Valdemaras Kukulas. MŪSŲ ŠITIE DANGŪS: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Homo liber, 2009
Kažin ar mūsuose yra labiau apsiskaičiusių literatų už V. Kukulą. Turbūt kad ne. Kiekvienas su šiuo išminčiumi pabendravęs patiria, kad esama ir šiais sugedusiais laikais asmenybių, kurias galima vadinti didžiaisiais klasifikuotojais. Net jei pasauliniame gaisre sudegtų visos lietuviškos knygos, daugumą mūsų raštijos būtų galima atkurti iš V.Kukulo atminties.
Ir nors šis poetas eruditas yra išnarstęs po kaulelį visą savo kolegų kūrybą, jis yra bene mažiausiai pasiduodantis kitų įtakai, nuotaikoms ir bendroms literatūrinėms madoms. Parašo kritinių pastabų apie literatūros procesą į spaudą – ir toliau sau atsiskyręs dūmoja. Ir taip – daugiau nei 30 metų.
Šiemet jubiliejaus proga poetas sudėjo savo kūrinius į rinktinę „Mūsų šitie dangūs“. Pavadinimas skamba pergalingai, tačiau poezijoje pergalių nebūna – bent jau taip mano lyriniai V.Kukulo eilių herojai, atsiskyrėliai, liūdnieji pasaulio netobulumo godotojai.
Štai strofa iš „Atgailos baladės“: „Kaip laikrodis, kuris tiktai kitų gyvenimus gyvena, / Arba vanduo, kur vejasi ir niekad nepasiveja savęs, / Lyg ir buity, bet už buities, lyg ir mene, tačiau nuo meno / Toli lyg nuo savęs skaičiuoju savo pilnatves ir vienatves. / Kieno gyvenimą aš gyvenu, už ką aš atgailauju?“
Pasiutusiai dramatiška ir ne iš piršto laužta kūryba.
Šiais laikais net ir didžiausius atsiskyrėlius kas nors slapta stebi, pastebi ir nustemba. Taip nutiko ir su V.Kukulu: jo rinktinę pastebėjo akyla komisija ir slaptame susiėjime nutarė skirti jam Jotvingių premiją, kuri viešai ir iškilmingai buvo įteikta praėjusį šeštadienį Druskininkuose.
DIENA.lt
2009-10-05