leidykla_Kitos_knygos „Kitų knygų“ leidykla, dažnai vadinama revoliucine, per sunkmetį sugebėjo vienu metu išleisti net 6 (šešias) knygas – tris verstines ir tris lietuvių autorių. Tai Jevgenijaus Zamiatino „Mes“, Kurto Vonneguto „Titano sirenos“, Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartokos“, Ernesto Che Guevaros „Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“, Ričardo Šileikos „Atvirlaiškiai“ ir Aušros Kaziliūnaitės „20 % koncentracijos stovykla“. Leidyklos vadovas G. Baranauskas dabartinės Lietuvos valdžios politiką prieš metus buvo prilyginęs antilietuviškiems Rusijos caro įsakymams: „Valdžios siūlomas „antikrizinis“ planas – žiauriausias išpuolis prieš lietuvių raštiją nuo 1864 m., kai generalgubernatorius Muravjovas „korikas“ uždraudė lietuvišką spaudą“. Tačiau visas krizės negandas turbūt pamažu įveikia nenumaldomas skaitytojų noras išvysti vis naujas knygas. Taigi artėjančių Naujųjų metų proga „Kitos knygos“ deramai pasveikino savo skaitytojus.
zamiatinas_mes Jevgenijaus Zamiatino „Mes“
1921 m. Jevgenijaus Zamiatino sukurta antiutopija neabejotinai turėjo įtakos tokiems reikšmingiems XX a. kūriniams kaip George’o Orwello „1984“, Ray Bradbury „451° Farenheito“ ir Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“. Kaip ir daugybė kitų garsiausių praėjusio šimtmečio rusų romanų, „Mes“ pirmiausia buvo išleistas užsienyje. Sovietų Sąjungoje kūrinys ilgai draustas ir pasirodė tik prasidėjus „perestroikai“ – 1988 metais. Lietuvos auditorijai J. Zamiatinas labiau pažįstamas „neakivaizdžiai“, iš kito kūrinio – paskutinis Vytauto Žalakevičius filmas „Žvėris, kylantis iš jūros“ sukurtas pagal šio autoriaus apsakymą „Potvynis“.
Apie Jevgenijų Zamiatiną ir 1921 m. sukurtą antiutopiją G. Orwellas 1946 m. „Tribune” recenzijoje rašė: „1906 m. įkalintas caro valdžios, vėliau, 1922 m. (tame pačiame kalėjime, tame pačiame koridoriuje) įkalintas bolševikų, turėjo priežastį nemėgti abiejų politinių režimų, tačiau ši knyga nėra tiesiog nuoskaudos išraiška. Tai, tiesą sakant, yra studija Mašinos, džino, kurį žmogus neapgalvotai išleido iš butelio ir nebegali sugražinti atgal”. Lygindamas su A. Huxley antiutopine knyga „Puikus naujas pasaulis”, G. Orwellas pažymi, kad abi knygos iškelia „pirmykštės žmogaus dvasios maištą prieš racionalizuotą, mechanizuotą, beskausmį pasaulį.”
Romano veiksmas rutuliojasi XXVI amžiuje. Inžinierius D-503 pasakoja apie savo gyvenimą totalitarinėje Vieningojoje Valstybėje. Iš pradžių jis, vienas iš daugelio numerių (šitaip vadinami žmonės), entuziastingai vaizduoja visuomenę, kurios gyvenimo sąranga grįsta matematikos principais. Jis nė neįsivaizduoja, jog galima gyventi kitaip – be butų permatomomis stiklo sienomis, žmonių santykius reguliuojančių rožinių talonų, Sergėtojų Biuro, Šventosios Valandalentės, visagalio Rūpintojo ir Žaliosios Sienos. Tačiau vieną dieną D-503 susipažįsta su revoliucijai besiruošiančia I-330, ir visas jo gyvenimas pradeda keistis.
J. Zamiatinas, nebegalėdamas publikuoti savo tekstų gimtinėje, prašė leidimo emigruoti. Laiške Stalinui neslėpdamas rašė: „Aš niekuomet neslėpiau to, ką galvojau apie literatų keliaklupsčiavimą ir vergišką pataikavimą, „kailio keitimą“. Visada taip galvojau ir galvosiu, kad tokie dalykai žemina tiek rašytoją, tiek revoliuciją“. 1931 m. išvyko į Paryžių, po šešerių metų mirė.
vonnegut_titano_sirenos Kurto Vonneguto „Titano sirenos“
„Titano sirenos“ – tai antrasis Kurto Vonneguto romanas. Jis pasirodė 1959 m., praėjus septyneriems metams po pirmojo jo romano „Pianola“. Šįkart viskas nutiko gana neįprastai, mat iš pradžių romaną minkštais viršeliais išleido mokslinės fantastikos leidykla ir pardavinėjo po 35 amerikietiškus centus. Po netikėtos knygos sėkmės ne tik tarp fantastikos mėgėjų, bet ir kitų skaitytojų, 1961 m. knygą kietais viršeliais perleido jau kita leidykla. 1974 metais kūrinys netgi pastatytas teatre.
Autoriaus prasitaria, kad istorija yra tikra ir vardai joje nepakeisti. Jis sako, jog viskas vyksta košmaramžiais, kuomet „Žmonija nepastebėdama prasmės, slypinčios kiekvieno žmogaus gelmėse, nuolat žvalgėsi paviršėliais ir per amžius veržėsi tik tenai. (...) Visata, toji klaiki išorės begalybė, apdovanojo juos trimis dalykais: teise atlikti niekam nereikalingus žygdarbius, darkytis prasto skonio vaidinime ir pagaliau nežinia dėl ko padėti galvą. (...) Tas, kuris nori pakeisti pasaulį iš esmės, privalo nestokoti gabumų gražiai pateikti bet kokią šlykštynę, šaltakraujiškai pralieti svetimą kraują ir turėti po ranka parankų bei didžiumai priimtiną naują tikėjimą, kurį galima būtų įdiegti žmonėms per tą trumpą atgailos ir baimės laikotarpį, kuris paprastai ateina po didesnių žudynių.“
„Gana perversmų, kurių metu tuščiai žūsta milijonai! – sušunka savo knygoje Ramfordas, vienintelis žmogus žinantis būdą, kaip keliauti kosmose nuosavu erdvėlaiviu. – Tegu įvairumo dėlei puikiai organizuota mažuma nors kartą sudeda galvas daugumos vardan.“
Vinstonas Nailzas Ramfordas su savo šunimi Kazoku po kosmosą keliauja nuolat būdami tik spinduliniu reiškiniu, kreiva spirale pulsuojančiu iš Saulės į Betelgeizę, esančią Oriono žvaigždyne. Jie kas 59 dienos materializuojasi Žemėje, kur minia smalsuolių visad nori išvysti šį procesą savo akimis. Tačiau Ramfordas į materializaciją pakviečia tik turtingiausią Amerikos žmogų Malačį Konstantą ir turėdamas gebėjimų matyti praeitį, dabartį ir ateitį, išpranašauja, jog Konstantui teks kovoti Marso kariuomenėje. O joje tik žmonės, išplautomis smegenimis ir praradę savo tapatybes. Tokiems kariams – puikiai organizuotai mažumai – pagal Ramfordo planus tenka užpulti Žemę, kad žmonija susivienytų prieš juos. Tuomet atsiranda ir gera dirva vieningai religijai „Visiškai abejingo viešpaties bažnyčiai”.
Kosmosas, kuris gali būti bet kur Žemėje, antimilitarizmas, religijų kritika – buvo tos pagrindinės „vonegutiškos“ temos, užpildžiusios kūrinio siužetą tiek, kad jis jau nebegalėjo likti tik fantastikos mėgėjų akiratyje. 7 deš. pabaigoje „Titano sirenos“ kartu su Roberto A. Heinleino „Stranger in a Strange Land“ ir Franko Herberto „Dune“ tapo kultinėmis to meto kontrkultūros knygomis.
macevicius_antoskos_kartoskos Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartokos“
Pjesė „Antoškos kartoškos“ 2006 m. Šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos panoramoje žiūrovų pripažinta reikalingiausia ir iškart įtraukta į Kauno valstybinio dramos teatro repertuarą. Gvildendamas naujosios lietuvių emigracijos temą, Marius Macevičius ne tik įtaigiai šaržuoja šiandienos realijas, bet ir jautriai užčiuopia universaliąsias gyvenimo dilemas. 2008 m. kūrinys pastatytas ir Londono „Southwark Playhouse“ teatre. Pjesė išleidžiama trimis kalbomis: lietuvių, anglų (vert. Jayde Will) ir rusų (vert. Marius Macevičius).
Pirmoji autobiografinė Mariaus Macevičiaus pjesė „Antoškos kartoškos“ yra aktuali šiandieninės lietuviškos dramaturgijos kontekste. Tai pirmoji drama, atvirai ir su humoru kalbanti apie skaudžią šiandienos realiją – masinę lietuvių emigraciją į užsienį. Tai pjesė, kuri fiksuoja laiką, kalba apie šiandieną – dabar rūpimus dalykus. Režisierės nuomone, vienas šios pjesės privalumų – puiki tarybinės mūsų visų praeities refleksija, kuri, be abejonės, yra viena iš priežasčių to nemielo gyvenimo Lietuvoje, ir noro iš čia pabėgti.
Antano mama Birutė grįžta trumpam iš Škotijos parduoti buto pajūryje. Tuo tarpu Antanui namai – tai vienintelis likęs ryšys su beviltiškai įsimylėjusia, aferisto apgaudinėjama mama. „Antoškos kartoškos“ – tai kelionė iš Vilniaus oro uosto namo, prie jūros – kelionė į Antano vaikystę, į šeimą, į save.
Marius Macevičius: „Antoškos kartoškos“ – reali istorija, su kupiūruotom nuobodžiom scenom bei padidintu dramatizmu: gyvenime viskas vyksta daug paprasčiau, nuobodžiau ir tragiškiau. Tokių istorijų daugybė. Šį atsitikimą pasirinkau todėl, kad, kaip dramaturgas, buvau įvykių sūkuryje, ir galėjau laisvai naudotis informacija (ypač jautriems – nesijaudinkite, veikėjų vardai pakeisti). Tai jau ne socialinė drama. Tai dokumentinis teatras.
che_guevara_prisiminimai_apie_kubos Ernesto Che Guevaros „Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“
Vienas iš „Times“ žurnalo paskelbtų „amžiaus simbolių“ Ernestas Gevara de la Serna gimė 1928 m. birželio 14 d. Rosarijuje, Argentinoje. Studijavo Buenos Airių medicinos mokykloje ir išsyk po studijų leidosi į keliones po Lotynų Ameriką, kurias aprašė „Motociklininko dienoraščiuose“. Kai 1954 m. CŽV organizuotos karinės operacijos metu buvo nuversta teisėtai išrinkta Chakobo Arbenso vyriausybė, Če Gevara gyveno Gvatemaloje ir įsitraukė į politinę veiklą. 1955 m. liepą jis susitiko su Fideliu Kastro ir nedelsdamas pritarė partizanų ketinimams nuversti Kubos diktatorių Fulgencijų Batistą. 1956 m. lapkričio 25 d. Gevara kaip gydytojas jachta „Granma“ išplaukė į Kubą pas partizanų grupę, kuri buvo pradėjusi ginkluotą revoliucinę kovą šalies Siera Maestros kalnuose. Po kelių mėnesių Fidelis Kastro jį paskyrė pirmuoju Sukilėlių armijos vadu.
„Daugelį metų mes troškome parašyti mūsų revoliucijos istoriją... Tačiau užduočių esama daug, laikas bėga ir prisiminimai apie sukilimą gęsta praeityje. Šie įvykiai – įvykiai, formavę Amerikos istoriją – iki šiol dar nebuvo deramai aprašyti.“ – Ernesto Che Guevara
„Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“ – klasikiniu virtęs Ernesto Che Guevaros pasakojimas apie garsųjį 1956–1959 m. sukilimą, pakeitusį tiek Kubą, tiek ir patį legendinį partizaną – pradėjęs kaip karo medikas ilgainiui jis tapo visame pasaulyje žinomu revoliucionieriumi. Prisiminimai papildyti Che Guevaros dukters, Aleida Guevara March įvadu bei autentiškomis to laikotarpio nuotraukomis.
2008 m. remdamasis Che Guevara knygomis „Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“ bei „Bolivijos dienoraštis“ režisierius Stevenas Sorderbergas sukūrė nemenko pasisekimo sulaukusius filmus „Guerrilla“ ir „The Argentine“.
sileikos_atvirlaiskiai Ričardo Šileikos „Atvirlaiškiai“
ATVIRLAIŠKIAI, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ir tolimiems bendraminčiams.
„Mano santykiai su pašto dėžute jau seniai įtempti. Baigėsi tie laikai, kai ji dažniausiai būdavo tuščia, o jei kas ir įkrisdavo į jos seną, aplankstytą tarybinės gamybos ertmę, tai tik sveikinimai su Naujaisiais metais ir laiškai. Dabar aš turiu modernią pašto dėžutę, ji dvigubai, o gal trigubai talpesnė. Pati naujausia ir gražiausia visoje laiptinėje. Na ir kas. Vienu metu mūsų santykiai su ja taip sugedo, kad aš net bijodavau atrakinti, nes žinojau, kad rasiu sąskaitas, kurias tučtuojau reikia apmokėti, kvietimus į paštą pasiimti ne man, o broliui skirtų siuntinių ir visą tą „spamą“, kuris užkemša bet kokios talpos dėžutę gan greitai – pirkite tą aną, užsisakykite, mes pigiau gaminame, valgykite, gerkite, matykite, – gi žinote tą siaubą, kurį mums primygtinai liepia vykdyti.
Ačiū dievui, bent laikraščių prenumeratos atsisakiau, nes tada sąžinės graužatis buvo dviguba – kad nepasiimu ir kad neskaitau. Ir tik retai, labai retai ateina koks laiškas, dažniausiai jis būna atvirlaiškis nuo Ričardo Šileikos. Todėl tie nedideli džiugesio pliūpsniai dar priverčia mane, susipykusią su dėžute tiek, kad net raktas jos neberakina, pasiimti du virbalus ir, palaukus, kol nemato kaimynai, išsigraibyti per viršų kaip vagiui Ričardo atvirlaiškį. Todėl sužinojusi, kad mano mylima leidykla „Kitos knygos“ leidžia Ričardo Šileikos atvirlaiškių knygą, taip nelietuviškai (nes visai be pavydo) apsidžiaugiau.“
(Aistė Kisarauskaitė)
kaziliunaite_20_procentu Aušros Kaziliūnaitės „20 % koncentracijos stovykla“
Po dviem epigrafais Aušros Kaziliūnaitės knygoje „20 % koncentracijos stovykla“ lyg dvigubu užraktu paslaptingai tūno penketas poezijos knygos skyrių. Visus juos vienija neabejotina kūrėjos aistra – pažinti pasaulį kaip save ir save kaip pasaulį. Visą tą „pasaulinę“ pažintį naujai sutverti, aptverti ir pertverti raštu – atiduoti skaitytojo nuostabai ir susižavėjimui, ėjimui paraidžiui.
Pastarasis sakinys tarsi liudytų, kad šiai poezijos knygai rimtim gali prilygti tik akademinio sunkio veikalai ir klasikinės muzikos aukščio bangos, bet poetės eilės įrodo, jog įmanoma kalbėti ir kitaip – anaiptol neprarandant koncentracijos. Su šypsena, grakščia, tegu kartais ir ironiška. Atrasta ir įtvirtinta kalbėjimo intonacija, talentingai suvaldytas ritminis pasakojimas, virstantis savotiškom istorijom, mitais, aprašais sugula į keistus, tačiau labai žavius pavidalus, vadintinus eilėraščiais.
Vis dar svarstau, ką „Pirmosios lietuviškos knygos“ autorės gyvenime turėtų reikšti antroji, parašyta per porą metų? Arba kur Aušra suslėpė likusius nuošimčius, sudėjusi į pavadinimą vieną penktąją? Ar iš tiesų skaičiai čia tokie svarbūs? Nežinau, bet tikiu, kad atsakymus galima perskaityti šiame eilėraščių rinkinyje. Skaitykim.
(Antanas Šimkus)
Tekstai.lt
2009 18 19