Kalanavicius_foto Antanas Kalanavičius — tragiško likimo poetas. Visą savo nelabai ilgą gyvenimą be pertraukos rašęs eilėraščius, parengęs spaudai keletą poezijos rinkinių ir keletą knygelių vaikams, gyvas būdamas nė vienos knygos taip ir nesulaukė. Si pomirtinė knyga yra pirmoji ir kol kas vienintelė. Todėl būtina pateikti trumpą poeto biografiją.
A. Kalanavičius gimė 1945 metų birželio 5 d. Sapiegiškės kaime netoli Nedzingės, Varėnos rajone. Poeto tėvas Zigmas Kalanavičius, kalvis, buvo kilęs iš Milioniškių kaimo ant Merkio kranto netoli Perlojos, poeto motina Petrė Miseliūnaitė gyveno Sapiegiškės kaime, kur ir įsikūrė šeima. Gimė keturi vaikai, vyriausias jų mirė, tuomet jauniausią sūnų (būsimą poetą) vėl pavadino mirusio Antano vardu.
Antanas Kalanavičius baigė Nedzingės vidurinę mokyklą. 1965—1968 metais studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete bei Vilniaus pedagoginiame institute. Rašyti pradėjęs paauglystėje, pirmąjį eilėraštį išspausdino Varėnos rajono laikraštyje \buv. „Raudonoji vėliava", dabar „Merkio kraštas"). Nuo 1965 metų jo eilėraščius publikavo „Literatūra ir menas", „Kultūros barai", „Mūsų gamta", „Jaunimo gretos", „Komjaunimo tiesa", „Lietuvos pionierius", vėliau „Kauno tiesa", „Nemunas", o jau nepriklausomoj Lietuvoj — „Naujasis Dienovidis", „Proskyna", „Literatūra ir menas", „Metai", „Knygnešys". Kelios publikacijos buvo „Poezijos pavasaryje".
1967-1968 m. A. Kalanavičius bandė kurti dainas. Dalyvavo „Tarybinio mokytojo" paskelbtame konkurse „Skambėk, daina". 1968 m. gegužės 31 d. numeryje buvo išspausdintas A. Kalanavičiaus dainos „Gegulės balsas" tekstas ir natos (muz. V. Dainio). Daina buvo atliekama per Vilniaus radiją. Eilėraščiai irgi buvo skaitomi per transliuojamas literatūros laidas.
Rankraščiuose yra eilėraščių, kurie pasirašyti slapyvardžiais — Antanas Dagilis, Dzūkijos širšinas, Antanas Kalana. Atrodo, kad spaudoje šie slapyvardžiai nebuvo pasirodę, liko tik rankraščiuose.
Iš tėvo, kalvio, A. Kalanavičius paveldėjo talentą ir pomėgį kalti geležį, darė peilius, medžio dirbinius, papuošalus iš briedžio rago, gintaro, vario.
Paskutiniuosius savo gyvenimo metus A. Kalanavičius praleido gimtajame vienkiemy sykiu su savo motina, o po jos mirties vienas. Kasdien daug rašė. Mirė Antanas Kalanavičius 1992 m. rugsėjo 13 d. — buvo rastas po ištikusio trečio infarkto. Palaidotas Sapiegiškės kaimo kapinaitėse.
Antanas Kalanavičius buvo pateikęs „Vagos" leidyklai, komisijų svarstymams šiuos eilėraščių rinkinius: „Vakaro verpstas", „Drožiniai rankšluostinėje", „Dulkėti erškėčiai", „Ne akmenys guli", „Laukties slenkstis". Taip pat buvo parengęs spaudai šias eilėraščių knvgas vaikams: „Žydruolis akmenėlis", „Balsų šaltinis", „Šviesios brydės". Nė viena šių knygų nebuvo išleista.
Labai gaila, bet šie rinkiniai neišliko. Po autoriaus mirties buvo rasta begalė rankraščių ir mašinraščių be datų. Išliko autentiškas tik vienintelis eilėraščių rinkinys vaikams „Šviesios brydės", kuris šioje knygoje taip ir pateiktas, priduriant šiek tiek eilėraščių jauniesiems skaitytojams. Eilėraščių rinkinys „Laukties slenkstis" dar jam gyvam esant buvo sudarytas ne paties autoriaus (pavadinimas irgi ne jo), neatspindėjo vėlyvosios kūrybos.
A. Kalanavičiaus kūrybos pirmąją atranką po jo mirties padarė jo buvusi žmona Perpetua Dumšienė, „Šviesos" leidyklos redaktorė, prieš poeto mirtį lankiusi jį vienkiemy, žinojusi jo eilėraščius. Ji atrinko gal trečdalį A. Kalanavičiaus eilėraščių ir fragmentų, kurie, perrašyti mašinėle, be datų, be jokios tvarkos, pasikartojantys arba vos besiskiriantys kokiu nors niuansu, buvo paduoti man. Abi su P. Dumšiene pabandėm padalinti visus eilėraščius į tris dalis (pagal menamą chronologiją). Tada iš jų atrinkau irgi gal trečdalį, kartais (kaip skyriaus „Dulkėti erškėčiai" pabaigoje) palikdama ir pirmesnį, ir paskesnį variantus iš pagarbos autoriui. Dalis eilėraščių yra iš laiškų, kurie apytikriai datuojami (kaip nurodė jų adresatė Perpetua Mozūraitytė - Dumšienė), pagal jų datas apytikriai datuojami ir kai kurie eilėraščiai. Visiškai autentiška yra pirmojo skyriaus pabaiga — eilėraščių ciklas „Motinai" ir „Vasaros naktis tėviškėj".
Kol A. Kalanavičius buvo gyvas, jo poezija nebuvo reikalinga nei sovietmečiu, nei jau kelerius metus laisvoj Lietuvoj. Sunku nurodyti priežastis, jas galima tik numanyti. Tegu bent dabar skaitytojui atsiveria jo talento gelmė, gaivalingumas, jo vienišas gyvenimas gamtos prieglobsty, erdvėj, akmenuoti jo vakarai ir juodsidabrė nakties tamsa prie žvyringų šaltinių po senais ąžuolais, amžina šeivamedžių ir erškėtrožių gyvybė, kur žemėtos augalų šaknys, kur pūkuotos šilagėlės lyg dzūkės motinos švelnumas, kur laumžirgių skaidruma virš pražydusio ajero, kur žebenkštėlės baikštumas po žaibais. Kokia turtinga šio poeto kalba — žodynas ir sintaksė! Raibas jo akmuo, debesis, akis ir kraujas, kiek ilgesio ir polėkio jo daiktavardiniuose epitetuose — plėviasparnė tamsa, vieversingas spindulys, vieškelėtoji akis. Tegu jo gimtasis žvyringas akmenuotas vieškelis veda tiesiai į skaitytojų širdis.
Antanas Kalanavičius. Ne akmenys guli.: eilėraščiai, laiškai. V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.
Kalanavicius_foto