) O struktūrinis romano principas čia niekuo dėtas. Svarbu, kad meniniu požiūriu jis būtų pateisintas, kad kiekvienas pirštas atliktų savo funkciją, o visi penki sudarytų ranką. Bet šito aiškiai trūksta. Ranka bejėgė, nes kiekvienas pirštas atrodo priklausąs kitai rankai. Taigi romanas silpnas ne dėl struktūros nevienalytiškumo, o dėl vidinės problematikos skirtingo lygio ir kryp­ties. Teksto nelygiavertiškumo priežastis nelengva nei paaiškinti, nei pateisinti. Tačiau akivaizdu, kad trūku­mai toli gražu nėra tik formalūs.

Pats geranoriškiausias „Po ultimatumo” recenzen­tas dr. J. Grinius atlaidžiai pastebi, kad „keturiasdešim­ties puslapių meilės istorija nukreipia skaitytojo dėmesį į šalį nuo tragiškos įtampos. Romanui trūksta organiško vieningumo. Lilės dienoraštis sukuria romane visai ki­tokį vaizdavimo būdą”. Tą būdą kritikas apibrėžia kaip „griežtai prieštaraujantį tragiškos situacijos beveik sustingimui”.

Pirmiausia rašytojo negalėjo lydėti sėkmė dėl to, kad jis labai paviršutiniškai apmąstė savo romano visu­mos meninę koncepciją. Jai realizuoti pasirinko leng­viausią kelią – herojų prieškario gyvenimo fragmentus sulipdė iš trijų pirmosios knygos apsakymų, tik forma­liai pagrįsdamas jų įvedimą į kūrinio tekstą. O juk prie stalo sėdo subrendęs talentas, kelių rimtų istorinių ro­manų autorius. Nebrandus, ištęsti, banaloki, visai kitą probleminę kryptį turėję jaunystės kūrinėliai iš „Septy­nių kalavijų” po keturiasdešimties metų negalėjo be nuostolių pritapti prie solidžios istorinės problematikos romano konteksto. Jų disonuojantis skambesys, dirbti­nis prilipdymas yra daugiau negu akivaizdūs.

Elena Bukelienė. Juozas Kralikauskas: monografija. Vilnius: Tyto alba, 2002.