Kęstutis Navakas ir Donatas Petrošius priima Valdemarą Kukulą į Jotvingių gentį. BJ nuotrauka Vieną rytą Barselonoje žmona manęs paklausė:
– Ar tu vakar kalbėjai rimtai?
Prisiminiau, kad tąsyk ilgai gėrėme vyną Rambla de Catalunya gatvėje ir kalbėjomės apie Valdemarą Kukulą.
– O ką aš vakar pasakiau? – paklausiau jos, nes atmintį buvo nusinešęs vyndarys Torresas.
– Šiaip viskas gerai, – atsakė ji, – bet aš truputį abejoju, kad viso ko pasaulyje pagrindas yra Kukulas; o tu vakar taip sakei.
Ir atmintis pradėjo busti iš letargo, ir prisiminiau, kad tąsyk lietuvių poeziją bandžiau įsivaizduoti kaip peizažą. Jame buvo kalnų, slėnių ir giraičių. Tačiau tokiame peizaže Kukulo nesimatė. „Tai kur tas Kukulas? – retoriškai klausiau. Ir pats atsakiau: – Kukulas yra rūda, jis glūdi giliai po žeme. Tačiau iš tos rūdos – ir geležis, ir auksas. Ir lokomotyvai, ir koljė.“
Sakyti taip, reiškė įvardyti tam tikrą nematomo žmogaus renomė. Žmogaus, kuris egzistuoja, bet nėra tapęs poezijos kasdiena, uzurpuota Kajoko, Marčėno ir panašių į juos. Kai žvelgiu į šį pastorališkai šviesų lyg sienos kilimėlyje išsiuvinėtą lietuvių poezijos peizažą, man ir vėl kyla tas pats klausimas: kur Kukulas? Poetas, atrodantis lyg pavogtas iš mūsų, užsimaukšlinęs nematomojo beretę, neįmanomas lokalizuoti. Kur?
Manau, šis klausimas kyla ne tik man. Ir atsakymo čia nereikalaukime, nes pati poezija dažniausiai yra klausimas, ne atsakymas.
Galiu tik pasakyti, kad nuostabiųjų Jonyno/Kajoko/Marčėno etc. kūryba man žada visai kito pobūdžio atradimus nei Valdo Kukulo. Pastaroji man daug labiau netikėta (vis nustembu, kad kažkas imasi štai taip rašyti), nors poetinio skrydžio altimetrai jos rekordų gal ir neužfiksuotų. Taip, Valdas Kukulas visas paniręs į tradiciją, nenori torpeduoti jos kokiu nors griežtesniu posūkiu. Beje, nežinia kas labiau nuo tokios pretenzijos nukentėtų – poezija ar pretendentas. Netikėtumai, skaitant Kukulą, nėra Kolumbo netikėtumai – nežinomų žemių jis nesiūlo. Tiesiog stebi žinomas, esančias, apgyvendintas. Ir jam rūpi, kaip žmonės čia gyvena bei miršta.
Taip, etika čia dažnai persveria estetiką, taip, Kukulas nevengia parodyti to, ką neišradingai galėtume pavadinti „nuoga širdimi“. Ar jau reikėtų jį pavadinti lietuvių poezijos granausku? Galbūt. Tačiau, ačiūdie, ne grajausku. To ir vieno per akis.
Valdas Kukulas yra vienas atidžiausių skaitytojų, o juk elgesys su kitais yra ir pasiūlymas: elkis su manimi taip pat. Skaityk atidžiai (tai nereiškia – palankiai). Net jei neskaitai – gyvenk atidžiai.
Kukulo poezija man atrodo peržengianti estetinių schemų ribas ir siūlanti savą gyvensenos modelį. Man jis gal ir pernelyg įpareigojantis, nemanau, jog turiu vidinių jėgų prisijungti.
Tačiau kuklus imperatyvų žavesys, be abejo, godotinas ir palaikytinas.
Ir ši premija – tikrai neatsitiktinė.
2009 10 03
Druskininkai, kavinė „Širdelė“
Literatūra ir menas
2009-10-09