Vidmantė Jasukaitytė       Rašytoja Vidmantė Jasukaitytė į savo naujausią dvigubą poezijos knygą „La Loba/Kas už nieko“ per universalią įvairių tautybių ir likimų moterų patirtį sudėjo ir savuosius išgyvenimus. Dukrai išvykus studijuoti į užsienį, kūrėja pajuto tiesiog kosminį liūdesį, kuris pažadino poreikį daug ir sparčiai rašyti.


Kokia patirtimi dalijatės šioje knygoje?


       Ta knyga yra toks mano egzaminas, kurį aš pati sau išlaikiau. Tai stilius, kuris vadinasi: „Kaip noriu, taip rašau“ arba „Kaip rašau, taip man gerai“. Knygos lyrinė herojė yra su savo požiūriais ir įsitikinimais. Ji yra tvirta − visuotinė, La Loba − vilkė, seniausioji, visažinė. Ji gali būti visokių tautybių ir įvairiausios patirties. Tai − moteriškasis principas, kuris čia pasireiškia labai konkrečiai pavaizduotais išgyvenimais, aspiracijomis.


       Tas moteriškasis principas yra labai arti manęs, laikausi jo, kai atpažįstu, jis nustelbia visa kita. Pasaulio kūrime juk irgi dalyvavo tik šie du principai, kuriuos jungia Visko Kūrėjas. Tai didelis stimulas mano kūryboje. Tai − drąsa, būti tuo, kuo esi, nebijoti kalbėti savo balsu ir girdėti, kur šis principas kviečia eiti. Tai − kaip kokia tautybė, tik daug galingiau ir aukščiau.

Ką skiria tas brūkšnys knygos pavadinime?


       Tas brūkšnys reiškia, kad čia sudėtos dvi knygos. Viena − „La Loba“, o kita yra „Kas už nieko“. Antroji knyga parašyta vienu atsikvėpimu per labai trumpą laiką, kai aš išgyvenau didžiulę vidinę krizę, mano dukrai išvažiavus studijuoti į Angliją. Likau šaltą žiemą bute tarp dviejų vyrų − savo sutuoktinio ir sūnaus. Ir mes dar turėjome šunį. Tai irgi buvo vyriškos giminės gyvūnas. Aš tada sakiau − nors kalė būtų, nors tiek. Jie mylėjo mane, bet... jie buvo skirtingi nei aš.

       Mano moteriškasis principas atsidūrė visiškai vyriško patristinio principo apsuptyje. Nors aš nepatyriau jokio suspaudimo iš išorės, bet praradau galimybę pajusti tokius prieraišumo ir švelnumo niuansus, kokius duoda tik moteris moteriai, duktė motinai arba mama dukteriai. Dukra yra tai, ką aš šiame savo gyvenime greta turiu labai panašaus į save. Ir kai šito nebeliko, mane apėmė kosminis liūdesys, aš pasijutau viena.

Ir taip gimė eilės?


       Dukters netekimas pažadino savigyną, savęs įtvirtinimą, tarsi manęs būtų likę daug mažiau, tarsi aš pati grėsčiau išnykti. Pradėjau rašyti, sparčiai, greitai. Gyvenau kitoje realybėje. Man reikėjo vienatvės. Išvažiavau į Palangą. Čia kaip kokioje negyvenamoje saloje psichologiškai darai kažką, palieki kažkokius ženklus, kad išliktum. Tai vyksta nesąmoningai, bet knygos − visiškai realios.

       Abi skirtingos kūrybinio išgyvenimo struktūros prisiglaudė po vienais viršeliais. Dabar matau, kad tai praplečia mano, kaip autorės, diapazoną. Skaitytojas čia pat mato mane visiškai skirtingą. Myliu tą knygą. Moterys čia atras verbaliniu būdu išreikštą moteriškąjį principą, vyrai pamatys, kokia gali būti moteris. Jeigu norės.

 

       Parengta pagal dienraštį „Respublika“

       www.respublika.lt

       2010-01-25