Grigorijus Kanovičius       80-etį švenčiantis rašytojas Grigorijus Kanovičius interviu lrt.lt pažymi kovos su reiškiniais, galinčias atitolinti vieną tautą nuo kitos, svarbą. „Reikia gelbėti kiekvieną tautą nuo išankstinio manymo apie kitą tautą. Jeigu, neišgelbėsime, tai bus „kriukis“, – sako Izraelyje su šeima gyvenantis kadaise aktyvus Lietuvos visuomenės veikėjas, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas ir Sąjūdžio tarybos narys. Rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje Lietuvoje apsilankyti ketinantis G. Kanovičius čia pristatys naujausią savo darbą, apsakymų rinkinį „Debesis, vardu Lietuva“. Su G. Kanovičiumi kalbasi Absoliuta Andželika Lukaitė.

 

Kada paskutinį kartą buvote Lietuvoje? Ko čia labiausiai pasiilgstate?

 

Paskutinį kartą Lietuvoje buvau praeitais metais rugpjūčio mėnesį. Buvau Vilniuje, buvau Nidoje. Mes ten vasarojome. Aišku, kad pasiilgstu Vilniaus ir pasiilgstu Nidos. Nors jau seniai nebesimaudau, bet ten mes galime pailsėti nuo Izraelio karščio. Ir šiaip tie pasivaikščiojimai gražūs. Galima biblioteka naudotis, skaityti lietuvišką spaudą.

 

Jeigu Dievas duos sveikatos, šiemet vėl, be abejo, aplankysiu Vilnių. Turiu ten vieną labai laimingą susitikimą su savo nauja knyga, kurią ruošia Lietuvos rašytojų sąjunga. Tai apsakymų knyga. Ji turi išeiti rugpjūčio mėnesį, po atostogų, rugsėjį, tikriausiai bus jos pristatymas. Turiu atvykti į pristatymą, ten tuo pačiu bus paminėtas ir mano jubiliejus.

 

Mano knyga vadinasi gana neįprastai, bet, man atrodo, gana prasmingai – „Debesis vardu Lietuva“. Ten sudėti senų laikų apsakymai, daugiausia – apie prieškarinius, karo laikus. Tai tam tikra mano knygos „Šėtono apžavai“ tąsa. Be to, ten yra ir keletas apsakymų apie dabartį, šiandieninį Izraelį.

 

Jūsų kūryboje svarbią vietą užima Vilnius (ne vieno romano veiksmas vyksta šiame mieste). Kaip Jums atrodo dabartinis Vilnius?

 

Vilnius yra mano širdyje. Aš 1945 metais atvažiavau į šį miestą, iš karto po karo. Turiu pasakyti, kad tas miestas dabar nelabai panašus į tą, kuriam aš gyvenau ir iš kurio aš išvykau. Dabar jis tikrai gražesnis, daug naujovių, labai daug betono, stiklo. Vienu žodžiu, civilizacijos poveikis labai jaučiasi.

 

Tačiau aš ilgiuosi ano Vilniaus. Anas Vilnius man yra artimesnis. Man atrodo, kad dabar Vilnius kaip miestas standartizuojasi, pamažu tampa statistiniu Europos miestu – gražiu ir galbūt patogiu daugeliui gyventojų miestu, bet praranda kažkokį aromatą. Aš jo labai pasigendu.

 

Žydų bendruomenė į Lietuvos žemę atsikėlė Vytauto Didžiojo valdymo metais. Iki Antrojo pasaulinio karo dvi tautos gražiai gyveno visai greta viena kitos. Po genocido tragedijos Lietuvoje žydų gyventi liko saujelė, jeigu palygintume su laikotarpiu prieš karą. Dabar, praėjus tiek metų nuo to laiko įvykių, kokius sentimentus ir kokias nuoskaudas Lietuvai jaučiate Jūs ir jūsų tautiečiai?

 

Apie nuoskaudas kalbėti labai sunku. Tie karo metai paliko labai ir labai didelį pėdsaką mūsų, likusių gyvų, širdyse. Turiu tokią labai negerą nuojautą ir labai meldžiu Dievą, kad ta nuojauta neišsipildytų. Nujaučiu, kad žydų gyvenimas Lietuvoje eina į pabaigą. Neturi, mano manymu, jis ilgos tąsos, todėl, kad daugiau žmonių miršta negu gimsta. Man atrodo, dabar tos sąlygos, kurios yra, galbūt ir nėra priešiškos žydams, todėl, kad nėra valstybinio antisemitizmo, žydai gali jaustis gana saugiai, bet jų per mažai, kad jie galėtų plėsti savo gyvenimą visomis kryptimis.

 

Kas, Jūsų nuomone, galėtų padėti atgaivinti ir sustiprinti dviejų tautų – lietuvių ir žydų - ryšį?

 

Tik tiesa iš abiejų pusių. Atgaila, tiesa ir drąsa prisipažinti tai, kas vyko, kokios klaidos, kokie nusižengimai yra padaryti iš vienos pusės ir iš kitos pusės, jeigu jų atsirastų.

 

Aš manau, vienapusiškas požiūris į žydus, kaip į Tarybų Sąjungos pagalbininkus, į Lietuvos duobkasius yra iš esmės neteisingas. Žydai dirbo paprastą kasdienį darbą ir nesikišo į jokią politiką. Tai buvo nuolankūs Lietuvos piliečiai ir negalima paneigti, kad tai yra labai skaudus, labai sudėtingas klausimas.

 

Aš nesu šalininkas tokių kategoriškų išvadų arba kaltinimų. Negalima kaltinti visų, negalima visų išteisinti – reikia žiūrėti blaiviai. Reikia kovoti su tokiais reiškiniais, kurie atitolina vieną tautą nuo kitos. Turiu pasakyti, kad su dideliu gailesčiu kartais skaitau Lietuvos spaudoje ir Lietuvos interneto komentaruose dalykus, kurie gali tik supriešinti mūsų tautą. Labai stebiuosi, kad niekas iš tų žmonių, kuriuos aš pažįstu, su kuriais stovėjau Baltijos kelyje, visiškai nereaguoja į tuos dalykus.

 

Pakalbėkime apie žydų paveldą Lietuvoje. Ką jaučiate, kai atvykęs į Lietuvą ir vėl išvystate čia likusį jūsų tautos palikimą?

 

Aš jaučiu baimę, kad tas palikimas neišnyktų. Aš labai noriu, kad tas palikimas būtų saugomas. Lietuviai, kaip saugo savo palikimą, gali padėti išsaugoti ir mūsų palikimą. Kai bus išspręstas restitucijos klausimas, galbūt atsiras pinigų tam, kad tą palikimą būtų galima išsaugoti.

 

Neseniai gavau iš Joniškio mero laišką apie Raudonąją sinagogą, kuri Joniškyje žūsta. Jis kreipėsi į mane pagalbos, kad padėčiau kaip nors išsaugoti šitą objektą. Aišku, dabar niekas nelanko tos sinagogos, bet ženklas turi likti. Tačiau tam nėra pinigų.

 

Manau, kad lietuvių palikimą turi padėti išsaugoti ir žydai, ir lenkai, ir rusai. Žydų palikimą turi padėti išsaugoti irgi kitų tautybių žmonės. Tai yra toks abipusis padėjimas, pagalbos procesas.

 

Kokias pagrindines klaidas Lietuva padarė arba ko, Jūsų nuomone, nepadarė, žydų paveldo išsaugojimo atžvilgiu?

 

Kadangi aš Lietuvoje negyvenu, bijau įvelti kokią klaidą į tuos mūsų gana nepaprastus santykius. Tai yra vietinių žydų bendruomenės vyrų ir narių reikalas. Tai yra, man atrodo, ir lietuvių reikalas, todėl, kad žydų paveldas nėra vien didžioji sinagoga, ne gatvė pavadinta Žydų vardu ar rašytojas Romainas Gary. Tai yra labai sudėtingas klausimas. Tai yra klausimas ne atidavimo, ne žemės grąžinimo, ne pastatų grąžinimo – tai ženklų grąžinimo klausimas.

 

Aš esu gimęs Kaune, žydų ligoninėje. Ta ligoninė buvo žinoma visoje Europoje. Aš ne prieš, kad ta ligoninė nėra dabar naudojama žydų arba atiduota žydams. Bet pavadinimą – „Žydų ligoninė“ – tai reikia palikti.

 

Aš noriu pasakyti, kad tas niekam netrukdo. Žydų ligoninėje gali gimti gražūs, sveiki lietuvių vaikai. Nebūtina, kad ten žydai stovėtų ir žiūrėtų – apipjaustytas tu ar neapipjaustytas.

 

Ir čia ne tik ligoninė. Yra ir kitų objektų. Paimkite Vilnių. Nėra nei vieno ženklo, tik vienas vienintelis – ta gatvelė, Žydų gatve pavadinta. Bet ta gatvelė absoliučiai nieko bendro neturi su paveldu.

 

Kada mes kalbame apie žydų tautos palikimą, turime omenyje ne vien materialius dalykus, tokius kaip architektūriniai paminklai. Kas, Jūsų nuomone, galėtų padėti pagerinti žydų kultūros, mokslo ir meno vystimąsi ir plėtrą Lietuvoje?

 

Tik mokykla. Abėcėlinė tiesa. Jokiais įsakymais negalima šito dalyko pagyvinti. Reikia mokyklose įvesti kažkokį kursą (žydų istorijos – lrt.lt), kažkur vadovėlyje pažymėti. 600 metų gyventa kartu.

 

Aš žinau, Lietuva yra šalis, kur gyvena lietuviai. Aš juos labai gerbiu ir galvoju, kad lietuviai yra vieninteliai šios šalies šeimininkai, bet atsiprašau, yra istorija, yra žymės, yra ženklai, yra vėjas, kuris atpučia iš tų laikų.

 

Lietuvoje mažai girdėti apie žydų bendruomenės veiklą. Kodėl?

 

Žinote, čia klausimas ne man. Čia klausimas žydų bendruomenei. Aš galvoju, kad viena priežastis yra ta, kad ji labai nusilpo. Duosiu vieną pavyzdį. Kasmet atvykstu į mylimą Vilnių. Sutinku labai daug pažįstamų, gerų žmonių, ne tik literatų, paprastų žmonių, kurie skaitė mano knygą. Kiekvieną kartą, kai aš praeinu centrinėmis gatvėmis, aš dairausi ir noriu pamatyti žydą. Ir nematau. Tai ką čia kalbėti apie bendruomenę.

 

Kas jums pačiam kaip kūrėjui buvo svarbiausia ir tebėra?

 

Man svarbiausia yra įamžinti tai, kas jau dulkėmis nuklota, užmiršta, atgaivinti tą gyvenimą. Neseniai man paskambino žmogus ir pasakė: „Kai aš skaitau Jūsų knygas, man atrodo, kad tie žmonės, kurie žuvo mano šeimoje, yra gyvi.“ Tai yra mano tikslas.

 

Aš nesivaikau nei ordinų, nei apdovanojimų. Aš taikus žmogus ir galvoju, kad žydai ir lietuviai ilgus amžius gyveno taikiai, nebuvo nieko tokio, kas pranašavo šitą atomazgą 1941–1945 metais. Aš žiūriu į viską gana blaiviai. Čia turi pagaliau pagalvoti ir mūsų Vyriausybė, nauja Prezidentė, už kurią aš balsavau, Ministras Pirmininkas, kurį aš supau savo metu Antakalnio gatvėje, kai jis mažas buvo.

 

Ką šiuo metu veikiate? Galbūt rašote naują kūrinį?

 

Aš dabar jau nebe maratonininkas. Aš sprinteris, be abejo, ne toks greitas, kaip Jamaikos bėgikai. Išeis knyga, kurią minėjau. Paskutinis, ką aš parašiau, tai atsiminimai Kalbos ir literatūros institutui (kuriame kadaise kartu dirbome) apie šviesios atminties mano draugą ir kolegą Vytautą Kubilių. Dar jų neišsiunčiau.

 

Kaip šiuo metu gyvena Izraelio kūrėjai? Kas jiems rūpi ir su kokiais iššūkiais susiduria?

 

Izraelio kūrėjai gyvena tais iššūkiais, kurie yra mesti pačiai Izraelio tautai. Aš keletą kartų kalbėjau su labai gerbiamais žmonėmis, apie tai, kad laikas Lietuvoje išleisti porą trejetą vertingų (tebūnie, jei ne iš hebrajų kalbos, tai iš anglų), tokių Izraelio rašytojų, kaip Amosas Ozas, Davidas Grosmanas, Meiras Šalevas parašytų knygų.

 

Tada žmonės supras, kuo gyvena ir su kokiais iššūkiais susitinka Izraelio rašytojais. Tai yra nepaprastai įdomi literatūra ir verta lietuvių skaitytojų ne mažiau nei japonų, švedų ar norvegų kūryba. Aš suprantu, kad sunku versti nežinant kalbos, bet galbūt galima išversti vieną kitą knygą iš tarpinės kalbos.

 

Gyvenimas Izraelyje yra labai sudėtingas ir labai dramatiškas. Kiekvieną dieną rašytojui duoda peną tam, kad jis galvotų, galvotų ir galvotų. Aš manau, Lietuva nesuklys, jeigu padovanos lietuvių skaitytojui vieną arba kitą knygą, apysaką apie tamsą, Izraelio žmonių psichologiją, Izraelio kančias ir apie Izraelio viltis.

 

Taip pat man atrodo, kam nors vertėtų susidomėti lietuvių kūryba. Išversti Romualdą Granauską arba kitą kokį didelį lietuvių rašytoją į hebrajų kalbą. Baigdamas norėčiau pasakyti, kad svarbiausia yra kova su stereotipais. Reikia gelbėti kiekvieną tautą nuo išankstinio manymo apie kitą tautą. Jeigu, neišgelbėsime, tai bus „kriukis“.

 
lrt.lt
2009-06-13