Vilniaus mokytojų namai Sausio 29 d., (penktadienį) 17 val. Vilniaus mokytojų namų (Vilniaus g. 39) didžiojoje salėje bus pristatyta Stasio Lipskio knyga „Amžiaus audrų paviliotas“. Knygos pristatymą rengia leidykla „Žuvėdra“ ir Europarlamentaro Justo Vinco Paleckio biuras.
Knygoje, pasitelkus plačiajai visuomenei neprieinamus archyvinius duomenis, pirmą kartą išsamiai ir atvirai pasakojama apie Justo Paleckio (1899−1980) žurnalistinę, literatūrinę ir politinę − visuomeninę veiklą.
Vakaro metu bus demonstruojama ištrauka iš režisieriaus Aloyzo Jančoro dokumentinio filmo apie Justą Paleckį, skaitovas Juozas Šalkauskas paskaitys keletą ištraukų iš naujos knygos.
Vakaro metu kalbės žurnalistas Damijonas Šniukas, rašytojai Vacys Reimeris ir Pranas Treinys, knygos autorius Stasys Lipskis.
Justo Paleckio (1899–1980) gyvenimas aprėpia beveik visą dvidešimtąjį amžių. Amžių, pažymėtą dviem kruvinais pasauliniais karais, nacionalinio išsilaisvinimo judėjimo pakilimu, imperijų žlugimu, klasiniais prieštaravimais ir socialinio teisingumo paieškomis, revoliucijomis ir perversmais. Taip pat ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimu, šviesesnio gyvenimo viltimis tarpukaryje, o vėliau ir tragišku Nepriklausomybės netekimu, ir skaudžiais dviejų okupacijų randais... Dvidešimtojo amžiaus audrų verpetai į savo smagratį įsuko ir Justą Paleckį, kuris keturis dešimtmečius buvo visuomenės gyvenimo centre. Savo jaunystės metų eilėraščiuose karštai deklaravęs ištikimybę Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos idealams, viename eilėraštyje net sukūręs akrostichą Lietuvos himnui, jis nuoširdžiai pergyveno dėl prarastojo Vilniaus, bet atgavus sostinę jis paskubėjo dėkoti Tarybų šaliai... Net kai 1940 metų vasarą į Kauną atriedėjo rusų tankai ir jis buvo paskirtas laikinuoju prezidentu, jis dar vaikiškai naiviai tikėjosi išlaikyti Lietuvos suverenumą ir gyventi broliškoje sandraugoje su didžiuoju Rytų kaimynu...
Jis ir pats kalbėjo, ir savo pavaldžius ministrus ragino slopinti lietuvių paniką dėl galimo Nepriklausomybės praradimo. Į Nepriklausomybę niekas nesikėsina, − kartojo Justas Paleckis. „Raudonoji armija įžygiavo į mūsų kraštą ne mūsų gyvenimo santvarkos pakeisti, o tik apsaugoti mus nuo karo pavojaus ir padėti išlaikyti mums savo nepriklausomybę“, − tvirtino vidaus reikalų ministras Mečislovas Gedvilas. „Kiekvienam ūkininkui garantuojama visiška jo neliečiamybė. Toji jūsų žemė, kurią jūs esate amžiais persunkę savo prakaitu ir krauju, yra jūsų ir pasiliks jūsų“, − kalbėjo žemės ūkio ministras Matas Mickis.
Romantiškos idealistų šnekos subyrėjo atsimušusios į stalinistinius tarybinių emisarų argumentus. Įsiutintas nesibaigiančių Justo Paleckio kalbų apie Nepriklausomybę, Kremliaus pasiuntinys Nikolajus Pozdniakovas nutaria „Prezidentui“ atverti visas kortas, be diplomatinių blizgučių – teks paleisti Seimą ir prašytis į Tarybų Sąjungos sudėtį...
Tiesmukiška žinia skaudžiai paveikė Justą Paleckį – jam pairo nervai. Keliolikai dienų jis buvo išvežtas į patikimą vilą Pažaislyje ir ten perduotas geriausių psichiatrų globon... Tik liepos 6 dieną grįžęs iš Pažaislio, jis jau ėmė kalbėti, jog šioje sudėtingoje situacijoje kito pasirinkimo kaip ir nebėra...
Justo Paleckio asmenybė šiandien vertinama gana prieštaringai. Vieniems ji − į Lietuvą parvežusi Stalino konstitucijos saulę, kitiems – sunkiais pokario metais pagalbos ranką ištiesusi daugeliui paprastų žmonių, tretiems – nerimastingas ir aktyvus Nepriklausomybės laikų žurnalistas.
Šios knygos autorius atsisako Temidės vaidmens. Pasitelkus faktus norima pasekti Justo Paleckio gyvenimo kelią. Einant istorinės asmenybės veiklos pėdsakais, peržiūrėtos šūsnys dokumentų Lietuvos Ypatingajame archyve, naujai perskaitytos Justo Paleckio knygos, užrašai, laiškai, jo bičiulių ir priešininkų atsiminimai, liudijimai, nuomonės. Skaitytojui, kuris susipažins su knygoje pateikta spalvinga faktų ir įvykių mozaika, paliekama teisė pačiam priimti savąjį verdiktą Justo Paleckio gyvenimo byloje.
Vilniaus mokytojų namai
2010-01-26