Kasdien lygiai vidurdienį Vilniuje, prie miesto Rotušės, laukia vaikinas su geltonais marškinėliais ir senoviniu lagaminu. Jis – ne gidas. Tik miesto poetas, pasakojantis apie jo istoriją ir gyventojus. Nemokamai.
Gidais savęs nevadina
„Dabar, kai jūs stovite čia, prie Vilniaus rotušės, Rygoje, Taline ir Tamperės mieste Suomijoje taip pat prasideda ekskursijos su miesto poetais, kurie svečių laukia apsirengę tokiais pat marškinėliais ir laiko tokius pačius lagaminus“, – nusišypsojo žinomas keliautojas Dainius Kinderis susirinkusiai maždaug dešimties užsieniečių grupei.
Nuo šių metų balandžio 1-osios kasdien jis arba jo bendraminčiai laukia atvykėlių, norinčių pamatyti kitokį – nenugludintą – Vilnių. Vietas, apie kurias nerašo nė vienas turistams skirtas gidas, kurios nepažymėtos žemėlapiuose ir kurias netgi žino ne kiekvienas vilnietis. „Mes nesame gidai. Mes – miesto poetai. Ir jūsų nevadiname turistais, nemėgstu šito žodžio. Jūs – užsieniečiai, svečiai, galiausiai draugai, kurie su manimi einate pasivaikščioti po miestą“, – prieš pradėdamas ekskursiją paaiškino jis. Norintiems prisijungti – tik du nurodymai: eiti kartu ir nepamiršti šypsotis.
Idėja mieste rengti nemokamas ekskursijas D.Kinderiui kilo dėl tos pačios visų keikiamos krizės. „Mano draugas anglas rengdavo ekskursijas Rygoje. Kai prasidėjo krizė, galvojome, kokių ekskursijų dabar reikia žmonėms. Nusprendėme – nemokamų. Taip atsirado šitas draugiškas būrys“, – pasakojo D.Kinderis. Nors pats išmaišė pusę pasaulio, jis įsitikinęs, kad Vilnius – puikus miestas, kuriame yra daug ką pamatyti.
Kartais ekskursijos dalyviai prisijungia viduryje turo. Jei D.Kinderis pamato užsieniečius, ieškančius kelio ar nagrinėjančius žemėlapį, pakviečia eiti kartu. Kiti taip nusprendžia patys. „Ant mano marškinėlių parašyta „Follow me“ („Sek paskui mane“ – angl.), žmonės taip ir daro. Prieina, pasiklausia, aš paaiškinu, kas čia vyksta, ir einame kartu“, – šypsojosi jis.
Alternatyvus miesto pažinimas
Šios ekskursijos išskirtinumas ne tik toks, kad ji – nemokama. Mažiau rimtumo, susikaustymo, daugiau bendravimo ir šilumos. „Įprastose turistų grupėse gidai dažnai dirba paviršutiniškai. Pasako, kas jiems nurodyta, žmonės pusės negirdi, daug kas būna neįdomu, bet jie savo atidirba, pasiima pinigus, ir viskas. Mes dirbame kitaip. Bendraujame su žmonėmis, klausinėjame apie jų gyvenimą, pasakojame apie save, atsižvelgdami į susirinkusią grupę galime šiek tiek pakoreguoti maršrutą. Dirbame iš širdies“, – pasakojo keliautojas.
Iš tikrųjų ekskursijai dar neprasidėjus, dalyviai jau žinojo, kuris iš kur atvyko, kas kur apsistojo, bandė įsiminti vienas kito vardus. Pradėdamas ekskursiją D.Kinderis papasakojo ir apie save – apie gimtinę Kaliningradą, kuris garsus ne tik knygnešių istorija, bet ir dabartiniais kontrabandininkais. „Reikia pradėti taip, kad visus sudomintų, – nusišypsojo jis. – Pasakojame viską, kas žmonėms gali būti įdomu. Turiu gido pažymėjimą, jei kas nors nori metų, istorijos, gali klausti, tačiau šiaip stengiuosi viską papasakoti kuo linksmiau, įdomiau, kad žmonėms nepabostų. Jei matau, kad žmonės pradeda rašinėti žinutes telefonu, nuobodžiauti, vadinasi, – laikas ką nors keisti. Mūsų ekskursija – lyg spektaklis, kurį vaidiname.“
Žinoma, linksmybės tinka ne visur. Žydų kvartale pasakojimo apie šios tautos genocidą visi klausėsi nepokštaudami. Iki garsiojo Užupio. Klausydami istorijų apie šio rajono nepriklausomybę, prezidentą, konstituciją ar šerifą, ekskursijos dalyviai prisipažino nesuprantantys, kiek jose teisybės, tačiau neatrodė dėl to liūdintys.
Pasivaikščioję po žydų kvartalą, Užupį, užlipę ant Bekešo kalno, visi pasuko Šnipiškių link apžiūrėti nuolatiniais gaisrais garsėjančių medinių namų rajono, vėliau pamatė Lukiškių kalėjimą. „Stengiamės kuo greičiau išeiti iš miesto centro ir parodyti tokias vietas, pro kurias kasdien vaikšto vilniečiai“, – idėją aiškino ekskursijos vadovas.
Uždarbis – arbatipinigiai
Jei D.Kinderis pats negali vesti ekskursijų, jį pavaduoja vienas iš keturių kolegų. Visi jie – jauni žmonės, dirbantys iš idėjos. „Pradžioje gavome ES paramą, kaip jaunimo projektas, tačiau tik jo reklamai. Už tuos pinigus sukūrėme tinklalapį, pasigaminome marškinėlius, lankstinukų ir panašiai. Dabar gauname nebent arbatpinigių. Dirbame kaip gatvės muzikantai: jei žmonėms patiko ekskursija, gali palikti, jei ne – tai tikrai neprivaloma“, – užtikrino jis.
Apie nemokamas ekskursijas gandas sklinda vis plačiau. Kartais į jas ateina trys keturi, kartais – daugiau nei dešimt žmonių. Vis dėlto jei žmonių susirinktų daugiau nei po dvidešimt, miesto poetai imtųsi darbo keliese ir išskaidytų juos į grupeles – kad turo kokybė nenukentėtų.
Daugelis turo dalyvių – jaunimas, apsistojantis vadinamuosiuose hosteliuose. Idėjos autorių nuomone, būtent čia laikinai apsigyvena įdomiausi keliautojai, ieškantys įvairių alternatyvų, todėl čia jie iškabina į nemokamą ekskursiją kviečiančius skelbimus.
Per beveik penkis mėnesius, kai buvo pradėtos ekskursijos, Vilniuje jose sudalyvavo daugiau nei 700 žmonių. Rygoje skaičiai viršija tūkstantį. „Jie turi „Ryanair“, pas juos paprastesnis susisiekimas, dėl to daugiau turistų. Mes kenčiame dėl to, kad pas mus skrydžių mažai“, – apgailestavo D.Kinderis.
Tačiau optimizmo ir energijos vaikinas dėl to nepraranda: šiais metais turai tęsis iki lapkričio 1-osios, o nuo kitų metų balandžio jie vėl prasidės šiek tiek atnaujinti. „Noriu, kad kuo daugiau žmonių susidomėtų Lietuva ir pasakotų apie ją savo draugams, kad jos turizmas nors kiek atsigautų“, – savo motyvus aiškino jis.
Vilniaus diena
2009-08-29