Birutė Jonuškaitė. BALTŲ UŽTRAUKTUKŲ TANGO: romanas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
Birutės Jonuškaitės naujojo romano svarbus ypatumas tas, kad jame esama tik dviejų herojų, pagal kuriuos modeliuojami visi kūrinio tekstai: tai Europos aborigenų palikuonė lietuvė Laima ir Amerika. Pastaroji čia ne geografinė sąvoka, o mitinis personažas. Romano erdvė – grumtynių arena: jauna mokslininkė Laima joje mėgina įveikti ar bent perprasti Ameriką, bet moteriai pergalės šokio sušokti nepavyksta, nes užduotis yra per daug sunki, ne jos jėgoms – laimi Amerika. Kitaip ir negalėjo būti, nes mito įveikti apskritai neįmanoma, jis amžinas. Tiesą sakant, abiejų herojų ištakos tos pačios – jos skęsta mito ūkuose. Laimos vaikystę gaubia Vidugirių kaimo mitinė erdvė (kaip ir visų aborigenų tiek Europoje, tiek Amerikoje, tiek kituose pasaulio kraštuose). Centrinė šios erdvės figūra – Laimos Močiutė. Senoviniame lietuviškame (kaip ir indėniškame) kaime gyventi labai jauku ir saugu, nes viskas su viskuo artimai susiję: žmogus su žmogumi, žmogus su gamta, žmogus su kosmosu ir su anapusiniu pasauliu.
Čia visi vienas kitą puikiausiai supranta: nesvarbu, ar arti vienas prie kito būtų, visada girdi, ką kitas sako. Ir ne tik girdi, bet ir išklauso bei susivokia, kaip toliau elgtis. Žmogus saugo ir globoja gyvulį ar gyvūną, o šis – žmogų, nes nėra kalbos barjerų – susisiekiama ne žodžiais arba ne tik žodžiais, bet ir mintimis, jausmais, gestais. Tokia kalba labai patogi bendrauti ir su antgamtinėmis būtybėmis – angelais, arkangelais ir pačiu Dievuliu, kuris taip pat viską supranta, nes išklauso, įsiklauso ir niekada neatsisako paremti. O jeigu jo planai kartais ir ne visai atitinka Vidugirių kaimo gyventojų norus, tai čia jau nieko nepadarysi – šeimininkas yra šeimininkas ir jo valia šventa. Jo sprendimams prieštarauti ar net suabejoti jų tikslingumu čia niekam net minties nekyla. Mirtis ir išėjimas čia taip pat nieko nebaugina, mat neišeinama į kokius nors tolius, o liekama čia pat – su mirusiaisiais taip pat įmanoma nesunkiai susisiekti ir net pasibarti. Vaikystėje Laimai kartais būdavo sunku atskirti, ar Močiutė kalbasi su gyvu artimuoju ar su išėjusiu, bet esančiu kažkur netoliese ir viską girdinčiu. Bet visų arčiausiai gamtos ir mitinio pasaulio yra kaimo varguolė Magdukė. Ji savo surinktomis žolelėmis gydo kaimynus ir jų gyvulius, o turėdama lengvą ranką priiminėja naujagimius ir visiškai nesirūpina savąja gerove, nes žino, kad yra Būtybė, kurios rankose ne tik visi žemiškojo gyvenimo siūlai, bet ir kiekvienas kiekvieno judesėlis. Būdama greta Aukščiausiojo, geriausiai yra perpratusi jo kaprizus, tad lengvai gali patarti ir pagelbėti tiems, kurie yra tolėliau nuo jo. Dėl šių aplinkybių visiems vaikams, tarp jų ir romano herojei Laimai su seserimi, šio kaimo gyvenimas – tikras rojus. Jame ne tik praleidžiamos visos vaikystės vasaros, bet ir dažnai mintimis į jį grįžtama. Kaimas lyginamas su kitomis erdvėmis, ypač su amerikietiškojo miesto ir amerikietiškojo būvio. Ir visada laimi Močiutės ir Magdukės erdvė. Nors poniai Laimai tos erdvės su savimi pasiimti nepavyksta, tai dar nereiškia, kad su šiuo kaimu ji ir pasibaigia. Toli gražu. Antai Liūnė Sutema, viena iš lietuvių poezijos žvaigždyno, beveik visą sąmoningą gyvenimą praleidusi JAV miestuose, prisipažįsta: „Esu tikintis žmogus. Kartais sukylu prieš Dievą. Bet šiuo metu, – ypač šiuo metu, netekusi vaikų, – jaučiu, kad galiu į Jį atsiremti. Nors, žinoma, aš Jam priekaištauju. Manau, kad Jis teisus“ (p. 228–229). O štai kunigas Jaunius Kelpša kalba dar konkrečiau ir detaliau: „...tai čia matai, kaip Dievas daro stebuklą su nusikaltėlio siela, kaip ji atgyja. Man tai buvo labai įdomi patirtis, nes tada matai Dievą iš labai arti, jis tampa tarsi apčiuopiamas“ (p. 270). Tokių ir panašių „aborigeniškų“ prisipažinimų aptiksi ir ilgametės „Draugo“ redaktorės Danutės Bindokienės, ir kitos Danutės, romano veikėjos, laiškuose: „Niekas negali atskirti, jei Dievas sujungia... Tikiu ir pasitikiu. Dievas nepalieka manęs vienos, o tai, kad kažkur barška lėkštės, kad, ko gero, tuojau pašauks ateiti patvarkyti, nieko nereiškia“ (p. 151). Tikrovė mitinės erdvės žmogui iš tikrųjų nieko nereiškia. Ir nelabai svarbu, kur ir kada gyventų – Vidugirių kaime viduramžiais ar JAV didmiestyje dvidešimt pirmo amžiaus pirmajame dešimtmetyje. Lietuvis, ypač lietuvė, iš mitinės erdvės išsiveržti niekaip nepajėgia. Žinoma, esama ir išimčių. Ir pati svarbiausia – mokslininke tapusi Laima, bet plačiau apie tai šiek tiek vėliau.
Antrąjį personažą – Ameriką – gaubia Gero gyvenimo mitas. Ir niekam nė motais, kas ir kada jį sukūrė, atitinka jis tikrovę ar ne. Jau geras šimtmetis, o gal ir ilgiau, jis sklando ne tik po Lietuvą ir visą Europą, bet ir kur kas plačiau. Jis beldžiasi į vaikiškas smegenis, jaukia jaunuolių mintis, neduoda ramybės brandos sulaukusiesiems – gyventi kaip Amerikoje! Vadinasi, visko turėti, nieko nestokoti, tik ponauti, ponauti, ponauti. Tad ir traukia į tą šalį ištroškusieji ponavimo, tos amerikietiškosios laisvės ir gerovės. O jei jau judėti negali, tai bent mintimis jon skrenda ir žaliuosius nuo šakų raško, ir dar ant grindinio randa. Negalėtume kategoriškai teigti, kad romano tekstas tą mitą mėgina paneigti. Derėtų pasakyti, kad romane amerikietiškojo Gero gyvenimo erdvė tampa diskusijų objektu. Pirmiausia, žinoma, mėginama išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra tas Geras gyvenimas. Nepaneigsi, kad jis susijęs su turtais, o dar konkrečiau – su pinigais, kuriais Amerikoje (dažnai ir kituose užsieniuose) lyte nelyja. Ir svajokliams Europos aborigenams visai nesvarbu, kad iš tikrųjų jie ten įgyjami tik kruvinu prakaitu. Įsibėgėjus kūrinio įvykiams paaiškėja, kad ne tik žaliųjų neįmanoma nusiraškyti nuo persimonų, palmių ir kitų medžių šakų, bet ir už juos būtina atiduoti brangiausią turtą – save patį. Ir ne kokią dalelę, o visą. Mat pagrindinis devizas, visos Amerikos šūkių šūkis, kurį derėtų iškabinti ant kiekvieno skersgatvio ir kiekvienos tvoros, yra toks: „Dirbk, pirk, mirk.“ Ir jie dirba dvilinkai, trilinkai susirietę, išsivertę ir persivertę, kad tik išpeštų dešimtinę, šimtinę, kol sukaups išsvajotąjį milijoną. O tada jau ir senatvė, žiūrėk, užklumpa. Tai tie užjūrio seneliai ir senelės dažniausiai ir tampa lietuvaičių grobiu. Pirmiausia, žinoma, globa ir įvairiausi patarnavimai, o paskui – vedybos. Ir visai nesvarbu, kad tėvynėje likęs vyras, vaikas ar net keletas jų. Mat moralės virusas (kaip ir daugelis kitų dvasinių reiškinių, nesusijusių su pinigais ir pelnu) Amerikoje seniai yra išnaikintas. Ištekėjai už vieno seneliuko, per metelius kitus numarinai, tada imkis kito, o jeigu sėkmė lydės – nesnausk, dorok ir trečią. Ir nesnaudžia mūsų lietuvaitės, ir imasi, ir daro tai ganėtinai išradingai. Žinoma, ne kiekvienai pasiseka, ne kiekviena pajėgia išsiveržti iš sąmonę pančiojančios gimtosios mitinės erdvės. Todėl ne kiekviena ir pritampa prie to amerikietiškojo būvio. Ir tai akivaizdžiai liudija į romaną įkomponuoti autentiški Danutės laiškai, Liūnės Sutemos pokalbiai ir kai kurie kiti tekstai, apibūdinantys indėniškai aborigenišką lietuvio būvį toje šalyje (p. 259–264).
Jaunoji mokslininkė Laima – viena iš Europos aborigenų, kurie pajėgia išsinerti iš mitinio apvalkalo. Į Jungtines Amerikos Valstijas ji atvyksta ne turto ir ne vyro milijonieriaus ieškoti. Ji pakviečiama stažuotis Portlando universitete, o skrenda ten turėdama tikslą nugalėti vėžį. Ir jai sekasi, nes yra ne tik darbšti, bet ir gabi magistrantė. Tiesa, iš pradžių šiek tiek nusivilia, nes manė būsianti doktorantė, bet paskui apsiramina, nes save įtikina, kad ne diplomų, o žinių gauti yra atvykusi. Nors Laima jau išsiveržusi iš savosios vaikystės ir jaunystės ir anuometę mitinę sąmonę pakeitęs blaivus mokslinis mąstymas, mito gaubiamų įvykių ir personažų jai nepavyksta išvengti. Vienas iš jų – Karlosas Kajus, sutiktas Portlando oro uoste belaukiant vis atidėliojamo skrydžio į Čikagą. Vienintelė naktis, praleista viešbutyje su šiuo Šiaurės ledynų elfu, pakeičia visą Laimos gyvenimą. Grįžusi į Vilnių, ji palieka vyrą Romą, viena be niekieno pagalbos imasi auginti sūnų, kurį taip pat pavadina Kajumi, o jo tėvas Karlosas Kajus niekada daugiau nepasirodo – dingsta savo mistiniuose ledynuose, kurie tebėra neištirpę. Laima nė nemėgina jo ieškoti ar su juo susisiekti, lyg jis iš tikrųjų būtų koks Šiaurės elfas. Paauginusi sūnų, ji grįžta į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten sutinka kitą puikų amerikietį Ričardą, sukuria naują šeimą ir gali mėgautis prabangaus amerikietiškojo gyvenimo malonumais. Pagaliau išsikviečia sūnų, šis tampa brangiausio pasaulyje Vašingtono universiteto studentu, sėkmingai baigia pirmą kursą, nes yra gabus, o gal net talentingas, bet atsitiktinai įsivelia į muštynes ir už dalyvavimą žmogžudystėje nuteisiamas 18 metų kalėti. Realioji Amerika parodo dantis, paneigia mitą. Talentinga mokslininkė, įveikusi vėžį, prieš realų amerikietiškąjį gyvenimo būdą pasirodo bejėgė. Tai, žinoma, dvelkteli pesimizmu, o gal net ir didaktika – matot, kokia toji Amerika, būkit apdairūs ir atsargūs, nes ji ryja visus iki vieno, o kai kuriuos ir suvirškina kaip kalakutieną. Danutė viename iš laiškų taip pat perspėja: „Bet mus iščiulpia ir išspjauna“ (p. 185). Tiesą sakant, autorė čia niekuo dėta – globalizacijos girnos mala visur vienodai – paklususi Laiko imperatyvui, ji tik liudija. Ir daro tai talentingai. Ryškiomis ir kontrastingomis spalvomis lyg koks Jusionis tapo peizažus, ryškina veikėjų charakterio ir veido bruožus, panoraminius vaizdus apkaišo metaforų puokštėmis. Be skrupulų nardo po intrigos labirintus, lyg kokioje vaikiškoje dėlionėje stumdo siužeto fragmentus ir sukuria gana įspūdingą pano. Tiesa, tradiciškai nusiteikusį skaitytoją gali šiek tiek sutrikdyti finaliniai romano skyriai, kai sodrius menininko teptuko potėpius pakeičia sausoka laikraštinė dokumentika. Bet ir šiuo atveju autorė nesunkiai pateiktų pasiteisinimų – postmodernioji stilistika leidžia daryti ne tik tokius nekaltus triukus. Juk dabar jau yra veikalų, kurie į knygas nėra nė panašūs, nors visa tai vis dar vadinama žodine kūryba. Arvydas Šliogeris tokias išmones pavadintų paprasčiausiu naikinimu. Romano naikinimu, knygos naikinimu, net pasityčiojimu iš kūrybos. Tai jis su didžiausiu pasimėgavimu ir daro savo veikaluose. Mes nesame taip toli nužengę, vis dar naiviai tikime, kad išliks ne tik popierius ir knyga, bet ir romanas, novelė, poema. Tegu ir šiek tiek kitaip sudėliota knyga – su tikrovės ar praeities inkliuzais, lavonų stirtomis, bet vis dar paskaitoma ir net jaudinanti. Niežti liežuvis pasakyti keletą žodžių ne tik apie kūrinį, bet ir apie kūrėją, kuri stebina intelektu ir žinių gausa iš medicinos apskritai ir iš onkologijos konkrečiai. Ir mokslo, ir praktikos. Ir įgytų ne amerikose, o čia pat, mūsų (vis dar mūsų) indėniškoje Lietuvoje.
Romanas parašytas ir išleistas 2009-aisiais, bet jis vis dėlto ne apie šios, o apie vakardienos Ameriką ir amerikiečius. Mat formulė „Dirbk, pirk, mirk“ yra išsibalansavusi arba išbalansuota. Intensyviai ieškoma buhalterio, kuris sugebėtų ir pajėgtų atkurti buvusį ar išrastų kokį naują balansą. Buvo beveik šventai tikima, kad Amerikoje tai sugebės padaryti Barackas Obama, o Lietuvoje – Dalia Grybauskaitė. Deja, tikrovė žiauriai ir negailestingai griauna tokias viltis, nes ėmė šlubuoti centrinis formulės sandas „pirk“. Tiek Amerikos, tiek kitų šalių bankuose apstu dolerių, bet jei jie bus išdalyti tiek Europos, tiek Amerikos aborigenams, šie beregint prigamins visokio šlamšto, kurio ir šiuo metu nėra kur dėti. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas siūlo ieškoti planetos, į kurią būtų įmanoma eksportuoti amerikietiškąją produkciją, deja, atrodo, kad ir tenai tų perkamųjų nesama. O apmaudžiausia gal todėl, kad amerikietiškojo Gero gyvenimo mitas griūva savaime, be atomų ir vandenilių, be literatūrinių ir politinių demaskavimų. Netvirtinu, kad tai įvyks netrukus, juk minėjome, kad mitas gyvybingas, gyvastingas, o gal net nemirtingas padaras. Jis, ko gera, sunyks kartu su mūsiške Žydrąja planeta, kuri vis sparčiau slenka mirties zonos linkui. Tai jau pradeda suvokti ne tik literatai, filosofai, kiti mokslo žmonės, bet ir politikai bei buhalteriai, vis dar nepajėgiantys surasti to tikrojo globaliojo balanso ir mūsų antraštinio šūkio pateisinimo – pasaulio aborigenai dažniausiai miršta nepajėgdami įpirkti makdonaldiškojo sumuštinio. O tai tikrų tikriausias absurdas, su kuriuo taikstytis neįmanoma. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad naujasis Birutės Jonuškaitės romanas – mažas žingsnelis to absurdo naikinimo ir visų geidžiamo balanso linkui. Ką ir kalbėti apie kitus dalykus – skaitymo malonumą, personažų spalvingumą, amerikietiškojo gyvenimo būdo priartinimą prie mūsiškojo. Žinoma, tai svarbu toli gražu ne visiems, tik kai kuriems vis dar išliekantiems ir retkarčiais kokią knygelę perskaitantiems Žydrosios planetos aborigenams.
Šiaurės Atėnai
2009-12-25