Aidas Kelionis. SMĖLYNŲ VANDUO: romanas. – V.: Tyto alba, 2009

Prisipažinsiu, leidyklos „Tyto Alba“ išleistas Aido Kelionio romanas „Smėlynų vanduo“ (serija „Nauji vardai“) gerokai sunervino.

Erzino demonstratyviai kitoks pagrindinis veikėjas, savanoriškai pasitraukęs iš visuomenės, net mizantropiškai jos vengiantis („Išvydęs dvikojį padarą ir įsitikinęs, kad jis manęs dar nepastebėjo, dažnai suku šonan. Padarau nedidelį lankstą arba už krūmo ar didesnio medžio palaukiu, kol žmogus praeis pro šalį“, p. 94), saugantis naujalietuvio suvalkiečio užmiesčio namuką, dievinantis futbolą, o ne krepšinį (futbolo čia yra visokio – nuo Čempionų lygos iki nežinomo provincijos miestelio komandos rungtynių), atkakliai geriantis kavą ir arbatą, ne degtinę ar alų (net tada, kai visi aplink „išlūžinėja“ nuo stipresnių gėralų).

Nervino ir tai, kad per visą romaną taip niekas ir neįvyksta. Apsilanko sodybos šeimininkas su svečiais, atvažiuoja girtuoklis santechnikas, atvyksta šeimininko „tievelis“ ir mamytė, paskui vėl visi išvažiuoja. Ir krentant pirmajam sniegui pasakotojas vėl žiūri pro langą ir geria rytmetinę kavą – niekas nesikeičia, nieko nenutinka.

Net ir pavadinimo galvosūkis iš pradžių erzino. Pirmąkart skaitydamas neradau romane nei vandens, nei smėlynų. Smėlynai gal ir yra – veiksmas vyksta tarsi Dzūkijoje. Vanduo? Ežeras šalia, gana aktyviai dalyvaujantis veiksme. Bet piktai pagalvojau, kad daugiau vandens pačiame kalbėjime. Dar lindo į galvą metafora apie kelis vandens lašus smėlio laikrodyje – laikas šiame romane tikrai tarsi sustingęs.

Bet paskui perskaičiau knygos epigrafą (teisus buvo a.a. Sigitas Geda, piktindamasis, kad niekas neskaito epigrafų):

And if you listen very hard
The tune will come to you at last.
When all are one and one is all...

Ir šis kiek pretenzingas epigrafas leido padaryti paradoksalią išvadą, jog galima „Smėlynų vandenį“ perskaityti kitaip – kaip savotišką satyrą, parodiją ar tiesiog ironišką pasakojimą.

Arba lengvą pasišaipymą iš žmogaus, kuris neva bėga nuo visuomenės, bet taip ir nesugeba pabėgti.

Arba kaip paprasčiausią būdą kovoti su krize. Lyg Penktadienio. To, kuris buvo Robinzono Kruzo draugas. Neturėk reikalų su bankais, valdžia, valstybe, turėk vieną šeimininką. O jeigu jis tave atleis – galėsi grįžti į džiungles ir gal būsi dar laimingesnis negu prieš šią krizę. Juk pagrindinis veikėjas, tas pagyvenęs hipis (čia aš taip įsivaizduoju, ne autorius), nusispjovęs į visus mūsų gyvenimo blizgučius ir socializacijos problemas, grybauja, uogauja, žvejoja, geria kavą ir arbatą, radijo klausosi, futbolą per televizorių žiūri, laikraščius skaitinėja, medituoja žiūrėdamas į ežerą, kartais veją nupjauna ir vargo nemato. Kažkiek problemų sukuria šeimininkai ir svečiai, bet tiek ten to vargo: brendžiuko parūpinai, šašlykų iškepei, pirtį iškūrenai, paskui sutampei pasigėrusius svečius į lovas, padarei iš ryto kavos ir išleisdamas stiklainį voveraičių įdėjai. Gyvenimas kaip nuolatinės atostogos. Sėdi sau ant kalniuko ir žiūri į visus iš aukšto su ironija. O tie visi nė nenutuokia, kad kažkas ten aukštai iš visko ir ant visko...

Gal iš tiesų romanas ne apie tą laimingą atsiskyrėlį, o apie tuos, kurie „pakalnėj“? Matom įdomią spalvingų tipų kolekciją. Be jau minėtos sodybos savininkų šeimynėlės ir santechniko, susipažįstame su pagrindinio veikėjo draugu kavinės savininku, bevarde miestelio užeigos girtuoklėle, alų ir vyną mėgstančiu kaimo arkliu, provincijos futbolo komanda, švenčiančia jubiliejų ir t.t. Tokių smulkių epizodėlių, dvelkiančių graudžia provincijos ironija (autoironija?), romane apstu. Ir jie skamba nenuvalkiotai, nebanaliai, nes išlaikomas tam tikras atstumas tarp pagrindinio veikėjo, pasakotojo, ir tų „kitų“.

Nors romane pabrėžtinai užsižaidžiama nieko neveikimu (smulkiai aprašinėjamas atsibudimas, nosies krapštymas, prausimasis, arbatos gėrimas, laikraščio skaitymas...), toks absoliučiai kasdienių veiksmų aprašinėjimas, nebandant nieko apibendrinti ar kaip kitaip įprasminti, vertinti, kažkuo patraukia. Ir mane patraukia gerokai labiau negu Andriaus Jakučiūno „Tėvynės“ herojaus bambos krapštymas. Dabar esu linkęs manyti, kad A. Kelionio romane tikrai esama labai subtilios autoironijos, kuri praskaidrintų bet kokį kūrinį.

Taip su ironija skaitant ironišką romaną gana nesunku pateisinti ir pagrindinio veikėjo eskapizmą. Tik pasitraukęs į šalį jis sugeba kitaip pažvelgti ne tik į jį supančius, bet ir į save patį. Juk ir aš, skaitydamas „Smėlynų vandenį“ kaip rimtą romaną, išsiplikiau akis. Ir tik padėjęs knygą į šalį supratau, kas jame taip erzinančiai traukia. Ir pasidariau juokingas pats sau. Ir supratau, kad noriu pabėgti į kaimą ir nieko neveikti kaip tas mane iš pradžių taip suerzinęs tipas.

Nebenervina ir autoriaus slapstymasis – pasirašęs slapyvardžiu, jis nenori „būti autoriumi“ (tokių šiais laikais yra ne vienas). Jei tai ne rinkodaros triukas, gal romanas ir kiek autobiografiškas. Su malonumu išgerčiau arbatos su Aidu Kelioniu, ar kuo ten jis vardu. Norėčiau patikrinti autoriaus-neautoriaus humoro jausmą.

O gal net ne apie provinciją ar bėgimą iš jos (arba į ją) šitas romanas. Gal apie mus visus ir pasaulį – vis mažėjantį ir mažėjantį. Ir nuovargį nuo to – vis didėjantį ir didėjantį. Tik pasaulis vis tiek be galo gražus. O mes... Kaip kada. Priklauso nuo nuotaikos.

2009-06-04