Marius Katiliškis. Išėjusiems negrįžti. – Chicago, III., Terra, 1958. Visos straipsnio citatos yra iš šios knygos laidos.

Įžanginėje pastaboje apie „Išėjusiems ne­grįžti” Katiliškis perspėja skaitytoją, kad šis kūrinys nepriskirtinas romano, apysakos arba apybraižos žanrui. Jis taip pat primena, kad tai nėra karo metą išgyvenusio at­siminimai, nors prisipažįsta, jog tai to meto „lūkesčių ir gaišaties” tam tikras atvaizdavimas.

Iš tikrųjų tai yra benamio, niekur nepritapusio ir at­gal į savo namus nesugrįžusio žmogaus odisėja. Kompo­zicine struktūra, meninės išraiškos priemonėmis ir leit­motyvu kūrinys išsiskiria iš kitų, aprašiusiųjų panašias karo meto klajones.

 

1

 

„Išėjusiems negrįžti” netikslu būtų vadinti ir literatū­riniais memuarais, nors medžiaga, iš kurios sukurtas šis beletristinis veikalas, yra autentiška – knygoje minimos vietovės, asmenys, įvykiai yra tikri, išėjimo ir negrįžimo situacijos paties autoriaus išgyventos. Visa dalyko esmė glūdi medžiagos atrinkime ir jos sulydinime į vientisą meninį kūrinį.

Nuo pat pirmos išėjimo iš savųjų namų dienos Kati­liškis užrašinėjo į dienoraštį tam tikrus įvykius ir išgy­venimus, tvirtai tikėdamas kada nors viską perteikti be­letristine forma. „Išėjusiems negrįžti” parašytas praėjus daugiau kaip dešimčiai metų po karo, ir beblėstantys karo meto išgyvenimų atsiminimai bei dienoraštinė medžia­ga buvo tas, kas yra skulptoriui molis, medis ir pan. Ati­džiai atrinkęs tam tikrus įvykius, situacijas, momentus, jis grupavo juos ir jungė išėjimo–negrįžimo leitmoty­vo gijomis į naujus vienetus ir vaizdus.

Savita yra paties veikalo kompozicinė struktūra. Sky­relius, kurių dauguma yra savarankiškos novelės, jun­gia į vientisą kūrinį glaudi fabulos pynė ir išėjimo–ne­grįžimo leitmotyvas. Beveik į kiekvieną skyrelio pasau­lėvaizdį įjungta ir tokia medžiaga, kuri nėra susieta nei su įvykio, nei su laiko aplinkybėmis. Tai metaforinio po­būdžio keliasluoksniai įvairios kilmės ir turinio intarpai. Pvz., legendinio istorinio pobūdžio tryliktojo šimtmečio nuotykiai įpinami į išeinančiojo iš gimtųjų namų išgyve­nimus (skyrelis „Kunigas Žvelgaitis”), išėjusiojo besidiegiančią subtilią meilę ataudžia žvejo tautosakiniai atšvai­tai („Vaišingas ežeras”), virš likiminių karo nuotykių tvyro antgamtinė jėga (,,Šv. Antanas”, „Hexegrund”), ab­surdiškos išėjusiųjų klajonės gretinamos su prūsų lemti­mi („Herkaus Manto pievomis”), išėjusiųjų išgyvenimus dvigubina literatūrinės asociacijos („Vienožindis su akor­deonu”, „Theodor Storm”) ir t. t.

Išskirtinis pasakotojo–išėjusiojo vaidmuo. Jis kalba mačiusio ir patyrusio vardu, kaip veiksmų ir veikėjų ste­bėtojas ir kaip pagrindinis personažas. Tokiu būdu suda­romas įspūdis, kad pasakoja du skirtingi asmenys, kurie stebėtų įvykius ir žmones iš dviejų regėjimo taškų: pasa­kotojas–stebėtojas ir pasakotojas – personažas. Pirmasis žiūri į bendrakeleivius, tarsi jis būtų pašalinis, neutralus stebėtojas. Tuo tarpu antrasis atskleidžia pagrindinio vei­kėjo intymios vidinės būsenos bangavimus. Perėjimai iš intymios vidinės plotmės į išorinę arba atvirkščiai yra staigūs, be įvadų ir pauzių. Abu pasakotojai paprastai neišeina iš karo meto ribų, bet retkarčiais viena ar ki­ta pastaba duodama iš 11–12 metų perspektyvos.

Abu pasakotojai skiriasi pasakojimo maniera. Pasako­tojas – stebėtojas stengiasi nusakyti išėjusiųjų nueitąjį ke­lią, fiksuodamas žymesnių įvykių eigą. Jo dėmesys dau­giausia sutelktas ties kelionės etapais. Tuo tarpu pasako­tojas – personažas, koncentruodamasis ties pagrindinio veikėjo subjektyviais epizodais, atveria išėjimo–negrį­žimo leitmotyvo giluminę dimensiją.

Pirmasis daugiausia pasikliauja tradicinio sukirpimo pasakojimo maniera, kartais net nukrypdamas į apybraižiškumą, antrasis iš atskirų detalių, išgyvenimų atkarpų bei vaizdinių komponuoja savitą išraiškos priemonių sis­temą. Ta sistema atskleidžia arba dažniau sugestijuoja ne tik pačius pagrindinio veikėjo išgyvenimus, bet jų kaitą bei procesą, kuris neatskiriamai susietas su veikalo leit­motyvo rutulio j imu.

Radikaliai skiriasi ir pasakotojų požiūriai į vaizduoja­mus objektus ir reiškinius. Pasakotojas–stebėtojas žiūri į bendrakeleivius ir į save su ironija arba tiesiog šai­posi iš jų ir savo elgesio ar susidėjusių aplinkybių. Pa­sakotojas–personažas fiksuoja kritiškų bei lemtingų si­tuacijų momentus su stoišku rimtumu.

Abiejų pasakotojų dėmesio centre yra žmonių, ne­lauktai patekusių į nekasdieniškas situacijas, reakcija, o ne įtaigojusios padėtį priežastys. Tačiau duodama tik ke­letas štrichų, nesukuriant pilno vaizdo. Norima, kad pats skaitytojas įsijungtų į kūrybinį procesą: įsigilintų į teks­tą ir potekstę ir savaip viską suvoktų. Tai itin ryšku pa­sakotojo–personažo atveju. Jis nori atkreipti skaitytojo dėmesį į tam tikrus reiškinius, pateikdamas jam emoci­nius ir semantinius orientyrus. Tai ir yra Katiliškio kū­rybos savitumas, kuris įtaigiai apeliuoja į skaitytojo jaus­mus, sąmonę ir vaizduotę.

Būdingiausia Katiliškio išraiškos priemonių ypatybė yra žodis ir jo panaudojimas meninėje veikalo struktū­roje. Kaip retas lietuvių rašytojas, Katiliškis su atida rin­ko žodžius kiekvienam veiksmui ar būsenai apibūdinti ir, virtuoziškai juos panaudojęs, išgavo jų keliasluoksniškumą ir daugiaprasmiškumą. Jo specialiai parinkti keliareikšmiai žodžiai meninėje plotmėje tampa koduotais ženk­lais. Jie turi savo semantinį krūvį ir tuo pačiu sugestijuoja ryšius su žymimuoju objektu ar situacija. Papras­tai lemtingesnėse pasakotojo–personažo atskleidžiamose detalėse šie ženklai–kodai susieti vienas su kitu tar­pusavio ryšiais. Susidaro tam tikra ženklų grandinė su didele išraiškos potencija.

Tų semantinių grandinių atskleista būsena ar veiks­mas nesukuria aiškesnio veikėjo arba veikėjų išgyvenimų vaizdo. Ženklai tik byloja apie tam tikrus išgyvenimus, momento ar reiškinio nuotaikas, emocinę įtampą. Vaizdo nebaigtinumas ir semantinis fragmentiškumas prilygsta savo kompozicija impresionistiniam paveikslui: vietoj spalvų, taškų ir brūkšnių vartojami koduoti žodžiai. Čia, kaip ir impresionistiniame paveiksle, pačiam skaitytojui palikta suvokti vientisinę reiškinio prasmę.

Struktūriniu požiūriu ,,Išėjusiems negrįžti” primena žodžių audinį. Pasakotojas–stebėtojas nutiesia fabulos ap­matus ir kai kuriuos įvykius ir reiškinius perpina išėju­siųjų siužetiniais ataudais. Pasakotojas–personažas fabu­los gijas ataudžia subjektyviais pagrindinio veikėjo min­čių, emocijų atšvaitais bei įvaizdžiais. Siužetiniai ir subjektyvių išgyvenimų ataudai kaip tik sudaro audinio raš­tą–semantinius vaizdus. Pasakotojo–stebėtojo vaizduo­se parodyti benamiai, pasimetę, karo bangos po svetimas žemes svaidomi žmonės. Pasakotojo–personažo vaizduo­se – išėjusiojo–negrįžtančiojo žmogiškosios būties prob­lematika, kuri tiesiogiai nesusieta nei su laiku, nei su vie­tove. Tačiau ir vienus, ir kitus vaizdus jungia į vieną au­dinį leitmotyvas – išėjusiems negrįžti.

Tolimesnėje šio straipsnio eigoje koncentruosimės ties pačiomis išėjimo–negrįžimo leitmotyvo užuomazgomis pirmame veikalo „Išėjusiems negrįžti” skyrelyje, pava­dintame „Kunigas Žvelgaitis”. Pirmiausia apžvelgiamas pasakotojo–stebėtojo tekstas, o po to sustojama ties pen­kiomis pasakotojo–personažo situacijomis.

 

2

 

Skyrelio „Kunigas Žvelgaitis” fabula nėra sudėtinga. Būrelis ginkluotų vyrų, tris dienas lūkuriavęs prie Mū­šos kranto, artėjančių rusų tankų išgąsdintas, bėgo be perstojo vakarų link. Būreliui apsistojus saugioje vieto­je, pagrindinis veikėjas atvyksta į tėviškę atsisveikinti su saviškiais, prieš pasitraukiant į Žemaitiją. Tankai vėl pri­siartina. Vėl desperatiškas bėgimas. Antrą kartą atsiradęs netoli tėviškės, pagrindinis veikėjas vėl užbėga į namus.

Tuo metu tankai užkerta vieškelį į vakarus. Pagrindinis veikėjas, tapęs būrelio vadovu, išveda jį kaimo keleliais iš gresiančio apsupimo. Po to jis, atsiskyręs nuo kitų, maudosi Švėtės upėje, užkopia į Žvelgaičio piliakalnį ir, pasivijęs bendrakeleivius, vėl žygiuoja iki vakaro. Nak­čiai dalinys apsistoja žemaičio sodyboje.

Pradėdamas skyrelį Švėtės upės ir Žvelgaičio piliakal­nio vaizdu, o ne įvykiais chronologine eiga, Katiliškis už­mezga išėjimo–negrįžimo leitmotyvą. Nuo Švėtės – jo „vaikystės upės” žengiami pirmieji žingsniai į išėjimą. Taip pat pasakotojas–stebėtojas pateikia informaciją apie kunigaikštį Žvelgaitį, kurio vardu pavadintas pilia­kalnis, nuo kurio pagrindinis veikėjas paskutinį kartą pa­žvelgia į gimtąsias apylinkes. Žvelgaičio vardas esąs „ano narsaus kunigo, perpjovusio Livoniją ir nuėjusio perga­lingai į šiaurę. Kurio betgi grįžimo kelias neišvengė klas­tos, ir jo galva tapo pamauta ant ragotinės ir nunešta Ry­gos vyskupui parodyti” (p. 10).

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad informacija apie Žvel­gaitį nieko bendro neturi nei su įvykių eiga, nei su pag­rindiniu veikėju. Tačiau autorius, pavadindamas skyrelį „Kunigas Žvelgaitis”, davė skaitytojui pirmą signalą. Ži­nios apie tryliktajame šimtmetyje žuvusį Žvelgaitį yra antras signalas. Tuo būdu piliakalnio pavadinimas tampa ženklu, simbolizuojančiu asmenį, išėjusį iš savo krašto ir negrįžusį. Pagrindinis veikėjas taip pat apsiginklavęs ir jau nusprendęs išeiti į svetimus kraštus. Išryškėja semanti­niai ryšiai tarp kunigaikščio Žvelgaičio ir pagrindinio vei­kėjo. Vėliau negrįžimo motyvas, susietas su Žvelgaičiu ir pagrindiniu veikėju, plačiau ir giliau pasakotojo–perso­nažo atskleidžiamas dviejose skirtingose situacijose.

Tolimesnėje įvykių atpasakojimo eigoje pasakotojas– stebėtojas daugiau skiria dėmesio išėjusiųjų, kaip grupės, vaizdavimui. Grupę sudaro apie 30 ginkluotų vyrų, tarp kurių yra du leitenantai ir keletas puskarininkių. Tokiu būdu autorius suskirsto į vadus ir eilinius. Iš tragiškų ir ironizuojamų įvykių pynės ryškiai matyti, kad autoriaus visos simpatijos yra eilinių pusėje.

Būdinga, kad pasakotojas–stebėtojas, užuot vadinęs išėjusiųjų grupę būriu, daliniu ar pan., ironiškai vartoja koduotus žodžius: gauja, kaimenė, žmonių plėšikai, valka­tos. Žodžių gauja ir Ąaimenė įtaiga nukreipta į grupės išė­jimo momentus: panikoje galvotrūkčiais bėga nuo tankų; apimti avių bandos psichozės, be aiškios krypties veržia­si šunkeliais vakarų link. Įmonių plėšikai ir valkatos su-gestijuoja nenormalaus laikotarpio nuotaikas gyventojų, stebinčių įsibrovėlius į ramias, dar karo suirutės nepasiek­tas apylinkes.

Su ypatinga atida pasakotojas–stebėtojas seka leite­nantų elgesį, negailėdamas jiems menkavertiškumo ir be­vaisės didybės manijos štrichų. Abu leitenantai yra bai­gę specialius karo mokslus, ir karas turėtų būti įgytų ži­nių patikrinimo ir karinio talento atsiskleidimo metas. Pateikiamas pirmas karo vaizdas:

 

Kumelaitės kirto iš paskutiniųjų, pūtuodamos abiem šonais, puto­tais karčiais ir pečiais, šventinamos botagų. Kas galėjo, laikėsi, sukri­tę ant vežimų. Kam nebeliko vietos – tie, įsitvėrę šalydrangių, bėgo iš paskos.

– Blogai, – šaukė abu leitenantai. – Mus tuojau pasivys. Nebeiš­bėgsim. Nebent pasukus kur iš plento. Kur nors į laukus, į krūmus ar kur... (p. 14)

Ne eiliniui abejoti vadų įsakymais, ir dalinys metasi į vieškeliuką, atsitrenkdamas į paprastą šunkelį. Visų akys nukreiptos į leitenantus: ar šis kelias veda į išsigelbėji­mą? Pasakotojas priartina stebėjimo objektyvą: „Leite­nantų antakiai ir barzdos pridulkėję. Į akis net nesinori pažvelgti. Panašu, kad įgula nušokinės nuo ratų ir išsklis kas sau” (p. 15). Atėjo momentas, reikalaujantis įsakymo, momentas, kada įsakinėjusieji jo nebesuranda. Momen­tas, kada vadai tampa ne vadais. Išėjusiųjų akys įsmeig­tos į dalinio eilinį: „Išvesk, meldžiamasis, gelbėk mus <...>, kad tik išneštume kudašių iš tų bedievių” (p. 15).

Daugiau save, ne kiek patį dalinį gelbėdamas, pasako­tojas–stebėtojas stoja į leitenantų vietą, o leitenantai – į eilinių. Jis veda dalinį kaimo keliukais, „nuo kiemo iki kito”, pasikliaudamas apytikre nuovoka. Į savo vadovys­tę jis žiūri su gera doze ironijos, nes atrodąs kaip „avinas – tekis savo kaimenės priešakyje”. Tačiau tas „avi­nas” yra vienintelis autoritetas dalinyje, net ir buvusiems vadams, kurių vienas „susirūpinęs klausia, vis atsigręž­damas per petį: – Ar išbėgsim? Kaip manai?”

Vos tik dalinys perbrido per Švėtės upę ir, perkopęs kalną, atsirado plente, nuvainikuoti vadai vėl atsirado dalinio priešakyje, o vadas–avinas „vėl nebereikalin­gas ir vėl užpakaly”.

Pavakary vadai duoda įsakymą sustoti nakčiai. Pa­sakotojas, prieš kelias valandas išvedęs dalinį iš pavojaus, pasikliaudamas „nesugadinta kaimiečio prigimtimi”, dar bando įrodinėti, kad priešas tik už šešių kilometrų, bet tai „nepakeitė geležinės vadų valios”.

Staigūs ir radikalūs pasikeitimai vyksta ir pačiame da­linyje. Su nekantrumu, degdami pasipriešinimo dvasia, jie laukia priešo, o jam tik priartėjus, neiššovę nė šūvio, nešasi tolyn. Priešui sustojus poilsio, dalinys irgi ilsisi vaikiškai ramus. Tai desperacijos ir ramybės būklei besi­keičiant trečią kartą, išėjusiems tai lyg ir tampa rutina. Tik bėgimas šunkeliais vargina, visur nesaugu: miške rau­donieji partizanai –„miško ponai”, o prie miestelio ruo­šiasi gynybai vokiečių ir latvių dalinys, kuris, ko gero, gali priversti ir juos ten pasilikti ir kovoti.

Pasakotojas atveria kitą vaizdą. Dalinys drąsiai žygiuo­ja plentu:

 

Sugrįžo pasitikėjimas savimi, kurį itin kėlė sustiprintas apsiginkla­vimas pavidale mažo prieššarvinio pabūklėlio, ką tik įsigyto iš vokie­čių už dėžę sviesto. Prikabintas prie paskutinio vežimo, jis gana grės­mingai supo vamzdį su dviejų colių gerkle, atgręžta pavojinga kryp­timi. Tegul tik pasirodo raudona žvaigždė – tuojau pasipils ugnis. Tie­sa, pabūklo spyna neveikė, bet tai menkniekis... ( p. 20)

Pasakotojo ironija apnuogina dalinio dvasinę būseną: drąsos ir pasitikėjimo kaukė slepia vaikišką saugumo jausmą. Sugedęs pabūklas išėjusiems nėra joks ginklas, o iš tikrųjų •– kaip vaikui žaislas, padedąs užmiršti gra­siąją tikrovę.

Spalvingai pateikta tikrų kautynių ir pašėlusio gėrimo vaizdų priešprieša. Dangus perskeltas į dieną ir naktį: juodų dūmų stulpai užvertę pusę dangaus, kita pusė

apšviesta karštos popiečio vasaros saulės. Naktyje sprogsta bombos, vauksi „šunim zenitinė”, žvanga „tankų artile­rija”, krinta numušti lėktuvai, pakibę ore leidžiasi lakū­nai, medžiojami žemėje pasislėpusių šaulių. Dienos pa­saulio pusėje irgi verda su ne mažesniu įniršiu kautynės su šampano buteliais. Kiek reikia kovos su „nežmoniš­kai” įvarytais kamščiais! Narsūs išėjusieji nutraukia kam­ščius apraizgiusias vielas, ir pajudinti kamščiai šampano trykšlėmis šauna į aukštį. „Nespėji ryti. Daugelis rovė po antrą ir po trečią laikė parengtyje. Ir pajuto kojose silpnybę, o širdyje tokią narsą, kad vienas būtų stojęs prieš visą batalioną” (p. 22). Pasakotojo–stebėtojo žvilgs­nis sustoja ties vienu išėjusiųjų – Zdanavičium, buvusiu policijos tarnautoju. Svaigalų poveikyje Zdanavičiaus neapykanta priešui tvinte tvinsta. Kovoti yra būtina, o priešo nėra. Staiga priešas išauga prieš pat jo akis, ir prapliumpa ilgos serijos šūvių į orą. „Jis naikino įsivaiz­duotą priešą, kurio taip nekentė, jog dantimis galėjo dras­kyti, jei tik būtų pasiekęs” (p. 23). Po to sustojo šaudęs. Suvokęs savo tragizmą, Zdanavičius pradėjo žliumbti, „visai, kaip turguje kiaušinius sukūlusi bobelė”. Po išdi­daus policininko kauke slėptasi bejėgio, mažo pasaulėlio žmogaus. Išėjusiojo tragizmas susipina su komiškumu.

Pasakotojo–stebėtojo perteikti įvykiai ir siužeto de­talės sudaro apversto gyvenimo vaizdą, netikrą, lyg vis­kas vyktų kokiame teatre. Dalinį sudaro kažkokių, tarsi karnavalui persirengusių bastūnų grupė: keturi vežimai, dešimt dviračių, „margiausią apranga ir dar margesniais ginklais bei kitais pabėgėlių atributais, niekas nebuvo regėjęs nuo juodašimčių laikų, deginusių kunigaikščio Lyvino šauniąją pilį Bukaičiuose” (p. 17). Scenos lekia, kei­čiasi: sąmyšis, desperatiškas bėgimas, po to vaikiškai žais­mingi keliautojai; keleto dienų poilsis, ir vėl mirtinai iš­gąsdintų nešimasis į vakarus; įnirtinga puotos scena ir pakilimas kovai, o po to – vėl besiruošiančiųjų ramiam miegui paveikslas, tarsi priešas visai nebeegzistuotų.

Viskas nesibaigiančioje kaitoje ir viskas taip reliatyvu. Vadai – ne vadai, išėjusieji – lyg civiliai, bet ne ci­viliai, ginkluoti, bet ne kareiviai, pasiryžę kovoti su prie­šu, o nekovoja. Viskas, kas ten bebūtų, anot pasakotojo – stebėtojo, įgavę ,,kažkokių ne visai dorų žaidynių pobū­dį” (p. 10). Žaidžiama savo gyvenimu akistatoje su atrie­dančia karo banga. Viso to fone ir pats išėjimas yra kaž­koks atsitiktinis, lyg netikras.

Išėjusiųjų gyvenimas tapo visiškos suirutės dalis. Bu­vusi valdžia pasitraukė, o naujoji dar neatėjo. Niekieno žemė. Buvusieji įstatymai, vertybės ir elgesio normos staiga prarado galią. Kiekviena situacija nauja, nelaukta. Išėjusiųjų vakarykščios žinios ir patirtis čia nebegalioja. Kiekvienai situacijai reikia kažko naujo, naujam veiks­mui būtinas naujas atoveiksmis. Beliko vadovautis savi­saugos instinktu. Vienintelė savigyna – bėgimas, kurį ly­di vaikiška ramybė iki kito pavojaus. Kaip vaikai, išėju­sieji gyvena vien dabartimi. Praeitis jiems yra balastas. Tie, kurie nepajėgia jos atsikratyti, kaip leitenantai, Zda­navičius, tampa pasigailėtinomis karikatūromis. Išėjimo kelyje yra svarbu, kas tu esi, o ne kas buvai, ne ką išsi­neši, bet kaip reaguoji į nuolat besikeičiančias situacijas, neprarasdamas savitvardos. Kuo greičiau išėjusieji atsi­kratys praeities, tuo lengviau prisitaikys prie naujų ap­linkybių, tuo didesnė bus tikimybė išlikti. Tokiu būdu išėjimas iš savo namų yra kaip nuėjimas nuo vakarykš­čio ,,aš” ir kaip pats negrįžimas.

Pasakotojas–stebėtojas žiūri į savo bendrakeleivių desperatiškas ir tragiškas situacijas su nepikta ironija ir lengva pašaipa. Savistaboje taip pat yra nemaža dozė autoironijos. Rusų rašytojas E. Zamiatinas yra pastebėjęs, kad žmogaus gyvenimo tragediją galima nugalėti dviem būdais: religija arba ironija. Pasakotojo–stebėtojo pažiū­ra į išėjusiųjų padėtį saugo ir jį nuo desperacijos, skun­do, kapituliacijos.

 

3

 

Pasakotojo–personažo tekstą sudaro penkios situaci­jos. Skyrelis „Kunigas Žvelgaitis”, kaip jau minėta, pra­dedamas vaizdeliu prie Švėtės upės, o po to eina prieš kurį laiką įvykęs paskutinis atsisveikinimas su saviškiais, tikriau užbėgimas kelioms minutėms į tėviškę. Trečiasis, irgi retrospektyvus, žvilgsnis į situaciją tėviškėje, pagrindiniam veikėjui pranešus, kad jis apsisprendė išvykti iš savojo krašto. Kiti du vaizdai jau pateikti chronologine seka: ant Žvelgaičio piliakalnio ir pirmoji išėjusiojo nak­tis svetimoje žemaičio sodyboje.

Tokiu vaizdų išdėstymu Katiliškis pabrėžia „išėjusiems negrįžti” leitmotyvą: pirmasis vaizdas – išėjimas, pasku­tinis – negrįžimas, o trys viduriniai – atsisveikinimai. ^ Pirmojo vaizdelio centras yra upė Švėtė. Ji yra tėviš­kės riba, už kurios, anot išeinančiojo, „kažkodėl mes tu­rėtume būti saugūs” (p. 10). Žodis upė tapęs keliasluoksniu, šakotu įvaizdžiu, aprėpiančiu išeinančiojo praeitį, dabartį ir net ateitį. Švėtės upė – jo vaikystės dalis, iš­plaukianti iš jo „pirmo savarankaus žingsnio ir pirmojo žvilgsnio” į tolį. Ji ir jis drauge „augo”. Jis stiebėsi į au­kštį, o jos vandens lygis tolygiai mažėjo, o dabar „man besiekė iki juostos”. Jis nuėjo nuo savo „vaikystės upės”, kaip kad dabar vėl nueis, bet niekuomet jis jos neužmir­šo. Ji liko jam „vienintelė ir didelė”. Dabar prabėgda­mas staiga ją pamato. Kaip netikėtai sutiktam, seniai ma­tytam draugui, jis puola į glėbį – į jos „šaltą, tyrą, kaip ašara, vandenį” (p. 10). Žodis „vanduo” irgi tam tikra rodyklė, ženklinanti išėjimo–praradimo motyvą: su išė­jimu iš savojo krašto „baigiasi ir upės su tokiu niekur neaptinkamu vandeniu” (p 10). Tuo užbaigiama seman­tinė ženklų grandinė: upė – riba, upė – išeinančiojo gy­venimo dalis, Švėtės vanduo – praradimas.

„Vaikystės upė” Švėtė nėra išeinančiojo Rubikonas. Juo yra Zvelgaičio piliakalnis. Upė Švėtė jam, kaip stoiš­kam realistui, yra nesugrąžinama jo praeities dalis. Kas nesugrąžinamai nuėjo, prie to neįmanoma grįžti. Todėl nėra ir klausimo – išeiti ar pasilikti. Apskritai upė Švė­tė yra semantinis ir struktūrinis veikalo išeities taškas, panašiai kaip Ederio upė yra „Išėjusiems negrįžti” vei­kalo užsklanda.

Kaip minėta, pateikti du skirtingi atsisveikinimai su saviškiais: pirmas – pagrindinė, ilgiau trunkanti scena, antras – užbėgimas paskutiniu momentu praeinant pro tėviškę. Antrojo atsisveikinimo vieną dalį Katiliškis pa­ima pirmojo atsisveikinimo įvadu. Tokiu būdu susidaro trys atsisveikinimo situacijos. Struktūriniu ir semantiniu atžvilgiu šias situacijas jungia motinos juoda skarelė, vie­nas pagrindinių ženklų, ženklinantis išėjimo–praradimo– negrįžimo leitmotyvo specifinius aspektus. Katiliškis taip pat keičia pasakotojus. Įvadas ir pirmasis atsisveikinimas pateikiamas per pasakotojo–personažo priartintą objek­tyvą. Staiga pasakojimas pertraukiamas ilgoku pasakoto­jo–stebėtojo intarpu, atveriant desperatiško bėgimo vaiz­dus. Po to staiga, be jokios pauzės, be perėjimo, pasako­jimo eiga nutraukiama pasakotojo–personažo antrojo at­sisveikinimo–užbėgimo vaizdu:

„– Pasilik su mumis... – šnekėjo vis tą patį motiniukės giliai įdubusios akys. Ant jų užtraukta juoda skarelė” (p. 18). Manipuliuodamas pasakotojų regėjimo taškais, retrospektyviai grįždamas ir vėl šokdamas į priekį, Ka­tiliškis vykusiai intensyvina atsisveikinimo momentų at­mosferą, įveda to paties, kaip, pvz., motinos juodos ska­relės, ženklo naujus aspektus bei praplečia ženklo seman­tiką.

Išeinančiojo atsisveikinimo scenos yra skyrelio „Ku­nigas Žvelgaitis” šerdis. Sukurtos kelios savitos ženklų sistemos–grandinės ir ekspresyvi vaizdų kompozicija, ku­riomis sugestyviai tapomi vos suvokiami intymūs, vidi­niai atsisveikinimo–išėjimo momentų atšvaitai bei nuo­taikų štrichai.

Pirmojo atsisveikinimo įvado karkasą sudaro trys jo komponentai: tėvo ūsų kutenimas, vyšninės butelis ir mo­tinos juoda skarelė. Nėra nė vienos tėvo, motinos ir išei­nančiojo išvaizdos detalės. Visos nuorodos nukreiptos į atsisveikinusiojo su tėvais jausmus. Susigėręs su tėvu tiesiog iš butelio stipria vyšnine atsisveikindamas išei­nantysis pajunta „šiurkštų tėvo ūsų kutenimą prie žan­do” (p. 11). Vienintelė užuomina apie jo savijautą – kaž­kas erzinančio, aštraus, nemalonaus. Atsisveikindamas su motina, jis paglosto tik „juodą motiniukės skarelę”. Anot jo, „daugiau nebeišmaniau, ką daryti”. Juoda skarelė tur­būt simbolizuoja motinos nuotaiką, išlydint sūnų į neži­nią. Deminutyvas „motiniukė” ir skarelės paglostymas reikštų išeinančiojo gailesį ir meilę. Tačiau susidaro įs­pūdis, lyg išeinantysis slėptų savo jausmus motinai. Itin daug sakoma fraze „daugiau nebeišmaniau, ką daryti”.

Su tėvu jis atsisveikino vyriškai, o su motina – jis su­trikęs, lyg sumišęs. Kaip išaiškėja tolimesnėse atsisveiki­nimo situacijose, tarp motinos ir sūnaus egzistuoja ne­aiški, net skausminga įtampa. Šiuo atveju skarelės pa­glostymas ir išeinančiojo sumišimas yra tam tikri signa­lai, atkreipiantieji skaitytojo dėmesį.

Po šio trumpo įvado atsiveria pirmojo atsisveikinimo scena. Prie vaišių stalo susirinkę saviškiai. Kompozici­niu ir semantiniu atžvilgiu tai yra kontrastingų nuotaikų ir prieštaringų nuomonių mozaika: motinos prašymas pa­silikti ir tylintis sūnus, saviškių susirūpinimas išeinan­čiojo ateitimi ir išeinančiojo drąsus žvilgsnis į nieko gero nežadantį rytojų.

Atsisveikinimo vaizdo semantikos kertiniai taškai – koduoti ženklai: dyvai, nelemtis ir prajovai. Jaunuomenė žiūri į išeinantį „tarytum į dyvus”. Kampe stovi prieš tre­jus metus atimtas iš raudonarmiečio šautuvas, „kaip ko­kia nelemtis”. Motina, palietusi pirštais šovinyną, klau­sia: „Kam tau tie? Šitie visi prajovai?”

Kiekvieno iš šių žodžių reikšmė praktinėje kalboje nėra griežtai apibrėžta, o pasižymi semantiniu įvairumu. Svetimžodis dyvas kaupia savyje kelias prasmes, kaip, pvz., nekasdieniškas, nuostabus dalykas, keistenybė, ste­buklas. Nelemtis – nelaimė, nedalia, nepasisekimas. Sve­timžodis prajovas – nepaprastas reiškinys, keistas, nena­tūralus dalykas, stebuklas, pokštas, išdaiga. Juo platesnė semantinė žodžio apimtis, tuo didesnė galimybė pasireikš­ti skaitytojo vaizduotei.

Meniniame tekste šių daugiaprasmių žodžių semantika dar daugiau praplėsta. Jie tapę ženklais. Ženklas dyvai žymi bežodę komunikaciją, vykstančią tarp pasiliekan­čius jaunuomenės ir išeinančiojo, kažkokia pasiliekančiųjų nuostaba, išskaityta išeinančiojo jų veiduose. Tuo su­daromas įspūdis, kad apsisprendimas išeiti yra kažkas ne­paprasto, neįtikėtino. Ženklas nelemtis – šautuvas pra­plečia ženklo dyvai prasmę. Tuo sugestijuojama, kad išei­nantysis neišvengiamai susietas su ta nelemtimi, ir dabar jo išėjimas iš savo krašto yra lyg iš to išplaukiantis bū­tinas žingsnis. Būtinybė, kaip paprastai, nesukelia dide­lio entuziazmo. Ženklas prajovai akcentuoja ginklų naikinančią, gaivališką jėgą. Matydamas motinos baimę pa­liesti ginklus bei su jais susijusius daiktus (,,motiniukė palietė diržo sagtį ir atitraukė pirštus. Lyg jie būtų degi­nę”), išeinantysis daro išvadą, kad ginkluose yra ,,kažin kas labai nedoro”. Tokiu būdu žodžio semantika prajovai praplečiama amoralumo aspektu.

Šie trys ženklai – dyvai, nelemtis ir prajovai – susie­ti tarpusavio ryšiais, sudaro semantinę grandinę. Išėjimas, bent pasiliekantiems, yra neįtikėtinas veiksmas. Išėjimas lyg susietas su ginklais ir noru kovoti, bet, kaip jau ank­sčiau išaiškėjo, ginklai imami tik dėl visa ko. Taip pat potekste suponuojama pasiliekančiųjų nuomonė, kad išė­jimas savo noru iš namų yra tarsi kažkoks kaprizas arba lengvabūdiškas poelgis. Itin taip atrodo motinai, ir ji krei­piasi į išeinantį sūnų: „Pasilik su mumis. Būsim kartu ir išvargsim. Pasilik. Saugos mus Dievas” (p. 12).

Užuot atsakęs motinai, sūnus žiūri bežadis į pasilie­kančius ir pasakoja skaitytojui:

 

Jie pasilieka. Jie lauks ir sulauks, nors ir kažin kas. Ir išgyvens. Jie tikisi dar daugiau – sulaukti rytą visoje grožėje ir žėrėjime. Taip išsiaudrinusią darganotą naktį laukiama aušros, nė kiek neabejojant dėl jos atėjimo, nes tai amžina ir nekintanti pasaulio rėda (p. 12).

Kodėl jis išeina? Tai jis nepasitiki ta rėda? Nėra apie tai nė užuominos. Katiliškio tikslas yra visų pirma sukur­ti sugestyvių ženklų sistemą, kuri bylotų, kad išėjimas yra betikslis arba net absurdiškas. Šią tendenciją paantri­na pasiliekančių ir išeinančiojo pasikalbėjimu. Kodėl pa­nūdo bėgti į Vokietiją? Ten „bombos ir badas”. Pasitrauk­sią į Žemaitiją, bet jokiu būdu ne j Vokietiją. Ką jie veiks Žemaitijoje? Jokių didvyriškų žygių; tenai visada „bujojo eibės razbaininkėlių ir svieto lygintojų”. Priešas suvarys į jūrą. „Pabrisim dar porą metrų į vandenį”. Galbūt absur­diška, bet visa to esmė –„pasitrauksim, kiek galėsim”. Arba gal persimesią į Kuršo miškus. Ar ten išsigelbėji­mas? Aišku, ne, bet ,,taip palydėsim savo jaunas diene­les. Rinktis jau, mano mielieji, nebėra iš ko”. Išeinąs, kaip stovi: „visko atsisakau ir viską palieku”. Ir nieko nebe­reiks, nes „jei kurią dieną mane padžiaus po egle” (p. 13).

Kodėl išeiti iš namų į mirtį? Kodėl nepasilikti su sa­viškiais ir kantriai, viltingai laukti? Nėra į tai tiesiogi­nio atsakymo. Viena aišku, kad mirtis išeinančiojo ne­gąsdina. Yra baisesnių dalykų negu mirtis. Mirtis yra žmogaus neišvengiamybė. Todėl jis ir žiūri į mirtį su stoiš­ku vyriškumu. Kas gali būti blogiau negu mirtis?

Netiesioginis atsakymas slypi gamtovaizdžio atkarpo­je, keliančioje asociaciją į pasiliekančiųjų likimą:

 

Gi ryto neišpasakytas gražumas! Ir vyšnių kekės neregėtai derlin­gos, sunkios ir juodos. Ir laukai rugių, nuolankiai nusvarinusių varpas žemyn. Ak, jie kaip džiovininkas, kasdien vis labiau gelsta, kol dalgius vyrai atsineš parugėn (p. 13)

.

Pagrindiniai semantiniai taškai: vyšnios, rugiai ir vy­rai– pjovėjai. Jie atlieka komunikacines funkcijas, sugestijuodami pasiliekančiųjų ir vyšnių, rugių panašu­mus – visišką pasidavimą likimui. Rugių–džiovininko įvaizdžiu akcentuojama padėties fatališkumas. Tolygiai pasiliekantieji pasidavę inertiškai būčiai, laukia pjovė­jo – atriedančios karo bangos.

Išeinantysis savo sprendimu išsiplėšė iš vegetacinės būklės ir tuo akcentavo, kaip individo, žmogiškąją parei­gą– niekad nepasiduoti likimui. Išeinančiajam toks pa­sidavimas būtų blogiau negu mirtis. „Išėjusiems negrįžti” įvade Katiliškis rašo: „Vieni ėmė ir nesipriešino, kiti pik­tai susigrūmė. O mirė vieni ir kiti”. Išliko tie, kurie ne-pasidavimą matė bėgime į gyvenimą. Apie tai kalbėte kalba visas jo veikalas.

Paskutinę atsisveikinimo–užbėgimo tėviškėn sceną atveria išeinančiojo akistata su didžiąja pagunda – mo­tina: žili plaukai ant raukšlėto smilkinio, juoda „lyg įka­pėms” skarelė ant įdubusių akių ir bežodis jos akių mal­davimas–„Pasilik su mumis”. Bežodis sūnaus atsaky­mas – išeinu. Abu gyvena neatšaukiama, nepakeičiama nuojauta – praradimas ir pražūtis. Tai momentas, kai mo­tina „netenka pusės savo vaikų, kada regi patį paskutinį kartą” (p. 18). Tai momentas, kada sūnus, sumišęs ir pa­simetęs, nueidamas tepaglosto jos juodą skarelę. Abie­jų – motinos ir sūnaus – vienoda rytdiena:

 

Mes susėdome ant kranto iškastos duobės ir jutome, kaip slysta kojos, kaip smėlis sunkiasi, tarytum vanduo, ir pamažu, bet užtikrintai mus traukia skandina ir užneša (p. 18).

Ta nuojauta padvigubina išeinančiojo ryžtą – išeiti, būtinai išsiplėsti iš tos inercijos traukos. Paskutinis, kone automatiškas, jo veiksmas prieš atsiskiriant su tėviške – pripuolimas prie šulinio. Visas apimtas gaivališko geidu­lio paskutinį kartą susilieti nors akimirkai su pasiliekan-čios tėviškės dalimi. Ištraukęs sklidiną vandens kibirą, panarina j jį visą savo galvą.

 

Ir geidžiau išryti, išlakti jį visą, persigerti ir pripusti – baisiu, ne­pasotinamu alkiu, laukiniu, nenumaldomu troškuliu (p. 18).

Jau ir tada jis suvokė, kad „jokiuose šuliniuose, jokio­se verdenėse” neberas tėviškės šulinio vandens.

Paskutinė tėviškės stotis – Žvelgaičio piliakalnis. Nuo jo paskutinis išeinančiojo žvilgsnis iš tolo į gimtuosius laukus. Vaizdo semantinę grandinę sudaro žmogaus ir me­džio priešprieša, bailys–didvyris sąvoka ir Žvelgaitis– negrįžimas.

Lygumos pakraštyje jo sodinti medžiai. Išeinantysis akistatoje su savo medžiais. „Dideliais medžiais suaugs jie, kai tuo tarpu mano žingsnių aidas bus užgesęs ne­svetingose žemėse” (p. 19). Niekas nenutrauks medžių eg­zistencijos, nes kad ir iš nukirstų jų „kelmų veršis atža­los” ir sėklos „užsės dirvonus”. Geriau būtų būti medžiu, nes tada išeinantysis galėtų „plėšriai įsiverpti į tėviškės molį”.

Išeinančiojo sąmonę užplūsta kažkokia siaubianti ban­ga. Kritiškas išbandymo momentas. Iš pasąmonės prasi­veržia motinos pagundos žodžiai: „Pasilik su mumis”. Gir­di lyg sąžinės priekaištą: „Tik bailiai ir šiaudadūšiai trau­kiasi ir palieka” tėviškę. Ji štai prieš pat akis. Tereikia nusileisti nuo piliakalnio ir „lygiu lauku pareiti. Ir pasa­kyti– štai, aš sugrįžtu, kad būtume kartu, iki galo” (p. 19). Kad atsispirtų tėviškės hipnozei, jis nuleidžia akis ir nueina kitu kalno šlaitu, kuris „užstojo reginį”: „už­simerkus pro daugelį pavojingų vietų pavyksta praeiti”. Pasiliekančių jų akyse jis bailys, bet jie nežino, kad „ly­giai didvyriška ir gintis nuo pagundų” (p. 20).

Paskutinis mostas iš tolo piliakalnio link: „Sudiev, Žvelgaiti, narsus kunige, kadaise savo galvą pateriojęs ant Rygos mūrų” (p. 20). Vienoje semantinėje grandinėje yra piliakalnis, kunigaikštis Žvelgaitis ir išeinantysis. Iš­ėjusiojo ir Žvelgaičio likimų panašumą pakartotinai ak­centuoja nakvynės scena žemaičio sodyboje.

Negrįžimo scena –klaiki pirmoji išėjusiojo naktis. Siaubia nerimas. Nemiga. Kaip paprastai, jo būsena ne aprašoma, o sugestijuojama paralelizmu. Padangėje, tarsi verdančio ugnikalnio liežuviai, „raudonos pašvaistės, tai prislopstančios, tai vėl aukštyn pašokančios” (p. 26). Iš­ėjusiojo tokia dvasinė padėtis, kad „norisi verkti, lyg kažin ką baisaus padaręs. Ir bliautumei, jei tikėtumeis palengvėjimo”. Po to prasiveržia motinos grasiu priekaiš­tu išėjusiojo sąžinės balsas: „Vaike, vaikeli, verksi senų tėvų nepaklausęs”. Šiuo kreipiniu į save, ta vidine kal­ba, sugestijuojama, kad išėjusis yra vienui vienas – galų gale akistatoje su savimi. Tuojau nerimą ir kaltės jausmą prislegia tavaruojantis košmarinis vaizdinys: „Žvelgaitis, kunigas su ragotine ir galva, pamauta ant jos” (p. 26). Išnyra ir „juoda skarelė, lyg pakasynose, užtraukta ant kaktos”. Jos juodumas plečiasi, liejasi su nakties tamsa. „Ji užkloja mane visą. Prislegia ir palaidoja”. Tie Žvel­gaičio ir motinos juodos skarelės vaizdiniai jau įaugę į išėjusiojo pasąmonę ir tapę neatskiriamomis jo asmeny­bės dalimis.

Kompoziciniu ir semantiniu atžvilgiu ženklai Žvelgai­tis ir juoda motinos skarelė yra kertiniai leitmotyvo kom­ponentai, kurie tiesėsi per visą „Kunigas Žvelgaitis” sky­relį, kaip audinio gijos, ir šioje scenoje sueina į vieną tašką – tamsą. Išėjusiojo ateityje irgi visiška tamsa. Ne­paisant to jis eis tolyn, eis iki paskutinio atodūsio, nes gyventi reiškia nepasiduoti.

 

4

 

Išėjimo–negrįžimo leitmotyvo gijos, užmegztos sky­relyje „Kunigas Žvelgaitis”, tęsiasi per likusius veikalo skyrius. Leitmotyvo vystymasis susijęs su išėjusiųjų

kelionės etapais,– iš Aukštaitijos iki Šlėzvigo–Holšteino,– kurių kiekvienas pasižymi skirtingais išgyvenimų tarps­niais. Kiekviename tarpsnyje išėjusieji, palaipsniui tol­dami į svetimėjančią aplinką, naujai išgyvena praradimo, žmogaus apnuoginimo, negrįžimo situacijas. Jie praėjo net šešis ryškesnius etapus. Pirmas išėjimo–negrįžimo tarpsnis, apimantis kelionę per „savo žemę”–Aukštaiti­ją, atskleistas skyrelyje „Kunigas Žvelgaitis”. Visi kiti etapai eina per likusią knygos dalį. Antras – ne visai svetingoje Žemaitijoje. Trečias – Mažojoje Lietuvoje – Rytprūsiuose, kadaise keliautais Herkaus Manto, kuni­gaikščio Vytauto, kazokų keliais. Ketvirtas – svetimose, bet katalikų kašubų ir lenkų gyvenamose žemėse. Penk­tas – civilizuotoje, sterilioje, bejausmėje nežemiškoje pla­netoje – Danijoje. Šeštas – Šlėzvigo–Holšteino avių, ra­guočių ir belaisvių ganyklose.

Išėjusiųjų tragedija, prasidėjusi su pirmaisiais išėjimo žingsniais, yra įkomponuota į besitęsiančio per visus tarps­nius didelio žaismo eigą. Kas neprisitaikė prie to žaidi­mo taisyklių, kaip, pvz., daugiausia autoriaus ironizuo­jami vadai, tapo visiškai nuvainikuoti, apnuoginti, juo­kingai tragiški dalyviai, virtę balastu išėjimo kelyje. Išėjusiųjų tragikomedija glūdi ten, kad jie, iš tikrųjų bėg­dami į gyvenimą, yra priversti žaisti karo žaidimus. To­dėl ir šie žaidimai tolimesnėje veikalo eigoje įgyja Už­gavėnių pokštininkų arba tiesiog karnavalo bruožų: uni­formos kinta nuo margiausiais atributais pasižyminčios aprangos iki žandarmerijos ir vokiečių karo laivyno uni­formų, kurios vėl perdaromos į maskuojančius civilių drabužius; pasirengimų kovai, bėglių, apkasų kasėjų, belaisvių vaizdai marginte margina karnavališkų žaidimų panoramą. Šie žaidimai iš tikrųjų ir buvo vienintelis išli­kimo kelias, tarsi trečiasis pasirinkimas, atmetus du pir­muosius – kovą ir nuolankų pasidavimą. Tačiau šis tre­čiasis kelias reikalavo ne mažesnio ryžto ir drąsos ir nepaliko nieko išliekančio: „Aš atsigręžiau atgal. Mūsų pė­dos, mūsų praeitis, mūsų nueitas takas – švarut švarutė­liai užneštas ir užpustytas” (p. 53).

 

1986

 

Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas, įvado ir paaiškinimų autorius Liūtas Mockūnas.  – Vilnius: Vaga, 1989.