Po ilgos pertraukos vėl pasirodo A. Ališauskas ir E. Ignatavičius. Pirmasis, ilgai kaltintas kaip Aido Marčėno epigonas, dabar bando gelbėtis laisvu eiliavimu, bet laisvos eilėdaros patirtis ima darkyti jo klasikinio ketureilio kanoną; silabotonika grasina virsti eiliavimo srautu. Bėgdamas nuo A. Marčėno, jis gali atsidurti G. Patacko glėbyje. E. Ignatavičius džiugina tuo, kad išsiskaidžius „Svetimų" grupei jis nenuėjo nei su destruktyviu Valdu Gedgaudu, nei su labai konstruktyviu Alvydu Šlepiku. Jis liko mažakalbis. Kaip ir dera politikui, diplomatui. Ir jo eilėraščių tematika – verta politiko ir diplomato. Vienas eilėraštis vadinasi „Kolonistai", kitas – „Svetimi": „gėrė mūsų vandenį / valgė mūsų žvėrieną / lietė mus savo rankomis // pasivijom juos / ir nugalabijom // dėl viso pikto". Trumpi E. Ignatavičiaus eilėraščiai tikrai „kvepia" poezija (tik vėl bėda: įtariu, kad bent pora aš esu skaitęs iki šios publikacijos), bet jo, kaip ir A. Ališausko, jau laukia glėbį išskėtę V. Daškevičius ir Mindaugas Kvietkauskas. Kita vertus, ar tai pavojus? Šitoje poetinių vardų maišalynėje, poetinių figūrų susistumdyme ir stumdymesi, šitoje poetinių balsų kakofonijoje, nelyg operoje, atliekamoje mugės šurmulyje (tolima Alberto Zalatoriaus asociacija), mes visi atliekame mažą mažulytę partiją, primenančią pagautos pelės cyptelėjimą. Arba namuose vieno palikto kūdikio klyksmą. O kas išbaubs garsiau ar nurungs Virgilijų Noreiką su Luku (šiuo atveju labai teisinga pirmoji dainos frazė: „Laiko nieks nesustabdys"), bus aišku tik koncertui pasibaigus.
Nemunas
2006 07 20