Labai sunku su tuo sutikti, nes klasika jau tapęs romanas „Anarchistės išpažintis“ – kietas riešutas, kurį perkasti sunku ir pačiai autoriai. Iš anksto noriu nuvilti visus nesuprantančius literatūros – galite toliau ir neskaityti. Neketinu nuobodaus recenzento stiliumi atpasakoti siužeto: tai per daug paprasta.

Esminiai Dalios Jazukevičiūtės talento bruožai – giliamintiška proza, kuri negali tilpti ankštuose stereotipinių apžvalgų tramdomuosiuose marškiniuose. Autorė drąsiai tėškia, kad visi romanai – meilės istorijos, tik kitaip papasakotos. Ir ji neišradinėja naujos formos – meilės ir kančios gniaužtuose įkalinti pagrindiniai veikėjai – Lana ir Dovydas – turi ne tik išmokti gyventi kartu, bet svarbiausia – kiekvienas su savo gyvenimu.

Viskas būtų paprasta, bet tos kančios – tarsi iš beribio pragaro. Esminis romano klausimas – ar dar galima prisikelti, kai buvai miręs? Kai buvai taip išniekintas, sutryptas, sumindžiotas, kad mirtis ne tik atrodė kaip šviesa tunelio gale. Ji atrodė esanti vienintelė išeitis.

Nežinau, ar galima sumeluoti tokį romaną. Ar galima taip įsivaizduoti skausmą, kad skaitytojas jį išgyventų kaip tikrą? Įtaiga ir veržlus, kunkuliuojantis pasakojimas įtraukia ir stipriai laiko iki pat knygos pabaigos. Kartais norisi priekaištauti: stop, per daug skauda! Ir tuo pačiu viliesi, jog visa tai išeis į gerą. Skaitytojui visuomet norisi pačiam spręsti knygos likimą.

„Stiklinis paukštis“ nepasiduoda tokiems troškimams. Jis laisvai ir nevaržomai sklendžia tavo sąmone, kol užvertus paskutinį puslapį, pažyra tarsi sutraukyti utopiški H. Hesės stiklo karoliukai.

Šiai knygai neturiu jokių priekaištų. Vienus dalykus galima mėgti, kitų ne, tačiau suprantant, koks sunkus ir alinantis yra kūrybos kelias, norisi žerti aibę pagyrų autorei ir palinkėti – nesustoti. „Talentas yra drąsa“, - kaip mėgsta sakyti rašytoja. Akivaizdu – jai drąsos tikrai netrūksta.

lrytas.lt

2009-07-22