Rugsėjo 6-ąją sukanka 90 metų, kai Padustėlio kaime (Zarasų rajone) gimė ilgesio dainius Paulius Širvys. Artėjantį pirmadienį V-osios literatūros ir muzikos „Naktigonės 2010“ kviečia į baigiamąjį vakarą „Ir nusinešė saulę miškai...“, kurio metu legendinio lietuvių lyriko eiles skaitys aktorius Petras Venslovas, muzikuos Pranciškus Narušis.
„Poezija – visų pirma – svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų, – rašė P. Širvys autobiografijoje. – Viskas, kas žmogiška. Ir visa tai poetas pats turi pajusti, išgyventi. Poeto kūryba – daugiau ar mažiau – jo paties autobiografija… Išskyrus dainą, mums tėvai daugiau nieko nepaliko. Kai apšaldavo ganyklos ir pargindavom žiemai galvijus, lankėm Dusetų ir Aleksandravėlės pradžios mokyklas.“
1940 m. baigė Salų žemės ūkio mokyklą ir įstojo į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą. Su sovietų kariuome dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, buvo vokiečių nelaisvėje, pabėgo. 1945-aisiais demobilizuotas, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose. 1957 m. baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. 1967–1969 m. dirbo Klaipėdos žvejų laivyne vairininku.
1973-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatas Paulius Širvys eilėraščius pradėjo spausdinti 1947 m. Lyrikos rinkiniai: „Žygio draugai“ (1954), „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969), „Ilgesys ta giesmė“ (1972, 1977). Mirė 1979 m. kovo 27 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
Rašytojas Rimantas Šavelis: „Lietuvą jis labai mylėjo, jo poezijoj tai nepaprastai gražiai pasakyta… Viešpatie mano, gal dar Justinas Marcinkevičius ir Jonas Strielkūnas yra taip pat gražiai parašę! Tačiau karas jį palaužė. Paulius iš tų žmonių, kuris vienąkart šautas neatsigauna...“
Poetas, muziejininkas Alfas Pakėnas: „Mačiau jį liūdną ir vienišą, blaivų ir apsvaigusį nuo vyno, nuo gyvenimo kartumo ir ilgesio, bet galiu paliudyti, kad visada jis išlikdavo taurus, žmogiškas, teisingas – iš tikrųjų žmogus pagal Dievo paveikslą. Gal ne šventuolis, kartais paklydęs gyvenimo vingiuose, pilkoj buity, bet tikras poetas, neišdavęs savo esmės. Poetas iš Dievo malonės. Jo eilėraščių knygas skaitytojai ir šiandien vadina maldaknygėmis.“
Minimalistines, tačiau begaliniai emociškai įtaigias Pauliaus Širvio eiles mintinai mokėjo ir tebemoka daugelis poezijos skaitytojų. Paprastumu genialūs eilėraščiai (neretai pamirštant jų autorystę) tebeskamba gražiausiomis tautos dainomis. Tuo tarpu pats Paulius Širvys guodėsi: „Aš – toks vienas, velnioniškai vienas...“ Amžininkai talentingąjį Paulių Širvį dažnai vadindavo Lietuvos Jeseninu. P. Širvys neneigė šio sugretinimo, nes rusų lyrikas Sergejus Jeseninas buvo vienas mėgstamiausių jo poetų.
Aktorius Petras Venslovas: „Pauliaus Širvio poezija užbūrė dar besimokant Konservatorijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Savarankiškas kurso diplominis darbas buvo poezijos spektaklis „Aš – beržas“ pagal Pauliaus Širvio eiles. Šiame spektaklyje turėjau laimę skaityti eilėraštį „Aš – beržas“. Mūsų spektaklį žiūrėjo pats Poetas. Po spektaklio jis atėjo mums padėkoti. Nuo tada ir susitikdavau su Pauliumi, ir jo paprašytas vis paskaitydavau poezijos perlą „beržą“. Tai buvo nepaprastos jaunystės akimirkos – skaityti poetui jo poeziją! Kol girdėsiu dar balsą „...Petrai, paskaityk man dar beržą...“ tol skaitysiu „poeto nuo Dievo“ eiles.“
Baigiamojo vakaro pradžia 19 val. Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje (H. Manto g. 25). Įėjimas nemokamas. Projektą iš dalies finansavo Kultūros rėmimo fondas ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Rengėjas VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“.
VAT informacija
2010-09-03