valjataga Straipsnio autorius yra Estijos rašytojų sąjungos valdybos narys, žurnalo „Vikerkaar“ vyriausiasis redaktorius.
1993 m. tarpparlamentinė Baltijos Asamblėja įsiteigė kasmetines premijas mokslui, menui ir literatūrai. Apdovanojimas veikiausiai buvo nusižiūrėtas nuo Šiaurės šalių tarybos literatūrinės premijos, kuri egzistuoja nuo 1962 metų. Literatūrinė premija kasmet teikiama autoriui už romaną, pjesę, eilėraščių, apsakymų ar esė rinkinį ar panašaus pobūdžio kompoziciją raštu estų, latvių ar lietuvių kalbomis. Veikalas turi būti publikuotas pirmą kartą per pastaruosius trejus metus.
Iš pat pradžių literatūrinė premija iš visų trijų tarpo atrodė labiausiai problemiška ir kartu daugiausia žadanti. Sunkumų kyla todėl, kad Baltijos šalys neturi bendros kalbos – net latviai ir lietuviai negali skaityti vieni kitų literatūros be vertimo, be to, ryšiai tarp trijų literatūrų yra silpni. Kadangi premija teikiama už santykinai naują veikalą, vertintojai negali remtis vertimu į jokią didžiųjų šalių kalbą.
Akivaizdu, kad, esant tokiai situacijai, komisijos sprendimas negali būti pagrįstas tiesiogine estetine patirtimi, bet remiasi gandais, perteiktomis nuomonėmis, santraukomis, recenzijomis ir abiem pusėms naudingomis derybomis. Tačiau pirmoji estetinio vertinimo taisyklė tokia, kad negalima skelbti nuomonės, susijusios su meno kūrinio estetine verte, jei nesi to kūrinio asmeniškai patyręs. (Suprantama, visi nusidedame šiai prielaidai kai, pavyzdžiui, tvirtiname, kad „Finegano šermenys“ yra išskirtinė ir iškili knyga, jos net nepavartę. Tačiau šiuo atveju suvokiame, kad darome kažką ne taip.)
Kadangi nė viena iš premijuotų knygų veikiausiai nebuvo išversta į kitas dvi kalbas, prieš paskelbiant vertinimą, ir kadangi vertinimo komisijoje nėra nė vieno asmens, kuris laisvai kalbėtų visomis trimis kalbomis, vertinimo procesas yra pasmerktas tapti formalia procedūra, kurios metu dviejų šalių atstovai priima trečiosios pasiūlymą. Jei dar yra šio kūrinio pristatymas raštu, o žiuri nariai moka savo siūlymą pagrįsti ir turi įtikinėjimo galių, tai taip pat gali turėti įtakos sprendimui. Vis dėlto neturiu abejonių, kad apdovanotos knygos pasižymi aukščiausia kokybe.
Tačiau kiekviena premija turi du aspektus. Vienas yra grynai asmeninis: autorius yra pamaloninamas ir praturtėja 5 000 eurų. Tačiau svarbesnis yra viešumo aspektas: premija gali padidinti visuomenės susidomėjimą literatūra, ji gali idealiu atveju padidinti knygos perkamumą ir paspartinti vertimus. Kadangi Baltijos šalys neturi jokio literatūrinių ryšių tinklo, to, kad premija buvo skirta konkrečiai knygai, nepakanka, kad ji taptų geriau žinoma kitose dviejose šalyse. Todėl Baltijos Asamblėjos statutas skelbia: „Literatūros kūrinys, kurio autoriui buvo paskirta Baltijos Asamblėjos premija, bus paskelbtas, laikantis Baltijos Asamblėjos premiją laimėjusių autorių kūrinių leidimo taisyklių.“
Jei mano interpretacija teisinga, tokia taisyklė implikuoja garantiją, kad knyga bus išversta į kitas dvi kalbas. Ir tai buvo pagrindinė viltis ir pažadas, nuo pat pradžių susijęs su premija. Be įsipareigojimo išversti kūrinį, premija liktų gražiu, bet tuščiu ceremoningu gestu. Deja, premija šio pažado nepateisino. Iš šešių latvių ir penkių lietuvių kūrinių, pelniusių premiją, tik trys kol kas buvo išversti į estų kalbą – 1995 m. premiją laimėjusio Uldžio Berzinio knygos (išverstos 1998), Justino Marcinkevičiaus (2001, 2003) ir Vytauto Bubnio (2003, 2005). Iš kitų literatų Estijoje yra žinomi Nora Ikstena (2006) ir Marcelijus Martinaitis (2007), nes buvo verstos tos knygos, kurios nebuvo apdovanotos premija. Kai kurie autoriai žinomi iš vertimų literatūros žurnaluose ir antologijose, bet dauguma rašytojų estų skaitytojams liko tiesiog vardais. Spėju, kad reikalai gali būti geresni Latvijoje ir Lietuvoje, bet ne kažin kiek.
Ką reikėtų daryti? Turiu tris pasiūlymus, kaip įvykdyti premijos reformą. Pirmiausia, reikia rimčiau vertinti vertimą ir skirti tam užtektinai lėšų. Antra, sunkumų kelia ir tai, kad dauguma premijuotų knygų yra poezijos rinkiniai. Pats būdamas poezijos vertėjas, ne visai sutinku, kad poezija yra tai, kas dingsta vertimo metu. Tačiau žinau, kad neįmanoma garantuoti aukštos kokybės poezijos vertimo, jei vertėjas nėra išskirtinis virtuozas arba dvasinis poeto brolis. Tad galbūt premiją reikia paversti apdovanojimu, skiriamu už romanus ir/ar eseistiką, kitaip tariant, už prozą. Iki šiol premija buvo skirta tik penkiems romanams, kurių du estiški ir abu galima perskaityti visomis trimis kalbomis. Baltijos šalys paprastai didžiuojasi poezija, ir ne be pagrindo. Tačiau, jei siekiame geresnės kultūrinės komunikacijos ir glaudesnių literatūrinių santykių, prozos žanrams turėtų būti suteikta privilegija. Kas treji metai kiekvienoje šalyje atsiranda bent vienas geras romanas, vertas vertimo. Mano trečias pasiūlymas susijęs su tuo, kaip priimami sprendimai. Galbūt neverta apsimetinėti, kad sprendimas pagrįstas pakankamu kiekiu argumentų ir vertinimų, kai akivaizdu, kad du trečdaliai komisijos narių nieko nežino apie knygos estetines savybes. Žiuri galėtų formalizuoti ciklą taip, kad kiekviena šalis kas trejus metus gautų premiją, o kandidatą atrinktų nacionalinė vertintojų grupė, suteikus jai pasitikėjimo votumą.
Trumpiau tariant, reikia užtikrinti premijuotų poezijos knygų vertimus, bet tai įmanoma su sąlyga, kad premija skiriama prozos veikalams; ir premija turėtų mechaniškai būti teikiama kiekvienai šaliai kas trejus metus. Prieš šiuos du pasiūlymus galima pateikti rimtus kontraargumentus, bet esu įsitikinęs, kad bet kokios diskusijos apie premiją duotų naudos. Deja, šiame amžiuje Baltijos Asamblėja vangiai populiarino savo apdovanojimus, ar bent taip atrodo, žvelgiant iš Estijos. Naujienos apie premijos skyrimą nesukėlė jokių atgarsių, o tai rodo nuosmukį, palyginus su skandalu, kurį mentaliniuose barjeruose tarp Rytų ir Vakarų sukėlė pirmasis premijuotas gėjų romanas „Pasienis“.
Kitapus parlamentinės politikos, atrodo, kad Baltijos Asamblėja – po to, kai Baltijos šalys nusikratė rusų kariuomenės ir įstojo į NATO bei ES – prarado tapatumo jausmą ir raison d’etre. Tam, kad ji netaptų tuščiu kevalu ar parlamentinio turizmo priemone, Asamblėja turi rimčiau imtis literatūros premijos globėjos vaidmens.
Iš anglų k. vertė A. S.
Literatūra ir menas
2009-11-20