Accessibility Tools


      Donaldas Kajokas. Kazašas. Romanas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

      Mėgstu epigrafus. Perfrazavus sparnuotą S. Freudo mintį, kad sapnai − karališkas kelias į žmogaus pasąmonę, epigrafai galėtų būti karališkas kelias į kūrinio suvokimą. O Donaldo Kajoko romanas „Kazašas“ turi net tris epigrafus. Ir visi jie yra apie sapnus. Anot prancūzų eseisto R. Caillois, sapnas yra tarsi bendra jį reginčio miegotojo ir jį menančio pabudusiojo teritorija, o pagal šią analogiją romanas − tarpininkas tarp jį sukūrusio rašytojo ir skaitytojo, kuris įžengia į menamą pasaulį ir mėgaujasi literatūros galimybe kurti pasaulius, tvaresnius už susapnuotus. Tačiau, įžengus į D. Kajoko romano teritoriją, labai greitai paaiškėja, kad čia tveriama būtent sapno realybė su visais jai būdingais požymiais: chaotiška fragmentiškų vaizdų seka, personažų daugiabalsiškumu, karnavalo estetika ir košmaro etika. Ir vis dėlto romano pasaulis tvaresnis už sapną − jis lieka kaip tekstas, turintis tam tikrą struktūrą, savus dėsningumus, lemiančius kūrinio meninę vertę. Todėl į „Kazašą“ įdomu pažvelgti ne tiek sapnų aiškintojo, kiek pirmiausia literatūros tyrinėtojo akimis.

      Romano pagrindinio veikėjo gyvenimo aprašymas iš pradžių, švelniai tariant, sukėlė ironišką šypseną, nes primena istoriją, paimtą iš ezoterinio žurnalo „Būrėja“: buvęs verslininkas Izidorius Šalva, susirgęs vėžiu, paguldytas į ligoninę ima regėti vizijas ir radikaliai pakeičia gyvenimo būdą − pradeda tapyti, susidomi kinų menu ir filosofija, „ir štai jau šešerius metus gyvena, lyg būtų visiškai sveikas“. Negana to, nuvyksta į lietuvių menininkų pamėgtąjį Gotlandą, kur daugiau kaip dešimtmetį veikia Baltijos rašytojų ir vertėjų centras. Taip ir norėjosi klausti, kas tai − autoriaus duoklė šiandienei populiariajai kultūrai ar bandymas tokio tipo veikėją įvesti į intelektualams savas teritorijas? Laimė, ši tiesmuka veikėjo tapatybė netrunka išsisklaidyti, jo gyvenimo ribos nutrinamos įžengus į vizijų pasaulį, t. y. „nubudus“ ryškiai švytinčioje patalpoje, kurios sienos tviska lyg skaidriausias krištolas − „keli baldai, molbertas, keliolika paveiks­lų, atremtų į sieną, tuzinas knygų, kresna plačiai išsikerojusi tyrų gėlė (ją Izidorius vadino „Kristaus kančia“), tarsi kalėdinė eglutė papuošta įvairiaspalviais blizgučiais, ir visa tai − po gryno stiklo gaubtu“ (p. 9). Šį hermetišką pasaulį, primenantį kalėdinį žaisliuką-gaubtą, kurį papurčius viduje ima snigti, skaitytojas turi galimybę stebėti tarsi iš viršaus. Būtent jam tenka ieškoti, kas galėtų sujungti į vieną visumą visus veikėjo sąmonės fragmentus.

      Kada Izidorius Šalva iš tiesų „prabunda“ sapnams, nėra labai aišku. Jau (pirmąjį?) skyrių „Stiklo gaubtas: 1999 12 24“ galima laikyti sapno pradžia: (1) teksto fragmentas tėra sapno atpasakojimas, (2) kviečiama − „O dabar duokime valią vaizduotei…“. Taip imama kurti „jokiai logikai nepaklūstanti įtampa tarp „niekas“ ir „o gal“. Šią tarpinę būseną žymi ir užfiksuotas gamtos pokytis: „prabudimo“ akimirką sniegas iš balto ima virsti šviesiai mėlynu. Tačiau, nutaręs iš stiklo gaubtu uždengto namo grįžti į miestą, Izidorius pasaulyje savęs neberanda. Neberanda pirmiausia todėl, kad jo neatpažįsta kiti. S. Freudo sekėjas J. Lacanas, gilinęsis į subjekto tapatybės formavimąsi, teigė, kad žmogus pažįsta save tik kaip savo atvaizdą kitame. Tik kiti patvirtina tavo buvimą tuo, kas esi. Logiški Izidoriaus veiksmai − ieškoti dokumentų, liudijančių jo tapatybę, − neduoda jokių rezultatų. Izidorius yra „ištrintas“ iš gyvenimo, kurio apčiuopiamumas taip pat ima kelti abejonių. Descartes’o formuluotė „Mąstau, vadinasi, esu“ D. Kajoko romane nebegalioja, nes čia nėra jokio patikimo būdo atskirti sapną nuo tikrovės. Tačiau ne ši skirtis svarbiausia: veikėją ima persekioti klausimas – kas jis, Izidorius Šalva, yra iš tiesų?

      Karališku − sapnų − keliu pasukęs į pasąmonės labirintus, Izidorius ima atkakliai ieškoti savo asmenybės centro, tačiau iš pusiausvyros išmušta jo psichika vieną po kito gamina fantomus, kurie galėtų būti jo pažinotų žmonių antrininkai, − Penelopę, tėvą Kazimierą, Moniką, Žiuvi, Joriką, jo dukrelę, pavadintą vardu filosofo Zuangzi (tas filosofas realybę kvestionavo alegorine pasaka apie žmogų, sapnuojantį, kad yra drugelis, kuris sapnuoja, kad yra žmogus). Fantomų kaitos kulminacija − karnavalas, kuriame, kaip paaiškėja, po kinų dailininko Vano Fo kauke slepiasi tėvas Kazimieras, po tapytojo padėjėjo Linio − Žiuvi, Rojumi Rudeniu persirengęs Žmogus su dalge, o Izidoriaus mylimosios Elenos kaukę užsidėjusi Monika... „O juk ir anie tikriausiai mano, kad ir jo, Izidoriaus, veidas ką nors slepia“.

      Vienas vardas Izidoriui kelia didesnę grėsmę nei visi kiti jo sutikti fantomai − tai Kazašas, paslaptingas Tolumų žmogus, Tobulas karys, slogutis. Kazašo vardas nuolat išnyra pokalbiuose, figūruoja raštuose („Šventojo Kazašo gundymas“) ar pasirodo kaip plakato signatūra. Izidorius įtaria, kad tai Kazašas jį ir įtraukė į karnavališką sapnų fantasmagoriją („esi ištrintas, o tai labai primena Kazašo braižą“). Jį, atrodo, žino visi, išskyrus Izidorių. Tačiau klausinėdamas, kas yra Kazašas, Izidorius gauna tik labai miglotus atsakymus, kol galop jam pateikiama dar viena staigmena: „Turime operatyvių duomenų, jog tu gali būti paties Kazašo sūnus“ (p. 116). Kazašas tėvas, kurio Izidorius Šalva sakosi nepažįstąs, iškyla kaip demonas, neabejotinai turįs galių valdyti fikcinį sapnų (pasąmonės?..) pasaulį, kurio įkaitu yra tapęs Izidorius, − tiesiog tobula S. Freudo idėjų eksplikacija. Būtent šioje vietoje sapnas virsta tikru košmaru. Veikėjui parodoma Žvilgsnio menė veidrodinėmis sienomis, iš kurių į auką susminga tūkstančiai jos pačios žvilgsnių, ir žmogus miršta kančiose, nepakėlęs susitikimo su pačiu savimi, − tarsi gorgonė Medūza, pažvelgusi į veidrodinį Persėjo skydą.

      Kazašo mįslė įmenama tik romano pabaigoje:

      Lydėjau akimis tą trečiąjį, šią valandėlę patį nelaimingiausią, tirtantį valtelės pas­kuigalyje; užvertęs galvą į mėnulį jis tarpais ilgesingai sustaugdavo kaip vienišas vilkas: „Aaankšta maaan čia!“, o tarpais nudelbdavo akis žemyn ir imdavo rangytis, šnypšti sakytum priminta angis:

      − Kas aš?! Kas aš?.. Kas aš... kas-aš... ka-sss-aš, kassz-aš, ka-zzz-aš, ka-zaš, kazaš... Kazaš! Kazaš!!! (p. 201)

      Susiliejančios raidės, žyminčios pras­minio klausimo virsmą tikriniu vardu, neiššifruojamu pasakojimo pradžioje, galėtų simbolizuoti kalbos, kaip susikalbėjimo priemonės, atrofiją. Žodis, nebenurodantis reikšmės, tampa demonu. Vienintelis būdas jį nugalėti − įspėti reikšmės mįslę, atpažinti. Taigi galima teigti, jog veikėjas į fikcinį sapnų (pasąmonės) labirintą įtraukiamas per kalbą. Izidoriaus ten sutinkami „kiti“ nepajėgūs atsakyti į klausimą: „Kas yra Kazašas?“ (arba − kas esu aš?), nes yra tik jo vaizduotės sukurti fantomai, kintančios kaukės, už kurių slypi galerija netikrų veidų, atspindinčių susiskaidžiusią ir efemerišką subjekto tapatybę. Ją geriausiai atitiktų sniego, ant kurio Izidorius „kone prieš savo valią“ stengdavosi palikti savo delno žymę, metafora. Pėdsakas, kuris po kiek laiko ištirps.

      Vis dėlto romanas turbūt taip ir liktų viena iš daugelio „gyvenimas − tai sapnas“ variacijų, įdomių pirmiausia psichoanalitikui, jei ne trečioji − meno − dimensija. Veikėjo vizijose kaip reikšminiai jo išsklidusio gyvenimo branduoliai nuolat išnyra tam tikri estetiniai įvaizdžiai: valtelė, kurią senovės kinų dailininkas Vanas Fo nusipiešia gelbėdamasis nuo mirties bausmės, grėsusios už tobulai tapomus paveikslus, ir išplaukia į belaikę meno erdvę, ir raugerškio žiedas, kurį pats Izidorius „taikliu gyvatės kirčiu“ nutapo savo drobėje, taip užbaigdamas ir paveikslą, ir chaotišką savo paties blaškymąsi sapniškoje realybėje. Nutapytas raugerškio žiedas sujungia Vano Fo ir Izidoriaus Šalvos pasaulius, nes valtelė „turi galią plaukioti vandenimis ir dangumi tiktai tų paveikslų, kurie priartėję prie genialumo ribos“ (p. 176). Taigi menas čia iškyla ne kaip destruktyvi, menininko genijaus asmenybę ardanti jėga, bet atvirkščiai – kaip priebėga ar būdas struktūruoti iš pasąmonės gelmių išnyrančius vaizdinius.

      Romane keliama ir meno sričių hierarchijos problema. Kas − žodis ar vaizdas −­ tiksliau perteikia tai, ką vadiname realybe? Arba kuri meno sritis − tapyba ar literatūra − turi didesnę galią, yra paveikesnė? Tapytojas Vanas Fo teigia, kad „netgi tiksliausias pasakojimas niekados neprilygs kad ir atsitiktiniam teptuko krustelėjimui“ (p. 178). Jis įrodo, kad tas pats aprašymas gali tikti visiškai skirtingiems atvaizdams ir todėl suklaidinti. Tačiau iš Izidoriaus žinome, jog „pasaulyje, egzistuojančiame už šio paveikslo rėmų, nebėra nė vieno žmogaus, regėjusio didžiojo tapytojo šedevrus, o ir jis, Izidorius Šalva, tiktai iš traktato, legendų bei senosios poezijos vaizduotėje susikūrė Vano Fo portretą“ (p. 177). O juk ir paties Izidoriaus gyvenimas pateikiamas kaip pasakojimas: jis (taip pat ir paskutinysis Vano Fo paveikslas) yra „įrėmintas“ romano pradžioje moters monologo („− − − Taip, Rabi, aš gerai prisimenu tą žmogų“, p. 7), kuris romano pabaigoje tampa tos pačios moters, įgavusios skirtingus pavidalus (Marijos Magdalietės, Monikos, Elenos, Gertrūdos, Žiuvi...), balsų polilogu. Ji pateikia kitokią Izidoriaus istorijos versiją: „man buvo jo gaila, nes tasai žmogus, atrodo, buvo viską − ir pasakiškus savo turtus, ir šeimą, ir netgi patį save − išsigalvojęs, prasimanęs ir labai paklydęs, ne, aš nebandžiau kištis į jo gyvenimą, jei maukia, tegu maukia tą naminukę“ (p. 199). Sprendžiant iš jos pasakojimo, Izidorius Kūčių vakarą užmiega ir nenubunda. Tačiau romano „tikrovės“ ir „fikcijos“ perskyrą komplikuoja tai, jog realistinę Izidoriaus likimo traktuotę pateikia moteris, pavadinta Marijos Magdalietės vardu, taigi jos personažas yra įrašytas į krikščioniškojo mito paradigmą. Gailestis ir atleidimas − vertybės, kurias teigia Magdalietės istorija. Galima būtų pamąstyti, už kokias nuodėmes Izidoriui Šalvai reikėtų atleisti? Nejau − už savos tapatybės paieškas? O gal − už teisę nusisapnuoti?.. Tačiau nereikėtų tikėtis, kad „Kazaše“ bus pateikti atsakymai bent į dalį kilusių klausimų. Todėl visiems, kurie skaitys šį romaną savo malonumui, patarčiau nesiblaškyti nei filosofijos, nei psichoanalizės labirintuose, o tiesiog gėrėtis tobula D. Kajoko magiškojo realizmo žodžio estetika, − pavyzdžiui, suledėjusiais Marijos Magdalietės plaukais, kurie vos paliesti lūžta „kaip trapūs rausvi varvekliukai“, ar plynę užklojusia mėnesiena, prikritusia „žvilgančių jos garbanų adatėlių“, ar vaizduotės paveiksle išsprogusiu ryškiai geltonu raugerškio žiedu, – pasikliaunant nuojauta, kad teksto realybėje „po akimirkos įvyks tai, ko dar nė vieno šioje žemėje gimusiojo akys neregėjo“.

      Literatūra ir menas
      2007 12 03