Šių žodžių autorius, išeivių literatūros kritikas Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2004) parašė per 400 knygų recenzijų, spektaklių pristatymų, dailės ir muzikos vakarų įvertinimo straipsnių. Literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai – daktarė Elena Baliutytė ir redaktorius Virginijus Gasiliūnas parengė ir 2006 metais išleido jo Rinktinius raštus. Knygos išleidimą finansavo kritiko žmona Monika Bernatavičiūtė ir judviejų sūnus Andrius.
Skaitytojai gali susipažinti su įžvalgiais ir meniškais V. A. Jonyno tekstais-studijomis. Tačiau jo gyvenimo kelias Lietuvos žmonėms dar nepažįstamas. Maironio lietuvių literatūros muziejuje sukaupti vertingi išeivių rašytojų archyvai. Vienas iš tokių unikalių archyvų yra Vytauto Aleksandro Jonyno rinkinys. Dalį medžiagos perdavė pats kritikas, vėliau – jo žmona Monika bei sūnus Andrius. V. A. Jonyno rinkinį reta prieškario laikų archyvine medžiaga papildė jo dukterėčia Ina Banaitienė, gyvenanti Kaune.
Minint V. A. Jonyno penktąsias mirties metines, balandžio mėnesį parengta jam skirta paroda. Pirmą kartą Lietuvoje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, balandžio 29 d. buvo pagerbtas šio iškilaus menininko vardas. Į iškilmes iš Otavos atvyko literatūros kritiko sūnus Andrius. Buvo pristatyta V. A. Jonyno Rinktinių raštų knyga. Eksponuojamos archyvalijos – nuotraukos, rankraščiai, laiškai, dokumentai – suteikė galimybę išsamiai susipažinti su kritiko gyvenimu ir kūryba.
Parodoje eksponuojami V. A. Jonyno dėdės, išeivių dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno paveikslai depozito teisėmis gauti iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus. Keletą grafikos darbų parodai paskolino Ina Banaitienė.
V. A. Jonyno gyvenimo kelias prasidėjo Bogorodske (gimė ten 1918 m. gegužės 17 d.), vėliau ėjo per Lietuvą, Prancūziją, Vokietiją, o nuo 1949 iki 2004 metų menininkas apsistojo Kanadoje.
Vytauto tėvas, istorikas, profesorius Ignas Jonynas su žmona Elena siekė suteikti vaikams tvirtą gyvenimo pagrindą: lavino ir mokė kalbų, meno, muzikos, diegė darbo įgūdžius. Vytautas mokėsi Kauno „Aušros” gimnazijoje. Tėvai troško duoti sūnui geresnį išsilavinimą, išsiuntė jį į Grenoblį, į Champolion licėjų („Lyces Champollion”). Šiame licėjuje vyravo griežta tvarka, pavyzdinė drausmė, daug laiko buvo skirta prancūzų kalbos studijavimui, kitiems mokslams. Čia buvo suvažiavę vaikai iš įvairių šalių. 1932–1933 m. V. A. Jonynas buvo vienas geriausių licėjaus mokinių, apdovanotas garbės raštu. Grįžęs į Lietuvą, tęsė mokslus ir 1936 m. baigė „Aušros” gimnaziją. V. A. Jonyno ir Kaune būta pareigingo, stropaus mokinio.
Parodoje eksponuojamos retos nuotraukos – su tėvais, draugais, gimnazistais. V. A. Jonyno stropumą iliustruoja gimnazisto biologijos, istorijos, lotynų kalbos užrašai: skrupulingai surašytos temos, primargintos jo paties piešinių, žemėlapių. Humanitariniai mokslai nuo gimnazijos suolo buvo jam arčiau širdies.
1936 m. V. A. Jonynas įstojo į VDU, pasirinkdamas romanistikos studijas. Prancūzų kalbos ir literatūros studijos jam teikė itin didelį malonumą: skaitė klasikus, sekė literatūrines naujienas. Studentišką gyvenimą praskaidrino teatro studija, kurią pradėjo lankyti Kaune. Užsiėmimus vedė Jakševičius ir Lukošius. Parodoje eksponuojamas dienoraštis, kuriame gausu įrašų, iliustruojančių studentiškas dienas: „Nuo to laiko, kai ėmiau lankyti studiją aš pasijutau kažkaip doresnis, tyresnės sielos žmogus. Many atsirado tikėjimas menu, teatru. Pamažėliu kažkaip aš dariausi natūralesnis, nuoširdesnis. Studija man darėsi nepaprastai miela. Ten traukė mane pats darbas ir toji entuziastiška nuotaika.” (1941 m. birželio 22 d.)
Nepriklausomoje Lietuvoje studentai turėjo atlikti karinę prievolę. V. A. Jonynas kartu su P. Jurkumi, K. Bradūnu, J. Kaupu 1938–1939 m. krimto kareivio duoną. Išsaugotas I. Banaitienės fotonuotraukų albumėlis bei „Atsargos karininko liudijimas Nr. 6886” dokumentuoja šį jo gyvenimo tarpsnį, atskleidžia svarbius biografinius faktus. Tarnyba truko visus metus, po kurios V. A. Jonynui buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, specialybė – pėstininkas. Į pirmąjį karininko laipsnį pakeltas 1939 m. rugsėjo 18 d. Baigęs P. L. B. Karo mokyklos XIV aspirantų laidą. Atlikęs karinę prievolę, vėl tęsia studijas universitete.
1940 m. Humanitarinių mokslų fakultetas perkeliamas į Vilnių. Vytauto tėvui paskiriamas profesoriams priklausantis butas. Jame ir apsigyvena Vytautas. Susibičiuliauja su A. Nyka-Niliūnu, A. Zaskevičiumi, V. Mačerniu, B. Krivicku. Pasak Vytauto žmonos Monikos, jis turėjo autoritetą tarp draugų – V. Mačernis ir B. Krivickas duodavo paskaityti jam savo kūrybos ir laukdavo patarimų, vertinimų. Vokietmečiu studentai rengdavo literatūrinius susirinkimus, darbą tęsė ir teatro studija Vilniuje. V. A. Jonynas ypatingą dėmesį skyrė skaitymui. Nuolatinės jo apsilankymo vietos buvo antikvariatai ir knygynai. Knyga jam buvo pagrindinis žinių šaltinis, tyrinėjimo objektas. Dienoraštyje rašė: „Literatui ir humanitarui šitas privalumas yra būtinas. Knygą į rankas reikia imti su tikru kritiškumo jausmu. Ir tai yra juo svarbiau, juo mes norim išsidirbt geresnį literatūrinį skonį. Štai kodėl aš randu reikalą analizuoti savo įspūdžius, įvairiai juos grupuoti ir žymėt. Reikalinga kultivuoti į jį pojūtį. Reikia, norint dirbti rašytojo ar literatūros istoriko darbą daug dirbti ir dirbti siauroj srity. Štai to darbo dėsnius aš ir noriu susirasti ir prisitaikyti savo prigimčiai.” (1940 m. rugpjūčio 18 d.). Ši V. A. Jonyno citata tarsi įvardija jo gyvenimo tikslą.
Išėjęs Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyriaus mokslus, išlaikęs prancūzų kalbos ir literatūros specialybės baigiamuosius egzaminus ir labai gerai parašęs diplominį darbą „Maupassant et les tonctionnaires”, 1942 m. spalio 23 dieną baigė aukštąjį mokslą, įgydamas diplomuoto romanisto vardą. Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš studijų laikų, Vilniaus universiteto diplomas.
Neramūs okupacijų laikai menininką užgrūdino, tačiau artėjanti antroji rusų okupacija privertė pasitraukti į Vokietiją. Vytautas su broliu Kęstučiu buvo suimti ir vokiečių pristatyti kasti apkasus. Pabėgo, atsirado Berlyne. Ten Vytautas susirado savo draugę Moniką (nuo šiol jų keliai jau niekada nesiskirs). Artėjant rusams, abu pasitraukė į Švabijos žemę. Gyveno Biberache. Vytautas dirbo prancūzų valdžios įstaigoje, todėl turėjo ir valdišką butą, nereikėjo gyventi stovyklose. Apie gyvenimą Vokietijoje rašo laiške draugui A. Nykai-Niliūnui: ,,Dabar kiekvienas prisiminimas yra beveik žongliravimas žodžiais. Aš nebejuntu jokios sąsajos tarp šios valandos DP – Jonyno ir to, kuris augo visom šaknim, sakysim, Vilniuj. Ir kai kartais praregiu rasojantį seminaro koridorių šerkšną, dulkinas lentynas ir vėl užuodžiu paaštrėjusį nuorūkų kvapą, man darosi kažkaip pašėlusiai neramu. Nesurandu liepto praeitin Jau trečius metus miegam žiemos miegu Biberache. Įsitaisėm pakenčiamai – Dirbu Gouv. Milikaire vertėju – Monika mokosi visokių amatų . Retai svečiuojamės, užtat stropiai lankom kiną, nes tai vienintelė mūsų pramoga. Dienos ramios, vienodos, bet ne monotoniškos. Neturim jokių iliuzijų išvažiuoti įsikurdinti svetur” (Biberachas, 1947 m. sausio 2 d.).
Gyvenimas Vokietijoje fiziškai nevargino, tačiau dvasinė būsena, nežinia veikė bauginančiai. 1949 m. daugelis išeivių iš Vokietijos pradėjo keltis į Ameriką, Australiją, kiti – į Kanadą. Vytautas pasirinko Kanadą ir pasirašė sutartį – metus laiko dirbti fizinį darbą. Atlikęs darbą pagal sutartį, Vytautas pradėjo dirbti maisto paskirstymo sandėly, o Monika – ligoninės virtuvėje. Vėliau V. A. Jonynas laikinai gavo darbą mokykloje, tačiau viskas buvo kitaip, nei Lietuvoje. Čia egzistavo net fizinės bausmės vaikams. Už vasarą niekas pinigų nemokėjo. Jaunai šeimai reikėjo įsitvirtinti svetimoje šalyje.
V. A. Jonynas troško tęsti studijas ir siekti doktorantūros. Jo Vilniaus universiteto diplomas Monrealio universitete buvo pripažintas, ir jis priimtas į doktorantūros studijas. Deja, skaudi buitis neleido įgyvendinti svajonės. Slegiamas begalinio atsakomybės jausmo už šeimos gerovę, imasi kelnerio – padavėjo darbo La Salle viešbutyje. Tik po gero dešimtmečio, susitaupęs šiek tiek pinigų, šio darbo atsisakė.
Nuolat puoselėjo svajonę tęsti studijas. Būdamas 45 metų, įstojo į Monrealio universitetą, bibliotekininkystės specialybę. Baigė per vienerius metus, gavo bakalauro laipsnį. Porą metų padirbęs universitete, tęsė studijas ir apsigynė magistro vardą. Pradėjo dirbti socialinių mokslų bibliotekoje, daug skaitė. V. A. Jonynas, eruditas, kalbų žinovas, draugų ir valdžios buvo vertinamas – pakeltas į direktoriaus pavaduotojo vietą. Išsipildė ir Vytauto svajonė – jis gavo dėstytojo darbą. Trejus metus dėstė bibliotekininkų mokykloje.
Paprašytas Monrealio lietuvių teatro vadovo, pradėjo rašinėti į spaudą recenzijas apie pastatytus spektaklius, vėliau straipsnius užsakinėjo ir Draugo redaktorius K. Bradūnas. Paėmęs plunksną į rankas tarsi iš pareigos, vėliau įsijungė į šį darbą su didžiausiu užsidegimu. Glaudžiai bendradarbiavo Kanados ir Amerikos lietuvių spaudoje – Aiduose, Akiračiuose, Drauge, Metmenyse, Tėviškės žiburiuose, Nepriklausomoje Lietuvoje ir kt. Godžiai skaitė, aptarinėjo su žmona Monika beveik visas išleistas svetur lietuvių knygas ir daugelį jų recenzavo. Mėgo A. Gustaičio kūrybą, artimas buvo poetas H. Radauskas, gėrėjosi A. Nykos-Niliūno, kaimyno poeto H. Nagio kūryba, didžiai vertino talentingą dramaturgą K. Ostrauską, A. Landsbergį, vertino prozininkus M. Katiliškį, J. Jankų, I. Merą ir kt. „Esminė išeivijos kritiko dorybė yra savigarbos jausmas, didžiavimasis tuo, kas sukuriama išeivijoje, nes išeivijos raštija nėra literature, beletristika, pakutenanti paslėpsnius, bet savo žodžio, savo kalbos, savo mintijimo perteikimas sekančioms kartoms” – taip literatūros kritiko esmę įvardijo Vytautas Aleksandras Jonynas.
Akylai sekė sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir skubėjo aprašyti jį spaudoje. Jis skaitė ir rašė apie J. Glinskio dramas, B. Radzevičiaus Priešaušrio vieškelius, J. Baltušio Sakmę apie Juzą, Sauliaus Tomo Kondroto Žalčio žvilgsnį, J. Marcinkevičiaus Dienoraštį be datų, J. Apučio Keleivio noveles, K. Sajos Už nevarstomų durų, R. Gavelio Įsibrovėlius, J. Avyžiaus Degimus ir kt. Aptardamas spaudoje Lietuvoje išleistas knygas ir nenorėdamas pakenkti artimiesiems, pasirašinėdavo Jono Aleksandravičiaus slapyvardžiu. Išsamūs studijiniai straipsniai atspausdinti apie Marių Katiliškį, Jurgį Jankų, Algirdą Landsbergį ir kt. Parašė monografiją apie tautodailininkę Anastaziją Tamošaitienę ir 1989 m. išleido ją atskira knyga.
V. A. Jonynas po sunkios darbo dienos tyliai ir kantriai dirbo spaudos darbą, puoselėjo lietuvybę Kanadoje, plėtė kultūrinio darbo ribas, dalyvavo Lietuvių Bendruomenės kultūrinėje veikloje, daugelį metų mokytojavo šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje. Domėjosi menais – jo bibliotekoje daug meno knygų, mėgo prancūzų impresionistus. Monikos ir Vytauto laisvalaikis buvo muzika – turėjo nuolatinius bilietus į simfoninius koncertus. Namuose buvo sukaupę vertingą klasikinės muzikos plokštelių kolekciją. Puikiai mokėjo lietuvių kalbą, o prancūziškai, pasak žmonos Monikos, kalbėjo geriau nei Kvebeko prancūzai. Suprato vokiškai, mokėjo anglų, italų, rusų, lenkų kalbas. Daug laiko skyrė lavinimuisi, skaitymui.
„ Skaitau daug vilkdamas knygų iš bibliotekų. Dviejų viešų skaityklų. Anksčiau būdavo net iš trijų, nes parsinešdavau knygų iš buvusios savo darbovietės. Tik knygų iš Lietuvos dabar nebegaunam tiek kiek anksčiau. Dabar jų gaunam kaip vaistus – po lašiuką. Kartkartėm. . Visa ta skaityba išeina man į sveikatą. Palyginus su kitais, rašau nemažai. Bent draugai ir pažįstami stebisi mano „produkcija”, mano raštingumu, tvirtindami, kad mano plunksna neatšipusi. Bet žinok žmogau, jei gudrus, kiek tuose jų žodžiuose tiesos ir kiek ironijos. Man tiek aišku, kad randu tą darydamas malonumą ir Monika mano ‘hobby’ atlaidi. Nepyksta, kad tokiais niekais verčiuosi,” – iš laiško straipsnio autorei, 1997 m. rugsėjo 22 d.
1969 m. buvo apdovanotas diplomu už darbą „Lietuviškose mokyklose”, kurį įteikė LB pirmininkas St. Barzdukas ir Švietimo tarybos pirmininkas A. Rimkūnas. 1992 m. V. A. Jonynui buvo įteikta Vytauto Landsbergio padėka už paramą atkuriant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę. Viename laiške šio straipsnio autorei rašė: „Nieko gyvenime nėra patvaraus, viskas keičiasi ir kad išlikti žmonių atminty – beviltiška. užmarštis yra visų dalia” Turime džiaugtis, kad šis pavasaris dovanoja ne tik žiedais pasidabinusius sodus, bet ir sugrąžina į mūsų kultūrinį – literatūrinį gyvenimą kilnius ir ypatingai svarbius Lietuvos žmonėms vardus. Jokios užmaršties dulkės nesugebės paslėpti iškilaus literatūros kritiko Vytauto Aleksandro Jonyno darbų.
„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“