Juozas Žitkauskas. BJ nuotrauka „Skaitytojui užėjus į knygyną ne tik galva, bet ir protas apraibsta. Turime padėti žmogui surasti tą knygą, kurios jis ieško“, – sako Vilniaus mokytojų namų projektų vadovas Juozas Žitkauskas. Trečiadienį baigėsi Vilniaus mokytojų namuose visą vasarą rengtas literatūrinis projektas „Vasarokime su knyga“. Pateikiame Lietuvos radijo programos „Klasika“ trečiadienio laidoje „Ryto allegro“ skambėjusio Mindaugo Nastaravičiaus ir Vilniaus mokytojų namų projektų vadovo Juozo Žitkausko pokalbio fragmentą.
Ar projektas „Vasarokime su knyga“ patenkina Jūsų lūkesčius? Kaip įvertinate, ar tokie projektai yra reikalingi ir naudingi?
Prisipažinsiu labai nuoširdžiai – šiemet turėjo būti kitoks literatūrinis projektas. Tai turėjo būti praeitų metų projekto „Su knyga per kultūrinę Europą“ tęsinys. Buvo parengta programa, tačiau dėl finansavimo nebuvimo tą projektą teko įdėti į stalčiuką ir lauksime kitų metų. Pasirinkome laisvą literatūrinę programą, nes visiškai projekto nenorėjome atsisakyti.
Ar jis pateisino mūsų lūkesčius? Kažkuria prasme taip, kažkuria – gal ir ne. Jis parodė kai kuriuos dalykus. Pirmiausia tai, kad žmonės iš tiesų „veržiasi diržus“ ir atėję į knygų mugę labiau griebia nupigintas knygas arba tas, kurios atiduodamos nemokamai. Tačiau meilė knygai išlieka, nežiūrint visų informacinių technologijų, nežiūrint kompiuterizacijos, nežiūrint žiniasklaidos (kalbu apie spausdintinę žiniasklaidą), o ir įvairių radijo ir televizijos stočių ir kanalų.
Visi klausia, koks lankomumas buvo, ar buvo tai populiaru. Ir aš turiu pasiruošęs atsakymą, kad minių nebuvo, bet kad projektas vyko visą vasarą ir jis liepos viduryje nenutrūko, rodo, kad jis buvo žmonėms reikalingas ir kad juo domėjosi.
Tad knygų išnešimas į viešą erdvę, vieši skaitymai, kūrinių nagrinėjimas yra ne tik leidyklų siekis populiarinti savo knygas, bet egzistuoja ir skaitytojų poreikis?
Taip, egzistuoja poreikis ir iš skaitytojų pusės, ir [egzistuoja] leidyklų poreikis populiarinti knygas. Man atrodo, kad apskritai su knygų populiarinimu Lietuvoje yra šiek tiek prastoka. Skaitytojui, ypač šiais laikais, užėjus į knygyną ne tik galva raibsta, bet ir protas apraibsta. Jis nežino už ko griebtis, jei jis nesidomi knyga, specialiai nesidomi literatūra. Esami 4 kultūros savaitraščiai (iš dalies 3, nes ketvirtas apie literatūrą ir apie knygas beveik visai nieko nerašo) tikrai neįgali ir neįstengia aprėpti tos visos gausybės.
Čia yra plačios dirvos knygų viešinimui. Žmogus turi žinoti, ar jo mėgstama knyga yra išleista, o ne po kažkiek laiko atsitokėjęs sakyti: „Štai išėjo, bet aš apie ją nieko nežinojau.“
Tos informacijos, nors gal kitiems atrodo, kad jos yra daug, bet jos trūksta. Ir dabar [...] aš matau, kad kai kurie laikraščiai (mūsų nacionaliniai dienraščiai), jeigu puslapėlių skaičių mažina, tai pirmiausia mažina skirsnelį, kuriuose būdavo anksčiau trumpi knygų anonsai. Nekalbu, kokių knygų, bet apskritai bent buvo. Dabar aš jų pasigendu.
Tad žmonėms tampa dar sunkiau. Nežinau, mes, kultūrininkai, turbūt turime labiau su leidyklomis bendrauti, leidyklos tarpusavy turi labiau bendrauti [...] ir vieni su kitais turime padėti žmogui surasti tą knygą, kurios ieško skaitytojas, kad jis nesivargindamas atrastų.
Klasika, „Ryto Allegro“ / lrt.lt
2009-08-26