„Boo“ festivalio akimirka. Igorio Bielyj nuotrauka Baigėsi I laisvųjų Maskvos leidėjų festivalis „boo. raidės, garsai, niekučiai“ («boo. буквы, звуки, цацки»). Festivalio sėkmė nustebino ir rengėjus, ir dalyvius, ir Galerijos Soliankoje svečius. Patys leidėjai sąžiningai prisipažino: „Manėme, kad bus tuštoka, teks sėdėti ir vėpsoti vienas į kitą.“ Bet jau pirmą dieną, rugpjūčio 21-ąją, daugelis pardavė viską, ką turėjo.
Festivalyje, kaip ir žadėjo rengėjai, buvo raidžių, knygų, niekučių ir sintetinių projektų, kuriems sunku parinkti pavadinimą. Pavyzdžiui, savo stendą natiurmortą su gamtos pažinimo vadovėliu ir plastikiniais kareivėliais pristatė nostalgiška interneto bendrija „76–82“. Poetai šnabždėjo ir šūkčiojo, paveikslai užpildė visas stendų ir lentynų neuždengtas sienas, o kampe po lentele „Knygos veltui“ nuolat keitėsi savanoriškai atneštos svečių. Naują šeimininką surado ir knyga „Idealūs antakiai per penkias minutes kasdien“, tiktai pora ironiškų detektyvų, regis, taip ir nesulaukė gerbėjų.
Viena lankytojų antplūdžio priežasčių – ypač sėkmingai pasirinktas laikas. Pasak rengėjo Česlavo (leidykla „ČeBuki“), festivalis sumanytas, suplanuotas ir surengtas vos per du mėnesius. Per vasarą mėgėjai skaityti pasiilgo naujų knygų ir kultūrinių renginių, grįžo į miestą ir pakliuvo į mažų leidyklų rankas. Taip festivaliui pavyko aplenkti Tarptautinę Maskvos knygų parodą mugę su didžiuliu jos asortimentu ir aukštomis kainomis.
Kita priežastis – sumani ir beveik nemokama reklaminė kampanija. Būsiemieji svečiai patys paskleidė nuorodas ir skelbimus. Rezultatas – ne šiaip tingių praeivių minia, tačiau maksimaliai susidomėję skaitytojai. Lankytojai išnerdavo iš Soliankos rūsių įkvėpti oro ir vėl nubėgdavo laiptais: nusipirkti visą „Fantastikos tikrovės“ komplektą arba almanachą „Epochos pabaiga“, artimiausioms šventėms apsirūpinti išdykėliškais „Antibukų“ viršeliais, stilingomis „Lebedevo studijos“ kanceliarinėmis prekėmis, iškarpytais, išpieštais ir dar kokiais tik nori skirtukais bei užrašų knygelėmis, pagaliau, tiesiog patapšnoti per petį netikėtai sutiktam bičiuliui ir užbaigti dieną pyragėliu su arbata po laiptais.
Publikos antplūdis – ir svarbiausių festivalio neapsižiūrėjimų priežastis. Pirmasis jų – siaubinga tvanka. Rūsys (absoliučiai sąžiningai pavadintas „katakombomis“) nebuvo pasirengęs tokiam žiūrovų antplūdžiui, tad kartu su kultūros džiaugsmais skaitytojais patyrė ir saunos efektą. Kita problema – interaktyvių projektų išdėstymas. Ypač sunku buvo tiems leidėjams, kurių stendai atsidūrė vienoje salėje su muzikantais ir skaitovais. Tik labai užsispyręs autorinių dainų mėgėjas veržėsi prie seniausios Piterio muzikos parduotuvės „Nevskij, 32“, stumdydamasis eilinio poeto klausytojų minioje.
„Boo“ festivalio laimei, jo svečių entuziazmas atliepė asmeninį leidėjų suinteresuotumą. Skirtingai nuo stambių parodų, stenduose atsistojo patys redaktoriai, leidėjai, o kartais ir kompanijų savininkai, žmonės, sergantys už kiekvieną savo knygą ar niekutį. Net nuostabu, kad jiems pavyko atsiplėšti nuo mylimų kūdikių, ir susirinkti prie apvalaus stalo aptarti Laisvųjų leidyklų gildijos projektą.
Igoris Bielyj (leidykla „Memories“), Česlavas ir kiti iniciatoriai pasitiko kolegas leidėjus turėdami stiprų kozirį – akivaizdžiai sėkmingą festivalį. Suvienyti marginalius leidėjus mėginta ir anksčiau. Kai kam trukdė vidinė konkurencija, kai kam – buhalterijos neskaidrumas, kai kam – neryžtingumas. Gildijos nariai įsitikinę, kad visas išvardytas negandas gali įveikti. Jie turi ir antrą kozirį – jau surastas patalpas bendram sandėliui, biurui ir gildijos klubui. Erdvėje talpiu pavadinimu „Vieta“ («Место») numatoma pardavinėti naujienas, vykdyti pristatymus, parodas, mokymus, žodžiu, rengti tą patį „Boo“ festivalį, tik nusidriekusį per laiką. Jau pasamdyti keli profesionalai, galintys tvarkyti buhalteriją, marketingą ir spręsti kitas užduotis, kurių pavieniams leidėjams nepavyksta išspręsti. Numatoma bendradarbiauti su regionų leidėjais. Į festivalį jau atvyko, pavyzdžiui, Peterburgo („Limbus Press“) ir Rygos (rusakalbė fantastikos leidykla „Sniežnyj kom“).
Suprantama, prie gildijos prisišlies ne visi. Kai kurie dalyviai laikėsi radikalios nuomonės, kad leidėjas ir knygų prekeivis – tai antipodai, vos ne priešai, o gildija žada tapti būtent prekeiviu, tegu ir kūrybingu. Kiti laukia, kol jiems atskleis, kokį būtent juridinį pavidalą įgis gildija, koks bus stojamasis įnašas. Ir kaip galiausiai aiškiai apibrėžti, kas yra „mažasis leidėjas“, kokia turi būti jo vertė ir formatas. Visa tai teks svarstyti asmeniškai susirašinėjant susipažinusiems leidėjams ir specialiai įkurtoje gildijos interneto bendrijoje.
Pagaliau, kai kuriems dalyviams gildijos siekiai pasirodė nepakankamais stambūs. Pamanyk, surengti festivalį, atidaryti parduotuvę, dalyvauti projekte „Skaitantis Arbatas“. Kitas reikalas – užgrobti Visatą. Būtent tokiu optimistiniu palinkėjimu ir baigėsi apvalus stalas, subūręs apie 40 leidėjų vietoj lauktų 20 ir užtrukęs pusantros valandos vietoj numatytų keturių. Išeitų, kad mažųjų leidėjų daugiau ir jie ryžtingesni nei atrodo.
Iš www.vremya.ru vertė Benediktas Januševičius
2009-08-26