Kralikauskas Mindaugo nuzudymasMindaugo valdymo laikotarpis yra įdomus tarpsnis Lietuvos istorijoje. Rašytojui jis atidengia platų lauką, nes žinios, liečiančios šiuos laikus, yra nepilnos, o paties Mindaugo asmenybė gana miglota ir istorijos neapspręsta. Klausimai, liečia krikščionybės priėmimą ir Mindaugo santykius su vietiniais kunigaikščiais bei kaimynais, dar ne tik mažai buvo paliesti lietuvių romanistų, bet nėra pilnai išgvildenti ir istorikų.
Kiekvienas romanas, savo tema siekiąs tolimesnę praeitį, susiduria su istoriškumo problema. Istoriškumas tokiame veikale reiškia autoriaus sugebėjimą romano įvykius pateikti laiko perspektyvoje. Tai būtina, nes tikrovė, su kuria jis susiduria rašydamas apie praeitį, skiriasi nuo dabarties. Motyvacijos, galiojusios ankstyvesnių laikų bendruomenėms, jau nebegalioja šiandieną. Todėl rašytojo uždavinys yra ne tik per savo vaizduotę pažadinti praeitį, bet taip pat padaryti ją suprantamą dabartiniam skaitytojui. Seras Valteris Skotas (Scott) romano „Aivenhas” įvade yra pasakęs, kad rašytojas negali savęs apriboti vien tik tuo laikotarpiu, kurio metu jo pasakojimas vyksta. Skaitytojo interesui sukelti, pasak Skoto, reikia perduoti pasirinktą istorinę temą dabartinių laikų kalba bei sąvokomis. Įtikinamai parodyti praeities lokalą tėra tik pusė darbo. Daug svarbiau – sukurti žmonių bendruomenės vaizdą, įrikiuotą istoriniame laike. Tam pasiekti romano įvykiai ir personažai privalo būti pagrįsti kokia nors istorinės eigos samprata. Pavyzdžiui, Tolstojaus romano Karas ir taika” istoriniai įvykiai yra valdomi paslaptingų ir nesuprantamų gamtos jėgų, prieš kurias žmogaus valia yra bejėgė. Šis principas apsprendžia ne tik fiktyvius personažus, kaip Andrejų Bolkonskį ir Nikolajų Rostovą, bet taip pat ir tokias istorines asmenybes, kaip Napoleoną ir Kutuzovą. Alesandras Mandzonis (Manzoni) tuo tarpu savo „Sužadėtiniuose” („I Promessi Sposi”) kaimiečių sužieduotinių (Lorenco ir Liucijos) smulkias problemas pasirenka spręsti istorinių įvykių fone. Kaip žmogus turėtų gyventi istorinėje tikrovėje, yra viena iš pagrindinių šio veikalo sprendžiamų problemų. Mandzonis tai atlieka interpretuodamas istorinę eigą moraliniu masteliu. Iš šių pavyzdžių matome, kad personažų psichologinis išvystymas ir praeities gyvenimo natūralistinis vaizdavimas istoriniame romane tėra antraeiliai dalykai. Net ir V. Krėvės istorinėj dramoj „Šarūne” to paties vardo vyriausio veikėjo svarbiausias variklis nėra jo privačios psichologinės savybės, bet jo noras suvienyti Lietuvą. Kitaip, neišeinant iš vaizduojamųjų laikų rėmų ir nesukuriant to pagrindinio principo, kuris padarytų praeitį suprantamą skaitytojui jo terminologija, istorinis romanas virsta į ornamentuotą nuotykių pasakojimą, turintį stipresnį ar silpnesnį melodraminį elementą.
Juozo Kralikausko „Mindaugo nužudymas” apimtimi yra gana siauras veikalas, liečiąs konspiracijos prieš Mindaugą užuomazgą bei jos plėtojimąsi, pasibaigusį Mindaugo mirtimi. Romanas yra suskirstytas į atskirus skyrius (pvz., „Per žaliojo medelio šventę kryžiuočiai vėl įpuolė žudyti, grobti ir deginti”), kurių pavadinimai iš anksto susumuoja svarbiausius ten esančius įvykius ir suteikia jiems kronikos pobūdį. Veikalas rašomas esamuoju laiku, taip kad susidaro įspūdis, jog jo pasakotojas yra kartu ir tiesioginis romano įvykių stebėtojas. Pažymėtina, kad pasakotojas-dalyvis, jeigu taip jį galima būtų pavadinti, nepasitenkina vien tik išoriniu aplinkos vaizdavimu. Būdamas sumanus tų primityvių laikų bendruomenės narys, jis taip pat sugeba atspėti nesudėtingas įvairių romano veikėjų mintis ir perduoti jų sąmonės tekėjimą (stream of consciousness) esamuoju laiku. Žinoma, reikia pastebėti, kad, apribotas uždarų ir jam artimų to laiko situacijų ir todėl turėdamas gana siaurą akiratį, pasakotojas–dalyvis nepajėgia perduoti gilesnių veikėjų minčių ar to meto įvykių reikšmės, bet pasitenkina atpasakodamas instinktyvias jų reakcijas bei duodamas faktiškus ano laiko gyvenimo vaizdus. Aplinką pasakotojas pažįsta gerai ir ją vaizdžiai perteikia. Turtingas žodynas ir elementaraus pobūdžio dialogai šias savybes išryškina. Romane sukurtas XIII amžiaus Lietuvos vaizdas yra vaizdas gana primityvaus pasaulio (su nemaža žiaurumo doze), kur gyventojai didžia dalimi tebėra gamtos vaikai.
Savo svarba romano vyksmui išsiskiria trys personažai: du sąmokslininkai – Daumantas ir Treiniota ir pats Mindaugas. Galbūt gyviausias ir žmogiškai suprantamiausias charakteris visame romane būtų Daumantas. Jis staigaus būdo, žiaurus, trokštąs garbės ir prietaringas. Toks Daumantas atitinka autoriaus sukurto laikotarpio vaizdą. Dauguma „Mindaugo nužudymo” personažų, įskaitant ir patį Mindaugą, turi šias savybes. Net ir Ulė Daumantienė, dr. Griniaus („Aidai”, Nr. 6, 1964) vadinama „šviesiausiu asmeniu visame romane”, sąmokslininkams nužudžius Mindaugą, taip užsidega kerštu, kad net žada gulti į lovą su savo vyro broliu (Narimantu), idant jiems atmokėtų. Autorius „Mindaugo nužudyme” vis dėlto neapsiėjo be atpirkimo ožio. Toks yra Daumantas. Nepasitenkinęs sukurtu gyvu charakteriu, autorius dar jam prisegė juodus ūsus. Negana to, ir Daumanto motina gudė (su ilga nosimi ir užriestu smakru – tikra ragana), ir jis pats mergininkas (neužtenka jam žmonos), o be to – tiesiog ištroškęs kraujo. Dr. Grinius savo straipsnyje aptardamas tą sceną, kur Daumantas išprievartauja nepilnametę merginą, įtaria romano autorių „pataikavimu antimoraliai sekso madai”. Kaltinti autorių tokiomis „siaubingomis užmačiomis” gal būtų jau ir per daug. Minėtą sceną jis greičiausiai įvedė prisibijodamas Daumantą padaryti per daug simpatingą charakterį. Atsižvelgiant į romane vaizduojamą aplinką bei pasikliaunant paties Mindaugo žodžiais, kad Daumantas yra „staigus, smarkus. . . bei didžių kraštutinumų žmogus”, ta scena, kur jis prie savo tėvo pilkapio prisiekia atkeršyti Mindaugui, negali nepatraukti skaitytojo simpatijos. Daumantas čia neveidmainiauja, bet elgiasi kaip tikras sūnus vaizduojamosios epochos, kurioje kova dėl būvio ir stipriausiojo išlikimas yra nerašyti įstatymai. Minėtas išprievartavimas, einąs po priesaikos prie tėvo kapo, yra autoriaus noras tyčia padaryti Daumantą blogą, kad tuo sunaikintų jam palankų skaitytojo nusiteikimą. Kralikauskas lyg pabijo sukūręs per daug simpatingą charakterį. Toks dirbtinis bandymas moralizuoti bei šaržuoti kenkia tiek charakteriui, tiek ir pačiam veikalui. Tas vaizdas, kada Daumantas (po išprievartavimo) joja laukais kvatodamas, lyg norėdamas skaitytojui pirštu durti –„žiūrėk, koks aš esu blogas”, primena karalienės Viktorijos laikų teatrą ir tų laikų juodai aprengtus ir piktai kikenančius „niekadėjus”.
Antras iš sąmokslininkų, Treiniota, atstovauja suokalbio politiniam poliui. Jis vaizduojamas kaip valingas vyras, valdąs geležine ranka. Pavyzdžiui, net ir mirties bausmės pobūdžio skyrimą (išdavikui) jis panaudoja kaip progą savo galiai parodyti. Užuot prigirdžius, kaip minia nori, išdavikas Treiniotos pasmerkiamas pakarti. Jo, kaip politiko, ypatybė yra užsidarymas. Pasakotojas–dalyvis apie jį sako: „Mažakalbis – uždaras. Tik trumpai ir šaltai: padaryk tą ir tą, taip ir taip – tiek. O kuris gi išdrįstų nepadaryti, kaip jo paliepta” (p. 68). Net ir gudriajam pasakotojui sunku atspėti, ką jis galvoja. Jeigu Treiniotos atveju autorius atsispyrė pagundai padaryti jį visiškai blogą, tai turbūt dėl jo istorinės rolės. Juk žemaičių gynėjas negali būti tokia pabaisa kaip Daumantas. Todėl ir per patį Mindaugo nužudymą Treiniota yra pasyvus. Jo paties sąmone tariant: „motinos brolis vis dėlto...” (p. 230).
Centrinis romano personažas yra pats Mindaugas. Nors tiesiogiai veikalo vyksme jis mažai dalyvauja, visko centras yra jis. Skaitytojas apie Mindaugą dažniausiai sužino iš jo priešų ir giminių teikiamų informacijų bei iš retų pasakotojo kronikininko reveliacijų. Anot jo priešų, Mindaugas yra savo laikų žmogus. Jis įtarus, trokštąs valdžios ir klastingas. Apie jo norus nušalinti savarankius rikius ir apvainikuoti Replį karaliumi žino visi. Treiniotos šnipas Girdelis patiria pats savo kailiu jo sugebėjimą suuosti klastą. Visai nenuostabu, kad, ruošdamas sąmokslą, Treiniota net savo pilyje nesijaučia saugus (sakalo Tryškio epizodas). Savo artimiesiems, Repliui ir Ulei Daumantienei, Mindaugas yra kieto būdo išmintingas tėvas, stropiai saugojąs savo dinastijos reikalus. Ten, kur pasakotojas–dalyvis kalba apie jį tiesiogiai, mes matome Mindaugą kaip gerą gaspadorių. Iš šio neutralaus stebėtojo mes sužinom, kaip jis rūpinasi savo gyvuliais, žuvimis, bitėmis bei kitais ūkvedybiniais reikalais. Net nupasakojama, ką jis valgo pietums.
Penktas skyrius („Nėra už Treiniota pavojingesnio. Prieš jį Replys ir Gerstutis neatsilaikytų. Tai užtikrink jiedviem paveldėjimą”) nuo kitų skiriasi tuo, kad čia visai nėra pasakotojo. Sąmonės tekėjimas nuo pradžios iki galo perduoda Mindaugo sapną slogutį. Į jį sutelpa Mindaugo pasikalbėjimai su Vaišvilgu, Morta ir Parnumi. Juose iškyla įvairios tikybinės pažiūros, ir skaitytojui pristatoma tuolaikinė politinė padėtis. Šiame sapne pasirodo ir Perkūnas su Kristumi, kurie, be abejo, atstovauja Mindaugo sąžinei, svyruojančiai tarp krikščionybės ir pagonybės. Šis skyrius atveria Mindaugą kaip vienišą žmogų, apsuptą įvairių pavojų, gresiančių jo dinastijai. Čia jis parodytas kryžkelėje tarp dviejų tikėjimų, kuriems jis nesiryžęs pilnai angažuotis. Vienintelis jam aiškus dalykas yra dinastijos išlaikymo reikalingumas. Tačiau ir čia nematome Mindaugo apsisprendimo imtis kokios nors konkrečios politinės linijos. Atsimetęs nuo kryžiuočių ir grasinamas Treiniotos, Mindaugas sudaro įspūdį žmogaus keblioje situacijoje, bet svyruojančio ir nesiryžtančio konkrečiai veikti. Į Mortos įspėjimus jis atsako, jog nieko nebijąs, jo priešų buvo ir bus ir kad viskas kaip nors gerai išsispręs. Žodžiu, tikras „politikierius”, tik kyla abejonė dėl jo –valdovo sugebėjimų.
Nežiūrint vykusio senovinio lokalo sukūrimo ir įdomaus stiliaus, „Mindaugo nužudymas”, kaip istorinis romanas, nėra pasisekęs. Svarbiausias trūkumas šiame veikale–istoriškumo stoka. Jeigu istoriškumas romane yra žmonių bendruomenės likimo vaizdavimas ir sukūrimas dinamiško vaizdo, rodančio istorines jėgas, lėmusias tautos kelią, tai „Mindaugo nužudyme” to nėra. Vietoje epinio laiko vaizdo skaitytojas susiduria su paskirais personažais izoliuotose situacijose, kurioms trūksta istorinio pamušalo.
Didžiausias kaltininkas, kodėl nėra istoriškumo „Mindaugo nužudyme”, yra pasakotojas. Autoriaus pasirinktas tarpininkas stovi taip arti savo vaizduojamų įvykių, kad jam nėra įmanomi jokie juos liečia apibendrinimai ir objektyvesnis jų įvertinimas. Net ir tokie dalykai kaip mūšiai ar šiaip masinės scenos, kurie istoriniuose romanuose naudojami laiko dvasiai išreikšti ir lemiamiems persilaužimams žmonių masėse parodyti, „Mindaugo nužudyme” neturi panašaus efekto. Pavyzdžiui, Treiniotos susidūrimas su kryžiuočiais, grįžtančiais namo su grobiu:
„Treiniota iš slapties užpuls staiga. Jis jau iš mažens dienų yra prisižiūrėjęs, kaip katė apdairiai išsirenka užuolandą ir kantriai tykoja, šaltai laukia ir sulauks.. .”
,,Šilo viršūnėje rikis Treiniota staiga ištraukia kardą iš makšties. Susyk jo šauklys ima pūsti skardųjį ragą.
Vienu metu pašoka žemaičiai.
– Gaa-las kraugėėėėėria-a-aam! – puldami rėkia ant viso šilo.
Ietimis veria krūtinėsna ir šonuosna. Duria į pilvus.
Kirviais nuožmiai kerta per galvas. Buožėmis. Kliūna ir arkliams.
Ogi kad plieks žaibas! Nuo krašto ligi krašto. Vėl šakojasi kitas. Ir vėl kitas krinta šilan, it sulūžus ietis. ..”
„Arkliai stoja piestu. Klumpa. Virsta. Žnekteli žemėn. Vyrai skėryčiuoja rankom. Griūna. Čiuožia iš balnų” (p. 68, 69, 70).
Visas mūšis pavaizduotas you are there* stiliumi. Pasakotojas primena radijo reporterį, pranešinėjantį futbolo rungtynes. Skaitytojas gauna impresionistinį ir kartu abstraktų mūšio vaizdą: Treiniota užpuls staiga, kažkas kirviu kirto, ietimi vėrė, arkliams kliuvo ir t. t. Tačiau mūšis nėra bereikšmis gamtos įvykis, nėra audra, bet išdava žmonių grupės įsitikinimų, valios bei pastangų. Jis turi savo priežastis ir savo tikslą. Šitam mūšiui trūksta epinio vaizdo, kuriame būtų įpinti kad ir tokie dalykai, kaip mūšio vietovės detalizuoti aprašymai, kautynių plano smulkesni išdėstymai, trečiaeilių personažų veiksmai kautynėse, Treiniotos padėtys mūšyje ir t. t. Vietoje įvykių mozaikos, supintos į prasmingą epochos vaizdą, skaitytojui pristatomi tik paskiri impresijų gabalai. Todėl jis (skaitytojas) mato štai rūstųjį Treiniota, štai girdi pavienius žmones, šaukiančius keršto ar prašančius pasigailėjimo, štai vėl – dominikonai – ir vėl – kitas išdavikas. Visiems šiems savaime gyviems gabalams trūksta pasakotojo, kuris juos jungtų į bendrą vaizdą ir įmintų to vaizdo prasmę. Istorinio romano savybė reikalauja, kad autoriaus tarpininkas – pasakotojas nebūtų vien reporteris, bet pakiltų virš pasakojamų įvykių ir parodytų savo įžvalgumą ir istorinės situacijos supratimą. Kitaip jo betarpiškas užsiangažavimas dabartyje veda prie istorinio natūralizmo, t. y. prie paskirų, archeologiškai įtikinančių smulkmenų ir istorinio proceso stokos.
Kaip anksčiau minėta, „Mindaugo nužudymas” yra siauros apimties veikalas. Be keleto scenų Šventaragio gojuj, Treiniotos susidūrimas su kryžiuočiais yra bene vienintelis įvykis, kur įveltos didesnės žmonių masės. Tačiau ir šito susirėmimo paskirtis romano struktūroje nėra istorinės eigos pavaizdavimas, bet Treiniotos charakterio apibūdinimas. Jau net pats to skyriaus pavadinimas, „Treiniota – Žemaičių Viešpatis ir Gynėjas”, kronikinio reportažinio pobūdžio romane sako daug. Autorius, susiaurindamas romano apimtį ir išjungdamas iš jo žmonių mases, tuo pačiu nuslopina ir epinį jo pobūdį dramatinio aspekto naudai. Todėl romano istoriškumo atskleidimas (kaip ir dramoje), krenta ant veikalo svarbiausių veikėjų pečių.
Perskaičius romaną, kyla klausimas, ar iš tikrųjų Mindaugo nužudymas, kaip jis yra pavaizduotas, buvo jau toks lemiamos reikšmės įvykis Lietuvos istorijoje? Ar veikalo charakterių santykių šviesoje šis aktas įgauna istorinio proceso neišvengiamybės? Teigiamo atsakymo į šį klausimą ieškant, reikalinga pažiūrėti, kaip veikale yra išspręstos tiems laikams būdingos istorinės problemos. Jos buvo, kaip žinome, susijusios su krikščionybės – pagonybės, kryžiuočių pavojaus ir rikių savarankumo klausimais.
Nors visi žyniai kalba prieš krikščionybę ir įspėja Mindaugą, tarptikybinis konfliktas veikale taip ir neišsivysto. Išskyrus mirusius, Mortą ir Parnų, šmėkščiojančius dar kai kurių veikėjų pasąmonėse, nėra nei vieno charakterio, kuris aiškiai atsistotų krikščionybės pusėn. Pats Mindaugas, nors krikščionybę ir priėmęs, nėra už ją visai apsisprendęs. Kiek iš atskleistos jo vidinės būsenos galima spręsti (5 skyrius), jis dar vis linkęs klauptis prieš Perkūną. Morta ir Parnus vieni du krikščionybei atstovauti veikale negali. Istorija susideda iš konkrečių situacijų ir aktų; kai jie tik du atstovauja keleto veikėjų subjektyviom tendencijom,™ kadangi krikščionybė kaip istorinė jėga romane neegzistuoja,– nėra įmanomas joks tikybinis konfliktas.
Kryžiuočių grėsmės ir rikių centrinės valdžios konflikto temos, nors romano paliestos, nėra ten tinkamai išryškintos. Autoriaus agentas šiom problemom iškelti turėtų būti Treiniota. Kaip žinome, jis yra žemaičių gynėjas nuo kryžiuočių ir taip pat stipriausias iš visų rikių. Prieš jį net ir Mortos dvasia Mindaugą įspėja. Visa bėda, kad savo veiksmais romane Treiniota niekuomet nepakyla virš natūralistinio lygio. Autorius jį charakterizavo kaip narsų, savavaliaujantį, kantrų, klastingą („tykoja kaip katė”) ir uždarą. Jis toks ir yra. Treiniotos uždarumas siekia net tokio laipsnio, kad jo planai ir pažiūros į įvairius klausimus yra mįslė ne tik Mindaugui ir kitiems romano charakteriams, bet ir pačiam skaitytojui. Vienintelis dalykas, kurį skaitytojas žino apie Treiniotos samprotavimus, yra tai, kad jis nemėgsta Mindaugo ir nenori, kad Replys būtų vainikuotas Lietuvos karaliumi. Tačiau, kur glūdi viso to priežastys, taip ir lieka neaišku. Toks Treiniota „Mindaugo nužudyme” negali atstovauti istorinei jėgai, pavyzdžiui, paternališkos rikijos pasipriešinimui Mindaugo pažangesniam valstybingumui arba kam nors panašaus. Todėl Treiniotos maištas nesudaro istorinės neišvengiamybės, bet yra geros progos laukiąs savavališkas nepasitenkinimas Mindaugu. Toji proga, žinoma, romane nėra neišvengiamo istorinio proceso išdava – ji priklauso nuo dalykiško įvykių susidėstymo. Taigi – jeigu Daumantas nebūtų supykęs ant Mindaugo ir jeigu Mindaugas tuo metu nebūtų išsiuntęs savo kariuomenės į Rusiją, Mindaugas būtų išvengęs sąmokslo.
Skaitytojas, „Mindaugo nužudyme” ieškąs istorinio konflikto, susiduria su tykojančiu Treiniota ir status quo atstovaujančiu, viduje svyruojančiu gaspadorium Mindaugu. Katalistas, sujungiąs šią banalią situaciją į veiksmą ir duodąs jai turirų, yra Daumantas. Į jį autorius ir sukaupia visas savo jėgas, apleisdamas istoriškai daugiau komplikuotą Treiniotos asmenybę. Dėl Mindaugo nužudymo ir dėl kitų „radikalių” pasikeitimų Lietuvos istorijoje, pagal romaną, yra kaltos ne kokios nors susidariusios istorinės jėgos, bet melodramatinis Daumanto charakteris. Todėl atkrinta krikščionybės–pagonybės konfliktas, atkrinta rikių nepaklusnumo ir kryžiuočių pavojaus problemos ir telieka Deus ex machina Daumanto pavidalu. Mindaugo nužudymą, kaip jį autorius pavaizdavo, negalima vadinti lemiamu posūkiu Lietuvos istorijoje. Čia jis tėra atsitiktinumas.
Susumuojant: J. Kralikausko „Mindaugo nužudymas” yra vaizdžiai parašytas romanas, tikroviškai sukūręs istorinį lokalą, bet stokojąs epinio charakterio ir istorinės sampratos. Charakteriai jame per daug siauri ir izoliuoti vienas nuo kito, kad galėtų atstovauti istorinėms jėgoms. Mindaugo laikų XIII amžiaus Lietuvos istorija romane pristatyta kaip melodrama, pripildyta akmens amžiaus laikų veikėjų. Spaudoje buvo išgirtas autoriaus stilius, kaip „prikeliąs mums Lietuvos senovę”. Tačiau, nors kokie malonūs yra sentimentalūs pasismaguriavimai mūsų praeitimi, archeologinis jos lokalo prikėlimas ir senovės egzotikos atkūrimas – visa tai dar nėra istorinis romanas.
* Iš dalyvio pozicijų (angl.).
1964
Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas, įvado ir paaiškinimų autorius Liūtas Mockūnas. – Vilnius: Vaga, 1989.
Kralikauskas Mindaugo nuzudymas