Knyga, kurią perskaitėme, yra sudėta iš Juliaus Kaupo (1920-1964) – Amerikos lietuvių rašytojo – kūrinių. Atidesniam mūsų skaitytojui šio autoriaus vardas buvo pažįstamas iš anksčiau: jo prozos dalykų, palydėtų žurnalisto Vytauto Kazakevičiaus žodžio, jau skelbta respublikos periodikoje. Dabar gavome progos ir plačiau, iš arčiau susipažinti su šio įdomaus talento užsienio lietuvių rašytojo kūryba.
Iš J. Kaupo literatūrinio palikimo į knygą atrinkti kūriniai artimi tarybiniam skaitytojui dėl jų humaniško turinio, demokratinių, bendražmogiškų idėjų, meninės vertės. Be to, savitu meniniu pasaulėvaizdžiu ir interpretavimu šio rašytojo kūryba, ypač jo miesto pasakos, yra daug kuo originalus lietuvių literatūros reiškinys. Tokio charakterio literatūrinių pasakų nesame turėję, ir jas derėjo parodyti mūsų šiuolaikiniam skaitytojui.
Šiai pažinčiai su J. Kaupu praverstų priminti vieną kitą jo biografijos, kūrybinės veiklos, asmenybės bruožą ir taktą. Tai, beje, leistų tiksliau suvokti ir rašyto jo likimą, ir jo kūrybos šaltinius bei pobūdį.
Skaitydami J. Kaupą, nesunkiai pastebėjome, kad jo pasakų ir novelių veiksmas dažniausiai vyksta Kaune, nepaprasti dalykai ir atsitikimai dedasi taip pat šiame mieste. Čia gyvena beveik visi rašytojo personažai. Dažną kūrinį gaubia anų laikų Kauno, jo senamiesčio koloritas ir nuotaika, pasakų dvasia ir gyvenamojo meto tikrovės realijos.
Visa tai ne atsitiktina: Julius Kaupas gimė Kaune (1920 metais). Ten baigė gimnaziją, paskui medicinos mokslus. Kauno periodikoje pasirodė jo pirmieji prozos bandymai. Gimtasis miestas, jo legendinės istorijos, tikrovė, žmogus giliai įsikirto j rašytojo sąmonę, palikdami neišdildomus pėdsakus jo kūryboje. Nors vėliau J. Kaupo gyvenimo keliai jau vingiavo toli nuo Lietuvos, rašytojo fantaziją įaudrino, jo kūrybos impulsą žadino būtent gimtojo krašto, Kauno nostalgija, ten patirti ir vaizduotės pagimdyti įspūdžiai, iškilę jo prozoje pasakos ir kasdienybės pavidalais. Iš šių šaltinių atsirado jo „miestiškos” pasakos: miestas iki J. Kaupo vargu bau yra buvęs mūsų literatūrinės pasakos objektas.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. J. Kaupas iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus. 1949 m. jis atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ilgą laiką gyveno Detroite, vertėsi gydytojo psichiatro praktika, dalyvavo literatūrinėje veikloje. Mirė Čikagoje, būdamas tik 44 metų, žmogaus ir rašytojo brandoje, nespėjęs, mums regis, išplėtoti savo talento ir jo potencijų.
Jungtinėse Amerikos Valstijose J. Kaupas prigludo prie modernistinės krypties savo kartos lietuvių rašytojų, susibūrusių aplink „Žemės” almanachą (1951), paskui „Literatūros lankų” neperiodinį „žodį” (1952-1957), „Metmenų” žurnalą ir kitus leidinius. Juose J. Kaupas retkarčiais spausdino prozos dalykų, bet daugiausia reiškėsi literatūros kritika.
J. Kaupo pasaulėžiūra – sudėtinga ir nevienareikšmė. Rašytojo veikloje ir kūryboje atsispindi idealistinės filosofijos, apskritai buržuazinės ideologijos poveikis. Tačiau daugiau vyrauja iš esmės demokratinės tendencijos ir nusiteikimai, sąlygoję jo kūrybos turinį ir jos išliekamąją reikšmę.
J. Kaupo gyvenimo ir kūrybos pasaulėvaizdis yra optimistiškas. Jam buvo svetima pesimizmo filosofija, pesimistinė žmogaus egzistencijos, jo prasmės ir likimo samprata. „...Aš tikiu gėriu, tikiu galutiniu gėriu– tokia,– pabrėžė rašytojas,– yra mano pažiūra į gyvenimą”. Toks santykis su gyvenimu ir žmogumi, kaip pastebėjome skaitydami J. Kaupą, būdingas ir jo kūrybai.
Plačios ir gilios erudicijos rašytojas J. Kaupas studijavo ne tik psichiatrijos mokslus, bet ir tapybą, literatūrą, domėjosi įvairiais meno bei filosofijos klausimais, rašė tomis temomis.
Su jo pažiūromis į pasaką, iš dalies į literatūros kūrybą apskritai kiek susipažinome iš knygoje įdėtų jo esė „Pasaka ir realybė” fragmentų. Iš kitų jo publikacijų ypač atkreiptinas dėmesys į straipsnį „Meninės tikrovės ribos” (Literatūros lankai, 1955 Nr. 5). Jame J.Kaupas pasisakė prieš realybės kopijavimą literatūroje, linko pabrėžti meno „transcendentinį charakterį”. Pagal jį, kūryba „transcenduoja tikrovę”. Šiam rašytojui kūryba buvo „menininko komunikacija” su skaitytoju. J. Kaupas kritiškai vertino tokį kraštutinį kūrybos uždarumą, kuris nebeteikia komunikacijos galimybės, paverčia kūrinį, jo žodžiais, į slaptą šriftą, „hieroglifų” sistemą.
J. Kaupas protegavo ir realistinę, ir modernistinę literatūros kryptį, laikėsi tuo požiūriu tolerancijos. Savo kritikos straipsniuose literatūros faktus bei reiškinius jis vertino atsižvelgdamas į rašytojo kūrybos ir kūrinio meninę vertę, prigimtį ir pobūdį, į realistinę, modernistinę ar kitokią rašytojo orientaciją bei metodą.
J. Kaupo estetines pažiūras iš dalies padeda suprasti ir jo lektūra, turėjusi poveikio rašytojo kūrybai. J. Kaupas labai mėgęs Servantesą, Dikensą, Hofmaną, Unamuną, Kafką. Tačiau, kaip rodo jo paties kūryba, rašytojo lektūros šaltiniai tikriausiai nesiribojo šiais autoriais. Jo proza, ypač novelės, kaip galėjome įsitikinti, remiasi realistinės demokratinės nacionalinės literatūros, taip pat iš dalies rusų klasikos (Čechovo) tradicijomis.
Savo visuomeninėmis politinėmis pozicijomis J. Kaupas buvo liberalinės buržuazinės orientacijos, tačiau jis atokiau stovėjo nuo šios buržuazinės išeivijos srovės vadovaujančių sluoksnių konservatyvios, antitarybinės politikos. J. Kaupui daugiausia rūpėjo literatūrinė kritinė veikla.
Kaip liudija atsiminimai, laiškai, J. Kaupas buvo gyvos, optimistiškos, sakytume, net valiūkiškos prigimties, kupinas judrios fantazijos, visokių pramanų, šmaikštaus humoro. Jo charakteryje derinosi jautrumas ir atlaidi ironija, eruditas ir sąmojingas išdaigininkas. Šie J. Kaupo asmenybės ypatumai neabejotinai atsiliepė jo kūrybai.
J. Kaupo literatūrinė veikla truko apie du dešimtmečius. Iš esmės ji išsitenka tarp 1944—1964 metų. Pirmieji jo prozos kūriniai — novelės – buvo paskelbti dar Lietuvoje. Gali būti, kad gimtajame krašte jau mezgėsi ir brendo kiti rašytojo kūrybiniai sumanymai, paskui (1948) pasirodę atskira, pirmąja ir, deja, vienintele J. Kaupo knyga „Daktaras Kripštukas pragare...”, kuri išėjo autoriui gyvenant. Tik dabar – Tarybų Lietuvoje – išleidžiamas beletristikos rinkinys.
Apskritai didesniu produktyvumu J. Kaupas nepasižymėjo. Jo palikimą sudarė minėtoji literatūrinių pasakų knyga, šiek tiek novelių, paskleistų periodikoje, kiek didesnis kritikos raštų pluoštas. J. Kaupo gyventasis laikas ir sudėtingas likimas nebuvo palankūs grožinei kūrybai, kuriai jis negalėjo atsidėti. Rašytojas kūrė, matyt, daugiau priepuolom. Tokiai lemčiai galėjo turėti įtakos ir impulsyvi, su stipriu vaizduotės polėkiu rašytojo asmenybė, ir talento prigimtis. Galbūt ji – greta kitų veiksnių – ir bus sąlygojusi J. Kaupo kūrybos, jo meninės pasaulėjautos svarbiausiąją ypatybę – fantazijos ir lakios išmonės galią.
Gydytoją psichiatrą ir rašytoją domino ir meno bei psichozės („psichozės delinzijos”) santykis. Remdamasis savo gydytojo praktika, taip pat ir Froidu bei Jungu, jis kūryboje pabrėžė pasąmonės vaidmenį, tačiau nurodė, kad joje gemantys reiškiniai „atrenkami ir derinami sąmonėje”. Toks rašytojo nusistatymas bus turbūt lėmęs jo literatūrinių pasakų modernistinę kryptį.
Tat J. Kaupas kūrybos procese itin aukštai kėlė ypatingą fantazijos reikšmę. Atsakydamas į klausimą, kas yra grožinė literatūra – „realybė ar fantazija”, rašytojas akcentavo fantazijos vaidmenį ir meniškai performuojant realybę, ir konstruojant meninės tikrovės modelį kūrinyje. Tuo požiūriu J. Kaupas išskyrė pasakos žanrą. Esė „Pasaka ir realybė” (1962) jis rašė, jog „pasaka yra paslėpta tiesa”. Ji esanti „šventa tiesa”, kurioje nėra „nė krislo melo”. Tiktai pasakoje toji gyvenimo ir žmogaus realybė bei tiesa išreiškiama būdingais simboliais, idėjomis, perkeltines prasmes turinčiais vaizdais.
Kaip matėme, minėtame straipsnyje J. Kaupas pabrėžė pasakos idėjų demokratiškumą, joje įkūnytus gėrio, grožio, teisybės idealus. Pasaka, – nurodė J. Kaupas,—„yra viltis ir tikėjimas ateitimi”, „kitoniško, geresnio gyvenimo vizija”. Ji „niekur nesutinka su pasaulio neteisybėm”, „įspėja saugotis išnaudotojų, melagių ir netikrų žmonių”. Pasaka aiškina „esmines būties problemas”.
Teikęs fantazijai išskirtinę reikšmę kūryboje, J. Kaupas neneigė objektyvios realybės, jos konkrečios kasdienybės vaizdavimo. Jis atvirai linko į tokią kūrybą, kuri būtų „keista fantazijos ir realybės sintezė”, kurią bus perėmęs iš vokiečių romantiko E. T. A. Hofmano, nors kitais atžvilgiais nuo šio rašytojo principiškai skyrėsi. Toks požiūris atsispindi ir savo pavarde ar slapyvardžiu Coppelius pasirašytose recenzijose.
Skaitant J. Kaupo kūrinius, į akis bene pirmiausia krinta kai kurie jų principiniai bendrumai. J. Kaupo pasakos ir novelės – nepaisant jų žanrinio skirtingumo – turi artimos giminystės bei tarpusavio ryšių. Čia veiksmas dažniausiai vyksta, rašytojo žodžiais, ties „dviejų pasaulių, realiojo ir pasakiškojo, riba”.
Jo gana dažna pasaka taip pat iš pradžių vyksta realybės situacijose, aplipdyta tikrovės, senojo Kauno provinciališkumo realijomis. Bet jos personažas iš realybės atsiduria „kitame” pasaulyje, kupiname nepaprastų atsitikimų, fantazijos žaismo ir įvykių, kurie ir fantastiški, ir kažkuo visada realūs (pvz. „Studentas iš Rudosios vaistinės”). Neretą realistinę novelę J. Kaupas irgi konstruoja aplink kokį neįprastą, kartais „pasakinį”, o visada iš kasdienybės ramios tėkmės išsišokusį, net anekdotišką įvykį. Jis novelėse neturi fantastinio pavidalo, tačiau visada esti ypatingas, kulminacinis novelės taškas, nuo kurio keičiasi žmogaus likimas, sutrinka nusistovėjusi kasdienybės rutina, vyksta netgi drama ar tragedija (pvz. „Keistas Sebastijono Barzduko nusikaltimas” ar „Saulėgrąžos Mėnulio gatvėj”).
Tat mums regis, kad pasaka su savo dėsniais nėra tik J. Kaupą traukiantis ar jo labiausiai pamėgtas literatūros žanras ar jo sritis. Ji J. Kaupui yra daug daugiau: tai, sakytume, šio rašytojo mąstymo, jo meninės pasaulėjautos būdas, vienas iš tų, kuriais pažįstama ir interpretuojama tikrovė ir žmogus. Vienais atvejais (pasakose) jis įgauna fantastinio siužeto, sąlygiškųjų vaizdo ir raiškos formų pavidalą; kitais (novelėse) tos iormos iš esmės neprasilenkia su objektyvios realybės lytimis, nors joms išryškinti ir panaudojami išskirtinumo elementai.
J. Kaupo pasaka ir novelė pastebimai skiriasi meninės interpretacijos bei orientacijos pobūdžiu. Literatūrinėje pasakoje rašytojas daugiau perima modernistinės krypties elementų, novelėje remiasi realistiniais principais.
Knygą pradėjome skaityti nuo J. Kaupo literatūrinių pasakų – įdomiausios ir vaisingiausios rašytojo kūrybos dalies. Pasakoje bene pilniausiai atsiskleidė jo talentas, autoriaus meninė stichija. Tai galbūt labiausiai metaforiškas žanras. J. Kaupo pasakų pasaulis – daugiaprasmis, ir jis teikia progos mūsų skaitytojui mąstyti bei įvairiai interpretuoti. Šio žanro kūriniai autoriui labiausiai leido priglusti prie visuotinesniųjų gyvenimo ir žmogaus prasmių. Per paradoksalią, hiperbolizuotą formą bei situaciją rašytojas tarsi „išdidina” ir realybės ypatumus, ir bendražmogiškąsias idėjas. J. Kaupas pasakose dažniausiai nekuria personažo charakterio, o, autoriaus žodžiais, „vaizduoja idėjas” – iš esmės tikrojo, žmogiškojo gyvenimo idėjas.
J. Kaupo pasakų žmogus visada ilgisi aukštų idealų, tų „mėlynųjų salų”, kurių siekimas taurina žmogų. Tai – katarsis, apvalantis žmogaus sielą, pakeliantis jį nuo kasdieniškumo graužaties, žadinantis „neatrandamų šalių” troškulį („Pasaka apie neramų žveją Silvestrą”).
Pasaulis, kuriame atsiduria „studentas iš Rudosios vaistinės”, siūlo jam laimę. Regis, išsipildo jaunuolio svajonė ir troškimai, jį šaukia vilioja nepaprasta pasakos Virgilijos meilė. Bet tas fantazijos pasaulis, be kasdieniškojo realaus gyvenimo rūpesčių ir siekimų, skirtas ne žemės gyventojui. „...Kas bus, kai tavo laimė bus amžina? Ko tu sieksi, ko ieškosi, kam gyvensi?”, jeigu „čia ilgesio nėra”. Sis klausimas kaip skausmas ir dvasinė nerimastis kankinte kankina pasakos studentą. Jis ryžtasi palikti pasakoje sukurtą laimę ir meilę, kad, grįžęs į žemės realybę, galėtų ir vėl ieškoti, rasti ir prarasti, nerimti, ilgėtis, vadinasi, gyventi. Taigi J. Kaupo pasaka įgauna „žemiškosios” realybės. Jos įspūdį sustiprina ne kartą rašytojo pabrėžta jo pasakų „kronikinė” kilmė, fantastinio pasakojimo autentiškumo ir dokumentiškumo iliuzija („Kaip profesorius Murmi-lius į Krekenavos karčemą važiavo” ir kt.).
J. Kaupo pasakų fantazija, skirtingai nuo jo pamėgtojo Hofmano, švari, šviesi, neprigriozdinla baisenybių ar kitokių anomalijų, net pasakų pragaras yra daugiau linksmas ir „žemiškas”, nei baisus ar bauginantis („Daktaras Kripštukas pragare”). Rašytojo pasakas nuspalvina neretai atlaidus, kartais liūdnai šviesus, santūrus humoras, jaučiama geraširdiška ironija, su kuria rašytojas seka pasaką ir apie žmogaus skausmą, dramatiškus, tragiškus likimus („Pasaka apie arlekino meilę ir burtininką be vardo” ir kt.).
Pasaka J. Kaupui taip pat bus buvusi savotiška priegloba nuo jį ištikusios benamio dalios, gyvenimo ir likimo skersvėjų. „...Rašau, perdirbu tikrovę, kad ji man pačiam neatrodytų sunki našta”,– sakėsi rašytojas viename laiške.
Bet tai nereiškė, jog rašytojas pasitraukė nuo realybės ar žmogaus socialinio, apskritai žmogiškojo likimo dramatizmo. Jis gal dar labiau nei pasakose atsiveria J. Kaupo novelėse. Į šių realistinės manieros pasakojimų centrą rašytojas neretai pastato vadinamąjį kapitalistinio pasaulio „mažąjį žmogų” ar šiaip provincializmo snūdoje įsikniaubusį personažą.
Skaitydami knygos noveles, ypač vieną ryškiausiųjų —„Keistas Sebastijono Barzduko nusikaltimas”– nesunkiai atsekame čechoviškąją žmogaus ir jo likimo interpretuotę bei tradiciją, kartu ir mūsų realistinės demokratinės novelistikos poveikį.
Smulkaus vienos autobusų bendrovės tarnautojo Barzduko gyvenimas, regis, slenka kasdienine vaga. Visą jo darbo ir gyvenimo „filosofiją” sudaro tėvo įkalta taisyklė laikytis įstatymo raidės, nenukrypti nuo jos, nesivadovauti savo paties sąžine, nes jos balsas gali apgauti. Ir staiga vieną dieną „pirmą kartą jo gyvenime kažkas įvyko ne pagal taisykles”, prieš savo valią jis atsiduria ties dilema ir atsitiktinai priverstas sulaužyti įstatymą. Tas iš pirmo žvilgsnio anekdotiškas atsitikimas su pamestais senutės akiniais Barzdukui baigiasi visai ne anekdotiškai, net ne tragikomiškai. Apsiverčia aukštyn kojomis visas jo gyvenimas, herojus pasijunta išmuštas iš vėžių ir priverstas (pirmą kartą!) spręsti ir pasirinkti. Gyvenimas atsisuka į jį tragiškąja puse. Nuoširdžios šypsenos, šviesios užuojautos, subtilios ironijos prieš žmogaus dvasinį bukumą kupina ši J. Kaupo novelė. Kaip ir kitos, pasakojančios apie kasdienybės rutinos slegiamus, nepasisekusių gyvenimų ir likimų žmones, jų suirusias kuklias svajones apie geresnę dalią ir žmogiškesnę būtį („Raketos virš sodo”, „Spindulys ant rašomojo stalo”).
J. Kaupo „mažasis žmogus” kartais nori išsiveržti iš jį prislėgusio kasdieniškumo, bet nepajėgia. Ir ne dėl savo kaltės. Jis, rodos, jau pakyla, jau net kartais esti, nors trumpam, „žmogus sau”. Tačiau vėl priverstas sugrįžti „į ten” – į jam skirtą kasdienos likimą. Novelės „Saulėgrąžos Mėnulio gatvėje” personažas „ateina į protą”, o miestelį vėl apsiaus snaudulys... Vėl viskas eis ta pačia tėkme: žmogiškumo kibirkštis, taip neįprastai sužaižaravusi, pabudinusi žmogaus dvasią, vėl priblėsta. Žmogus vėl grįžta į savo įprastinį pavidalą. Galbūt iki kito karto. Galbūt.
J. Kaupo novelėse vyrauja demokratiška dvasia, ir skaitytojas pakankamai ją jaučia. Rašytojo simpatijos skriaudžiamojo pusėje, bet tiktai tiek. Toliau ir giliau novelių autorius nesiekia. Bet skaitydami šiuos jo kūrinius galėjome padaryti platesnes išvadas, siekiančias ir žmogų gniuždančios buržuazinės visuomenės pagrindus.
Ne visos J. Kaupo novelės pasižymi savitesne, originalesne konstrukcija ar menine psichologine įtaiga.
Jos pateiktos platesniam rašytojo kūrybos vaizdui susidaryti ir parodyti apskritai jo prozos visumą.
Taigi užverčiame paskutinius J. Kaupo knygos puslapius ir pagalvojame, kad iš tiesų buvo verta susitikti su šiuo talentingu rašytoju, praturtinusiu mūsų dvasinę patirtį, sujudinusiu mintį, pažadinusiu taurias emocijas.
Julius Kaupas. Daktaras Kripštukas pragare: pasakos, apsakymai, esė. V: Vaga, 1984.