Kovo 18–19 LLTI – mokslinė konferencija „Moterų rašymas: tradicija, interpretacijos, vizijos“

Violeta Palčinskaitė, Ramutė Girkontaitė, Judita Vaičiūnaitė, Ema Mikulėnaitė Rašytojų sąjungos suvažiavime (1976). Natalija Arlauskaitė       Kovo 18–19 dienomis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (Antakalnio 6, Vilnius) vyks mokslinė konferencija „Moterų rašymas: tradicija, interpretacijos, vizijos“. Konferenciją rengia Ginta Čingaitė (Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.), Solveiga Daugirdaitė (Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., tel.: 864039881), Loreta Mačianskaitė (Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.).

 

Konferencijos programa

 

Kovo 18, ketvirtadienis

 

                     Anksti rytą

       10.00–10.05

       MINDAUGAS KVIETKAUSKAS Sveikinimo žodis

       10.05–10.25

       SOLVEIGA DAUGIRDAITĖ „Ko moteris nori?“ – spėlionės po 20 metų

 

                     Seno paveikslo šviesa

       Pirmininkauja Loreta Mačianskaitė, Kęstutis Urba

       10.25–10.45

       BRIGITA SPEIČYTĖ Pastabos apie moterų literatūros pradžią Lietuvoje: Ona Barbora Olimpija Radvilaitė-Mostovska

       10.45–11.05

       AUŠRA MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ Moteriškojo rašymo paieškos Uršulės Radvilienės dramose

       11.05–11.25

       RAMUNĖ BLEIZGIENĖ Rašančios moters įvaizdis: XIX a. pabaigos–XX a. pradžios moterų biografijos

       11.25–11.45 Kavos pertrauka

 

                     Neapšviestas kelio ruožas

       Pirmininkauja Aušra Martišiūtė-Linartienė, Žydronė Kolevinskienė

       11.45–12.05

       JŪRATĖ SPRINDYTĖ Gotikinės estetikos specifika Jolitos Skablauskaitės romanuose

       12.05–12.25

       RIMA BERTAŠAVIČIŪTĖ Siužetą siūlau nušauti: Giedra Radvilavičiūtë ir keturi jos vyrai

       12.25–12.45

       KĘSTUTIS URBA Kaip jaunos rašytojos žaidžia „Mergaičių lygoje“

       12.45–13.45 Pietų pertrauka

 

                     Mano broli, žmogau

       Pirmininkauja Solveiga Daugirdaitė, Ramunė Bleizgienė

       13.45–14.05

       NATALIJA ARLAUSKAITĖ Politinė vaizduotė, gimusi iš beletristikos ir grįžusi į ją: Aleksandros Kollontaj „Naujoji moteris“

       14.05–14.25

       ŽYDRONĖ KOLEVINSKIENĖ Diagnozė: auka (keli moteriškumo aspektai tarpukario literatūroje)

       14.25–14.45

       GITANA NOTRIMAITĖ Žmonės dalijas į vyrus ir moteris: Juditos Vaičiūnaitės recepcija

       14.45–15.05

       LORETA MAČIANSKAITĖ Ką Birutė pavogė iš Antano, arba Dar kartą apie Pūkelevičiūtės kūrybos vertinimus

       15.05–15.25

       JURGA BUTKYTĖ Écriture masculine moterų literatūros recepcijoje

 

Kovo 19, penktadienis

                     Atminties salos

       Pirmininkauja Gintarė Bernotienė, Natalija Botkina

       10.00–10.20

       ELENA BALIUTYTĖ Atminties ypatumai šiuolaikinėje moterų memuaristikoje

       10.20–10.40

       RAMUTĖ RACHLEVIČIŪTĖ Ar Barbora Didžiokienė mūsų atmintyje vis dar tebėra tik Vlado žmona?

       10.40–11.00

       REDA PABARČIENĖ Kur yra moterų rojus? (Ullos Lachauer Rojaus kelias, Rytprūsiškos istorijos)

       11.00–11.20

       IMELDA VEDRICKAITĖ-FRUKASZ Vakarietės patirtys Jurgos Ivanauskaitės knygoje Kelionė į Šambalą

       11.20–11.40 Kavos pertrauka

 

                     Dėl ko tavęs čia nėra?

       Pirmininkauja Elena Baliutytė, Reda Pabarčienė

       11.40–12.00

       GINTARĖ BERNOTIENĖ Laikmečio realijos amžininkų laiškuose Juditai Vaičiūnaitei

       12.00–12.40

       NATALIJA BOTKINA „Mielasis drauge...“: Marinos Cvetajevos laiškai Natalijai Gaidukevič

       12.40–13.00

       GIEDRĖ ŠMITIENĖ Rūpesčiai Janinos Degutytės laiškuose

       13.00 –14.00 PIETŪS

 

                     Šaltas ginklas

       Pirmininkauja Rima Malickaitė, Jurgita Butkytė

       14.00–14.20

       RIMA POCIŪTĖ Pasiūti naują suknelę tai pačiai panelei: feminizmo teorijų (metodų) taikymas moterų literatūrai

       14.20–14.40

       ARTŪRAS TEREŠKINAS Maskulinizmo studijos, moterų literatūra ir moterų vyriškumas

       14.40–15.00 Kavos pertrauka

 

                     Švelnūs tardymai

       Pirmininkauja Rima Pociūtė, Giedrė Šmitienė

       15.00–15.20

       RIMA MALICKAITĖ Du tekstai: ar egzistuoja moteriškasis rašymas lietuvių poezijoje (Neringa Abrutytė ir Sigitas Parulskis)

       15.20–15. 40

       VIRGINIJA CIBARAUSKĖ Nijolės Miliauskaitės lyrikos architektonika: eilėraštis-dagerotipas

       15.40–16. 00

       TAISIJA LAUKKONEN Kitakalbiai teksto slenksčiai Lenos Eltang poezijoje Ugnis, kurią reikia pereiti

       16.40 Uždarymas II a. salėje

 

Konferencijos tezės

 

       Natalija Arlauskaitė, Politinė vaizduotė, gimusi iš beletristikos ir grįžusi į ją: aleksandros kollontaj „naujoji moteris“. Aleksandra Kollontaj yra parašiusi daugybę tekstų apie „moterų klausimą“ – socialinės nelygybės priežastis, politinius moters siekius, būdus telkti moteris politiniam veiksmui ir pan., o po 1917 m. spalio revoliucijos – apie moterų vietą naujoje santvarkoje, kintančią darbininkių ir valstiečių padėtį, „moterų skyrių“ paskirtį, seksualumo politiką ir kt. Greta šių tekstų, analizuojančių esamą padėtį ir formuluojančių veiksmų programą, egzistuoja literatūriniai bandymai sufor­muluoti „naujosios moters“ idėją. Jiems priklauso ne tik vėlyvieji trečiojo XX a. deš. grožiniai kūriniai, bet ir ankstesni straipsniai, pvz., „Naujoji moteris“ (1913), kuriame aptardama dažniausiai masinę literatūrą Kollontaj bando atsekti jos pa­čios konstruojamos „naujosios moters“ užuominas ar pavyzdžius. Šiame praneši­me bus kalbama ne apie „naujosios moters“ sąvokos turinį, o apie tai, kaip vyksta toks literatūros „šukavimas“, kaip jis susijęs su vėlesnėmis feministiškai angažuoto skaitymo praktikomis bei pačios Kollontaj literatūrine kūryba. Tokio aptarimo kontekstas – XX a. trečiojo deš. diskusijos apie melodramos ir melodraminės vaiz­duotės likimą „naujajame pasaulyje“ bei pačios Kollontaj literatūrinė kūryba.

 

       Elena Baliutytė, Atminties ypatumai šiuolaikinėje moterų memuaristikoje. Pranešime keliami klausimai, ar egzistuoja diferenciniai moterų memuaristikos bruožai, kaip jie koreliuoja su individualiojo stiliaus sfera, kokia jų priklausomy­bė nuo žanro specifikos. Svarstymams pasirinkta maždaug vienodo amžiaus pa­našios socialinės kilmės moterų memuarinė proza: Juditos Vaičiūnaitės Mabre viešbutis (2009), Gražinos Mareckaitės Šiapus ir anapus Vilniaus vartų (2009), Audronės Girdzijauskaitės Atminties salos (2008), Silvijos Lomsargytės-Pukie­nės Dita (2004); punktyriškai minimi ir vyrų tekstai (Marcelijaus Martinaičio Mes gyvenome, 2009; Orhano Pamuko Stambulas).

       Pranešime atkreipiamas dėmesys į moterų pasakojimų išeities tašką – esa­mąją europinio laiko perspektyvą, XXI a. pirmąjį dešimtmetį, rekonstruojamas požiūris, kad ideologija tėra paviršinis gyvenimo lygmuo, kurio poveikis paste­bimas tik pasikeitus kelioms kartoms.

 

       Rima Bertašavičiūtė, Siužetą Siūlau nušauti: giedra radvilavičiūtė ir keturi jos vyrai. Šiuolaikinę lietuvių esė galima apibūdinti kaip įvairių – meninių ir ne tik – katego­rijų susikirtimo vietą. Tokio susikirtimo pavyzdys – 2002 m. išleista knyga Siužetą siūlau nušauti, kurioje nuolat balansuojama ties asmeniškumo ir literatūrinės fik­cijos, savo ir svetimo žodžių riba. Savo ruožtu knyga formuojama kaip labirintinė struktūra, kurioje kertasi penki skirtingi balsai. Jų sankirtos taškas – Giedros Ra­dvilavičiūtės esė, tampančios teminiu, struktūriniu ir teoriniu visos knygos pagrin­du. Pranešime į šiuos tekstus žvelgiama kaip į bendrame pokalbyje – „romane“ – dalyvaujantį balsą, taip konstruojant vieną iš galimų Siužeto skaitymo siužetų.

 

       Gintarė Bernotienė, Laikmečio realijos amžininkų laiškuose Juditai Vaičiūnaitei. Pranešime analizuojami Aušros Marijos Sluckaitės, Tomo Venclovos, Vytauto Bložės, Juozo Apučio, Vizmos Belševicos, Dainos Avotiņos ir kt. laiškai Vaičiū­naitei (laikotarpis nuo 1962 iki 2001 m.).

       Iš laiškų atsiskleidžia neformalioji literatūros proceso pusė, betarpiški bi­čiulių komentarai pateikia įdomių faktų apie amžininkus, to laiko atmosferą, tokiu būdu autentiškai ir šmaikščiai pristatomi nekupiūruoti sovietmečio tik­rovės pavidalai. Realijos komentuojamos pasitelkus dabarties medžiagą – atsi­minimus, pokalbius.

 

       Ramunė Bleizgienė, Rašančios moters įvaizdis: XIX a. pabaigos –XX a. pradžios moterų biografijos. XIX a. pabaigos–XX a. pradžios rašytojų moterų (Žemaitės, Gabrielės Petkevičai­tės-Bitės, Sofijos Pšibiliauskienės-Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos) biografijos paprastai pasitelkiamos kaip kontekstas, padedantis suvokti kūrinių atsiradimo aplinkybes ir jų vertę. Skirtinguose biografiniuose pasakojimuose (Juliaus Būtė­no, Antano Petrikos, Vinco Mykolaičio-Putino, Adolfo Sprindžio), pasirenkant tam tikrą gyvenimo faktų interpretavimo kryptį, kuriamas rašančios moters įvaizdis, išreiškiantis visuomenės požiūrį į moterį, jos vietą ir reikšmę kultūros / literatūros istorijoje. Lyginant to paties laikotarpio moterų ir vyrų (Vinco Kudir­kos, Povilo Višinskio, Jono Biliūno) biografijas, iškyla akivaizdūs šių pasakojimų skirtumai: moterų gyvenimo istorijos demonstruoja menkinamąjį požiūrį į ra­šančią moterį ir jos darbus. Kitą, rašančią moterį reabilituojantį, požiūrį randame biografijų faktus reinterpretajančiuose, naujas detales iškeliančiuose moterų (Vik­torijos Daujotytės, Dalios Noreikaitės-Kučėnas, Aistės Birgerytės) tekstuose.

 

       Natalija Botkina, „mielasis drauge...“: marinos Cvetajevos laiškai Natalijai Gaidukevič.

Pranešime bus pristatyti Marinos Cvetajevos laiškai, 2001 metais rasti Vilniuje. Jų adresatas – mokytoja Natalija Gaidukevič.

       Pranešimo tikslas – šių laiškų pavyzdžiu parodyti, kaip konstruojami mote­rų laiškai, adresuoti moterims, ar ši konstrukcija įgyja literatūriškumo bruožų, ir jeigu taip, kaip šiuose laiškuose pasireiškia ir veikia literatūriškumo modusai.

       Problema kyla todėl, kad egzistuoja meilės laiškų literatūrinė ir kultūrinė tradicija, ir šiais kultūriniais ir literatūriniais modeliais naudojasi Cvetajeva, susirašinėdama su vyrais. Tačiau moterų laiškams, rašytiems moterims, tokių pavyzdžių nėra. Be to, pati moterų laiškų moterims publikacijos istorija ne to­kia plati kaip moterų ir vyrų susirašinėjimo, kur gali būti konstruojami meilės santykiai, t.y. būti suvaidintas laiškų romano siužetas. Pranešime parodoma, kokias strategijas pasirenka Cvetajeva savo santykiams su moterimis konstruoti.

 

       Jurgita Butkytė, Écriture masculine moterų literatūros recepcijoje. Feministinės literatūros kritikos principai leidžia patyrinėti, kaip moterų kūry­bos vertinimas susijęs su požiūriu į kūriniuose reprezentuojamus moteriškumo variantus. Buvimas moterimi – viena iš svarbiausių temų Dalios Urnevičiūtės apysakų rinktinėje Savaitė iš vidurio metų (1989) ir Neringos Abrutytės poezijos knygoje Neringos m. (2003). Pranešime aptariami du vyrų parašyti kritiniai tekstai: Vytauto V. Landsbergio „Moteriškos prozos godos“ ir Karolio Baublio „Sakinys – lyg pasaulio atvaizdas“, pasirinkti kaip charakteringi pavyzdžiai, iš­reiškiantys itin patriarchališką santykį su moterų kūryba. Vienoje recenzijoje vertinama proza, kitoje – poezija, o publikacijas skiria bemaž keturiolika metų, tačiau esminiai moterų literatūrai vyrų keliami reikalavimai atrodo panašūs. Iš autoritetingų visažinio subjekto pozicijų vardijamos surastos „bėdos“: turinio banalumas, pretenzinga kalba, nemotyvuoti kūrybiniai sprendimai, abejotina meninė tekstų vertė; pasigendama amžinesnių būties dėsnių, autentiškesnių kasdienybės ženklų, egzistencinės įtampos ir... autorių savikritiškumo. Kalba­ma globėjišku tonu, tarsi guodžiant dėl nevykusių kūrybinių bandymų, progra­miškai pasidžiaugiant išleidžiamos literatūros įvairove ar viliantis, kad recen­zentų pastebėtos klaidos ateityje bus ištaisytos.

 

       Virginija Cibarauskė, Nijolės Miliauskaitės lyrikos architektonika: eilėraštis –dagerotipas. Nijolės Miliauskaitės lyrikos architektonika ambivalentiška – tuo pat metu ir polifoniška, t.y. daugiabalsė visuose lygmenyse, ir itin „skaidri“, vientisa. Tiks­lus, detalus, „proziškas“ ir kartu daugiabalsis, intertekstualus Miliauskaitės lyri­kos pasaulėvaizdis darbe metaforiškai vadinamas dagerotipišku. Dagerotipiška struktūra Miliauskaitės tekstus leidžia sieti su XIX a. poetinėmis struktūro­mis – vaizdeliais, paveikslėliais, „dagerotipais“.

       Miliauskaitės lyrika analizuojama remiantis Jurijaus Lotmano struktūri­nės-semiotinės analizės principais. Taip pat remiamasi prancūzų feministinės (postfeministinės) kritikos prielaidomis apie moteriškojo rašymo, kitaip – écri­ture feminine, struktūrą, kuriai būdingas ypatingas savo ir svetimo, subjekto ir objekto santykis, grindžiamas imlumu, įsijautimu.

 

       Solveiga Daugirdaitė, „Ko moteris nori?“ – spėlionės po 20 metų. „Ko moteris nori?“ yra klausimas, kurį iškėlęs Freudas pripažino, jog, trisdešimt metų ieškojęs atsakymo, jo nežino. Pranešimas skirtas aptarti procesams, vyks­tantiems moterų rašomoje lietuvių literatūroje pastaruosius 20 metų, ir to pro­ceso refleksijai. Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį užbaigė išleista moterų literatūros istorija (Viktorijos Daujotytės Parašyta moterų), kuri įteisino moterų rašomą literatūrą kaip savitą sritį. Tačiau akademinio pasaulio pripažinimas liu­dija ir tai, kad reiškinys virsta prijaukinta, pavojaus nekeliančia rutina. Praneši­me svarstoma, kaip atsiradusi kūrybos laisvė veikė moterų rašymą, kaip kito po­žiūris į rašytojas viešajame diskurse įsigalint „korektiškai“ retorikai lyčių lygybės klausimu, kaip keičiasi moterų kūrybos niekinimo strategijos (nuo sovietmečiu populiaraus tvirtinimo, kad moteris gali būti arba „poetė“, arba „moteris“, iki šiuolaikinio stereotipo, kad moterys rašo komercinę, bet ne „gerą“ literatūrą).

 

       Žydronė Kolevinskienė, Diagnozė: auka (keli moteriškumo aspektai tarpukario literatūroje). Pranešime pristatomi keli dominuojantys moteriškumo variantai prieškario Lietuvoje. Aukos sindromui praskleisti pasitelkiamas rašytojos Nelės Mazalai­tės atvejis (gyvenimas ir kūryba), kuris lyginamas su kitais (Salomėjos Nėries „mimoziškumu“, Liūnės Janušytės „chamiškumu“, Petronėlės Orintaitės femi­nistiniu užsiangažavimu, etc.). Kaip pastebi tyrinėtojai, feminizmo teorijoje po­žiūris į moterį kaip auką labai įvairuoja, tačiau vis dėlto dažniausiai moterys pri­statomos kaip esamų patriarchalinių santykių aukos. Pranešime akcentuojamas kitoks aukos aspektas: moteris, sąmoningai apibrėždama save kaip „išnaudoja­mąją“, kaip „auką“, matydama save tokią, kokią ją ilgą laiką suvokė vyras, tokiu būdu siekia įgyti tam tikrą galią vyrams, tam tikro masto kontrolę. Pastebima, kad Nelės Mazalaitės prozoje moterys savo „silpnumu“ yra daug stipresnės už šalia esančius vyrus. Moters noras valdyti pasaulį silpnumu šifruojamas kaip savotiška pretenzija pasauliui. Prielaida, kad auka kalba tyru balsu („aš kenčiu, todėl morališkai esu tyra“), gali pasirodyti esanti klaidinga. Vyrų tikėjimas to­kiu aukos tyrumu ir silpnumu yra vienas jų iš bejėgiškumo padarinių.

 

       Taisija Laukkonen, Kitakalbiai teksto slenksčiai Lenos Eltang poezijoje. Lena Eltang (g. 1964) – rusų poetė ir prozininkė, gyvenanti Vilniuje. Jos eilėraščiai dažnai turi paratekstų (pavadinimų, epigrafų, dedikacijų) įvai­riomis Europos kalbomis (anglų, prancūzų ir kt.), o ir pačiuose tekstuose daug kitakalbės inkrustacijos. Nors tai nėra retas atvejis rusų poezijoje (tradicinėje, o ypač šiuolaikinėje), ypatinga tokių paratekstų gausa leidžia čia matyti svarbų Eltang poetikos bruožą, kurį galima būtų pavadinti daugiakalbyste.

       Pranešime nagrinėjama, kokias funkcijas kitakalbiai pavadinimai atlieka Eltang poezijoje, kaip jie dalyvauja „idealaus skaitytojo“ (Eco) kūrime bei kaip gali būti įprasminti autorės „literatūrinės strategijos“ (Bourdieu) kontekste.

 

       Loreta Mačianskaitė, Ką Birutė pavogė iš Antano, arba dar kartą apie Pūkelevičiūtės kūrybos vertinimus. 1959 m. Literatūros lankų anketoje Antanas Škėma apkaltino Birutę Pūkele­vičiūtę, kad toji pasisavino jo rašinių planuotę, vaizdavimo priemones, mo­zaikinę techniką ir buvo nepelnytai įvertinta kaip originali rašytoja. Regis, niekas rimtai netraktavo Škėmos pareiškimų, priešingai – daugelis emocingai pasmerkė patį kaltintoją, tačiau lig šiol nebūta ir išsamaus literatūrologinio „bylos“ tyrimo. Pranešime siekiama sugretinti svarbiausius Škėmos ir Pūkele­vičiūtės tekstus, bet ne tam, kad kuris autorių būtų demaskuotas kaip plagia­torius, o bandant suprasti, kaip artimas dviejų žmonių bendravimas veikė jų kūrybinę vaizduotę. Norima atkreipti dėmesį į romaną Aštuoni lapai, Lietu­vos vyrų kritikų vertintą gana rezervuotai, prisiminti Pūkelevičūtės kūrybos recepcijos istoriją, kuri laikytina paradigminiu vyrų nesuprastos moters me­nininkės pavyzdžiu.

 

       Rima Malickaitė, Du tekstai: ar egzistuoja moteriškasis rašymas lietuvių poezijoje

(Neringa Abrutytė ir Sigitas Parulskis). Į klausimą, ar egzistuoja moteriškas rašymas lietuvių poezijoje, atsakymo ieš­koma analizuojant konkrečius Parulskio ir Abrutytės poetinius tekstus („Ta­riamas sugrįžimas“, rink. Mirusiųjų, 1994; „Išvirkščioji pusė teksto“, rink. Ne­ringos m., 2003). Pasitelkiamos Hélène Cixous esė „Medūzos juokas“ įžvalgos ir sąvokos. Tekstų pasirinkimą lyginimui lėmė kelios priežastys: 1) sąlyginis tekstuose fiksuojamos patirties bendrumas (abu autoriai priklauso maždaug tai pačiai kartai), 2) eilėraščių subjektų dabartiškumas (t.y. eilėraščio laiko atskaitos taškas – eilėraščio „aš“ gyvenamo laiko plotmė), 3) „lyties kriteri­jus“ (neįmanomybė niveliuoti tekstuose nusakomas lyties lemiamos patirties, socialinių vaidmenų skirtybes), 4) poetinis metodas – polisemija, kuria reiš­kiasi tam tikras signifikacijos „perteklius“ – būtina „moteriškojo rašymo“ prielaida.

       Lyginant analizės rezultatus paaiškėja, kad šie autoriai atsiskiria mitinio ar vienkartiško laiko dimensijoje, kuri sudaro prielaidas signifikacijos stabilumui ar nusistovėjusios signifikacijos pabaigai.

 

       Aušra Martišiūtė-Linartienė, Moteriškojo rašymo Paieškos Uršulės Radvilienės dramose.

Pranešime aptariamos Uršulės Pranciškos Radvilienės (1705–1753) – dramatur­gės, teatro įkūrėjos ir puoselėtojos dramos „Nedorybė pinklėse“, „Meilė – to­bula mokytoja“, „Paguoda po rūpesčių“ ir kt. Radvilienė pjeses rašė lenkiškai, į lenkų kalbą išvertė Molière’o komedijų. Švietimo epochoje sukurtose pjesėse identifikuojami to meto dramaturgijai ir teatrui būdingi bruožai (commedia dell’arte, komedijos, didaktinės dramos kontekste), aptariami besiskleidžiantys specifiniai moteriško požiūrio elementai, atpažįstami vaizduojant vyrų ir mo­terų paveikslus, personažų santykius, moters įtaką sprendžiant šeimos ir visuo­menės problemas, moteriško rašymo korekcijas laisvame Molière’o komedijos „Juokingosios pamaivos“ vertime.

 

       Gitana Notrimaitė, Žmonės dalijas į vyrus ir moteris: Juditos Vaičiūnaitės recepcija.

Pranešime bandoma suprobleminti kanoniniu tapusį Juditos Vaičiūnaitės, kaip mylinčio moteriškumo poetės, statusą. Tyrinėjant Vaičiūnaitės poeziją, jos recepciją ir pačios rašytojos tekstus apie kūrybą, keliami klausimai, kaip gimė šis mitas, kaip jis lemia Vaičiūnaitės poezijos funkcionavimą kultūroje, kiek Vaičiūnaitės kūryba teikia galimybių tokiai interpretacijai, koks amži­nojo moteriškumo emblemos santykis su Vaičiūnaitės savęs ir pasaulio inter­pretacija.

 

       Reda Pabarčienė, Kur yra moterų rojus? (Ullos Lachauer Rojaus kelias, rytprūsiškos istorijos). Lietuvių skaitytoją intriguoja ne vokiečių istorikės ir žurnalistės Ullos Lachauer atsakymas į šį klausimą (moterų rojus yra namuose), o jo istorinis, sociokultū­rinis pagrindimas ir aktuali nūdienė prasmė. Biografinių pasakojimų knygose Rojaus kelias, Rytprūsiškos istorijos perteikiami paribio žmonių – Mažosios Lie­tuvos gyventojų (daugiausia moterų) – liudijimai atkuria dramatišką XX a. pa­tyrimą ir kartu siūlo kontravaizdinį dabarties realybei. Lachauer knygų patosas ir kultūrologinės pozicijos branduolys yra iššūkis Vakarų kultūriniam domi­navimui, globalizmui ir migracijai, regioninės kultūros vertės teigimas. Taip postmodernus istorinis pasakojimas, „palankus modernizavimo aukoms, daž­niausiai žemiausios klasės ir ypač moterims“ (Jörn Rüsen), susisieja su (galimai) moteriškuoju pasakojimu, kuriame ieškoma alternatyvų galios santykiams, postuluojama natūralios tvarkos idėja, gyvenimo kokybė matuojama išsaugotu individo tapatumu, o jo išlikimas  argumentuojamas jo  įsišaknijimu.

Ullos Lachauer rojus – Rytų Prūsija ir apskritai bet koks unikalios regioni­nės kultūros kampelis – yra prarastas rojus, bet jis gali būti ir  atkurtas.

 

       Rima Pociūtė, Pasiūti naują suknelę tai Pačiai Panelei: feminizmo teorijų (metodų) taikymas moterų literatūrai. Pranešime aptariama XX a. pabaigoje susiformavusi moteriškojorašymotradicijabei jos vertinimo savimonė, diskutuojama dėl šiuolaikinių moterų kūrybai labiausiai tin­kamų metodų, ypač kilusių iš struktūralizmo, poststruktūralizmo ir psichoanalizės.

       Laikantis požiūrio, kad tam tikros mokyklos iškėlimas, metodo pasirinki­mas gali būti lemtingas, siūloma atkreipti dėmesį į psichoanalizę kaip į vieną sėkmingiausių metodų, pritaikomų moterų kuriamai literatūrai. Psichoanalizė skatina kitaip skaityti ir interpretuoti literatūros kūrinius, savo ruožtu ji gali keisti ir patį kūrinio statusą visuomenėje.

Pranešime pateikiama pavyzdžių, kaip psichoanalizės nuostatomis pagrįsti moterų literatūros tyrinėjimai linksta į feministinę analizę, XXI a. lietuvių lite­ratūros panoramoje išryškinami svarbūs trečiosios feminizmo bangos klausi­mai: lyčių savimonė ir kalba, atvira ir nepastebima diskriminacija. 

 

       Ramutė Rachlevičiūtė, Ar Barbora Didžiokienė mūsų atmintyje vis dar tebėra tik Vlado žmona? Barboros Didžiokienės (1896–1976) dienoraštis, saugomas Kauno M.K. Čiur­lionio nacionalinio dailės muziejaus archyve – unikalus, neskelbtas, mažai ty­rinėtas tekstas, vertingas feminologijos ir kultūros istorijos požiūriu. Dvi kon­trastuojančios dienoraščio dalys – peterburgietės Varios valiūkiška mergystė ir kaunietės Barboros dramatiška moterystė/motinystė – sudaro prielaidas išskirti kelias savimonės trajektorijas: XX a. kūrybingos moters savirealizacijos troškimas; dviejų dailininkų „po vienu stogu“ šeimos drama, kitatautės jausena tarpukario ir pokario Lietuvoje. Atkreipiamas dėmesys į dienoraštyje užfiksuotus įdomius carinės Rusijos, I pasaulinio karo, 1917 m. revoliucijų, nepriklausomos Lietuvos respublikos ir sovietinės okupacijos įvykius bei jų nevienareikšmius vertinimus.

       Pranešime įrodinėjama, kad Barboros Didžiokienės tekstų stilistika su iš­lygomis nusakytina femmage (moteriško amato dirbinio) terminu, kurį tyri­nėtoja Miriam Schapiro priešino koliažo terminui ir siūlė vartoti feministinės dailės kūriniams.

 

       Brigita Speičytė, Pastabos apie moterų literatūros pradžią Lietuvoje: Ona Barbora

Olimpija Radvilaitė–Mostovska. Ona Barbora Olimpija Radvilaitė-Mostovska lietuvių literatūroje tebėra naujas ir nepažįstamas vardas. „Atiduota“ lenkų literatūrai pagal kalbinį kriterijų, ga­lėtų grįžti į lietuvių literatūros ir kultūros istoriją ne tik kaip Radvilų giminės moteris, kurios dėdė poetas Udalrikas Radvila jau figūruoja naujoje XVIII a. lie­tuvių literatūros istorijoje, bet ir kaip viena pirmųjų Lietuvos rašytojų moterų, spausdinusi savo kūrybą Vilniuje, siekusi tapti VU Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto garbės nare.

       Literatūrinė Mostovskos biografija yra ir dėsningas, ir savitas atvejis, at­skleidžiantis tuometines moterų galimybes bei ambicijas dalyvauti literatū­ros lauke. Dėsningoms moterų literatūros pradžios aplinkybėms priklausytų aukšta socialinė kilmė (aristokratinė terpė), vyrų tarpininkavimas, įvesdinant moterį į viešumą ir rašymą, marginalinės pozicijos užsiėmimas vyrų kuriamos literatūros (raštijos) atžvilgiu.

       Mostovskos savitumas yra tas, kad savo kūrybos „marginalumą“ ji suvokė ir siekė realizuoti kaip kultūrinės naujovės galimybę: naujų žanrų (gotikinės, is­torinės prozos) ir naujų literatūros praktikos formų (populiariosios literatūros) išbandymo lauką.

       Mostovskos originalioji kūryba yra įdomi ne tiek kaip savarankiškas este­tinis artefaktas, o visų pirma intriguoja tuometiniame kontekste nauja rašymo strategija, kuri liudija pirmuosius populiariosios literatūros pradmenis. Vienas iš šios strategijos aspektų – pramogos ir naudos atskyrimas tradiciškai apibrė­žiamose literatūros funkcijose (delectare, movere, docere), taip pat – įvedami nuobodumo–įdomumo, intrigos kriterijai, vertinant kūrinį. Kitas Mostovskos kaip rašytojos bruožas – pragmatiškas literatūros lauko vertinimas; būtent jo situacija, o ne asmeninė „kūrybinė valia“ ar individualybė lemia temų, žanrų pasirinkimą (rašoma tai, ko „reikia“, ko vietinei literatūrai „trūksta“). Bent jau lietuvių literatūroje Mostovskai priklauso ir pirmoji sutartis su leidėju dėl po­puliarių kūrinių serijos (nors ir nerealizuota).

       Mostovska lietuvių daugiakalbės literatūros kontekste iškyla ir kaip gotiki­nės prozos pradininkė. Moterų rašymo istorijos aspektu svarbu tai, kad gotiki­niai jos apsakymų „Pilaitės vaiduoklis“, „Matilda ir Danila. Žemaičių legenda“ siužetai yra pajungti ir moterų bei vyrų prigimtinės lygybės idėjai, moterų gimi­nystės (istorijos pagal moteriškąją liniją) temai.

 

       Jūratė Sprindytė, Gotikinės estetikos specifika Jolitos Skablauskaitės romanuose.

Gotikinis romanas, XVIII a. antroje pusėje buvęs tipinis anglų literatūros žan­ras, ilgainiui marginalizavosi, tačiau jo tradicija atgimsta šiuolaikinių moterų rašytojų kūryboje (pvz., britės Angelos Carter romanuose, posovietinėje rusų literatūroje).

       Originaliai gotikinės estetikos linkmei atstovauja Skablauskaitės kūryba.Ro­manuose Mėnesienos skalikas, Kitas kraujas, Septyniadangė erdvė, Brudenis šoko terapija ir siaubas traktuojami kaip estetinio malonumo patyrimas, sukurtasis pasaulis knibžda iškreiptomis, monstriškomis, groteskiškomis formomis, bet visada šalia koeegzituoja magija, ezoterika, paslaptis, labili riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Infernaliniai personažai tarnauja kaip mirties prisijaukinimo gali­mybė, moterys vaizduojamos gaivališkomis, fatališkomis būtybėmis, įsišakniju­siomis gamtoje ir atmetatančios civilizuoto gyvenimo standartus, kurie laikomi banalybės ir blogio šaltiniu.

 

       Giedrė Šmitienė, Rūpesčiai Janinos Degutytės laiškuose. Spaudai rengiami Janinos Degutytės laiškai – tai XX a. II p. bendruomeninės ir individualios sąmonės dokumentas. Ir dalykinius telefoninius skambučius anuomet atstodavęs susirašinėjimas vietomis gali pasirodyti visiškai paprastas, buitinis, bet kartu tokio pobūdžio laiškai išsaugo realijų konkretiką, kuri be svarstymo grindžia viešus diskursus ir orientacijas.

       Apimant poetės ir poetei rašytus laiškus, galima rekonstruoti komunika­cinį tinklą, kurį sudaro ne tik adresatai, bet ir daugybė kitų laiškuose minimų žmonių. Iš laiškų atsekamos būdingos bendravimo formos. Su nežymiomis iš­imtimis – tai moteriška draugija, leidžianti kalbėti apie moterišką komunika­ciją. Šiuo pranešimu sustojama ties vienu bendravimo būdu – rūpesčiu, kaip dėmesiu, globa ir nerimu. Degutytės atsidavimą kitam žmogui, jos dosnumą ir rūpestį, pasiremdama ir tais pačiais laiškais, yra iškėlusi Viktorija Daujotytės monografijoje Janina Degutytė (1984). Šis pranešimas būtų skirtas rūpesčiui, atsiskleidžiančiam visais laiškų subjektais.

       Pranešimu keliamas klausimas, kaip patys paprasčiausi rūpesčiai, rūpini­masis veikia aktyviame ir ypač pasyviame savo gyvenimo suvokime. Rūpestis suprantamas kaip sąmonės intencionalumo variantas, kuris užima sąmonę, ją kurdamas, keisdamas, tam tikru būdu formuodamas jos galimybes ir galimy­bių ribas. Rūpesčiai analizuojami kaip gyvenimą sąlygojantis ir peržengiantis veiksnys.

 

       Artūras Tereškinas, Maskulinizmo studijos, moterų literatūra ir moterų vyriškumas. Pranešime analizuojamos maskulinizmo studijų ir moterų literatūros sankirtų galimybės. Gilinantis į vyriškumą kaip dinamišką socialiai sukonstruotą dirbi­nį, teigiama, kad jis priklauso ne tik vyrams, bet ir moterims. Vyriškumą, kaip ir moteriškumą, apibrėžia kultūriškai atpažįstami veiksmai, kuriuos gali atlikti individai, nepaisydami savo biologinio kūno. Žvelgiant iš maskulinizmo studi­jų perspektyvos, teigtina, kad moterų literatūra gali net tik destabilizuoti lyties, vyriško kūno ir vyriškumo ryšį, bet ir komplikuoti dichotominį moterų vs vyrų literatūros modelį.

 

       Kęstutis Urba, Kaip jaunos rašytojos žaidžia „mergaičių lygoje“. Pranešime aptariamos paauglių literatūros populiarumo prielaidos, sutelkiant dėmesį į leidyklos „Alma litera“ leidybinį projektą „Mergaičių lyga“. Pastebima, kad Editos Milaševičiūtės (Įsimylėjėlių stovykla, 2008; Sūrūs įspūdžiai, 2009) ir Aistės Ptakauskaitės (Nerealios atostogos, 2008; (Ne)saugus žaidimas, 2009) apy­sakų siužetai grindžiami panašia – atostogų – situacija; ne namų erdvė tariamai sudaro didesnes prielaidas veikėjų savarankiškumui ir saviraiškai. Milaševičiūtė bando kelti problemas, formuluoti vertybes, kurti charakterius. Ptakauskaitė sie­kia pasakojimo dinamikos, imituojamas paauglių žargonas, nevengiama nešvan­kios leksikos. Akvilina Cicėnaitė, priešingai, vaizduoja socialiai ir psichologiškai sudėtingą namų erdvę. Apysakos Viskas apie mano šeimą intriga – biologinio tėvo paieškos – sumaniai komplikuojama, pastebimas autorės gebėjimas plėtoti ir motyvuotai susieti kelių ryškesnių veikėjų siužetines linijas.

 

       Imelda Vedrickaitė, Vakarietės patirtys Jurgos Ivanauskaitės knygoje Kelionė į Šambalą. Pranešime susitelkta į Ivanauskaitės kelionių apybraižų prasmės dominantę – įtampą tarp dviejų tranzitinio subjekto pašaukimų: turisto konsumizmo, asme­ninės laisvės suabsoliutinimo ir piligrimystės, kaip pasiaukojimo žmonijai. Ke­liama hipotezė, kad moteriškasis gelbėtojos-pranašės vaidmuo yra šios kelionės tikslas ir pasakojimą struktūruojanti ašis.

 

       LLTI

       2010-03-17