Kralikauskas JuozasŽymus lietuvių išeivijos prozininkas, daugelio istorinių romanų autorius Juozas Kralikauskas (g. 1910) po pusės amžiaus grįžo į nepriklausomą Lietuvą su turtingu savo kūrybos bagažu. Jo knygose – ilgų dešimtmečių Tėvynės ilgesys ir meilė gimtajai žemei, jos žmonėms, kultūrai ir istorijai.
Rašytojo kūrybą karališkai apvainikuoja istorinė tetralogija iš Mindaugo epochos: „Mindaugas”, „Dinastijos žūtis”, „Tautvila”, „Vaišvilkas”.
Ši monografija apie Juozą Kralikauską ir jo kūrybą – tai tarsi pirmas tautiečių padėkos žodis ir atsiprašymas už tai, kad taip ilgai rašytojas turėjo laukti pripažinimo, savo Tėvynėje.
Elena Bukelienė
„Titnago ugnis” (1962). Gražus simbolinis romano pavadinimas skamba lyg nuoroda į archajišką ugnies gavimą ir jos saugojimą, dar būdingą XIII amžiui. Bet aišku, kad titnago kietumas reiškia pirmiausia Mindaugo valią, jo istorinį vaidmenį. Jo įskelta ugnis – tai mūsų istorijos pradžia. Tą ugnį saugome iki šiol.
5 Kralikauskas pav
Romanas „Titnago ugnis” (1962) buvo pateiktas „Draugo” romano vienuoliktajam konkursui. Posėdžiauja žiuri: Vincas Ramonas, Stasys Tamulaitis, Aldona Šimaitienė, Benediktas Babrauskas, Povilas Gaučys
Rašydamas „Titnago ugnį” J. Kralikauskas, atrodo, labai blaiviai pasvėrė realias galimybes, nekėlė sau užduočių, kurių nesijautė pasirengęs įveikti. Kai kuriems kritikams kliuvo tai, kad romane apie Mindaugą beveik nėra Mindaugo. Bet gal čia galime įžvelgti panašumą į B. Sruogos „Milžino paunksmę”? B. Sruoga savo herojų iškelia aukščiau tos istorinės situacijos, kurioje murkdosi kiti, daug mažesni ar net niekingi istorinės dramos veikėjai. Vytautas yra spiritus movens. Panašų vaidmenį Mindaugui skiria ir J. Kralikauskas. Be abejo, rašytojas tai daro sąmoningai. Mindaugo didybė ne tiek patiriama tiesiogiai (romane jis pasirodo tik porą kartų – trumpą poilsio valandėlę, stebimas kitų, iš tolo), kiek ryškėja iš jo valia vykstančių lietuviams lemtingų įvykių. Visų likimai susikerta ties juo, visi apie jį mąsto – pritaria arba smerkia.
„Titnago ugnyje” rašytojas imasi vaizduoti ankstyvąjį Mindaugo veiklos laikotarpį. Žiauriausiu, bet tuo metu gal vieninteliu galimu būdu vienijamos Lietuvos žemės, dedami valstybės pamatai. Koks žmogus buvo būsimasis Lietuvos karalius, autoriui lyg ir nėra svarbiausia. Jis tarsi sako, jog svarbiau pajusti jo istorinės misijos didumą ir paklausti savęs – ar ne dėl to mes šiandien esame, kad buvo jis? Į krivės Pruto lūpas autorius įdeda savo giliai permąstytus argumentus, kurie šiuolaikiniam skaitytojui nekelia abejonių Mindaugo toliaregyste:
Pryšai Žeimiuose ir peituose, vakaruose ir rytuose. Veizdyte, jatvingai kraujuose. Dega Barta, Pamedė, Varmė, Natanga, jau ir Semba. Pražus, jeigu tiektai kas sau ginsis. Didis karas ateina irgi mūsum. Pražūsma, jeigu ir mes veinybėje nebūsma. Kaip galindai.
Krivė perduoda Mindaugo išmintį – lietuviai turi ne kovoti vieni su kitais, o susitelkę gintis nuo gudo, ruso ir kryžiuočio. Apsiginti ir išsigelbėti galėjo tik vienybėje. Kodėl tiek daug narsių baltų genčių žuvo, neatsispyrė vokiečių ordino žiaurumui ir galybei? Turėjo narsių karo vadų, didvyrių, tačiau pavieniui kovojusiems to buvo per maža. Vienas iš svarbiausių rašytojo argumentų yra tas, kad jos neturėjo tokio išmintingo ir toliaregio politiko, koks buvo Mindaugas. Tačiau rašytojas neklydo, jog Mindaugo amžininkams tie argumentai nebuvo nei suprantami, nei priimtini. Tik septynių šimtmečių istorijos retrospekcija leidžia mums neabejoti Mindaugo pasirinktu keliu. O tuomet nė vienas kunigaikštis laisva valia nesutiko paklusti vienvaldžiui ir netekti savo laisvės, savarankiškumo, valdžios ir teisių.
Romano veiksmas prasideda 1236 m., o baigiasi 1238 m. Autoriaus teigimu, tais metais Mindaugas paėmė brolėnų Tautvilos ir Eidivydo tėvoniją – Kernavės pilį ir „plačiąsias žemes nuo galo iki galo”. Dabar istorikų įrodyta, kad tai įvyko tik po dešimties metų. Tik tada Rygoje krikštijosi pabėgęs Tautvilą. Netrukus įvyko ir Mindaugo krikštas, o 1253 m. – karūnavimasis. Tačiau šiuos kulminacinius momentus autorius palieka nuošaly, tenkinasi svarbiųjų įvykių priešistore, kuri leidžia jam daugiau dėmesio skirti ne įvykiams, o istoriniam fonui, bendrai ano meto Lietuvos situacijai atskleisti.
Nesudėtingoje romano struktūroje susipina dvi siužetinės linijos, kurios plėtojasi nesusikirsdamos, paraleliai. Tai Mindaugo brolėno Kernavės valdovo Dausprungo sūnaus Tautvilos minčių ir veiksmų kelias, ruošiantis įveikti Mindaugą, ir laukininko sūnaus, „bebrų mušėjo” Gaudižado svajonės ir pastangos išsiveržti iš skurdžios žemdirbio lūšnos j šviesesnę buitį. Abiejų traukos centras – Vilnius, abu ir tiesiogine, ir simboline prasme keliauja į jį, bet turėdami visiškai skirtingus tikslus: vienas trokšta Mindaugo žūties, kitas – jam tarnauti, jį apginti.
Tokią paprastą, sakytume, minimalistinę siužeto schemą pateisina rašytojo talento pobūdį atitinkantis meninis sumanymas. Jam tolimi ir škotiškas nuotykių romano modelis, ir epinių drobių plotis, būdingas, sakysim, Alės Rūtos istoriniams romanams, ir P. Dirgėlos istoriosofija bei metraštininko užmojai. Rašytojui pirmiausia svarbus epochos paveikslas, o jame – psichologinės ir politinės jo istorinių asmenybių veiklos paskatos. Suprasdamas, jog grožiniame tekste nebus gyvų charakterių be psichologinės motyvacijos, autorius vis daugiau dėmesio skiria subjektyviajam planui – personažų vidiniam gyvenimui, sapnams, prisiminimams.
Antrojoje siužetinėje linijoje, kurdamas literatūrinių, pramanytų veikėjų charakterius, rašytojas laikosi to paties principo. Tik čia valdžios problematiką pakeičia dėmesys buities detalėms, paprastų žmonių kasdienybei, jų pastangoms išgyventi.
Dvidešimt šeši knygos skyriai proporcingai po trylika padalyti į du skirtingus siužetinius blokus. Politinei epochos problematikai suvokti svarbesnė yra Tautvilos linija. Nuo jos ir prasideda pasakojimas. Pasakojama trečiuoju asmeniu, tačiau iš Tautvilos perspektyvos, dažnai pereinant į menamąją kalbą ar net vidinio monologo fragmentus. Iškart formuluojamos veiksmo prielaidos: Tautvilą apsisprendžia ieškoti sąjungininkų prieš Mindaugą. Pagrindinė priežastis lyg ir aiški – nužudyto tėvo valia: „Tautvilą – visų vyriausiasis rikis, visų giminių ir žemių Viešpatis”. Tačiau tai tik pretekstas. Rašytojas suvokia esant visą kompleksą daug sudėtingesnių priežasčių, kurias sąlygoja viduramžių didžiūno mentalitetas, o šis, savo ruožtu, atsiremia į jį formuojančias objektyvias istorines aplinkybes. Žiaurūs, kruvini laikai. Rikiai (taip rašytojas vadina kunigaikščius ir kunigaikštukus), net artimiausi giminaičiai vaidijasi, nepasitikėdami, pavydėdami vienas kitam žemių, garbės, valdžios. „Užklumpa iš pasalų, plėšia, degina, keršija, nužudo...” Niekas nenori suprasti būtinybės vienytis prieš svetimus užpuolėjus, nes visus valdo primityviausios aistros – valdžios, galios ir turtų godulys. Tais pačiais matais Tautvilą matuoja ir Mindaugą. Autorius nepaneigia Tautvilos požiūrio – Mindaugas tikrai žiaurus ir negailestingas, jis žudo visus, kurie jam priešinasi. Jis savo epochos žmogus. Nuo amžininkų skiriasi tik didesne politine išmintimi, greta asmeninių interesų galvodamas ir apie Lietuvos ateitį.
Tautvilą su broliu Eitvydu keliauja į Vilnių pas krivę Prutą pagalbos prieš Mindaugą. Tačiau krivė kviečia vienybėn. Tautvilą neįtikintas, tik nusivylęs palieka Vilnių. Naktį jis sapnuoja tėvą, kalbasi su juo. Tėvas nori, kad sūnus taptų vieninteliu visos Lietuvos viešpačiu. Taip pasąmonės balsu rašytojas stiprina herojaus ryžtą. Ryžtas kovoti prieš Mindaugą būtų dvigubai stipresnis, jei paaiškėtų, kad šis yra tėvo mirties kaltininkas. Tačiau Dausprungą nužudė ne Mindaugo siųsti žudikai.
Atšiaurų ir karingą Tautvilos būdą ryškina kontrastas su jautriu, subtiliu, motinos gerumą ir švelnumą paveldėjusiu jo jaunėliu broliu Eitvydu. Silpnos sveikatos, lepus Eitvydas visada šalia brolio – lyg pastarojo sąžinės balsas, bet toks silpnas, kad galima jo ir negirdėti arba suniekinti, subarti, kad nutiltų. Bet jis yra, jis visur ir visada reikalingas kaip antroji kruvinos istorijos pusė, kaip mirštančios motinos pabučiavimas, kaip šv. Kazimiero siekis užtarti nuskriaustuosius, kaip amžinas teisybės balsas. Eitvydui jį mylėjusios motinos atminimas svarbesnis už pačius ambicingiausius keršto planus, valdžios ir galybės siekius. Jam svetimas brutalumas ir negailestingumas. Sis veikėjas reikalingas rašytojui kaip atsvara viduramžių žiaurumo kupiniems vaizdams, kaip ženklas, jog žmoniškumas, atkuriantis pusiausvyrą, yra paties Dievo siųsta galimybė, kuri skleidžia šviesą ir juodžiausioje naktyje.
Toliau prasideda veiksmingoji siužeto dalis. Tautvilą sudaro slaptą sąmokslą su trim broliais Bulevičiais (E. Gudavičiaus nuomone, – istorijoje tai kunigaikščiai Bulioniai). Eitvydas iš savo žmogiškumo pozicijų mato Bulevičių klastingumą, supranta, kad jie galutinai užkirto kelią tartis su dėde, o sunaikinę Mindaugą jie atsigręš prieš Kernavę. Bet Tautvilą aklas ir nepalenkiamas:
Geriau nusprogti kovojant, negu dvėsuoti dė-ė-ėdės nulenktu tarnu. Vergauti man baisiau negu mirti. (p. 129)
Belaisvių jėgomis tvirtinama pilis. Ruošiamasi ir gynybai, ir puolimui. Tačiau Mindaugas sužino apie rezgamas jam pinkles ir puola pirmas. Jo pasiųsta kariauna išžudo brolius Bulevičius, užima jų pilis. Netrukus užimama ir Kernavė. Jos valdovai pabėga į Polocką.
Gaudižado siužetinė linija iki susitikimo su Mindaugu ir jo priešais plėtojasi lėtai, be stipresnių intrigos impulsų. Tik vieną kitą kibirkštį įskelia bebrų mušėjo santykiai su mylimąja Lirga. Leisdamas savo herojui, „aukšto stoto stipruoliui bernui”, vaikščioti gimtąja žeme, stebėti gamtą, bendrauti su tėvais, dalyvauti apeigose, rašytojas turi galimybę ne tik pristatyti veikėją su jo svajonėmis ir ateities planais, bet ir sukurti gyvą aplinkos vaizdą, įvesti skaitytoją į istorinį laiką, sukurti reikalingą nuotaiką. Veiksmas užsimezga, kai Gaudižadas keliauja į Vilnių druskos. Kernavė arčiau, bet jam reikia Vilniaus, jį traukia Mindaugas, kurį jis ir sutinka ir yra pakviečiamas tarnystėn. Mindaugui reikia paprastų žmonių pagalbos ir ištikimybės.
Gaudižadas tampa rašytojui savotiška prizme, regėjimo kampu stebint, vertinant valdovą ir veikiant jo vardu. Gaudižadas įtraukiamas į pagrindinės romano intrigos – Tautvilos ir Mindaugo konflikto sprendimą. Jis lydi Mindaugo diplomatą Parnų į Kernavę, valdovui dar tikintis palenkti giminaičius į savo pusę, jis dalyvauja užimant brolių Bulevičių pilis. Jo regėjimo perspektyva, nešališkas vertinimas padeda rašytojui išlaikyti pasakojimo objektyvumą, nuosaikumą.
Viena iš stipriausių ir dramatiškiausių romano scenų yra Visimanto ir jo žmonos Maldenės mirtis. Mindaugas, keršydamas už sąmokslą prieš jį, pasmerkia savo priešą mirčiai, tačiau leidžia nusižudyti pačiam ir tuo pelnyti garbingas laidotuves. Žmona, nors pagrobta ir prievarta ištekinta, dabar – ori kunigaikštienė, praneša vyrui, kad laukiasi kūdikio, ir ryžtasi mirti drauge su juo. Maža to – ji užmigdo išsigandusį, pasimetusį vyrą, nužudo jį ir nusižudo pati. Rašytojo sukurtas įspūdingas dvasiškai stiprios, išdidžios viduramžių moters paveikslas. Naudingų vestuvių siekianti, bent jau lengvai tėvui paklūstanti Lirga – visiška priešingybė tvirtai ir savarankiškai Maldenei.
Kaip jau minėta, romane beveik nesuteikiama balso Mindaugui, jis rodomas iš tolo, kitų akimis; jau vien tuo autorius jį išskiria kaip vienintelį, ypatingą, neįspėjamą, apgaubtą paslapties ir didingumo. Pirmą kartą romano puslapiuose jį pamatome epizode su Gaudižadu, kuris pasirodo Vilniaus rikiui esąs smarkus ir stiprus jaunuolis, drąsus ir vikrus kovotojas. Mindaugas įsako apdovanoti jį žirgu ir duoti druskos. „Takiuon man reikia”, – ištaria pagaliau Mindaugas, tais žodžiais nulemdamas paprasto žmogaus likimą. Toliau Mindaugo paveikslas iškyla Tautvilos sapne-dialoge su mirusiu tėvu: „Minidaugas gudrus ir griežtas. Jis žiaurus. Minidauge lindi šernas piktas visas”. Tautvilos mintimis ne kartą papildoma dėdės charakteristika. Štai jis sunaikina Bulevičių giminę. „Minidaugas tikrai pavojingas ir baisus... Kaip ir jo akys – nužiūrėtojas. Nuo jo akių baimingas galėtų net susirgti...” Tautvilą prisimena savo motinos pasakojimą-legendą apie Mindaugo gimimą. Motina mirusi gimdydama, jis nepatyręs jos švelnumo ir meilės, nemaitintas jos pienu. Tuo galįs būti paaiškintas jo atšiaurumas:
Kai nė vienos dienos nėra su motina išgyvenęs, jam belikusi tik Trimpos vienatvė. Ir pikta visiems patyčia. Ir neapsakomas išdidumas. Tokį išdidumą tegalėtų turėti nebent aukštas kalnas, jeigu jis būtų visas iš titnago... (p. 179)
Kitokį Mindaugą mato Gaudižadas:
Niekas nežino, ką Minidaugas susigalvos. Sunku beįspėti, ką toks veržlus rikis šiandien ar ryt ims veikti, kur ir ką pradėti mesis, kur ir ką patikrinti zovada išjos. Jo akys viską seka ir viskuo domisi. Ir jo rankos prie visko limpa. Baimės įteigia ne tik jo išvaizda: ir jo sumanytosios naujovės, ir jo griežtumas tas permainas įvedant, (p. 80)
Mindaugas esą užsispyręs įvesti naują žemdirbystę – tūkstantmečius buvusią dirvoninę pakeisti pūdymine. Jis nuolat kupinas naujų, netikėtų sumanymų. Intymiausia žmogiškojo valdovo paveikslo detalė taip pat atiduota Gaudižado akims: jis regi Mindaugą vienišą rymantį ant Neries skardžio, toje vietoje, kurią mėgo lankyti jo mirusi žmona su vaikais. Našlys ilgisi šeimos. Tarsi supratęs jos svarbą ir vertę, jis liepia Gaudižadui aplankyti savo senus tėvus.
Juozas Kralikauskas giliai pajautė ir perprato ano primityvaus, bet didingo laiko istorinių įvykių logiką, protėvių mentalitetą ir pasaulėjautą, istorinių asmenybių dažnai vienakryptės veiklos paskatas ir tikslus. Iš savo epochos galimybių lauko neiškrenta ne tik Tautvilą, Bulevičiai, bet ir Mindaugas. Rašytojas nekiša jo į kokius nors rėmus – nešiuolaikina, nesistengia primesti mums jo vertinimo iš krikščioniškojo humanizmo pozicijų. Jis tiesiog nori būti objektyvus – ne teisti, o suprasti.
Neturėdamas patikimų duomenų istorinių įvykių chronologijai atkurti ir tiksliai įvardyti veiksmo vietas (ar tikrai tuo metu Mindaugas buvo Vilniuje, jo brolėnai Kernavėje, o Bulevičiai Krėvoje, Ašmenoje ir Alšėnuose?), autorius galėjo prasilenkti su faktais ar jų seka, su Mindaugo ir brolėnų konflikto kai kuriomis konkrečiomis prielaidomis, aplinkybėmis bei detalėmis, tačiau esmė dėl to nesikeičia – tiesa apie prasidedančią žūtbūtinę kovą ir pirmuosius tos kovos rezultatus išlaikyta. Ir iškyla ji iš įtikinamai sukurto meninio pasaulio visumos. Svarbiausia, ko siekė rašytojas, pasiekta – iš abiejų pusių motyvuotas Mindaugo ir Tautvilos konfliktas. Tai dviejų Lietuvų – buvusios ir būsimos, susiskaldžiusios ir vieningos – susidūrimas. „Titnago ugnyje” dar nėra svarbiausio kovos prieš Mindaugą argumento – jo krikšto. Kol kas žemių vienytoją palaiko kriviai bei žyniai, o vidaus priešai konfliktą grindžia tik asmeninėmis ambicijomis ir egoistiniais siekiais bei to meto didiko garbės ir orumo suvokimu. Tačiau autorius nori būti objektyvus: pateikdamas subjektyvias vidines veikėjų nuostatas, jų neniekina, stengiasi ne teisti, o suprasti. Neidealizuoja ir Mindaugo, bet ir nemenkina jo didybės ir istorinio vaidmens.
Siekdamas atkurti įtikinamą XIII amžiaus Lietuvos paveikslą, rašytojas sutelkia dėmesį į keletą būdingiausių aspektų: religiją, gamtą, buitį, socialinius santykius ir kalbą.
Į senosios Lietuvos religiją žvelgiama kaip į neatskiriamą lietuvio gyvenimo, jo pasaulėjautos dalį, tačiau tapusią valstybingumo, politinio ir kultūrinio progreso stabdžiu.
Romane gyvai perteikta senojo tikėjimo dvasia. Baltiškąją pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą J. Kralikauskas laiko itin svarbia, mūsų istorijoje daug ką nulėmusią jėga. Kosmoso ir gamtos dievybės Perkūnas, Mėnulis, Saulė, Aušrinė, Žemyna, Medeinė, Laukosargis, Laima, Gabija, šventoji Ugnis, troboje gyvenantis Žaltys – protėvių dvasia – vis tai ne tik garbinimo ir apeigų objektai, bet ir kiekvieno žmogaus žingsnio palydovai, kurie nuo gimimo iki mirties seka ir didžiūną, ir varguolį. Pagonybė – tai tartum etinis bendruomenės kodeksas, kolektyvinė savisauga, gyvenimo būdas. Ji lemia viską – nuo besikuriančios valstybės tarptautinės politikos iki motinos lopšinės. Rašytojui pavyko romane sukurti pagonybės laikų atmosferą, kurioje gerai jaučiasi ir natūraliai elgiasi jo veikėjai. Anot G. Viliūno, „Išsamumu ir tikslumu su „Titnago ugnimi” negali lygintis joks ankstyvesnis „senovės” temos romanas”.
Romanas prasideda Mindaugo brolėno Tautvilos naktiniais apmąstymais, prisiminimais. Neseniai nužudytas jo tėvas Dausprungas. Sūnus prisimena iškilmingas laidojimo apeigas. Kadangi mirusiojo dvasia labai mėgstanti dūmus, deginant kūną, buvo stengiamasi išgauti kuo daugiau dūmų:
Tėvą Dausprungą dausojant, visa Kernavė ir panerio slėnis buvo paskandinta dūmuose... Alko kalne degė karo žygio aprangoje... besėdįs baltame žirge... Viltautas apeigą vedė, kubiliniu balsu tris kartus pakartodamas: „Jaji laimingesnėn gyvaton. Išjaji prabūtiškonsen dausonsen”. (p.13)
Kūnas virsta pelenais, tačiau dvasia ir šešėlis nemiršta. „Gyvųjų nebeatmenami arba speigams užėjus, mirusieji klaidžioja, ūbaudami apie sąsparas ir miške”. Tokie žynio Viltauto įsitikinimai. Nužudytasis neturės ramybės, kol nebus įvykdytas šventas kerštas. O tada –
Tėvas skaniai pavalgys kvepiančios miežienės duonos, ir saldžios sulos atsigers. Ir tris nakteles jis jau nakvos ilsėsis krašte danginio skliauto, tarp dviejų žvaigždelių, (p. 14)
Pagoniška dvasia plazda poetiškame romano stiliuje. Ta pati dvasia gyva K. Bradūno „Morenų ugnyse” (1958). Vertikalus žvilgsnis, smelkimasis į priešistorę, kurioje randamas mūsų pirmykštės kultūrinės sąmonės kodas, septintajame dešimtmetyje įsigali vis didesniuose literatūros plotuose ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje. Tačiau J. Grinius, recenzuodamas J. Kralikausko istorinius romanus, pastebi, kad pagoniškų švenčių vaizdavimas skirtingų rašytojų kūryboje įvairuoja – vienaip parodo Vydūnas, kitaip Alė Rūta, trečiaip J. Kralikauskas. Toks nevienodumas keliąs skaitytojui abejonių ir rodąs, kad apie tolimą praeitį parašyti įtikinamai yra sunku, nes trūksta autentiškos medžiagos. Kritikas sako, jog „mažai težinoma praeitis palieka daug laisvės kūrybinei vaizduotei. Ja ir naudojasi rašytojai”.38 Nesinorėtų taip griežtai teisti rašytojų. Kaip vos ne kiekvienas kaimas turi savo tarmės skirtybių, taip gali įvairuoti atskiri baltų papročiai, tikėjimai, apeigos, jų detalės. Svarbi esmė, tos pačios etnokultūros pagrindai, kurių raiškos formos nevienodos. Lyg norėdamas apginti savo kūrybiškumo laisvę, rašytojas pastebi, kad krivė Prutas (jis autoriaus „apgyvendintas” Vilniuje) apie žmogų ir Anapus ne visai taip moko, kaip žynys Viltautas.
J. Kralikausko kuriamas senojo pasaulio vaizdas įgyja nepakartojamų autoriaus individualybės bruožų dar ir todėl, kad jis, tėvynės ilgesio genamas, romano veiksmo vieta renkasi gimtąsias apylinkes – Kietaviškes, Kareivonis, mini Aujėdo ežerą, Spenglos upę ir kitus vietovardžius. Čia rašytojas „apgyvendina” savo vaizduotės veikėjus – paprastus laukininkus, žynius, kareivas. Jis rašo apie protėvius, tarsi jausdamas nenutrūkusį ryšį su jais, bandydamas įžvelgti, kaip tie protėviai ir jo gimtoji žemė galėjo atrodyti prieš septynis šimtus metų. O juk didysis Akmuo, kurį gerbti mokė senolis, kaip ir ąžuolais apaugusi Gojaus kalva, tebestovi toje pat vietoje... Vadinasi, yra dalykų, kurių šimtmečiai nepakeičia. Per tuos ženklus autorius ir bando prisišaukti praėjusius amžius. Į mus padvelkia pažįstama, tautosakoje, mitologijoje užkoduota dvasia, šaukte atsišaukia protėvių kraujas, jų patirtis:
Kietaviškėnai ir Kareivoniškiai renkasi į Alką – šventąją aukų ugniavietę ąžuolų kalnelyje, prie Spenglos vingio, kur vanduo staiga krinta į akmenis.
Alkos viduryje – didelis Akmuo. Šalia akmens srauniai kūrenasi prabūtiška Ugnis. Žmonės stoja tylūs pusračiu, veidais į Ugnį, Akmenį ir Aušrą.
Vienakis žynys Liaudbaras aukoja juodų plunksnų gaidį ir dūksinoja. Kad padausotieji niekad nebūtų užmiršti ir nubūti. Kad teiktų gyviesiems savo talką vėlės, kurių kaulų nuodėgulėliai palaidoti drauge su pasilikusiųjų ašaromis. Kad Aušra išsklaidytų sapnų vaidalus ir nuskaidrintų akis. Kad nauja diena būtų laimi ir derlius vešliai kiltų. (p. 23)
Po „Titnago ugnies” pasirodymo pokalbyje su K. Bradūnu J. Kralikauskas pripažįsta, jog panardinu į XX amžiaus civilizaciją jau sunkiai beįžvelgiame tas giliąsias dimensijas, pagal kurias anos „primityviosios” kiltys kūrė savo žemę ir dangų.
Krikščionybė plito Lietuvoje labai lėtai [...] Per ištisus šimtmečius senasis tikėjimas [...] tebebuvo liaudies kultūrinė nuosavybė [...] Lietuvių liaudies katalikybė – savotiška: sakytume, liaudinė, baltiškoji katalikybė. Tai lyg dvišviesa: dar nenusileidusios saulės ir jau mėnulio. Ji atmiešta baltų religijos simboliais, tikėjimais, motyvais ir papročiais. Tik pagalvoti, net iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos kaime dar teberuseno senosios religijos žarijų.
6 Kralikauskas pav
Simbolinis romano „Titnago ugnis” pavadinimas – tarsi nuoroda į ugnies saugojimą, dar būdingą XIII amžiui
Bent jau savajame kaime, kurį rašytojas sako buvus labai senovišką, „užsikonservavusį”, jam dar teko patirti tų žarijų karštį. Rašydamas autorius jautė savyje nenutrūkusį ryšį su archajiškuoju pasauliu. Kad jam pasisekė, tai yra pripažinęs tautosakininkas ir etnologas Jonas Balys, perskaitęs „Titnago ugnį”. Su jo veikalu „Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje” (1966) rašytojas susipažino jau po dviejų pirmųjų romanų pasirodymo.
Antroji, nuo religijos neatskiriama, į ją įsiliejanti, visur esanti to senojo pasaulio dalis – gamta, sudaranti organišką vienovę su žmogumi – joje būnančiu, jos apsuptyje už savo išlikimą kovojančiu lygiomis teisėmis su bite, bebru ar meška. Apie ją – gerai pažįstamą, natūralią, turtingą, vešlią, kokia daug kur dar buvo rašytojo vaikystėje, rašyti turbūt nebuvo sunku. Ne kartą pasijuntame lyg S. Daukanto aprašytoje sengirėje, nors J. Kralikausko kuriama daug skaidresnė nuotaika. Giria ne tokia gūdi ir monumentali – lengvesnė, šviesesnė, joje visi Lietuvos medžiai, ji kupina vandens ir raistų gyvybės, spalvų, garsų, sušildyta žmogaus buvimo:
Kiek tik akys užmato – senmiškis. Visur kupina gyvatos.
Raistai priaugę liaunų žilvičių, balkšvų beržiukų, karklų, viksvos ir asiūklių.
Iki brastų išsilankstę žvėrių ir gyvulių takai. Upėse aukštyn kojomis pakrančių atspindžiai. Srovėse [skendusios niurkso senos eglės, nuverstos audrų.
Ties ežeru krypuoja du sakalai. Pakraščio viršūnėmis sklendžia vanagas. Didelė ančių šeimyna, skubiai teškėdama, sušliūžia į nendres ir meldus. [...]
Nuskardi slankos balsas – ir vėl tyla. Dudinėja dudutis. Tai ir vėl balkšvam beržyne oželiai girdėti...
Girios šešėliai. Ąžuolai. Sunkus upės srautas. Vijokliai. Maurų prižliugus dumblynė. Varlės ir dėlės. Senmedžių išvartos. Didžiuliai skruzdėlynai...
Beeinant medynas vis įvairuoja. Kur drėgnesnis prie–smėlis – daugiau eglės. Kur sausiau – pušys. Juodžemiuose – juodalksniai su beržų priemaiša. Ir vėl ąžuolai. Ir vėl eglės. Va, skroblai, o ana lazdynai. Štai ir drebulė tirta... (p. 43–45)
Taip regima gamta romano herojaus – į Vilnių druskos keliaujančio laukininko sūnaus Gaudižado akimis. Jis traukia pėsčias, neturi laiko sustoti, tačiau mato ir girdi visa, kas pakliūva j jo akiratį, kas yra po kojomis ir virš galvos. Pradžioje – iš tolo pamatytas bendras vaizdas: sengirė. Bet žmogus eina, kuriami „tekantys”, nuolat besikeičiantys paveikslai. Atpažįstame lakonišką ir ekspresyvų J. Kralikausko stilių. Jis tikslus ir informatyvus – prieš mūsų akis iškyla ne tik miškas, bet ir žmogus, per jį keliaujantis. Tai gamtos žmogus – pastabus ir išmanantis, kur kokie medžiai auga, kokių paukščių balsai girdėti, kaip kuris paukštis atrodo ar kaip krūmai ir žolės vadinasi. Tačiau bene svarbiausia J. Kralikausko kuriamuose gamtos vaizduose – žavėjimasis gimtosios žemės grožiu. Tai poetinis, estetizuotas gamtos jutimas.
Socialinei krašto situacijai – luomų santykiams, gyvensenos, mąstymo ir elgesio skirtumams rašytojas taip pat skiria nemažai dėmesio. Blaivus istorijos vertinimas neleidžia kurti idiliškų vaizdelių. Matome, kaip gyvena didingose pilyse kunigaikščiai, ką valgo, geria, kuo vaišina svečius. Bet žmoniškumo retas jų turi. Juos valdo primityvios aistros ir instinktai – žiaurumas, kerštas, pyktis, egoizmas. Ypač baisi belaisvių dalia. Štai kokie žmonės tvirtina Tautvilos pilį:
Pilkais veidais: vieni – išpurtusiais, kiti – raukšlėtais ir sausais. Nuplyšę, žemėti. Juodom, suskilusiom kojom.
Jie visi atrodo senesni negu iš tikrųjų. Siūbuoja palinkę ir prakaite paplūdę. Prislėgti. Kosulio kriokinami. Išsekę. Pralaimėję paskutiniame savo mūšyje. Su atkentėtų žaizdų žymėmis. Ir vis belaukiantieji vakaro: jau visai nedaug ko tikėtis ir laukti beturėdami, (p. 127)
Žemiausias sluoksnis – vos prasimaitinantys žemdirbiai. Nepakeliamas jų triūsas atsikovojant iš miško gabalėlį žemės duonai užsiauginti. Visas kitas maistas – kokio žvėries mėsa, žuvis, grybai, riešutai, medus, laukiniai vaisiai. Viską reikia susirinkti iš gamtos ir susikrauti žiemai. Su meile ir užuojauta rašytojas vaizduoja tuos varganus mūsų protėvius, patvariausius, stipriausios dvasios žmones, niekada nepraradusius padorumo ir žmoniškumo.
7 Kralikauskas pav
„Draugo” romano vienuoliktojo konkurso premiją nutarta įteikti J. Kralikauskui už Justės Bičiutės slapyvardžiu pasirašytą romaną „Titnago ugnis”
Turtingose, aukštom tvorom aptvertose sodybose ant kalnelių įsikūrę kareivos. Apie tokį agresyvų, piktą ir neteisingą žmogų Eigelą, galint} išduoti, parduoti, nužudyti, pasakoja rašytojas, priešindamas jį su Gaudižadu. Tai dar vienas patvirtinimas, jog romano struktūra grindžiama opozicinių porų gretinimu: Mindaugas – Tautvila, Tautvila – Eitvydas, Gaudižadas – Eigela, Medeinė – Lirga.
Kaip neatskiriamą rašytojo archajiškos pasaulėjautos dalį istoriniuose jo romanuose matome ne tik ryšį su mitologijos, folkloro, pagoniškų apeigų pasauliu, bet ir iš gimtinės atsineštą gerą tarmės mokėjimą, dar gyvą senųjų kalbos lyčių jutimą, be abejo, sustiprintą, išplėstą, moksliškai pagrįstą filologijos studijomis. Pasiruošta taip, kad, rašydamas apie XIII amžiaus Lietuvą, autorius drąsiai imasi ir archeologo, ir restauratoriaus darbo, siekdamas maksimalaus patikimumo, anot jo, „atšaukdamas”, prikeldamas ne tik anų laikų gyvensenos, materialinės ir dvasinės kultūros pavidalus, bet ir kalbėseną.
8 Kralikauskas pav
Premijos įteikimo šventės dalyviai ir svečiai: sėdi – solistė P. Bičkienė, V! Kralikauskienė, J. Kraučeliūnienė, R. Kevalaitytė, Braždienė; stovi – kompozitorius V Jakubėnas, laureatas J. Kralikauskas, kons. E Daudžvardis, mecenatas L. Kraučeliūnas (žiuri pirmininkas), G. Tulauskaitė
Dėl autoriaus mėginimo „prikelti” mindauginių laikų kalbą, atgaivinti jos senąsias lytis bei formas vertintojai yra išreiškę skirtingų nuomonių, laikydami šį autoriaus žingsnį rizikingu. Nepasitenkinimas reiškiamas pirmiausia dėl to, kad esą sunku skaityti. Minėtame pokalbyje su K. Bradūnu rašytojas daug ką yra paaiškinęs:
„Titnago ugnies” veikėjų kalba – mindauginių laikų šnekamoji. Kuriais šaltiniais pasiremdamas ją atkūriau? Tektų ilgokai sugaišti ir daug vietos užimtų, jeigu pasišautumėm tuos autorius, veikalus, studijas bei straipsnius atsiminti ir išskaičiuoti. Su pagarba pažymėsiu tik įvadinius bei pagrindinius šaltinius: prof. dr. Antanas Salys ir prof. dr. Pranas Skardžius, kurių vadovybėje kalbines disciplinas universitete studijavau. Kiek toji veikėjų kalba laikytina tikru pinigu? Anot Paskalio, net geometrijoje negalima visko įrodyti ir apibrėžti (jo str. „L'Esprit geometriąue”), tai juo labiau nebeįmanoma mindauginės kalbos ištisai bei tiksliai atkurti ir dokumentuoti. Tikra, tarkim, kad Mindaugo laikais daiktavardžiai tebebuvo su 7 linksniais, 5 linksniuotėm, 3 skaičiais ir 3 giminėm. Apskritai skirtybės yra ketveriopos: 7. garsinės, 2. kaitybinės, 3. sintaksinės ir 4. žodyninės. Nežiūrint geriausių norų, pastangų ir kruopštumo, toji kalba tėra apytikrė.
Istorinė gramatika rašytojo išmanyta gan profesionaliai. Tą patvirtino ir prof. A. Salys. Perskaitęs „Titnago ugnį”, kalbos patikimumą jis įvertino 75 procentais.
Santykis su sunkoka tiesiogine romano kalba (autoriaus kalba dabartinė, bendrinė) priklauso nuo skaitytojo geranoriškumo arba nepakantumo. Logiškiausia atrodo pripažinti rašytojui teisę rašyti ką ir kaip jis nori. Tenka sutikti, jog archajiška kalba paryškina epochos koloritą, o jos įtikinamumas šiuo atveju nėra mažesnis, gal net didesnis negu kitos romane panaudotos istorinės medžiagos. Bet svarbesni čia kiti dalykai. Į juos atkreipė dėmesį Vytautas A. Jonynas. Bandymas atkurti senovines žodžių lytis nėra tik žaidimas, siekiant egzotiško efekto. Tie žodžiai turi savo reikšmių laukus, dvasinį tūrį, „O kalbos ribos yra ir žmogaus pasaulėjautos, jo pažinimo ribos”. Taigi kalba tampa patikimu autentiško istorinio fono šaltiniu, protėvių mentaliteto, dvasinio gyvenimo formų liudytoja. Įdomu tai, kad septintame dešimtmetyje visoje lietuvių literatūroje prasideda analogiški procesai – kilnojami tautos kultūros archeologiniai klodai, tarp jų ir kalbos morfologinė archaika. Čia neturima galvoje įtakų. „Kur kas džiugiau konstatuoti, kad prie tos tautinio genijaus analizės prieita tiek „atplaišų” rašytojų, tiek savo krašte kuriančiųjų, intuityviai, savaimingai ir maždaug tuo pačiu laiku”.
9 Kralikauskas pav
„Ačiū už tūkstantį... Imkit mane ir skaitykit...” – J. Kralikausko, konkurso laureato, žodis per premijos įteikimo pokylį
Kitose tetralogijos dalyse autorius atsisakė archajinės kalbos formų, tačiau senoviškų žodžių, kurių randame senuosiuose mūsų raštuose ir dzūkų tarmėje, tekstuose palikta gausiai. Jie suteikia savitumo rašytojo stiliui, padeda sukurti vaizduojamosios epochos koloritą.
Siekdamas parodyti tautinės sąmonės formavimosi pačią pradžią, rašytojas jautė būtinybę priminti kalbą, kuri kartu su istorija ir kultūra sudaro tautos gyvybės pamatus. Pati kalba yra gyva, ji keičiasi, turi savo istoriją. Romane sąžiningai atkurta ne tik mūsų prasidedančios istorijos šerdis. Tą patį galime pasakyti ir apie kalbą.
1995 metais J. Kralikauskas išleido naują „Titnago ugnies” laidą jau kitu pavadinimu – „Mindaugas”. Siame leidime autorius gerokai taisė kalbą: visai atsisakė archajiškųjų lyčių tiesioginėje kalboje, koregavo ir bendrą romano stilių. Norėta prisitaikyti prie šiuolaikinio jauno skaitytojo, palengvinti jam kelionę j tolimą praeitį. Sukurtas iš esmės naujas tekstas – skaidresnis, lengvesnis, trumpesnis.
„Vaišvilkas” (1971). Ne vieno kritiko nuomone, „Mindaugo nužudymo” paskutinis skyrius „Žudikai atjoja Vaišvilko galvos” lyg ir nebereikalingas romanui, turinčiam natūralią ir efektingą pabaigą – karaliaus mirtį. Sis skyrius tarsi įveda į trečiąjį J. Kralikausko romaną, skirtą vyriausiajam Mindaugo sūnui, pravoslavų vienuoliui Vaišvilkui, kuris po tėvo ir brolių žūties ryžtasi užimti jam teisėtai priklausantį sostą ir atkeršyti žudikams.
Įdomu, kokie istoriniai faktai sudaro šio romano autentiškąjį pagrindą.
Hipatijaus metraštyje apie Vaišvilką (Vaišelgą) kaip apie šventąjį pasakojama, jog tapęs Naugarduko kunigaikščiu, pradžioje jis dar buvęs žiaurus pagonis ir lyg koks kraugerys kiekvieną dieną žudęs po tris keturis žmones. Tik žudydamas jautęsis linksmas ir patenkintas. Bet paskui jo širdį pasiekė Dievo baimė, ir Naugarduke jis apsikrikštijo. Tapęs vienuoliu, pasitraukė iš politinio gyvenimo, atsisakė kunigaikštystės. Dėl stačiatikystės ir vienuolystės bei tėvo antrųjų vedybų santykiai tarp jų buvo įtempti. Netoli Naugarduko, prie Nemuno, Vaišvilkas pasistatė Lauraševo vienuolyną ir ten įsikūrė. Todėl Mindaugas, matyt, buvo numatęs vainikuoti ne jį, o Ruklį. Sužinojęs apie tėvo ir brolių nužudymą, Vaišvilkas nuo žudikų spėjo pabėgti į Pinską.
„Lietuvos metraščio” kronikininkas pasakoja apie Vaišvilko kunigaikštavimą visoje Lietuvoje, kai jis ėmėsi keršyti tėvo žudikams. Buvęs labai žiaurus. Savo priešininkus žudęs be atodairos ir be saiko. Bet po kurio laiko atsisakęs pasaulietinės valdžios ir vėl buvęs labai pamaldus vienuolis.
10 Kralikauskas pav
Romanas „Vaišvilkas” (1971) — apie Mindaugo vyriausiąjį sūnų Vaišvilką
Įdomus trečias dokumentas, kurį, išverstą į lietuvių kalbą, rašytojas gavo iš prof. kun. Stasio Ylos ir cituoja viename iš savo pokalbių su K. Bradūnu. Tai ištrauka „iš Biblioteca Sanctorum”, IV, Roma, 1964, skiltis 1135. Rašytojas tiki, kad čia kalbama apie vyriausiąjį Mindaugo sūnų.
Eliseo di Lauraševo, šventasis kankinys. Gimęs Lietuvoje iš kilmingų tėvų ir buvęs didžiojo kunigaikščio Mindaugo patarėjas. Gyventi valdoviniam dvare jam nepatiko, nes troško tobulesnės egzistencijos, dėl to pasitraukė į vienišą Lauraševo vietovę, kuri netoli Naugarduko. Čia vienas bazilijonas vienuolis, matydamas atsiskyrėlio atgailumą, įtikino jį priimti bazilijonų regulą. Prie jo greit prisijungė kiti, norintieji siekti krikščioniškosios tobulybės. Apie 1255 metus brolis Eliziejus buvo pirmasis šios (bazilijonų) grupės igumenas. Bet naktį spalio 23 (metai nežinomi) šventasis buvo demoniško jaunuolio nužudytas. Sekė stebuklai, tarp jų ir ano jaunuolio išlaisvinimas iš demono. Provincinis sinodas, kuriam pirmininkavo Kijevo metropolitas Juozapas Soltanas, 1514 metais paskelbė jį rutenų katalikų (unitų) Bažnyčios palaimintuoju, ir jo šventė švenčiama spalio 23 dieną.
Bibl.: I. Martinov. Annus Ecclesiasticus Graeco – Slavicus, Bruxelles 1863, p. 258–259; Holwek (A Biographical Dictionary ofthe Saints, St. Louis–Londra 1924), p. 315.
Antonio Koren
(Prefetto della Chiesa Cattolica Russadi S. Antonio Abate – Roma)
Kalbėdamas apie savo „mindaugines” knygas, autorius pabrėžia kiekvienos jų savarankiškumą, atskirumą:
Atsisakydamas tradicinės istorinės trilogijos, laimėjau nesuvaržytą pasakojimo tėkmę. Ši laisvė teikė daugiau galimybių įvairinti formą ir vaizdavimo priemones, nekliudė pasakojimo technikos niuansams ir potekstės atradimams. Aš norėjau, kad kiekvienas mano romanas būtų savitas, kitas ir kitoks – ne tęsinys, vienetas pats savyje.
Galbūt tokio kelio pasirinkimas ir lėmė tai, kad rašytojas nepavargo, neišsisėmė, o atvirkščiai – su kiekvienu nauju romanu jo žingsnis tvirtėjo. Tai akivaizdžiai liudija „Vaišvilkas”, laikomas stipriausiu J. Kralikausko kūriniu.
Visa, kas įmanoma sužinoti apie istorinį laiką, autoriaus sąžiningai išstudijuota. Tačiau rašytojo uždavinys sunkesnis negu istoriko. Istoriko darbas pasibaigia faktų ir jų ryšių analize, o rašytojo čia prasideda. Istorikas gali palikti abejonių, prisipažinti tik spėliojąs, nežinąs atsakymo, nes trūksta dokumentų. Rašytojas „žino” viską. Ir tą žinojimą turi išreikšti ne tik tvirta logine konstrukcija, bet ir emocionaliai, konkrečia ir vaizdžia menine kalba, kad skaitytojas patikėtų ir galėtų pasakyti – taip tikrai galėjo būti. Vaišvilko atveju ta autoriaus „visažinystė” – tai ir istorinis, ir žmogiškasis jo likimas, kuris galėjo išsiskleisti romane tik užpildžius rašytojui tas faktografijos spragas, prie kurių sustoja istorikai.
Veiksmas vyksta trejus metus – nuo Vaišvilko pasiryžimo užimti sostą akimirkos iki jo sugrįžimo vienuolynam Pasakojama pirmuoju asmeniu – lyg Vaišvilkas, iš valdovo sosto grįžęs į vienuolyną, rašytų savo gyvenimo kroniką ir dvasinę autobiografiją:
Šita kronika – tai mano išpažintis šventajai Cerkvei ir Ganytojams. Arba tai mano kelionės maišas, kurį išverčiau ir iškračiau, nieko nenuslėpdamas. Išpažinau, kas ir kaip iš tikrųjų buvo. Ir neteisinau savęs. Nors žinia, galėjo gi daug kas būti kitaip. Ir kaip tik dėl to man labai liūdna, labai. Mano širdy gėla – kaip po Verbų nedėlios, kaip didžiojo Cetvergo giesmėj. Aš nebučiuosiu Tavęs, kaip Judas. Ale šaukiuosi Tavęs, kaip latras Tavo dešinėje: Jėzau, prisimink mane savo karalystėj. Atsimink mane, Kristau...
Knygą sudaro aštuoni skyriai. Rašytojas mėgsta formuluoti tezinius skyrių pavadinimus, nukreipiančius skaitytojo mintį į svarstymų centrą. Peržvelgus juos, ryškėja herojaus vidinio dramatizmo atraminiai taškai, kompozicinis siužeto ir psichologinės problematikos nuoseklumas. „Lyg būtų Perkūnas trenkęs” – tai iš pagrindų Vaišvilko gyvenimą sukrėtusi ir pakeitusi žinia apie tėvo ir brolių nužudymą, kuri lėmė alternatyvos neturintį sprendimą. „Šiandien regis, tada leidausi labirintan” – mitas apie Minotaurą įveikusį ir iš labirinto išėjusį Tesėją nuskamba kaip pranašinga sunkaus, bet pergalingo Vaišvilko žygio ir savęs įveikimo paralelė. „Iš arčiau kalnas didesnis” – užuomina, jog nelengva krikščioniui Vaišvilkui sugrįžti į Vilniaus pilį – pagonybės kalną. „O rodės jau niekas negali nustebinti” – šiame skyriuje dramatišką vidinį stačiatikio ir pagonybės konfliktą dar sustiprina netikėtai atsiradęs sūnus. Penktas skyrius „Trenkė atmokestis”. Įvykdytas kruvinas keršto aktas, deja, neatnešęs dvasinės ramybės ir pasitenkinimo. „Man buvo iki kaklo” – ši antraštė deklaruoja, jog graužatis ir abejonės dėl pasirinkto kelio stiprėja. Pagaliau pribręsta sprendimas – „Pratrūko votis pačiame vidaus dugne”. Romano pabaiga – Vaišvilko žūtis: „Tik susitikę Dievą gausim viską iš karto”.
Jau iš ankstesnių romanų pajutus rašytojo trauką prie subjektyvaus pasakojimo, lyrizmo, psichologizmo, vidinės charakterio išraiškos, impresionistinio nuotaikų žaismo, nebetenka stebėtis dėl trečiajam romanui pasirinkto vaizdavimo objekto – vienos, kad ir ne itin įžymios, bet įdomios, kontroversiškos istorinės asmenybės.
Nors archyvinės žinios apie Vaišvilką nėra gausios, vis dėlto jos pakankamai aiškiai liudija, jog tai buvo dramatiška asmenybė, žmogus, gyvenęs kelis skirtingus gyvenimus, dvasiškai plėšomas į kelias dalis. Ar bereikia dėkingesnės medžiagos literatūrinei psichologinei analizei?
Stipraus, žiauraus valdovo sūnus, matyt, taip pat buvo karingos prigimties savo epochos žmogus, nežinąs gailestingumo ar kokių sąžinės skrupulų. Bet štai susipažįsta su Naujuoju Testamentu, su krikščioniškąja žmogiškosios egzistencijos samprata, ir prieš jį skleidžiasi kitas pasaulis, kviečiantis į dvasinį tobulėjimą, reikalaujantis laikysenos, priešingos valdovo dvarui, oficialiam įpėdinio statusui. Atsiribojimu, malda, asketišku gyvenimu vienuolis siekia išpirkti savo kaltes ir klaidas. Tačiau po tėvo žūties, pats vos išsigelbėjęs nuo mirties, ryžtasi laikinai tapti valdovu, atkeršyti tėvo žudikams ir – žudyti, žudyti. Kas dabar vyksta tokio žmogaus sieloje, jau kartą išgyvenusioje kančią ir patyrusioje katarsio palaimą? Kaip suderinti keršto troškimą su krikščionišku atlaidumu, valdovą su vienuoliu? Būti vienišam pravoslavui savo pagoniškoje tautoje – taip pat sudėtinga, skausminga būsena. Kaip atvesti tautą į Rytų krikščionių pasaulį? Atsiranda ir dar viena abejonė, ką rinktis: pasaulietišką gyvenimą, sostą, moterį, šeimą ar vienuolio celę? Skaudūs išgyvenimai lydi J. Kralikausko Vaišvilką dėl atrasto ir tuoj pat vėl prarasto sūnaus. Tokie psichologiniai kazusai, kur užtenka erdvės ne tik asmeninių ir istorinių interesų sankirtoms, bet ir egzistenciniams svarstymams, tikrai įdomūs pajėgiam ir patyrusiam rašytojui.
„J. Kralikausko laukė panašus uždavinys, kaip andai Sruogos, kai šis kūrė Jogailos portretą „Milžino paunksmėj”, – rašo recenzijoje Vytautas A. Jonynas. – Juk reikėjo įžvelgti kunigaikštyje Vaišvilke žmogų su visomis abejonėmis, vidiniais konfliktais, atkurti jo bruožus, nesauvaliaujant istorinėje medžiagoje”.
Veikėjo išpažintis nėra „gryna”. Tekste susilydo, nuolat susipina arba eina greta keletas skirtingų pasakojimo dėmenų. Svarbiausia, žinoma, vidinė, dvasinių išgyvenimų ir prieštaravimų problematika. Tačiau ji nesutelpa į kurią nors vieną, lengvai lokalizuojamą formą – vidinį monologą ar sąmonės srautą. Vaišvilko išpažintinis rašymas aprėpia ne tik tai, ką jis dabar mąsto ir ką neseniai išgyveno, bet ir įvykius, kuriuose dalyvavo, ir prisiminimus, nukeliančius į ankstesnį gyvenimą. Ir visa tai – mintis, emocija, judesys, vaizdas, garsas, įvykiai, prisiminimai – skleidžiasi polifoniškai kaip vienos sąmonės vienalaikio suvokimo ir veiklos arena.
Jau nuo pirmųjų puslapių įsitvirtina dvilypės asmenybės motyvas. Atgyja vienuolio nuslopintoji pusė: „Nedovanosiu žudikams”, – byloja valdovo sūnus. Jam priklauso ir prabudusios sąžinės balsas: „Vai Jėzau, esu kupris su kaltybėmis prieš tėvą. Lepsėjau, burbuliavau, uždavinėjau tėvui širdį. Per tai savigrauža mane sirgdo” (p. 5).
Rašytojas psichologiškai įtaigiai atskleidžia sudėtingą herojaus gyvenimo lūžio momentą. Natūralu, jog sukrėtimo akivaizdoje subjektas prisimena pirmąjį lūžį, kada negrįžtamai buvo peržengta riba tarp „turiu labai daug” ir „nieko neturiu”. Dabar – „Vėl aplinkui mane įlūžo ledas”. Tai metafora, ne tik primenanti vaikystės nuotykį, bet ir nusakanti dabartinę dvasinę ir fizinę situaciją – egzistencinę būtinybę iš visų jėgų kapstytis. Rodos, pats Naujasis Testamentas palaiko sūnaus ryžtą: „Čia didi žmonių meilė, pasiaukojimas, kančia dėl tiesos, Sūnus”. Vaišvilkas nedvejodamas imasi sūnaus priedermių, nori išpirkti kaltę prieš tėvą, kurią pajunta tik jo netekęs. Tačiau apsisprendimas veikti nesumažina skausmo ir dvasinės sumaišties. Rašytojo vaizduojamas Vaišvilkas – itin jautri asmenybė:
Kaip tu gyvensi? Še tau. Nesiskųsk, niekas nepaguos, nėra jau nė kam. Ir regis atsišaukė iš kur, lyg aidas iš toli atsirito: „Tu lyg suvis neturėtum odos. Vos tik aš žodeliu bakst, tau bemat ir sopa”. Pala, tai tėvo gi šitas priekaištas. Taip, tai jo kadai: „Tave skaudina ir smilgelės prisilietimas. Lyg būtum nuluptas. Tai kaipgi tu gyvensi?”... (p. 12)
Gražiai išreikštas vienuoliškas vienišojo ryšys su Kristumi, kurį jis vadina Draugu. Imituojami Vaišvilko užrašuose perpasakoti anuometinės (prisiminimų laiko) maldos žodžiai. Pateikiami fragmentai, atskirti daugtaškiais, rodant, jog čia lakoniškai užrašyta tik esmė:
Kreipiausi į savo Kūrėją ir Draugą jau nebe tas, kuris buvau tėvo mirties išvakarėse. Buvau posūky ir pasikeitime. Nelaimės ir atsakomybės akivaizdoje ieškojau naujos krypties žiburių. Rūpėjo, kad Jis būtų mano pagrindu ir laikytoju. Kad būtų man tuo, kuo juodžemis gilei. Man reikėjo ir reikia vienybės su Juo, kaip gilei reikia vienybės su juodžemiu. Gilė neuždūsta milžiniškame juodžemyje, bet ji sunyksta atskirybėje su juo... (p. 11)
Gilės ir juodžemio asociacijas rašytojas prisimins ir vėliau – plėtodamas egzistencinius mirties svarstymus, kurie nusitęsia per visą knygą, tarsi ruošdami herojų oriai laikysenai mirties akistatoje. Mirtis svetima, mirties bijoma, mirtis – didžiausia būties paslaptis. Mes beviltiškai trokštame sužinoti, kas po jos.
Gilės laidotuvės molijon – tai ne mirtis, o ąžuolo gimimas ilgiems amžiams. Laidotuvės – anaiptol ne pagyna? Nėra jokios pagynos? Mirtis tėra tik pereiga? Kur pereiga? (p. 69)
Psichologiniai akcentai, sudėti romano pradžioje, formuoja analizės išeities pozicijas, atskaitos taškus, nuo kurių atsispyręs autorius–pasakotojas išskleis veikėjo charakterį.
Autorius teisus ieškodamas plačios argumentacijos Vaišvilko pravoslaviškai vienuolystei pagrįsti. Tai ir motinos, ir jos giminių įtaka, ir buvimas pravoslaviškoje Naugarduko aplinkoje, pagaliau – mylimosios netektis, kurią reikėjo kuo nors užpildyti. Priimtini ne tik racionalieji, ne tik dokumentuose fiksuoti, bet ir poetiškieji argumentai. Pastarieji gal net svarbesni, atitinkantys poetišką romano stilių ir dvasią:
Mano motina augo kur nors Rytuose; ji mokė – Kristus gimė toli rytuose. Saulėtekiai iš Rytų. Visa, kas gražiausia, Rytuose. Įžymūs bazilijonai, asketai, išminčiai, Švento Rašto žinovai. Konstantinopoly svida spinduliuoja bonės ir gyvena patriarchas, apaštalo Andriejaus įpėdinis. Tai šventųjų tėvų, imperatorių, soboro ir cerkvių daugiabokštis miestas. Ten gynė tiesą patriarchai Fotijus ir Mykolas Kerularijus. Gal kada duos Dievas ir man pamatyti Konstantinopolį... (p. 16)
Bet štai priartėja keršto valanda. Vaišvilkas siunčia žmogų į Kernavę nužudyti Treniotą. Ką rašytojas mato savo personažo, vienuolio, jautraus žmogaus sieloje tą valandą? Rodos, viskas vyksta, kaip ir turi vykti, – dabar jau pasitelkiamas Senasis Testamentas, jo priesakas – akis už akį, dantis už dantį. Tačiau Vaišvilkas, prisimindamas tas sunkias valandas, užrašuose prisipažįsta: „mano siela kaip tik nuo šitos klastos ir ėmė nesveikuoti, sirgti, o į pagyną suvis mirėsiuoti”. (p. 24)
J. Kralikausko psichologinės analizės pobūdis kai kuriais bruožais primena V. Mykolaičio–Putino „Altorių šešėly”, kurio pasakotojas neretai užbėga už akių veikėjui, išsiduodamas, kad žino jo ateitį. Vaišvilko užrašymas, jog jo siela nuo pat keršto veiksmų pradžios ėmė sirgti, o pabaigoje – jau visai merdėti, rodo, jog čia jis pateikia apibendrintą savo vidinio konflikto vertinimą. Toliau teks tik konkretinti, detalizuoti.
Palikusį vienuolyną Vaišvilką rašytojas tarsi perskelia pusiau: viena jo dalis ryžtingai ir kryptingai veikia (turime kad ir lakoniškai perteiktą epinį planą), kita – užsidariusi savyje kontempliuoja, meldžiasi, sąžiningai vertina savo veiksmus, abejoja, kenčia. Kiekvienoje situacijoje išsiskiria išorinis ir vidinis Vaišvilkas. „Aš bylojau toliau, stengdamasis paslėpti savo vidaus pabliūrą”, (p. 88)
Rašytojui svarbus Minotauro motyvas. Kažkada, rengiantis vienuolio keliui, dvasinis vadovas įtikinėjo: „Kiekvienas turime grumtis su Minotauru savyje. Tu tiek pažengsi šventyn, kiek save nugalėsi”, (p. 43)
Tada įveikti Minotaurą reiškė išsiveržti iš dvasios tamsos į šviesą ir pamatyti Viešpaties „šviečiantį Veidą”. Dabar Minotauro vaizdinio prasmė plečiasi, dvejinasi. Galbūt tai ir išorės priešas, kurį reikės įveikti, peržengti ir grįžti į save ankstesnįjį. Bet svarbiausia – Minotauras lieka kaip pavojinga, kelianti baimę, sunkiai įveikiama vidinė jėga. Budintis sąžinės balsas nuolat primena, kur jis dabar slepiasi. O jis vis išlenda, kiekvienoj situacijoj keisdamas pavidalą, bet ne esmę. Tiesa, inspiravęs jo pradžią, toliau autorius be saiko to mitinio motyvo neeksploatuoja. Tačiau potekstėje išlieka jo šešėlis kaip kankinanti, agresyvi dvasinės tamsos jėga, lemiamais momentais iškylanti į paviršių.
Kankinamas moters meilės ilgesio, svajones siedamas su jaunute Traidenio dukterimi Gaudimante, Vaišvilkas šią didžiąją pagundą vadina savo vidaus labirinto Minotauru, kurį turi nudėti. Minotauras pasirodo ir valdovui–vienuoliui svarstant galimybes pagonišką tautą pasukti į pravoslaviją. Vaišvilkas apsisprendžia – Kristaus meilės atėjimo į Lietuvą negalima grįsti smurtu, prievarta, krauju. „Net Minotauras, tas pabaisa, plėšydavo tik svetimuosius...” Šis apsisprendimas lemtingas, nes neatšaukiamai tempia paskui save kitus: padėjęs kardą, jis jau nebe valdovas, o vėl vienuolis, negalintis svajoti apie moterį ir šeimą.
Visas pasakojimas grįstas pulsuojančiais psichologinės įtampos židiniais: užsiplieskia – užgęsta, užsiplieskia – užgęsta... Tačiau kulminacine siužeto ir dvasinės sumaišties situacija, matyt, galėtume laikyti Deltuvos pilies paėmimą ir jos valdovo Buškaus susideginimą. Žūtbūtinės grumtynės, kraujo upeliai, nekaltų žmonių mirtys, raudančios motinos, sudegę gyvenimai – begalinio žiaurumo pasekmės. Vaišvilką „suvirpino kraupulys”: „Ką man pasakytų Kristus šį raudoną sekmos dienos vakarą? Tai tu toks? Vienuolis tu? Mano meilės nešėjas?” Negelbsti žinojimas, kad kažkas kitas taip pat žiauriai žudė nekrikštus. Vienuolis–valdovas prisipažįsta suvokiąs savo kaltės dydį ir šiurpumą. „Dėde, ką iš tikrųjų čia sudeginau? Ką-ne-ką, o tikrai tris iš dešimties Dievo įsakymų”, – kreipiasi jis į mirusį savo dvasios vadovą.
Tačiau rašytojas nepamiršta priminti, kad čia iškyla ne tik etinis konfliktas, ne tik nusižengimas Dekalogui. Vaišvilkas išvien su rusinais kovoja prieš pagonišką Lietuvą. Protu jis atsidavęs pravoslavas, tačiau ryšys su savo tauta išlikęs, o pasąmonėje – dar gyvų gyviausia pagonybė; apie tai byloja sapne iškylantys vaizdiniai. Nakties košmaruose jį persekioja garbingai kovojusio ir žuvusio pagonio Buškaus dvasia:
Tu dar vaikščioji? Tave gi Saulė ir Mėnuo iškeikė. Tave Žemyna ir Dimstipatis iškeikė, – Buškaus akys it žarijos blizga... – Tu ne bičius, o medaus plėšikas. Dėl tavęs badu išmirė mano bitės. Už tai bus apipjauta tavo bamba ir prikalta prie numarintųjų avilio. Tada pastumsim avilį ristis pašlaitėn... (p. 142)
Pagonybės ir bizantiškosios krikščionybės skaudžiausia akistata Vaišvilką ištinka, kai pagonis sūnus Lizdeika sudegina Trijų Kankinių cerkvę Vilniuje –paminklą pagonių nužudytiems tėvui ir broliams. Rašytojas meistriškai išsprendžia šj psichologinį kazusą. Pamatęs žlugusias iliuzijas, atsivėrusią neperžengiamą bedugnę tarp savęs ir sūnaus, tarp savojo ir senojo protėvių tikėjimo, Vaišvilkas patiria tokį stiprų emocinį stresą, kad praranda sąmonę. Sunkios ligos parblokšto herojaus sapnus, kliedesius autorius perteikia kaip intensyvią pasąmonės veiklą, išryškinančią pagrindines vertybines atramas. Vaišvilkas pasijunta lyg be odos ir apnuoginta širdimi – taip metaforiškai nusakoma jo dvasinė būsena – begalinė kančia, pakliuvus į labirintą. Ar jis gali teisti savo vargšą sūnų? Kuo jis pats teisesnis?
Didžiojo religijų konflikto gražiausia išraiška romane – Vaišvilko ir krivės dialogas. Tai dviejų principingų, tačiau vienas kitą girdinčių, išmintingų ir geranoriškų žmonių kalba („Jo žodžiai atrakina kažką”). Tokiu atveju net priešingos pozicijos netrukdo kalbėtis ir susitarti.
Autorius kažkelintu jutimu jautriai yra pagavęs pirmuosius krikščioniškojo humanizmo ženklus žiaurioje viduramžių realybėje. Sūnus girdi iš praeities ataidinčius kietus tėvo žodžius: „Su ašarės raudotojos širdim neilgai viešpatautum. Susidūrei priešą, tai ir žinok: tu jį, arba jis tave”. Gailestingumo sūnui nerodytų šventasis Vladimiras, net ir Mozė, – taip svarsto Vaišvilkas. Tačiau jis jau pasiryžęs savo elgesį motyvuoti:
Jaučiu – kažkas manyje keitėsi. Krivės žodžiai ir akys pynėsi ir raizgėsi su kažkuo geru. Lyg šnabždėjo kažkas: yra ne tik cerkvės, bet štai ir žmonės – gyvi, tikri, kenčian–tieji. Argi Dievas norėtų šito krivės skausmo? Ar Lizdeikos nukirstos rankos? O kas evangelijos meilė, jei ne atožvalga į žmogų ir jo kentėjimą? (p. 193)
Vaišvilkas, iki šiol turėjęs savyje tik Dievą ir Cerkvę, krivės paakintas, pradeda galvoti, ar jo mokytojai nebus pamiršę įdėti jam širdies, kuri reikalinga, kad matytum apie save žmones, artimuosius. Ligi šiol tai, kas turi būti centre, buvo „pakraščių migloje”, „tik lyg kokie šešėliai”. Rašytojas kuria paradoksalią, bet psichologiškai įtaigią situaciją – pagonių žynio žodžiai veikia buvusį pagonį, dabar stačiatikių vienuolį. Nuoširdūs, žmogiškos tiesos kupini žodžiai krinta į jautraus, iškankinto, pavargusio žmogaus sielą ir padeda jam suprasti save, apsispręsti, pasirinkti: „Pirmąsyk paregėjau savyje save, koks iš tikrųjų. Tai ir nušvito galvoj: gana gyventi dviveidiškai”. Žmogus grįžo į save. Taip užbaigiama romane Vaišvilko psichologinė analizė, atskleidusi mums įdomų, sudėtingą charakterį. Ar pabaigoje jis mums jau aiškus – persiėmęs rusinu fatališkumu ir absoliučiai įtikėjęs atsiskyrėliško gyvenimo gelbstinčia, atperkančia galia? Ar negavome patirti, koks jis dar artimas lietuvio pagonio vitališkumui, gamtiškumui? Jis palieka sostą ne dėl to, kad Lietuvos valdovo elgesys nesuderinamas su stačiatikių vienuolio laikysena. Atvirkščiai, pradedant dijaku Kirilu ir baigiant Kijevo metropolitu, visi ragina Vaišvilką neatsisakyti sosto ir galimybės pasukti Lietuvą į Rytų Bažnyčią. Tačiau yra šis tas svarbesnio už visus žemiškus, religinius ir pasaulietinius interesus. Tai pats žmogus, jo laisva valia, laisvė rinktis ir elgtis pagal savo sąžinę. Tik nepriklausomas žmogus, žmogus sau gali atsisakyti visko ir taip oriai pasitikti mirtį.
Istoriniame romane reikalingas bent minimalus epinis planas, istorinis fonas. Jis „Vaišvilke” yra: glaustai perteikiama reikalinga objektyvi informacija, ryškinami laiko ženklai, pasikeitimai, atsiradę Mindaugui žuvus (pasakojama apie tris Haličo kniazius – Svarną, Levą ir jų dėdę Vasilką Romanovičius, apie Traidenio, Dausprungo, kitų kunigaikščių laikyseną, Tautvilos ir Treniotos žuvimą, Vaišvilko susitikimą su kunigaikščiu Buškum, Deltuvos pilies paėmimą ir kt.).
Psichologinis romano pobūdis, dėmesio sutelkimas j vidinių prieštaravimų ir egzistencinių svarstymų problematiką ribojo aplinkos vaizdavimą. Rašytojas įdomiai panaudoja kelionės motyvą. Su lietuvių ir rusinu kariauna Vaišvilkas traukia iš Lauraševo į Vilnių ir Kernavę. Jo akyse ir mintyse – visa Lietuva:
Mąsčiau apie sritis ir plotus, kuriuose mūsų gentys. Siauriausia – Šiauliai. Vakariausia – Karšuva. Rytuose – iki Medilos. Pietuose lietuviai net už Lydos. Nuo Gardino iki Merkinės – milžiniškas Dainavos miškas. Lietuvos žemių ašis eina per Gaišią, Ašmeną, Vilnių, Kernavę ir Kauną.
Neries baseinas – Lietuvos šerdis. Visiškai kita šneka negu rusinu ar mozūrų. Lietuvius į vienetą jungė ne tik senelis Ringaudas ir tėvas: už juos daugiau šneka, žemė, giminystė ir bendros dalios suvokimas. Ir kiek gi lietuvių galėjo būti iš viso? Anapus Nevėžio rečiau apgyventa: pagal dešinįjį krantą tęsiasi tanki giria. Po paskutinio maro tėvas minėjo: iš viso dar kiek daugiau kaip du šimtai tūkstančių. Galbūt. Jis gi dažniausiai žinodavo, ką sakąs... (p. 45)
Pasakotojas ne tik mato kelią, gimtinės gamtą ir žmonių gyvenimus, bet ir seka, kaip skirtingai laikosi ir elgiasi savi ir svetimi šioje pagonių žemėje. „Rusinai mažai tejuokavo. Ar kad šios girios jiems nežinomos, gūdžios? Kad čia dar šiušena pagonių viešpatija?”
Nors autorius ir šiame romane išlieka atidus aplinkos ir laiko koloritui, jo dėmesys išvaizdai, rūbui, menės baldams ar valdovo pusryčiams nėra tik mėgavimasis spalvingomis buities detalėmis. Paprastai tai psichologinės charakteristikos dalis, nes išsakomas veikėjo santykis:
Skanu šutinti žirniai ir pupos. Bet labiau mėgstu miežinę košę, piene išvirtą. Kabini ją mediniu šaukštu iš molinio dubens. Pamirkai mirkale, kuris iš spirgintų taukų, svogūnų, druskos ir kvietinių miltų.
Didikai jau ne sykį įtakojo: nūnaigi turi nesuskaitomus išteklius, tai kodėl nevalgyti iš aukso indų? Ar bent jau iš sidabro. Argi valdonui tik šitaip iš molinių, (p. 100)
Kaip ir pirmuosiuose romanuose, nenuslopęs autoriaus dėmesys papročiams, apeigoms; ryškėja religijų skirtumai:
Puotą pradėdamas, atsistojau už skobnio ir persižegnojau. Tuoj pat žegnojosi dijakas Kirilas ir kiti stačiatikiai. Aš garsiai kalbėjau maldą, o Kirilas, Sirputis, Liesis, Šeremetys, Thoras ir kiti stačiatikiai pakartodami murmėjo. Palaimink, Viešpatie, mus ir šitas dovanas.
Putaviras, Gaudimantė ir kiti pagonai tylėdami laukė.
Aš peržegnojau skobnį su valgiais ir gėrimais.
Pagonai nuliejo mirusiems midaus.
Dabar jau visi sėdosi ir vėl šnekėjo. Gėrė ir valgė.
Priešais mane, antroje skobnio pusėje, trys tušti krėslai: tėvui ir broliams. Jų vėlės gi pradžiugusios čia dalyvavo. Tėvui ir broliams dar nebuvo šermenų. Nužudytieji tebuvo paniekinamai palaidoti. Ši puota – visų pirma jų atminimui. Tėvo krėslas masyvus, kaip sostas. Su aukšta išpjaustinėta atkalte.
Degė trys stambios žvakės – iš gryno, gniaužtuvais perkošto vaško. (p. 90)
Tikslus situacijos apibūdinimas turi ne tik epinę paskirtį. Potekstėje slypi trijų religijų sandūros psichologinė įtampa.
Rašytojo vaizduotė (ne fantazavimas, o mąstymas įtikinančiais vaizdais) geba matyti gyvus, dinamiškus, senove dvelkiančius buities, apeigų paveikslus. Štai karo žygin susiruošusių kareivų primityvi, iki skausmo vargana, sunki buitis. Tačiau kiek joje vilties ir gyvybingumo:
Po Sekminių paldienyke mano kariauna pajudėjo. Artėjom palei atkrantes ir sengirius. Svarnininkai slinko link Vilkmergės, o aš – link Deltuvos. Bet mus tuoj apgožė nesėkmė: visą utarnyko dieną ir naktį kliaukė liūtis. Bendražygiai drangoj peršlapo, bėdžiai gūbrino pasmėlę, kaleno dantim, ėmė čiaudėti ir čiurkuoti nosim. Degamai reikėjo sustoti, statyti būdas ir kurti laužus, kad tokioj gliurgoj neįsimestų ligos. Seredoj po pusiaudienio atlyžo ir išsiblaivė. Su saule grįžo atošylis, atgeibimas, šnekos ir džiovinimasis. Tūlas nudžiugęs luobinę dūdelę iš karklo išsisuko ir civiravo. Kitas birbino alksnio birbyne, (p. 135)
Panašiu principu sukurtas ir mūšio vaizdas – Deltuvos pilies paėmimas. Mūšį stebi Vaišvilkas. Jis vardija pagrindinius ginklus: akmenų svaidykles, lankus ir strėles, griautuvus–taranus, kurie daužo ir verčia sienas. Deltuvininkai ginasi ietimis, kirviais, kalavijais, žalvario ir ąžuolo kuokom, pagaliau – iš beviltiškumo – akmenimis, žeberklais ir spragilais... („Virto dūmų volai, pleškėjo. Kamuoliai kilo į skliautą... Jau po visam”.) Daugiausia dėmesio ir konkretumo sutelkiama į žūstančiųjų kančias ir žuvusiųjų vaizdus. („Mote, tavo vaikas nudobtas...”) Panoramiškumo ir išsamumo nesiekiama. Kiekvienas paveikslas matomas iš arti, vaizdas koncentruotas, tenkinamasi viena kita detale. Kraupią nuotaiką kuria neslepiamos pasakotojo reakcijos, emociniai akcentai („Mane suvirpino kraupulys”). Pasakotojo – mūšiui vadovavusio Vaišvilko emocijos – ne pyktis, neapykanta ar džiugesys dėl pasotinto keršto, o gailestis, užuojauta, kaltės jausmas, skaudi abejonė dėl užsiimtos pozicijos. Būtent lyrinės intonacijos ir jaudina, daro labai stiprų įspūdį.
Šiame romane labai nedaug peizažo. Kartais jis reikalingas kaip užsklanda, kaip laiko žymė, kaip lietuviškos erdvės ženklas. Štai skyriaus pabaiga po susirėmimo su Daumantu:
Byrėjo riešutai, uogos ir lapai. Geltoni ir rudi. Auksiniai ir moliniai... Giriose nepasidavė kriaušelės. Laikėsi ir obuoliukai... (p. 68)
Čia – į gimtinę sugrįžusio, jos pasiilgusio Vaišvilko šiltas žvilgsnis, kuriame tarsi dvigubinasi valdovo ir vargšo pasaulėjauta, tai, kas juos sieja ir skiria. Vos vos juntama gamtos ir žmonių gyvenimo paralelė, rudeniškas mirties dvelksmas.
J. Kralikausko gamta šiame romane impresionistiškai brūkštelėta tik viena kita detale, augte įaugusia į veiksmą ir į veikėjo sąmonę:
Šaknys. Raudonuoja šermukšniai. Šviečia beržai. Kvėsčioja gailių kvapas. Kažkur už viršūnių klyksi gervės ir žąsys. Pūsteli vėjokas, ir neša voratinklius, ir atneša Gaudimantės atsiminimą... (p. 81)
Žmogus rudeniškoje gamtoje. Miške. Viskas, rodos, elementaru. Daiktavardis, veiksmažodis – veiksnys, tarinys. Trumpiau nebeįmanoma. Bet tose eilutėse lyg veidrodiniame ežero paviršiuje pakrantės medžiai atsispindi ištisa žmogiškoji drama. Įsitvėrus gimtosios žemės šaknų, per kraują žvilgsnis kyla aukštyn – į šviesą, į nostalgišką žąsų, gervių klyksmą. Spalvos, garsai, kvapai, pojūčiai – dvasios judesys. Tikslinga seka. Nuotaikų vibracija. Keliose eilutėse pakartota „Anykščių šilelio” struktūra. O, rodos, tik akimirkai atskriejęs vėjokas pūstelėjo rudeniškos nuotaikos šuorą...
Kitas ryškus pasakojimo klodas romane – prisiminimai.
Pasakojimas nesutelpa į fabulos laiką, neapsiriboja siužetinio veiksmo laiku. Autorius dažnai gręžiasi į herojaus vaikystę, su kuria susiję prisiminimai apie motiną, vaikų žaidimai, gamtos įspūdžiai; svarbus ir vėlesnis – jaunystės laikas: santykiai su tėvu, karo žygiai, meilė neturtingo laukininko dukrai Ringailei, tėvo nuosprendis išskirti jaunuosius, Naugarduko valdymo laikotarpis, motinos brolio, pravoslavų vienuolio Feodoro vaidmuo, krikštas, pasitraukimas vienuolynan. Retrospekcija užpildo spragas, prieš mus iškyla visas personažo gyvenimas. Bet ne tai svarbiausia. Per siaura būtų suprasti „Vaišvilką” kaip biografinį romaną. Pritariant G. Viliūnui, kad „Vaišvilkas” yra istorinis–psichologinis romanas,77 romano žanriniam savitumui suvokti svarbu pastebėti, jog prisiminimai nėra atskiri, nesudaro savarankiškų kompozicinių vienetų. Jie organiškai įaugę į tekstą kaip nuolatinė herojaus dvasinio gyvenimo dalis: prisiminimai kaip argumentai, prisiminimai, rezonuojantys dabarčiai, – kontrasto ar paralelės principu.
Su dviem pirmaisiais romanais „Vaišvilką” sieja Mindaugo asmenybė, nematoma, bet visur esanti Mindaugo dvasia. Jį, jo elgesį, jo autoritetingus žodžius nuolat prisimena, cituoja pats Vaišvilkas. Jis jaučiasi vykdąs tėvo valią. Kitiems Vaišvilkas svarbus taip pat tik kaip Mindaugo sūnus. Vienas iš būdingų tokio pobūdžio pavyzdžių – didžiūnų pokylis Kernavėje, grįžus Mindaugo sūnui:
Šie didžiūnai pažinojo vienas kitą, kai kurie – nuo vaikystės. Jie žinojo, kad aš buvau užsispyręs sūnus. Žinojo ir tai, kad tėvas buvo man titnaginio kietumo. Bet tėvas – vis tiek tėvas. O sūnus – kad ir „Ožiu” ar „Tįsliava” pravardžiuotas – vis tiek gi sūnus. Dieve gi, Dieve, man sopėdavo širdį dėl tos pajuokos. Ožiu – dėl atbulumo ir užsispyrimo; o Tįsliava – dėl išūgio, dėl aukštesnio už tėvą stoto. Anuomet mane tai žeidė, ogi nūnai regiu: tėvas ir čia buvo teisus. Aš – argi ne ožys? Net pats prieš save – Vaišvilkas prieš Elizėjų. Ir argi aš ne tįsliava? Antro tokio tįsios visoje menėje nebuvo...
Žinok ir tai: esi tu tėvo šešėlyje. Kurie tave čia gerbia – daugiausia dėl tėvo gerbia, o kurie neapkenčia – irgi kad jo sūnus. Esi ožys, aukos ožys: auka per tėvą ir už tėvą. Dėl jo esi antrąkart lūžęs, antrąkart ant aukuro. Tu irgi lyg Izaokas... (p. 96)
Čia matome J. Kralikauskui būdingą sodrią ir vis giliau smingančią psichologinės įžvalgos liniją: nuo buitinės detalės, nuo nekaltos pajuokos – iki vidinės dramos, iki simbolinio jos apibendrinimo – Izaoko paralelės. Sūnus suvokia esąs tėvo šešėlyje, esąs jo didumo auka, bet, kita vertus – Izaoko (Kristaus) vaidmuo jį išaukština: tai sūnus – atpirkėjas, sūnus – kankinys, laisva valia aukojęsis už tėvą.
11 Kralikauskas pav
Monrealio lietuvių akademinio sambūrio devintoji V. Krėvės literatūrinė premija skirta J. Kralikauskui už istorinį romaną „Vaišvilkas”
Prisiminimų perspektyva psichologiniam plane įgauna savitumo dar ir dėl to, kad personažo išpažintis yra ne išsakoma, o jo paties užrašoma. Psichologinė analizė atitenka pasakojimo laikui; tai nėra nei spontaniškas sąmonės srautas, nei „anuometinis”, sinchroniškas veiksmui vidinis monologas. Rašančiojo „dabar” atgręžia skaitytoją į dvipakopę praeitį – iki tėvo nužudymo ir po jo. Antroji pakopa yra dar tebesitęsianti dabartis, apmąstomoji, vertinimui pateikiama herojaus gyvenimo dalis.
Septynerių metų darbo pareikalavęs šis rašytojo kūrinys susilaukė labai gero kritikos įvertinimo. Bene plačiausiai ir ne be atviro susižavėjimo apie „Vaišvilką” rašė Vytautas A. Jonynas:
Nuo pat pirmųjų knygos puslapių skaitytojas susiduria su Vaišvilko vidiniu monologu, meditacijom, kone malda. Tas pasąmonės srūvis perpintas prisiminimais iš vaikystės. Nestinga dialogavimo su savim pačiu ir su kitais; kartais net įsivaizduojamais asmenimis. Nejučiomis pereinama į tikrovės objektyvų vaizdavimą ir vėl panyrama į karščiuojančio ligos patale Vaišvilko klejones, nuzigzaguojama jo sapnų pasaulin. Jei aplamai tempas ne iš greitųjų, knygai nestinga intensyvumo, gyvumo bei dramatiškumo, ir šis pasakojimo būdas visai pasiteisina.
Negalima nepripažinti, kad rašytojui istorinio ir psichologinio romano derinys puikiai pasisekė.
Vytautas Alantas novelių knygoje „Nemunas teka per Atlantą” (1970) metais anksčiau už J. Kralikauską paskelbia ne visai novelinės apimties (66 puslapių) kūrinį „Viešpats ieško viešpaties”. Papasakotas tas pats Vaišvilko gyvenimo periodas su analogišku retrospektyviu žvilgsniu j praeitį. Autorius susipažinęs su tais pačiais istoriniais šaltiniais, todėl kai kurie faktai sutampa. Įdomu, kad panašiai interpretuojama Vaišvilko jaunystė, kurioje irgi būta meilės istorijos. Susipažįsta jis ir su savo sūnumi. Veikia čia ir tokie personažai, kokių J. Kralikauskui neprireikia, – tai buvęs Mindaugo juokdarys Drignius ir Svarnienė – Vaišvilko sesuo. Jai brolis pasakoja savo jaunystės nuotykį. Toks pat niekdarys, koks yra J. Kralikausko romane, čia pasirodo Vaišvilko žudikas Levas. Tačiau V. Alanto kūrinys yra tik talentingo žurnalisto sklandžiai, protingai parašyta apybraiža apie visomis religijomis nusivylusį, abejonių kankinamą, Dievo ieškantį mūsų dienų intelektualą. Taigi Vaišvilkas čia neiškyla kaip autentiška istorinė figūra, o tik kaip tam tikros intelektualinės problemos ženklas, galįs egzistuoti ir kitokiame kontekste.
Elena Bukelienė. Juozas Kralikauskas: monografija. Vilnius: Tyto alba, 2002.